RELIGINĖS ATODANGOS LIETUVIŲ VAIKŲ POEZIJOJE

Vienas iš šaltinių, įtekėjusių į lietuvių vaikų poeziją jos ištakose ir tebemaitinančių iki šiol, yra religija. Krikščioniškuosius šiuolaikinės lietuvių vaikų poezijos kontekstus yra apžvelgusi Asta Gustaitienė¹ . Šio straipsnio tikslas – išryškinant būdingiausias tendencijas, aptarti lietuvių vaikų poezijos sąlyčio su religija raidą. Kadangi tyrimo laukas ganėtinai platus, labiau orientuosimės į autorius ir kūrinius, reprezentuojančius savo laiko vaikų poeziją.

Pirmasis spausdintas vaikams adresuotas eilėraštis „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“ (1763) lietuvių vaikų literatūros istorijoje laikomas pirmuoju pasaulietiniu vaikų eilėraščiu, drauge jis yra ir pirmasis krikščioniškai angažuotas eiliuotas kūrinys vaikams. Žodis kalėdaitis, figūruojantis eilėraščio pavadinime, kūrinio kontekste suvoktinas ne tradiciškai kaip kūčių paplotėlis, o metaforiškai – kaip kalėdinis pasveikinimas ar kalėdinė dovana. Deja, vaikų nudžiuginti ši dovana negalėjo, nes eilėraščio esmė – rykštės pašlovinimas. Pirmąja kūrinio eilute teigiama, kad mušti rykšte vaikus yra dieviškos kilmės nurodymas („Rykšte dvasia šventa vaikelius mušti rodij“), o didžiąją teksto dalį sudaro rykštės naudų auklėjant vaikus išskaičiavimas:

Rykštė pavaro razumą ing galvą,

Moko poterių ir piktos kalbos gina.

Rykštė tėvams paslušnais daro,

Ožį išvaro, o lotynų moko.

<…>

Rykštė, kad vaikelį motina plaka,

Išgelbės tikrai dūšią jo iš peklos.

Rykštė išmoko ir uždirbt duonos,

Rykštė vaikelius pavaro ing dangų.²

Vaikai kūrinyje traktuojami apibendrintai – tai jauni žmonės, kurių prigimtis ydinga ir taisytina. Eilėraštis atspindi anuomet vyravusį požiūrį į vaikus ir iškelia bažnyčios sankcionuotą vaikų auklėjimo metodą – mušimą.

Šiandieninį skaitytoją šokiruojantis fizinių bausmių motyvas, smelkte persmelkęs „Kalėdaitį dėl mažų vaikelių“, išlieka ir specialiai vaikams kurtoje XIX a. poezijoje, kurią geriausiai reprezentuoja Kajetonas Aleknavičius. Aleknavičius – kunigas, tad suprantama, kad jo didaktinės poezijos rinkinyje Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės (1861) tarp vaikams skirtų eilėraščių yra atspindinčių auklėjimą religine dvasia.

Eilėraščiu „Vaikai ir velykė“ Aleknavičius tęsia „Kalėdaičiu dėl mažų vaikelių“ pradėtą proginės, su krikščioniškomis kalendorinėmis šventėmis sietinos vaikų poezijos linkmę, kuri ateityje taps itin gyvybinga. Krikščioniškasis Kristaus mirties ir prisikėlimo motyvas eilėraštyje neplėtojamas. Priešingai – atspindimas vietinės kilmės paprotys dovanoti vaikams kiaušinių, neva atvežtų ir paliktų mitinės būtybės Velykės. Nors su velykiniais kiaušiniais susiję papročiai yra ikikrikščioniškos kilmės, jie natūraliai įsiliejo į krikščioniškąsias tradicijas, tapo jų savastimi, tad šiame straipsnyje nuo jų neatsiribosime. Aleknavičius dovanų motyvą susieja su savo kūryboje mėgstamu mokslo ir knygos propagavimo motyvu ir pajungia didaktiniams tikslams: bobutė ragina vaikus mokytis skaityti abėcėlę, baugindama, kad dykinėjantiems Velykė vietoj kiaušinio paliks pintinį botagą, galiausiai Velykų rytą taip ir nutinka.

Pasak Vytauto Vanago, utilitariniais tikslais Aleknavičiaus eilės mažai kuo išsiskiria iš XIX a. lietuvių didaktų kūrybos, jis – „moralistas, žmogaus tobulinimo programą grindžiąs dievo ir bažnyčios sakymais“³. Kaip ir „Kalėdaityje dėl mažų vaikelių“, Aleknavičiaus eilėraščiuose dėmesys sutelktas į vaikų ydas, tik su jomis kovoti bandoma ne vien mušant, bet ir humaniškesniu būdu – barant bei pamokant. Eilėraštyje „Vaikai ir arklys senas“ vaikas keikia, tąso, lazda pliekia persenusį arklį, eilėraštyje „Vaikai ir vaikai paukštės“ vaikai išdrasko rastą paukštės gūžtą, mažus paukštukus išmeta ant purvyno ir, grįžę namo, tuo giriasi. Pamokymus pateikdamas dialogo forma vyresnių veikėjų (senio, motinos, bobutės) lūpomis, moralizuojamąją kalbą poetas sustiprina aukščiausiu – Dievo  – autoritetu:

Klausyk senio, vaike, klausyk,

Nemušk arklio ir netąsyk.

Geri vaikai dievo bijo,

Pasigailėk ant galvijo.⁴

Tai nuo dievo yra likta

Nedaryti niekam pikta.

Pavasarį vieversėliai

Gražiai gieda, ir paukšteliai

Kad giedotų, dievas davė,

Testa dievui bus ir šlovė.⁵

Taigi didaktas Aleknavičius gailestingumo moko apeliuodamas į Dievą – akcentuodamas Dievo baimę ir būtinybę laikytis Dievo nustatytos tvarkos.

Keliantis į XX a. pažymėtina, kad, daugėjant specialiai vaikams rašančių poetų, šio amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais susiformuoja žanrinė religinio vaikų eilėraščio atmaina. Ypač prie to prisidėjo periodiniai katalikiškos krypties leidiniai Šaltinėlis ir Žvaigždutė, be kitokio pobūdžio tekstų, religingumo jausmus skiepiję ir gausiai publikuojamais eilėraščiais. Religinių eilėraščių esama pirmajame spausdintame vaikų poezijos rinkinyje – Mato Grigonio knygoje Kvietkelis (1913), daugiau mažiau jų pasirodo nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918–1940) į vaikų poeziją atėjusių autorių kūryboje. Bet visos to meto poezijos kontekste religiniai eilėraščiai atrodo blankokai. 1942–1943 m. Žiburėlio žurnale publikuotoje istorinėje apybraižoje „Lietuvių vaikų literatūra“ jos autorius Bernardas Brazdžionis, į religinės tematikos kūrybą šiaip jau žvelgiantis palankiai, religiniams eilėraščiams prikiša meniškumo stoką. Kritiškas jis yra ir Vytės Nemunėlio, t. y. savo paties, su religija sietiniems eilėraščiams. Antai vardydamas rinkinyje Drugeliai (1934) publikuotų kūrinių temas, jų sąrašą užbaigia: „<…> ir apie Velykas, ir apie Kalėdas, Tris Karalius ir net Pelenų dieną“, o toliau tęsia: „Kadangi tokius dalykus, kaip Pelenų dienos prasmę, iš viso yra sunku įvilkti į poezijos rūbą, tai ir čia panašiomis temomis rašyti dalykai būti poezija nepretenduoja.“⁶ Vis dėlto būtent Vytės Nemunėlio, žymiausio nepriklausomos Lietuvos vaikų poeto, eilėraščiais yra prasmingiausia remtis ryškinant naujas vaikų poezijos santykių su religija tendencijas.

Religinių Vytės Nemunėlio eilėraščių poetinės raiškos įvairovė liudija pastangas rasti mažiesiems prieinamą, patrauklų ir paveikų kalbėjimo būdą. Mažiausiai vykę yra bandymai kurti pagal bažnytinės giesmės modelį („Vilniaus Malda Aušros Vartų Marijai“, „Švenčiausiajai Širdžiai“). Giesmių stilistika, pagrįsta specifine abstrakčia leksika ir metaforiška minčių raiška, perdėm tolima vaikui.

Tinkamo kalbėjimo būdo poetas ieško ir tautosakoje, visų pirma liaudies dainose apie našlaičius. Iš jų perima Dievo kaip našlaičių, paprastai vaikų, globėjo traktuotę („Našlaitis“, „Pas našlaičius“), kai kuriuose eilėraščiuose – ir lyrinių liaudies dainų stilistiką: „Mamyte mano, / Senoji mano, / Ten už saulužės / O kas gyvena? // Ten angelėliai, / Tenai Dievulis, / Tenai našlaičių / Visos motulės.“⁷ Tautosakinėms legendoms artimas eilėraštis „Bernelio auka“, kuriame itin pamaldus našlaitis patiria stebuklą: iš jo rankų Marijos bažnytėlėje kūdikis Jėzus paima kaip auką atneštą obuolį.

Trečias šaltinis, kuris patraukė Vytės Nemunėlio dėmesį, yra individuali laisvoji malda. Ji sakoma savais žodžiais, tad atrodo, kad ir sueiliuota turėtų skambėti itin autentiškai. Vis dėlto Vytės Nemunėlio eilėraščiuose taip yra ne visada, nes maldos teiginiai gali būti primesti vaiką auginančių suaugusiųjų, kaip yra eilėraštyje „Vakarinė“, kuriame lyrinis subjektas prašo Dievulio dovanoti, jei per dieną nusidėjo, meldžia laimingai sulaukti rytojaus, pripažįsta, kad, pakalbėjus poterius, ramu širdyje. Bet yra ir vaikišku paprastumu bei nuoširdumu žavinčių eilėraščių-maldų, pavyzdžiui, „Dvi maldelės. Vakare“:

Ačiū už dienelę –

Tuo pačiu metu,

Kur tik aš bėgiojau,

Ten buvai ir Tu.

Jei gerai ne viską

Šiandien padariau,

Kitą dieną, Dieve,

Stengsiuos, bus geriau.⁸

Į mažųjų lūpas įdėtos maldos atspindi šiems būdingą egocentriškumą. Ūgtelėjęs vaikas, kreipdamasis į Dievą, rūpinasi nebe vien savo santykiu su juo, o meldžia globos ir artimiesiems, tėvynei: „Tai palaiminki šią naktį, kad nebūt joje skriaudų, / Tai apsaugoki mūs šalį nuo nelaimių ir vargų.  / Leiski tėčiui ir mamytei dar gyvent ilgai ilgai, / Leiski broliui ir sesutei augti mylintis dorai. // Aš gi, mokslą pamylėjęs, dirbsiu labui Lietuvos, / Tik, Aukščiausias, man padėki visame ir visados.“⁹ Pacituota eilėraščio „Vakarinė malda“ ištrauka stilistiniu požiūriu nevienalytė, nes vieni prašymai formuluojami giesmių leksika, kiti – paties vaiko žodžiais, bet šis pavyzdys puikiai atspindi nepriklausomos Lietuvos mokykloje propaguojamą ugdymo principą – į vienumą jungti religinį, dorinį ir patriotinį auklėjimą. Beje, Dievo ir tėvynės sąvokos Vytės Nemunėlio kūryboje gana dažnai atsiduria greta.

Sekdamas kryptingai atsirinktais tautosakos žanrais ir perimdamas laisvajai maldai būdingą asmeniškumą, Vytė Nemunėlis pasaulį ima vaizduoti iš vaiko perspektyvos ir, kas itin svarbu, iš esmės keičiasi vaiko santykis su Dievu. „Kalėdaityje dėl mažų vaikelių“ ir Aleknavičiaus eilėraščiuose, skiepijant Dievo baimę ir paklusimą jo nustatytai tvarkai, diegtas vaikui tolimo ir ganėtinai rūstaus Dievo supratimas. Vytės Nemunėlio eilėraščiuose vaiko ir Dievo santykis darosi asmeniškas ir šiltas. Įtvirtinamas Dievo  – didžiojo globėjo ir sergėtojo – vaizdinys. Ankstesnėje poezijoje Dievo autoritetu buvo remiamasi suaugusiesiems kovojant su vaikų ydomis. Vytės Nemunėlio eilėraščiuose labai svarbi vaiko saviaukla: „Vaikas netgi sąmoningai formuoja save pagal pavyzdingo, t. y. religingo, klusnaus, mylinčio artimuosius, sūnaus ar dukters modelį.“¹⁰ Dievas Vytės Nemunėlio eilėraščiuose, ypač eiliuotose maldose, bet ne tik jose, iškyla kaip pagalbininkas pačiam vaikui kuriant savo asmenybę. Dar vienas vaiko ir Dievo santykių aspektas – religinių jausmų ugdymas žadinant meilę Dievui. Paisant vaiko, ypač mažamečio, pasaulėjautos ypatumų, meilė nukreipiama į kūdikį Jėzų. Jau minėtas šią meilę demonstruojantis eilėraštis „Bernelio auka“, kolektyvinio subjekto vardu šis jausmas tiesiai išsakomas eilėraštyje „Dievulio vaikai“. Asmeniškas Dievo ir vaiko santykis išsaugomas ir sutrauktai perpasakojant biblinę pasaulėkūros istoriją: pradedama dangaus ir žemės, kalnų ir jūros sukūrimu ir baigiama artimiausia vaiko aplinka, kur Dievas „Sveiką užlaiko / Tėtį ir mamą, / Mūsų kiemelio / Vyšniose šlama“¹¹.

Atskiro dėmesio verti vadinamieji velykiniai ir kalėdiniai Vytės Nemunėlio eilėraščiai. Vieni jų šliejasi prie religinės vaikų poezijos, kiti prie pasaulietinės, bet ryškios ribos tarp jų nėra. Pirmiesiems artimi patetiški, pakylėtą šventinę nuotaiką skleidžiantys kūriniai, tokie kaip „Kalėdos“, „Kalėdų gėlės“, „Pavasario šventė“. Juose operuojama krikščioniškomis realijomis, jas suliejant su lietuviška aplinka: „Atlėks žirgais lediniais, / Sparneliais greito vėjo, / Apgaubs mūs baltą žemę / Šventa naktis Betliejaus“¹², „Kaip pasakos paukštė pavasario rytas / Linksmai „Aleliuja“ pasauliui giedos, / Šypsosis dangus kaip margutis dažytas / Ir žemė kaip sesė žibučių žieduos“¹³. Atvirai reiškiami religiniai jausmai:

Kalėdos, Kalėdos! –

Varpeliai skambės,

Kad gimusį Kristų

Mes mylim, kalbės.

O Kūdikio meilė kaip saulė auksinė

Gaivins mūsų žemės ir mūsų krūtinę.¹⁴

Šie eilėraščiai nėra kryptingai orientuoti į vaiką, jų adresatas neapibrėžtas, universalus.

O pasaulietinio turinio minėtų švenčių eilėraščiai yra nukreipti į mažąjį. Juose vyrauja dovanų motyvas. Kaip ir aptartame Aleknavičiaus eilėraštyje, svarbiausias Velykų atributas vaikams yra kiaušinis, tik Vytės Nemunėlio eilėraščiuose įvardijamas tiksliau – margučiu. Vienur ratus margučių veža Velykė, kitur žaismingai nupieštas kiškučių apsuptas vežimas („Velykos“, „Velykų rytas“). Kitaip nei Aleknavičiaus kūrinyje, vaikai nebeskirstomi į vertus ir nevertus gauti velykinių kiaušinių, margučiais apdalijami visi. Kad religinėms šventėms skirtuose pasaulietiniuose Vytės Nemunėlio kūriniuose didaktinę funkciją keičia žaidybinė, akivaizdu ir kalėdiniame eilėraštyje „Kalėdų Senelis“. Kuriama gyva dialoginė scena, kurioje vaikai klausimais išsiaiškina, kas toks beldžiasi į duris, – eilėraščio tekste jis lieka neįvardytas, tačiau apibūdinimas, kad esąs su lazda ir vos panešamu maišu, leidžia nesunkiai atspėti.

Po Antrojo pasaulinio karo vaikų poezijos ryšiai su religija išlieka tik išeivių kūryboje, sovietų okupuotoje Lietuvoje valdžios draudimais jie nutraukiami. Į Vakarus pasitraukę vaikų poetai rašo pagal anksčiau išbandytus modelius, tad santykiai su religija jų kūryboje, ypač kalėdiniuose ir velykiniuose eilėraščiuose, iš esmės yra tokie pat kaip ir prieškario Lietuvoje. Iš naujovių reikia minėti visai išeivijos poezijai būdingus emigranto jausenos ir paliktos tėvynės ilgesio motyvus, jie pastebimi ir religinės pakraipos kūriniuose. Vytės Nemunėlio lyrinis subjektas mintimis keliasi į sava laikomą, kaip iš konteksto galima nuspėti, Lietuvoje lankytą bažnyčią, kur užmiršta vargus, karą ir kad yra be namų likęs našlaitis („Mūsų bažnyčia“). Eilėraštyje „Kalėdų Kristui“ Kristaus gimimo svetimame krašte situacija gretinama su eilėraščio subjekto padėtimi: „Kalėdų Kūdikėli / Ant ėdžių svetimų, / Ir mes toli nuo savo / Tėvynės ir namų.“¹⁵

Lietuvai susigrąžinus nepriklausomybę, vėl imamos švęsti sovietmečiu buvusios uždraustos Kalėdos ir Velykos, tad labai greit atsiranda kalėdinių ir velykinių vaikų eilėraščių poreikis. Atgyja šių eilėraščių rašymo tradicija, kai kas, reaguodamas į paklausą, net ima savotiškai specializuotis, pavyzdžiui, Zita Gaižauskaitė, kuri metai iš metų leidžia šioms šventėms skirtas knygeles. Reikia pritarti Gustaitienei, teigiančiai, kad „poezijoje vaikams religinės šventės (Kalėdos, Velykos) neretai redukuojamos į dovanų Kalėdas ir margučių Velykas“¹⁶. Vis dėlto kai kuriems poetams, iš kurių Gustaitienė labiausiai išskiria Almą Karosaitę ir Martyną Vainilaitį, pavyksta perteikti krikščioniškųjų švenčių dvasią, atverti šventumo perspektyvą¹⁷. Prie jų derėtų priskirti ir Ramutę Skučaitę.

Švenčių poezijoje yra nusistovėję keletas poetizmų, kurie nūnai vertinami kaip klišės, tačiau pasigilinus į jų kilmę paaiškėja, kad jie – archetipiniai, senojoje apeiginėje poezijoje vartoti šventybės apsireiškimui parodyti. Iš jų kalėdinėje vaikų poezijoje įsitvirtinę žvaigždės, varpo, angelo įvaizdžiai, archetipines šaknis turi ir švenčių poeziją nutvieskiantis baltumas, šviesumas, švytėjimas, aukso ar sidabro žėrėjimas. Skučaitė archetipinę simboliką yra linkusi jungti su emociškai konotuotais, vaiko pasaulio autentiką išduodančiais vaizdiniais. Eilėraštyje „Apie daug ką“ vardijant Kalėdų požymius tarp universaliosios švenčių simbolikos eilučių įsiterpia viena, kurioje Kalėdų išgyvenimas paliudijamas intymia vaiko kūno kalba:

Tos Kalėdos – iš aukštai varpų gaudimas.

Tos Kalėdos – prie mamos prisiglaudimas.

Tuoj Kalėdos – sidabre paukščiukai žaidžia…

Tuoj Kalėdos – jau matei jų ramią žvaigždę?¹⁸

Skučaitė – moderniosios vaikų poezijos atstovė, tad jos eilėraščių religinės atodangos susijusios su šios poezijos daugiareikšmiškumu, orientacija į dvigubą adresatą – vienu metu ir į vaiką, ir į suaugusįjį. Daugiareikšmis ir prisiglaudimas prie mamos cituotoje strofoje. Skaitytojui vaikui jis turėtų būti susijęs su asmenine emocine patirtimi – tai gerumo, saugumo, ramaus buvimo džiaugsmo išgyvenimas. Suaugęs skaitytojas gali įžvelgti paslėptą aliuziją į kūdikį, kurio gimimą krikščionys švenčia per Kalėdas.

Poetinio turinio daugiareikšmiškumas Skučaitės eilėraščiuose skleidžiasi įvairiomis formomis įkūnyta paslaptimi. Antai eilėraštyje „Žvaigždelė“ yra užslaptintas krikščioniškasis šventės turinys. Vienaip, kaip peizažinį žiemos paveikslą, jį suvoks vaikas, nesusidūręs su krikščioniškąja simbolika, kitaip – mokantis iššifruoti ir į vienumą sujungti eilėraštyje minimus apsnigtą varpinėlę su varpu, šventą naktį, baltą žinią ir šviečiančią žvaigždelę. Bet akivaizdžių nuorodų, kaip atverti kūrinyje glūdinčią paslaptį, gali ir nebūti. Mįslingo turinio eilėraštis „Kada mes pasimatysim“ kai kam gali pasirodyti esąs tik žaidimas spėlionėmis, kokia bus mūsų visų pasimatymo diena (ar sidabrinė šarkų diena, ar auksinė lapių, ar tamsiai žalia rūtų, ar marga drugelių ir t. t.). Tačiau mąslesniam skaitytojui gali kilti klausimas, apie kokį pasimatymą kalbama. Atsakant telieka kliautis savo paties interpretacine spėlione: ko gero, šis eilėraštis yra apie mūsų visų pasimatymą anapusinėje realybėje  – fantazuojant kuriami įvairiausi jos vaizdiniai. Šis eilėraštis iliustruoja vieną moderniosios lietuvių vaikų poezijos tendenciją: krikščioniškosios realijos traukiasi iš poetinio akiračio, o jų vietą užima apskritai religinės pasaulėvokos, nesiejamos su atskira religine sistema, atspindžiai.

Tokių atspindžių galima pastebėti meditacinėje Juozo Erlicko lyrikoje vaikams. Panašiai kaip Skučaitės eilėraštyje „Kada mes pasimatysim“, anapusine erdve knieti pavadinti mėlynąją šalį, iškylančią Erlicko eilėraštyje „Ten“:

Ten seneliai jauni,

O tėvai – kaip vaikai,

Ten sueina visi

Nukeliauti keliai.¹⁹

Anapusinę erdvę visų pirma siejame su mirusiųjų pasauliu. Mirtis yra didžioji paslaptis, į kurią susitelkusios visos religijos. Lietuvių vaikų poezijoje žmogaus mirties tema ilgai buvo tabu, Erlickas pirmasis ryžosi jį pažeisti. Kad kalba apie mirtį vaikų netraumuotų, jo eilėraščiais skleidžiama šviesioji religinė mintis: mirtis nėra galutinė žmogaus baigtis, tai tik egzistencijos formos pasikeitimas. Poetinis šios minties įvaizdinimas skirtinguose kūriniuose įvairuoja. Dualistinę žmogaus prigimties traktuotę, pagal kurią mirštant siela palieka kūną, primena eilėraščio „Toli nuo paukščių“ pabaiga: „Ir tas, kurs dainavo, / Pakilo į dangų – / O tas, kurs tylėjo, – / Į žemę…“²⁰ Persikūnijimo, arba reinkarnacijos, idėja poetiškai realizuojama eilėraštyje „Žvaigždele mano“: „Ir jei pavirsiu berželiu, ar uosiu,  / Ar miško samana, – / Vis tiek vis tiek aš ją sapnuosiu / Žvaigždelę mano…“²¹

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į vaikų poeziją sugrįžo Dievo įvaizdis. Koks jis, susitelkusi į tradicines krikščioniškąsias įvaizdžio prasmes, yra rašiusi Gustaitienė. Tačiau šiuolaikinėje vaikų poezijoje esama su krikščionybe vos susiliečiančių, meninės vaizduotės perkeistų ar krikščionybei oponuojančių šio įvaizdžio interpretacijų. Daugiausia jų – Sigito Gedos poezijoje vaikams. Knygoje Aukso karietaitė dalis tekstų yra suformuoti iš spontaniškų mergaitės Urtės komentarų, išsakomų jai piešiant ir tuo pat metu aiškinant savo piešinius. Viename iš tekstų Urtė pasakoja, kaip buvo sukurtas pasaulis, pagrindinį vaidmenį paskirdama Dievui. Pasaulėkūros procesas čia artimas pateiktam lietuvių etiologinėse sakmėse, bet drauge ir kitoks, mat Urtės kalboje susipynę bibliniai ir folkloriniai vaizdiniai dar yra transformuoti jos vaikiškos fantazijos: „Pradžioje pasaulio buvo tik sušalęs MOLIS, / Dievas turėjo kurt KROSNĮ, viską atšildyti, / kad pamažu pradėtų lipdymo darbelius. / Paėmė Dievulis Dratą ir – padarė Gyvatę! / Daug padarė gyvulių, / Kol pritrūko pagalių. / Tada pastatė – BAŽNYČIĄ. / Prasidėjo visos didžiosios NAMŲ, BAŽNYČIŲ IR ŠULINIŲ statybos.“²² Religinį pasaulėvaizdį galima atverti ir iš suaugusio žmogaus, ir iš vaiko perspektyvos. Lietuvių vaikų poezijoje vyrauja pirmoji. Geda parodo, kaip savita autentiška vaiko mąstysena gali atnaujinti vaikų poeziją, praturtindama ją individualiu vaikišku dieviškosios sferos supratimu.

Tačiau reikia pripažinti, kad tarp Gedos eilėraščių apie Dievą yra ir šokiruojančių – jų gausa išsiskiria poezijos vaikams rinkinys Testamentas mažai mergaitei. Jame greta naujų eilėraščių įdėta ir atrinktų iš seniau tiek vaikams, tiek suaugusiesiems leistų knygų. Nors suaugusiųjų poezijoje gana dažnas Dievo mirties motyvas, abejotina, ar knygoje vaikams reikėjo tokio juodo pesimizmo persmelkto kūrinio kaip „Preliudas“: „Mažiausias brolelis / teisybės ieško. / Praneškite broliui:  / tegu jis neieško, / nes nieko nėra / danguje / nei žemėj. // Vos tiktai sukūręs / šitąjį pasaulį, / ėmė mirti Dievas, / o su juo – / teisybė…“²³ Eilėraščiuose „Šiaip taip susikalbėjo“, „Pasiutpolkė sodžiuje“ atpažįstami etiologinių sakmių ir folklorinių legendų apie vaikščiojusį po žemę senelį Dievą ar Kristų motyvai. Jie plėtojami pasitelkus karnavalinei kultūrai būdingas komiškas situacijas, žemąją leksiką, nevengiant vulgarybių. Taip, remiantis folklorine tradicija, vaikų poezijoje atsiranda humoristinė Dievo įvaizdžio traktuotė. Tik minėtų Gedos eilėraščių humoras yra ganėtinai drastiškas, ne visiems skaitytojams priimtinas. Iš naujausios vaikų poezijos humoristinis santykis su religija būdingas Dainiaus Gintalo eilėraščiui „Begemotas bando melstis“, jame atpažįstama folklorinė maldų parodijavimo tradicija.

Minėtina dar viena kultūriniu požiūriu reikšminga vaikų poezijos linkmė – tai eiliuota biblinių siužetų adaptacija vaikams, tik poetų, bandžiusių jos imtis, nedaug. Taikydamiesi prie vaikų, poetai ieško, kas šiems galėtų būti artima, patrauktų dėmesį. Geda „Knygoje apie vaikelį Mozę“ išplečia Mozės vaikystės epizodą (pamestinukas, meldų lopšyje atplukdytas, surastas ir užaugintas Egipto karalienės), o Evelina Daciūtė, eilėraštyje „Trys karaliai“ pasakodama apie juos, įterpia itin vaikiškų, šypseną keliančių detalių: „Gyveno trys karaliai. / Miegodavo dieną lig valiai. / <…> / Jie auksą maišelin sukrovė / Ir paslėpė jį į rankovę.“²⁴

Lyginant šiuolaikinę, atgavus nepriklausomybę kuriamą vaikų poeziją su ankstesne, akivaizdu, kad religija nebeverčiama būti dorinio ar kitokio ugdymo įrankiu. Be to, religiniai įvaizdžiai, motyvai, pasaulio tvarkos suvokimas nebėra pateikiami tik krikščioniškame kontekste, tai ypač gerai matyti Dievo vaizdinio interpretacijose. Biblinės realijos traukiasi iš kalėdinių ir velykinių eilėraščių. Daugiareikšmiuose moderniosios poezijos kūriniuose religinį turinį kai kada linkstama užšifruoti. Apimant visą šiuolaikinę vaikų poeziją, pažymėtina, kad religinis matmuo joje nėra labai ryškus. Išimtis – egzistencinės problematikos kūriniai: susidūrus su mirties ir anapusybės paslaptimis, be religinės žiūros neapsieinama.

________________________________

¹ Asta Gustaitienė, „Šiuolaikinė krikščioniškoji lietuvių vaikų literatūra“, in: Krikščionybė ir šiuolaikinė lietuvių literatūra, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018, p. 195–197, 221–223; Asta Gustaitienė, „Vaikų literatūra aksiologiniu ir kognityvinio vaikiškumo požiūriu“, in: Krikščionybė ir šiuolaikinė vaikų literatūra, p. 453–455.

² „Kalėdaitis dėl mažų vaikelių“, in Lietuvių vaikų poezija, Vilnius: Vaga, 1980, p. 25.

³ Vytautas Vanagas, „Kajetonas Aleknavičius ir jo eilės“, in: Kajetonas Aleknavičius, Kikilis laibakojis, Vilnius: Vaga, 1971, p. 10.

⁴ Kajetonas Aleknavičius, Kikilis laibakojis, p. 63.

⁵ Ibid., p. 65.

⁶ Bernardas Brazdžionis, „Lietuvių vaikų literatūra“, in: Vaikų literatūros patirtis, Kaunas: Šviesa, 1995, p. 102.

⁷ Vytė Nemunėlis, Mažųjų pasaulis, Kaunas: L. K. Blaivybės d-ja, 1931, p. 18.

⁸ Vytė Nemunėlis, Tėvų nameliai brangūs, Vilnius: Vyturys, 1995, p. 33.

⁹ Vytė Nemunėlis, Mažųjų pasaulis, p. 15.

¹⁰ Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Mitas – tautosaka – vaikų literatūra, Vilnius: Gimtasis žodis, 2007, p. 23.

¹¹ Vytė Nemunėlis, Tėvų nameliai brangūs, p. 32.

¹² Ibid., p. 90.

¹³ Ibid., p. 66.

¹⁴ Ibid., p. 70.

¹⁵ Ibid., p. 118.

¹⁶ Asta Gustaitienė, „Šiuolaikinė krikščioniškoji lietuvių vaikų literatūra“, p. 195.

¹⁷ Ibid., p. 195–196.

¹⁸ Ramutė Skučaitė, Jei nereikėtų skubėti, Vilnius: Nieko rimto, 2009, p. 46.

¹⁹ Juozas Erlickas, Bilietas iš dangaus, Vilnius: Vyturys, 1990, p. 62.

²⁰ Juozas Erlickas, Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose, Vilnius: Alma littera, 1995, p. 86.

²¹ Ibid., p. 56.

²² Sigitas Geda, Aukso karietaitė, Vilnius: Kronta, 2006, p. 58–60.

²³ Sigitas Geda, Testamentas mažai mergaitei, Vilnius: Trys žvaigždutės, 2006, p. 34.

²⁴ Evelina Daciūtė, Paslapčiausia paslaptis, Vilnius: Alma littera, 2020, p. 46.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 3 (99)