Gyvenimo egzaminas
Patyčios – nereta tiek mūsų, tiek verstinės paauglių literatūros tema. Galime prisiminti Unės Kaunaitės Laiškus Elzei, Eglės Ramoškaitės Ne tik geri, ne tik blogi, Carry Slee Atsiprašau, Johannos Nilsson Nekenčiam ir t. t. O kur dar krūvos knygų, kuriose patyčios nėra pagrindinė tema… Ir vis dėlto ši tema neišsemta, juk patyčios skiriasi, kiekvienas skausmas kitoks, kaip kitoks ir tas, kuris jas sukelia, patiria, stebi. Pripažintos ir įvairiomis premijomis apdovanotos suaugusiųjų ir paauglių rašytojos Dainos Opolskaitės kūryboje jaunimui patyčios iki šiol nebuvo svetima tema, bet naujausioje knygoje Kur dingo Edvinas Kratas* ji tampa pagrindine.
Penkiolikmetis Edvinas Kratas – vos prieš tris mėnesius į klasę atėjęs naujokas. Iki tol jis mokėsi namie, nes turi judėjimo negalią, bet galiausiai pasiryžo palikti saugią namų erdvę ir mokytis kartu su bendraamžiais. Nuo pat pradžių jį ėmė engti bendraklasis Deivis: nuolat tyčiojosi ir net fiziškai smurtavo, pavyzdžiui, ant ir taip sunkiai vaikštančio Edvino kupros pamėgo mėtyti savo mokyklinę kuprinę. Po vieno tokio nutikimo Edvinas po pamokų negrįžta namo. Knygos veiksmas kaip tik ir prasideda tada, kai vaikinas dingsta, ir trunka dvi dienas (tiesa, pasakotojų prisiminimai laiko skalę gerokai, nors ir fragmentiškai, išplečia).
Knygos pavadinimas tarsi sufleruoja, kad tai galėtų būti detektyvas, ir nors paslaptis išlaikoma iki paskutinių puslapių, tai yra novelinės struktūros psichologinė apysaka apie aštuntokų klasę ir tai, kas dedasi kiekvieno mokinio galvoje sužinojus, kad dingo jų bendraklasis. Šiame pasakojime išgirstame dvidešimt dviejų mokinių balsus, sužinome dvidešimt dviejų gyvenimų fragmentus, dvidešimt vieną nuomonę apie Edviną ir tai, kas jam nutiko, apie mokyklą, namus ir kita, kas rūpi tokio amžiaus jaunuoliams. Tad nors patyčios čia labai svarbios, knyga paliečia gerokai daugiau.
Kūrinio patyčių rate – keturios grupės: tas, iš kurio tyčiojasi, tas, kuris tyčiojasi, stebėtojai ir suaugusieji. Šiuo atžvilgiu knyga šiek tiek primena Unės Kaunaitės Laiškus Elzei, kuriuose irgi stengiamasi į patyčias pažvelgti iš įvairių pusių.
Į Edviną bendraklasiai reaguoja labai įvairiai: vieni neužmezga su juo jokio ryšio, kiti tyliai žavisi naujoko stropumu, muzikiniais polinkiais, mąstymo gelme, tretiems, atvirkščiai, nepatinka, kad jis moksliukas, ketvirti Edvino gaili, dar kiti, deja, niekina jo fizinį silpnumą. Ir tik su viena mergina, savo kaimyne, Edvinas visiškai atsitiktinai užmezga kiek labiau į draugystę panašų santykį.
Vieni veikėjai atsiskleidžia kaip jautrūs, atjaučiantys Edviną ir norintys jam padėti, tik per vėlai susivokiantys, kiti baugina abejingumu ar net sociopatiško elgesio tendencijomis – jiems Edvinas tik tuščia vieta ar pašaipų objektas. Labiausiai šiurpina dviejų paauglių mintys: Jonas piktas, kad išmaniuoju telefonu nepavyko nufilmuoti, kaip Deivis mesteli į Edviną kuprinę ir šis pargriūva nosimi ant grindų („juk taip juokinga!“, p. 20), o Lija, kelis puslapius pasakojusi apie pasiruošimą modelių atrankai, paskutinėje pastraipoje mesteli, kad Edvinas tėra trukdis visiems kitiems ir kad „geriau tiesiog sėdėtų sau namuose ir niekur nejudėtų“ (p. 79).
Kaip įprasta ir mūsų tikrovėje, didžioji dalis Edvino bendraklasių yra stebėtojai – per kelis mėnesius taip ir nesugebėję pasikalbėti su suaugusiaisiais ar bent jau pamėginti Deivį sustabdyti (tiesa, vienas iš mokinių, Margirdas, sakosi bandęs).
Skaitydamas bendraklasių pasakojimus apie tai, kas įvyko, – kad tai Deivis nuskriaudė Edviną, – imi laukti, ką gi pasakys pats Deivis. Ką jis mano, kodėl taip pasielgė. Pasirodo, jo skyrius pats trumpiausias – jame vos septynios eilutės. Tai pikto, sutrikusio, nelaimingo paauglio, neigiančio savo kaltę ir norinčio, kad visi nuo jo atstotų, mintys (p. 152). Dėl savo poelgio sakosi net atsiprašysiąs, nors tai skamba nelabai nuoširdžiai.
Bene daugiausia apie Deivį sužinome iš kitų jaunuolių pasakojimų, ypač Osvaldo: apie ūmų Deivio būdą, kad jis sukaupęs savyje daug pykčio, kad nemėgsta pralaimėti, o pralaimėjęs įtūžta, kad nėra toks kietas, koks dedasi.
Palikti daug neatsakytų klausimų apie Deivį atrodo kur kas įdomesnis sprendimas, nei iki smulkmenų atskleisti, kas dedasi jo galvoje, kas jį padarė tokį, kokios traumos ir skauduliai jį kamuoja ir t. t. Visa šita palikta skaitytojui – ne tiesiog susidėlioti taškus ant „i“, bet iš pateiktų negausių žinių ir užuominų pabandyti pačiam įsivaizduoti, susikurti galimą Deivio gyvenimą paveikslą.
Be to, ar tikrai Deivis šioje istorijoje pats žiauriausias ir iš tiesų toks svarbus, koks gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio? Taip, jo elgesys nepateisinamas, bet jį galima šiek tiek suprasti: net iš tų kelių menkų smulkmenų akivaizdu, kad jis turi didelių problemų – vidinių ir greičiausiai išorinių – ir susikaupusį pyktį, neviltį, bejėgiškumą išlieja ant Edvino. Todėl bent jau man žiauriausias knygoje atrodo Jonas – jis vienintelis, rodos, mėgaujasi tuo, kas daroma Edvinui, juokiasi įsivaizduodamas ir regėdamas vaikino silpnumą.
Kad šioje istorijoje Deivis ne pats svarbiausias, o tik didesnio ir sudėtingesnio gyvenimo konteksto dalis, įgavusi konkretų pavidalą, patvirtina ir Edvinas (jo pasakojimas knygoje pats paskutinis): „Ar Deivis dėl to kaltas? Deivis tebuvo to jausmo įsikūnijimas, pavidalas to, su kuo man teks grumtis visą gyvenimą. Jis kasdienė stipri iškrova, elektros srovė, žaibas, skrodžiantis mane. Jis primena man, kad nuolat būsiu atakuojamas, ieškomas, medžiojamas“ (p. 166).
Apie suaugusiuosius, jų reakcijas, nuojautas, poelgius sužinome mažiausiai, nė vienas iš jų, net klasės auklėtoja, balso istorijoje negauna. Tačiau galime nujausti, kad knygoje kuriama abejingumo atmosfera: kad klasėje kažkas negerai, auklėtoja, regis, pastebi tik tada, kai Edvinas dingsta, bet net ir tada pasitenkina abstrakčiu klasės seniūnės Beatričės išvedžiojimu su saviplakos elementais, taip ir neišgirsdama nieko konkretaus. Nematome, kad su klase bendrautų psichologas ar socialinis darbuotojas, Beatričės tėvai, iš dukros sužinoję, kad Deivis smurtauja prieš Edviną, irgi nesikiša, leidžia jai pačiai spręsti, kaip elgtis. Tokios bendraamžių ir suaugusiųjų tylos ir abejingumo kaina didžiulė.
Edvino bendraklasiams tenka laikyti egzaminą – sąžinės ir moralės išmėginimą, bet ir paties Edvino laukia gyvenimo egzaminas. Tik jam tai stiprybės išbandymas – ar pavyks atsilaikyti abejingumo, žiaurumo kupiname pasaulyje, kuriame jaučiasi toks vienišas ir nesuprastas, nuvertintas ir išniekintas, ar sugebės išlikti savimi, kaip kad rašė savo rašinyje, kuris taip stipriai įsiminė bendraklasei Gretai.
Kaip nuspėjo pora bendraklasių, po pastarojo Deivio poelgio Edvinas neištvėrė ir pasitraukė. Kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Bet Edvinas pasitraukė ne iš gyvenimo, jis tik trumpam pasitraukė nuo visų į savo vidinį kiautą, kad išsilaižytų žaizdas, pabūtų vienas su savimi ir vėl grįžtų į gyvenimą, kurį vadina Didžiuoju žaidimu. Edvinas nusprendžia vienai dienai pasislėpti nuo viso pasaulio, nors supranta, kad tai negerai, kad labai jaudinsis mama ir sesutė. Bet jam tos atsitraukimo valandos labai reikalingos. Juk kartais mums visiems norisi ištrūkti iš savo gyvenimo ir rasti naujų jėgų. Todėl Edvinui, kuris ne tik kenčia nuo Deivio, kitų klasiokų abejingumo ir patyčių, bet ir fiziškai visada priklausomas nuo kitų žmonių ir jaučia, kad nors yra mylimas, bet sukelia daug nepatogumų mamai, šis pabėgimas, šios kelios savarankiško gyvenimo valandos yra labai svarbios: „Jos neįkainojamos, vertos milijonų. Man jos reikalingos kaip vanduo, kaip oras, aš branginu kiekvieną jų sekundės dalį“ (p. 163).
Kaip autorei pavyko susidoroti su dvidešimt dviem skirtingais balsais? Neatrodo, kad buvo išnaudotos visos kalbos galimybės kiekvieno veikėjo asmenybei perteikti. Be abejo, autorė pasitelkė įvairių stiliaus priemonių, žodyną ir pan. Vienaip kalba manekene trokštanti tapti Lija – jos kalbėsena stereotipiškai sekli, mintys paviršutiniškos. Logiką ir nuoseklumą mėgstančios Dagnės skyrius pasižymi struktūruotumu, ji netgi sudaro planą, kaip ir kur ieškoti ženklų, galbūt padėsiančių surasti Edviną.
Metaforišku, giliu ir jautriu mąstymu išsiskiria Edvinas, nors panašiai kalba ir kelios mergaitės. Vis dėlto Edvino kalba sodriausia, be abejo, ir psichologinės įtampos joje daugiausia. Tai nestebina: negalėdamas intensyviai reikštis išoriniame pasaulyje, jis gyvena turtingą vidinį gyvenimą, jaučia ir supranta stipriau nei dauguma bendraamžių. Deja, brandi asmenybė nė vieno iš mūsų turbūt negali apsaugoti nuo patyčių, prievartos sukeliamų išgyvenimų skausmo.
Vis dėlto palyginus su kitomis dvibalsėmis ar daugiabalsėmis knygomis matyti, kad kalbos galimybių, padedančių kurti charakterius, yra daug daugiau. Pavyzdžiui, prieš metus pasirodžiusioje serbų rašytojos Jasminkos Petrović knygoje Viskas bus gerai, be Opolskaitės panaudotų priemonių, pasitelkiama ir skyryba, eilėraštis, pertarai, priežodžiai, todėl veikėjai ryškiau skiriasi vienas nuo kito.
Jeigu jau prašnekome apie veikėjų kalbą, reikia pažymėti, kad autorė stengėsi išvengti paauglių žargono, kuris, kaip žinome, yra nuolat kintantis, priklausomas nuo geografijos. Jo atsisakius, knyga įgyja ilgaamžiškumo matmenį – nesukels atmetimo ar svetimumo jausmo nei dabartinei paauglių kartai, nei vėlesnėms. Vis dėlto vietomis norėjosi, kad paauglių (ir ne tik) kalbėsenai būdinga kalbos ekonomija ir psichologija būtų stipriau išreikšta, pavyzdžiui, vargu ar tikėtina, kad asmeniniuose užrašuose ar mintyse paauglys sakytų „sportiniai bateliai“, o ne „sportbačiai“ (p. 94) arba bendraamžius (taigi kitus penkiolikmečius) vadintų berniukais (p. 94), lyg jie būtų vaikai.
Bet kokiu atveju tokio daugiabalsiškumo lietuvių paauglių literatūroje dar nebūta, o tema, stilistiniai sprendimai ir psichologinė prieiga daro šį kūrinį tikrai vertą dėmesio, juolab kad šioje recenzijoje pavyko praverti tegul ir svarbiausią, vis dėlto tik nedidelę kūrinio dalį.
Beje, įdomu, kad kiek anksčiau šiemet pasirodžiusi Eglės Ramoškaitės knyga Ne tik geri, ne tik blogi (jos rankraštis pernai laimėjo Paauglių ir jaunimo literatūros konkursą) taip pat kalba apie patyčias mokykloje (nors istorijos ir pasakojimo būdas labai skiriasi), o pati istorija irgi prasideda nuo to paties taško – netikėtai dingsta bendraklasis. Kaip kartais sakoma, idėjos, matyt, sklando ore.
______________________________
* OPOLSKAITĖ, Daina. Kur dingo Edvinas Kratas? – Vilnius: Tyto alba, 2021. – 170 p. – ISBN 978-609-466-558-5
Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 3 (99)
