AR VISIEMS ATSIVERIA „PASLAPTINGAS SODAS“?

 

 

 

 

1911 m. AC85 B9345 911s, Houghton Library, Harvard University
1911 m. AC85 B9345 911s, Houghton Library, Harvard University

1909 m. pavasaris britų kilmės amerikiečių rašytoją Frances Hodgson Burnett pasitiko su galybe darbų: buvo ką tik baigtos naujo namo statybos Plandomo parke (Long Ailende, Niujorko pašonėje), tad reikėjo imtis kurti jo aplinką, sodinti medžius ir kitus augalus, kad kuo greičiau būtų galima sulaukti žiedų ir medžių lajos metamo šešėlio1. Būtent gyvendama šiame name rašytoja sukūrė vieną iš žinomiausių savo knygų vaikams – Paslaptingą sodą (The Secret Garden). Kaip pažymi autorės biografai, galbūt kiek ironiška, kad pati britiškiausia knyga gimė Jungtinėse Amerikos Valstijose, „rožių sode su vaizdu į Manhaseto įlanką“2 . Vis dėlto šis kūrinys, laužantis nemažai tuometinėje vaikų literatūroje nusistovėjusių taisyklių3 ir iki šiol keliantis nemažai literatūrologų debatų, neabejotinai yra viena iš vaikų literatūros ikonų4. Tad šiame straipsnyje ketinu aptarti kelias Paslaptingo sodo temas ir aspektus bei kas ir kaip išlaikoma ir perteikiama (ar atvirkščiai – transformuojama) dviejose šio klasikinio teksto ekranizacijose – 1993 m. režisierės Agnieszkos Holland ir 2020 m. režisieriaus Marco Mundeno filmuose tuo pačiu „Paslaptingo sodo“ pavadinimu.

„Mistress Mary, quite contrary“ („Pasišiaušėle panele Mere“)

1911 m. išleistas Paslaptingas sodas pasakoja apie Merę Lenoks – uždarą ir aikštingą mergaitę, kuri, gimusi ir užaugusi Indijoje, per ten kilusią choleros epidemiją praranda abu tėvus ir yra išsiunčiama į Angliją, Miseltvaito dvarą, kur ją globoti apsiima dėdė Arčibaldas Kravenas. Atvykusi į savo naujuosius, labirintą primenančius namus („Merė Lenoks buvo palydėta plačiais laiptais į viršų, paskui ilgu koridoriumi žemyn ir vėl per kelis laiptelius į viršų, tada kitu koridoriumi, dar kitu, kol pagaliau sienoje atsivėrė durys ir ji atsidūrė kambaryje su židiniu“5, p. 27), Merė yra paliekama būti „pati sau“. Bet ką „pats sau“ gali veikti vaikas didžiuliame name, kuriam „šeši šimtai metų <…>. Jame apie šimtas kambarių, bet dauguma užsklęsti ir užrakinti“ (p. 19)? Laimei, Merė netrunka susipažinti su Marta – linksmo ir atviro būdo jorkšyriete kambarine, kuri ant viso pasaulio pykstantį ir greit susierzinantį vaiką sugeba atverti kitokiai patirčiai ir, nesitaikstydama su kylančiais kaprizais, pradeda suvaldyti išsikerojusį Merės egoizmą ir auginti empatiją:

„– Aš nežinau, ką tai reiškia išalkę, – pasakė Merė atsainiai.

Marta pasižiūrėjo pasipiktinusi.

– Ką gi, reiktų tav tą išmėginti. Aš tą labai aiškiai matau, – pasakė ji tiesmukai. – Aš neturiu kantrybės, kai žmogus sėdi ir spokso į gerą kąsnį duonos su mėsa.“ (p. 36)

Pradėjusi pažintį su aplinka, Merė ima klaidžioti po sodus, supančius Miseltvaito dvarą. Iš Martos ji sužino, jog egzistuoja vienas sodas, kuris po ponios Kraven mirties buvo užrakintas ir paliktas likimo valiai. Merė netrunka apsispręsti, jog ji nori rasti šį nuo pasaulio atskirtą sodą.

Paslaptingojo sodo paieškos ją supažindina ne tik su rūstaus būdo sodininku Benu Vėjoramsčiu ar liepsnele – paukšteliu, kuris netrunka susibičiuliauti su Mere ir net padėti jai rasti užkastąjį sodo raktą. Merė taip pat susipažįsta su Dikenu – Martos broliu, visišku gamtos vaiku, kuriam jau kartais ima atrodyti, kad jis yra paukščiukas „[a]rba lapė, ar kiškis, gal voverė. Ar net vabalas“ (p. 110). Berniukas nesiskiria su savo globotiniais  – ėriuku, lapiuku, varniuku, voveraitėmis, – todėl net kitiems ima atrodyti, kad jie yra neatskiriama „jo paties dalis“ (p. 227). Būtent Dikenas parodo Merei, kaip gaivinti atrastąjį sodą, ir mergaitė netrunka įgyti patikimą bičiulį.

Vis dėlto Miseltvaito dvaro paslaptys sodo radimu nesibaigia: Merės ausis naktimis kartkarčiais pasiekia dejonės ir verksmai, todėl ji ryžtasi rasti jų šaltinį, nes „[v]iskas atrodė dar keisčiau negu paslaptingasis sodas ir paslėptas raktas“ (p. 138–139). Dvaro paslaptis netrunka išaiškėti – pasirodo, kad naktimis verkia pono Kraveno sūnus Kolinas, kuris, nusilpęs ir išbalęs nuo buvimo prieblandoje, yra aplinkinių įtikintas ir pats įsitikinęs, kad yra kuprotas, luošas ir apskritai ilgai negyvens (p. 143). Kolinas – nervingas, išpaikintas ir neabejojantis, jog visi privalo jam besąlygiškai paklusti. Tad nors „Merė nesuvokė, kad ji pati gerokai išlepinta, bet dabar aiškiai pamatė, koks išlepintas šis slaptingasis berniukas. Jis įsivaizduoja, kad visas pasaulis priklauso jam“ (p. 147). Taip prasideda dar vienas Merės „projektas“ – pastatyti aikštingąjį pusbrolį Koliną ant kojų. Mergaitė pajunta, jog niekas kitas nepagydys šio dvasiškai ligoto ir nusilpusio kūno berniuko kaip tik paslaptingasis sodas. Diena po dienos vaikai slapčia nuo tarnų eina į sodą, kur darbuojasi, ilsisi, gėrisi gamta. Su Dikeno, jo mamos Suzanos, o vėliau – ir Beno Vėjoramsčio pagalba būsimasis Miseltvaito valdytojas įgyja pasitikėjimo, jo kūnas sutvirtėja ir galiausiai į dvarą grįžęs ponas Kravenas vargiai begali atpažinti sūnų: „Tai buvo aukštas ir gražus berniukas. Jis spindėjo gyvybe, o nuo bėgimo jo veidas buvo skaisčiai įkaitęs“ (p. 335). Ir nors knyga baigiasi iškilmingu pono Kraveno ir jo sūnaus grįžimu iš sodo į dvaro rūmus stebint visiems tarnams, tikroji kulminacija, manyčiau, įvyksta Kolinui ištarus: „Aš gyvensiu amžinai, amžinai, amžinai!“ (p. 336). Taip autorė tarsi patikina skaitytoją, kad „pasišiaušėlės panelės Merės“ sumanymas pavyko.

Virš. dail. Robert Ingpen
Virš. dail. Robert Ingpen

Įdomu, kad, vos tik pasirodęs, Paslaptingas sodas kritikų ir skaitytojų buvo sutiktas palankiai, bet populiariausiu Hodgson Burnett kūriniu tuo metu6 ir vėliau išliko Mažasis lordas Fontlerojus (Fauntleroy, 1886 m.). Kaip pažymi viena iš rašytojos biografių Gretchen Holbrook Gerzina, Paslaptingam sodui, šiandien neabejotinam vaikų literatūros klasikos kūriniui, prireikė keturiasdešimties metų, kad toks taptų7. Tai lėmė įvairios priežastys: kai kurie literatūros tyrėjai knygą laikė pernelyg nerimta ir paviršutiniška8, be to, kaip pažymi Elizabeth Lennox Keyser, rašytoja sukūrė dviejų nepatrauklių herojų (Merės ir Kolino) paveikslus, kas tuometiniame vaikų literatūros kontekste buvo itin drąsu ir netikėta9, ypač kalbant apie protagonistės portretą. Vis dėlto, nepaisant literatūros kritikų ignoravimo, ši knyga skaitytojų buvo mėgstama, perduodama iš kartos į kartą10. Paslaptingo sodo renesansas prasidėjo 1949 m., kai jį iliustravo dailininkė Nora Unwin. Netrukus ir kiti vaikų knygų dailininkai (pavyzdžiui, E. H. Shepardas, Tasha Tudor) panoro tai padaryti. Galiausiai šis ilgai šešėlyje glūdėjęs Hodgson Burnett kūrinys atsidūrė kritikų akiratyje ir, įveikęs laiko išbandymą, tapo vaikų literatūros klasika11.

Žinoma, pagaliau aplankęs populiarumas turi savo kainą, nes Paslaptingas sodas buvo imtas narstyti (ir tebenarstomas) po sakinį, pradedant nuo literatūrinių įtakų ieškojimo12, baigiant pokolonialistiniu šio teksto skaitymu, keliant lyties, klasės ir imperializmo problemas13.

Daugeliui literatūrologų užkliūva, kad Paslaptingas sodas, prasidėjęs kaip Merės istorija, baigiasi Kolino dominavimu, todėl, kaip teigia literatūrologė Danielle E. Price, galima kalbėti apie Merės, kaip to idealaus angliško sodo, formavimą, kad ji taptų ne tik gražia dvaro puošmena, bet ir teiktų moterišką ir motinišką užuovėją būsimam Miseltvaito valdytojui14. Dar griežtesnė yra Keyser, ji tvirtina, kad Paslaptingas sodas – tai tarsi vieša Hodgson Burnett saviplaka: tai, kaip vaizduojama Merė, ir tai, kad galiausiai mergaitė tampa antraeile veikėja savo pačios istorijoje, yra tarsi autorės bandymas atsiprašyti ją supančių artimiausių vyrų už savo elgesį gyvenime15. Žinoma, toli gražu ne visi literatūrologai linkę su tuo sutikti. Štai Adrian Gunther savo straipsnyje teigia, kad šio kūrinio vertybių sistema visiškai kitokia ir tie, kurie Merės atsitraukimą į antrąjį planą laiko jos pralaimėjimu, patys liudija apie perimtą iš patriarchalinio diskurso skaitymo tinklelį16. Tyrėjos nuomone, Hodgson Burnett susitelkia į herojės kelionę empatiškos, altruistiškos būtybės link, ir Merė tai pasiekia17. Kaip jau užsiminiau straipsnio pradžioje, Merės „projektas“ – ne tik prikelti gyvenimui seną, apleistą sodą, bet ir pabudinti Koliną – tą patį teigia ir Gunther. Merė sugeba išsivaduoti iš egocentrizmo gniaužtų, rasti lygiavertį ryšį su kitais žmonėmis ir aplinka, o štai Kolinas, kaip pažymi Gunther, savo ego niekada neįveikia. Tai atskleidžia ne tik jo savininkiškas žvilgsnis į sodą ir noras pažaboti gamtos galias mokslui, bet ir nuolatinis įvardžio „aš“ vartojimas, ypač baigiamajame knygos skyriuje18.

Vis dėlto, mano manymu, besiginčijant, kuri pusė – vyriškoji ar moteriškoji – kūrinyje vyrauja, susidaro įspūdis, jog pamirštamas esminis šios knygos elementas (o gal net ir personažas19), įvardytas dar viršelyje, – sodas.

Gunther teigimu, knygoje išskiriamos dvi lygiagrečios, o kartu kontrastuojančios erdvės20 – sodas ir dvaro rūmas. Abi jos, tyrėjos nuomone, įgyja mitologinės erdvės (pavyzdžiui, labirinto) bruožų, jų abiejų centre glūdi paslaptys, dėl kurių šios erdvės vaizduojamos sustingusios (sodą sukausto ponios Kraven mirtis, o dvaras savyje saugo Koliną)21. Tačiau sodui pradėjus busti, iš sąstingio ima vaduotis ir dvaras, kas rodo, jog būtent pirmoji erdvė yra esminė, svarbiausia, jog būtent nuo jos atskyrimo prasidėjo viso Miseltvaito sąstingis22. Apie tai knygoje Parašyta vaikams kalba ir Kęstutis Urba. Jo nuomone, gamta yra „bemaž savarankiškas knygos turinio klodas“, ji, kaip rodo išsamus tyrėjo žvilgsnis, turi neabejotinų paralelių su Vergilijaus „Georgikų“ tradicija dėl dėmesio besikeičiantiems metų laikams ir darbui23.

Čia ir kitur nuotr. iš Paslaptingojo sodo (Anglija)
Čia ir kitur nuotr. iš Paslaptingojo sodo
(Anglija)

Atrastasis sodas tampa gydančia erdve: iš pradžių jame nusiraminimą randa ir jėgų įgauna Merė, vėliau jo gydančią galią patiria ir Kolinas. Tik Merė yra ta, kuri kartu su sodu bunda iš vidinio letargo, jų savigydos procesas vyksta lygiagrečiai, o štai Kolinas jau naudojasi Merės (ir Dikeno) darbo vaisiais, patenka į sodą per patį žydėjimą ir prie jo suklestėjimo neprisideda. Tad jam sodas – vieta, kur „veikia stebuklai! Burtai – gerieji Burtai“ (p. 266). Koliną sodas įkvepia kalbėti apie Stebuklą: „Stebuklas visąlaik stumia ir traukia, ir vis daro ką nors iš nieko. Viską padaro Stebuklas. Lapus ir medžius, gėles ir paukščius, barsukus ir lapes, ir voveres, ir žmones. Taigi jis turi būti visur aplink mus. Šiame sode – visur. Stebuklas šiame sode privertė mane atsistoti ir suprasti, kad aš gyvensiu ir būsiu žmogus“ (p. 271). Tai, kad sodas pakylėjamas į transcendentinį lygmenį, sugretinamas su bibliniu Rojaus sodu, lemia ir pačios Hodgson Burnett pasaulėžiūra. Anot Holbrook Gerzinos, pasirodžius Paslaptingam sodui autorė sulaukė klausimų dėl savo religinių pažiūrų, nes Stebuklo filosofija buvo pagrįsta krikščionybės ir ikikrikščioniškųjų religijų, gamtos kulto mišiniu. Vieniems bandant autorę sieti su religinėmis sektomis, kitiems – su okultizmu, pati rašytoja teigė neišpažįstanti jokios religijos, o kartu išpažįstanti jas visas24. Anot Hodgson Burnett biografės, laikui bėgant rašytoja susikūrė tikėjimo sistemą, kurios centre buvo optimizmas, žavėjimasis minties galia ir mokslo galimybėmis25. Tad nenuostabu, jog būtent tuo žavisi ir apie tai kalba Kolinas, norintis tapti mokslininku, atradėju, tyrinėjančiu Stebuklą. Sodas, kuris Merei buvo tarsi jos pačios tęsinys, organiška visumos dalis, Kolinui tampa ypatinga vieta, tam tikru galios centru, kur jis, tarsi dvasininkas, ima atlikti savo ritualus, sakyti pamokslus.

Paslaptingas sodas – tai ne tik našlaitės Merės ar jėgų gyventi įgyjančio Kolino istorija, tai kartu ir nuoširdžiai parašyta istorija apie gydančią gamtos galią, žmogaus ryšį su ja ir kitais žmonėmis. Todėl itin įdomu, kaip dvi pastarosios šio literatūros kūrinio ekranizacijos tai interpretuoja ir pateikia žiūrovams.

Paslaptingas sodas kino ekranuose

Anot vaikų literatūros tyrėjos Phyllis Bixler, klasikos kūrinių svarbą vertinant pagal pasirodančias naujas jų interpretacijas, Paslaptingas sodas neabejotinai atsidurtų „svarbiausios klasikos“ kategorijoje26. Bixler teigia, jog retas kūrinys yra sulaukęs šitiek dėmesio tiek akademiniame lauke, tiek iš pramogų verslo atstovų: pirmoji ekranizacija pasirodė 1949 m., po jos sulaukta 1975 m. BBC serialo, 1987 m. – „Hallmark“ filmo, 1993 m. savąją versiją pateikė režisierė A. Holland ir „Warner Brothers“ studija27, o 2020 m. išvydome naujausią Paslaptingo sodo interpretaciją, kurią režisavo M. Mundenas. Šioji, sulaukusi itin prastų žiūrovų ir kritikų atsiliepimų28, paskatino pasižiūrėti įdėmiau, kodėl 1993 m. filmas kartais laikomas „kino klasika“ ir kur paslydo paskiausios ekranizacijos scenaristai ir kūrybinė grupė.

Turbūt pirmiausia vertėtų pradėti nuo to, kad Holland filmas taip pat ne be priekaištų: kino apžvalgininkė Megan Rosenfeld, 1993 m. laikraštyje „Washington Post“ išspausdintoje recenzijoje deklaravo, jog vizualioji šio filmo pusė nusveria pasakojimą29. Anot jos, režisierės pakeitimai filme (pavyzdžiui, tai, kad Merės tėvai ne miršta per choleros epidemiją, o žūva per žemės drebėjimą arba kad Merės mama ir pono Kraveno žmona buvo dvynės seserys, nors knygoje Kraveno žmona ir Merės tėtis yra brolis ir sesuo) yra bereikšmiai, o kai kurie sprendimai (pavyzdžiui, daktaro Kraveno neįtraukimas į ekranizaciją) eliminuoja paskutinius įtampos ir konflikto likučius ir taip labai lėtame, mažai veiksmo turinčiame pasakojime30. Tai, kad raktą į paslaptingąjį sodą Merė randa ne žemėje, o tetos muzikinėje papuošalų dėžutėje, taip pat neprasprūsta pro Rosenfeld akis – tokį pasirinkimą savo recenzijoje ji išvadina „paiku“ – jos manymu, žemėje užkastos paslaptys vaikams yra daug patrauklesnės nei tos, kurios slypi šlamšto prigrūstuose stalčiuose31. Tokiu atveju sumenkinamas ir liepsnelės vaidmuo – juk būtent šis paukštelis knygoje parodo raktą, vėliau – ir sodo duris, o juk tai labai svarbios priežastys, kodėl Merė jaučia šiam paukšteliui tokią stiprią simpatiją.

Vis dėlto kiti kino kritikai Holland interpretaciją gyrė būtent už sukurtą atmosferą32. 1993 m. versija, kaip pažymi kino kritikas Owenas Gleibermanas, išlaiko tamsią knygos nuotaiką33 ir labirintiškumą: kaip ir knygoje, taip ir filme, atvykusi į Miseltvaito dvarą Merė (akt. Kate Maberly) klaidžioja po tamsaus dvaro užkaborius, mina takelius atsigaunančiame po žiemos sode. Šioje ekranizacijoje Kolino verksmai Miseltvaito dvaro koridoriuose aidi nuo pat filmo pradžios, kas tik dar labiau išryškina XIX a. klestėjusio gotikinio romano (ypač Džeinės Eir) įtaką knygos autorei.

Kino kritikas Rogeris Ebertas 1993 m. rašė, kad žiūrint „Paslaptingą sodą“ buvo justi, jog režisierė yra atidi paslėptoms knygos prasmėms ir bando tai perkelti į savo darbą34. Gydančios sodo galios atsiskleidžia pamažu, kai pati Merė su Dikenu (akt. Andrew Knottas) rausia žemę, sėja sėklas, sodina gėlių svogūnėlius, o viskam sužydėjus gėrisi savo darbu ir gamtos, priverčiančios viską žydėti ir žaliuoti, jėga. Būtent tokioje aplinkoje gali skleistis Stebuklas (jis filme tokiu žodžiu neįvardijamas), leidžiantis režisierei Merės pusbrolio Kolino (akt. Heydon Prowse) ritualą sode papildyti mistiniu elementu: filme poną Kraveną (akt. Johnas Lynchas) į Miseltvaito dvarą sugrąžina ne laiškas, o sapnas, kuris neabejotinai kyla iš vaikų atliktų improvizuotų apeigų.

1993 m. „Paslaptingame sode“ lieka visi svarbiausi knygos personažai – ponia Medlok (akt. Maggie Smith), sodininkas Benas Vėjoramstis (akt. Walteris Sparrow), kambarinė Marta (akt. Laura Crossley). Dikeno ir Martos mama Suzana Sojerbiu filme nepasirodo, bet šokdynę Merei atsiunčia. Žinoma, gaila, kad tokia svarbi knygoje veikėja lieka paraštėje, kita vertus, nelengva sutalpinti tiek veikėjų į netrunkantį nė dviejų valandų filmą. Juolab kad, kaip netrukus įsitikinsite, veikėjų skaičių filme galima ir dar labiau sumažinti.

2020 m. pasirodžiusi naujausia Paslaptingo sodo adaptacija didžiajam ekranui, kaip pažymėjo kino kritikė Tomris Laffly, nepaisant aplinkybių, galėjo tapti eskapistiniu šviesos blyksniu nesibaigiančio pandeminio tunelio gale35. Vis dėlto, kaip kitos recenzijos pavadinime ironizuoja „The Guardian“ kino kritikas Peteris Bradshaw, ši vaikų literatūros klasika pasimeta sodo sąžalyne36.

Mundenas, kaip ir Holland, nukrypsta nuo originaliosios Hodgson Burnett istorijos, bet Mundeno ir scenaristo Jacko Thorne’o 2020 m. sukurto filmo pokyčiai drastiškesni: veiksmas nukeliamas į 1947 m., kai Indija buvo padalyta į dvi nepriklausomas valstybes (Indiją ir Pakistaną). Bet daugiau niekas per daug nesikeičia – Merės (akt. Dixie Egerickx) tėvai miršta per choleros epidemiją, tad kyla klausimas: ar toks istorijos pastūmimas per kelis dešimtmečius į priekį buvo motyvuotas ko kito, nei noro aprengti aktorius XX a. penktojo dešimtmečio kostiumais vietoj visose adaptacijose matomų karaliaus Edvardo epochos drabužių?

Dar vienas pokytis – Martą ir Dikeną vaidina jaunosios kartos juodaodžiai aktoriai Isis Davis ir Amiras Wilsonas. Kad kino studijos į klasikos kūrinių adaptacijas linkusios įtraukti ne vien baltaodžius aktorius, yra suprantama, bet čia tokį sprendimą norėtųsi kvestionuoti, nes vieninteliai du filme esantys juodaodžiai ne tik kad vaidina darbo klasės atstovus, bet Marta dar yra ir pono Kraveno dvaro kambarinė. Tad vargu ar šis sumanymas buvo iki galo apgalvotas, ko gero, tiesiog norėta pridėti pliusą aktorių įvairovės skiltyje, nes aristokratų vaidmenis ir čia atlieka baltaodžiai aktoriai.

Šioje ekranizacijoje nebelieka ir Beno Vėjoramsčio – vietoj jo Merė priešpiečių sumuštinių dešra prisijaukina priklydusį šunį, kurį pavadina Jemima. Apskritai šio filmo aktorių kolektyvas nėra didelis – daugiausia dėmesio skiriama trims vaikams, ponui Kravenui (akt. Colinas Firthas) r namų prižiūrėtojai poniai Medlok (akt. Julie Walters), kelis sakinius ištaria ir Marta. Taip dar labiau sumažėja svarbių dialogų ir interakcijų, būtinų siužetui stumtis į priekį.

Romos Kišūnaitės nuotr.
Romos Kišūnaitės nuotr.

Filme privelta ir daugiau siužetinės painiavos: vėlesni intarpai iš praeities atskleidžia, kad Merės ir Kolino (akt. Edanas Hayhurstas) motinos (taip, šiame filme jos taip pat seserys) matėsi dar prieš ponios Kraven mirtį, kai abu vaikai jau buvo gimę. Tačiau šis faktas niekaip nepaveikia istorijos, tad galima kalbėti apie dar vieną beprasmį intarpą. Niekaip siužeto nepaveikia ir tai, kad filmo pabaigoje Merė ištraukia poną Kraveną iš… liepsnojančių dvaro rūmų.

Tačiau didžiausia nuostaba laukė susidūrus su pačiu Miseltvaito sodu: Mundenas ir Thorne’as paslaptingąjį sodą paverčia stebuklinguoju, iš esmės – Edenu, kuriame teka ypatingi vandenys, ne tik Merės šunį pagydantys, bet ir pastatantys ant kojų pusbrolį Koliną. Negana to, kaip recenzijoje pažymi Bradshaw, vargu ar žodis „sodas“ apibūdina tai, ką filme išvysta žiūrovai. Anot kritiko, šis sodas toks didelis, kad jeigu ne Amazonės miškams, tai bent jau Jorkšyro grafystei tikrai prilygsta37. Negana to, 1993 m. adaptacijoje straksėjusią gyvą liepsnelę čia pakeičia bedvasė (ir gana įkyri) skaitmeninė paukštelio kopija. Apskritai šiame filme pernelyg pasikliaujama kompiuterine grafika, todėl daugelis scenų atrodo netikros, sintetinės. 1993 m. Holland darbą kai kurie kritikai įvardijo kaip „pasakaitę be svajingo polėkio“38, o štai 2020 m. klasikinio kūrinio interpretacijoje tas „polėkis“ užgožia visa, kas Hodgson Burnett knygoje buvo ir yra svarbiausia.

Apibendrindama šį netrumpą savo pamintijimą tegaliu pasakyti, kad XXI a. kino industrija noriai imasi ekranizuoti klasikinius vaikų literatūros kūrinius, bet neretai perlenkia lazdą norėdama priartinti juos prie šiuolaikinio žiūrovo. Taip nutiko su ankstesniame „Rubinaičio“ numeryje mano aptartu filmu apie Beatrix Potter triušelį Petriuką, šio likimo neišvengė ir 2020 m. „Paslaptingas sodas“, kuriame vizualusis matmuo nustelbia istoriją (nors priminsiu, jog kai kurie kino kritikai tuo kaltino 1993 m. režisierės Holland interpretaciją) ir pakeliui pameta pagrindinę knygos mintį, jog sodas tėra viena iš vietų, kur atsiskleidžia ir į darnią visumą susijungia gamtos jėgos ir žmogaus ryžtas bei valia. O juk, kaip rašė Frances Hodgson Burnett, „[j]eigu tik tinkamai pažvelgsi, pamatysi, kad visas pasaulis yra sodas“.

______________________________

1 Angelica Shirley Carpenter, Jean Shirley, Frances Hodgson Burnett – Beyond the Secret Garden, Minneapolis: Lerner Publications Company, 1990, p. 104.

2 Pamela Licalzi O’Connell, „The Secret Garden“ Has Deep Island Roots“, The New York Times, interneto prieiga: https://www.nytimes.com/2004/08/08/nyregion/literature-the-secret-garden-has-deep-island-roots.html (žiūrėta 2021-08-04).

3 Ulf Boëthius, „Us is near bein“ wild things ourselves“: Procreation and Sexuality in The Secret Garden“, Children’s Literature Association Quarterly, Vol. 22, No. 4, Winter, 1997, p. 194.

4 Adrian Gunther, „The Secret Garden Revisited“, Children’s Literature in Education, Vol. 25, No. 3, 1994, p. 159.

5 Čia ir toliau cituojama iš Frances Hodgson Burnett, Paslaptingas sodas, iš anglų k. vertė Viltaras Alksnėnas, Vilnius: Alma littera, 2012.

6 Angelica Shirley Carpenter, op. cit., p. 107.

7 Gretchen Holbrook Gerzina, „Introduction and Notes“, in: Frances Hodgson Burnett, The Annotated Secret Garden, New York–London: W. W. Northon & Company, 2007, p. xxxi.

8 Ibid., p. xxxii.

9 Elizabeth Lennox Keyser, „Quite Contrary“: Frances Hodgson Burnett’s The Secret Garden“, Children’s Literature, Vol. 11, 1983, p. 1.

10 Gretchen Holbrook Gerzina, op. cit., p. xxxiv.

11 Ibid.

12 Kaip pažymi G. Holbrook Gerzina, tai, kad F. Hodgson Burnett, būdama užkietėjusi knygė, netyčia „pasiskolindavo“ siužetų idėjas iš kitų kūrinių, buvo vieša paslaptis. Kaip viena iš didžiausią įtaką Paslaptingam sodui padariusių knygų yra įvardijama Charlotte’s Brontë Džeinė Eir, taip pat jos sesers Emily Brontë romanas Vėtrų kalnas (Gretchen Holbrook Gerzina, op. cit., p. xxviii), įžvelgiama ir panašumų su Johannos Spyri Heidi (Ibid., p. xxx), kiti literatūrologai mato neabejotinas šio F. Hodgson Burnett kūrinio ir prancūzų rašytojo Émile’io Zola romano Abato Murė nuodėmė paraleles (Ulf Boëthius, op. cit., p. 188–195).

13 Danielle E. Price, „Cultivating Mary: The Victorian Secret Garden“, Children’s Literature Association Quarterly, Vol. 26, No. 1, Spring, 2001, p. 4–14.

14 Ibid., p. 4.

15 Elizabeth Lennox Keyser, op. cit., p. 10.

16 Adrian Gunther, op. cit., p. 160.

17 Ibid.

18 Ibid., p. 166.

19 Phyllis Bixler linkusi sodą laikyti pagrindiniu knygos veikėju ir kartu – motinystės vaizdiniu. Žr.: Phyllis Bixler, „Gardens, Houses, and Nurturant Power in The Secret Garden“, Romanticism and Children’s Literature in Nineteenth-Century England, Athens: U of Georgia P, 1991, p. 210.

20 Tiesa, tyrėja išskiria dar ir trečiąją – kotedžo – erdvę, kurioje gamta vs. žmogaus kurta aplinka yra santarvėje, kam ir atstovauja Dikeno ir jo motinos personažai (Adrian Gunther, op. cit., p. 164).

21 Ibid., p. 163.

22 Ibid.

23 Kęstutis Urba, Parašyta vaikams, Vilnius: Gimtasis žodis, 2009, p. 112–113.

24 Gretchen Holbrook Gerzina, op. cit., p. xxv.

25 Ibid.

26 Phyllis Bixler, „The Secret Garden „Misread“: The Broadway Musical as Creative Interpretation“, Children’s Literature, Vol. 22, 1994, p. 101.

27 Ibid.

28 Svetainėje metacritic.com kritikai šiam filmui skyrė 5,9 balo iš 10 galimų, žiūrovai – 4,8 balo iš 10 galimų (interneto prieiga: https://www.metacritic.com/movie/the-secret-garden-2020, žiūrėta 2021-08-23); imdb.com žiūrovų reitingas – 5,5 balo iš 10 galimų (interneto prieiga: https://www.imdb.com/title/tt2702920/?ref_=tt_urv, žiūrėta 2021-08-23).

29 Megan Rosenfeld, The Secret Garden, interneto prieiga: https://www.washingtonpost.com/wp-srv/style/longterm/movies/videos/thesecretgardengrosenfeld_a09e58.htm (žiūrėta 2021-08-30).

30 Ibid.

31 Ibid.

32 Desson Howe, The Secret Garden, interneto prieiga: https://www.washingtonpost.com/wp-srv/style/longterm/movies/videos/thesecretgardenghowe_a0afeb.htm (žiūrėta 2021-08-30).

33 Owen Gleiberman, The Secret Garden, interneto prieiga: https://ew.com/article/1993/08/13/secret-garden-2/ (žiūrėta 2021-08-27).

34 Roger Ebert, The Secret Garden, interneto prieiga: https://www.rogerebert.com/reviews/the-secret-garden-1993 (žiūrėta 2021-08-30).

35 Tomris Laffly, The Secret Garden, interneto prieiga: https://www.rogerebert.com/reviews/the-secret-gardenmovie-review-2020 (žiūrėta 2021-08-30).

36 Peter Bradshaw, The Secret Garden Review – Classic kiDs’ Tale Gets Lost in the Undergrowth, interneto prieiga: https://www.theguardian.com/film/2020/oct/23/the-secret-garden-review-dixie-egerickx-colin-firth-juliewalters (žiūrėta 2021-08-30).

37 Ibid.

38 Owen Gleiberman, The Secret Garden, interneto prieiga: https://ew.com/article/1993/08/13/secret-garden-2/ (žiūrėta 2021-09-02).

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 3 (99)

 

 

 

 

Įžanginis

AR VIS DAR PODUKRA?

Straipsniai

KRIKŠČIONIŠKOJI DIDAKTIKA XX A. PRADŽIOS LIETUVIŲ VAIKŲ LITERATŪROJE IR PERIODIKOJE: KELIŲ LEIDINIŲ PĖDSAKAIS*
RELIGINĖS ATODANGOS LIETUVIŲ VAIKŲ POEZIJOJE
KAS SLYPI UŽ SPINTOS DURŲ: KRIKŠČIONYBĖS PĖDSAKAI C. S. LEWISO „NARNIJOS KRONIKOSE“

Mano vaikystės skaitymai

KNYGŲ ŠVIESĄ ATSKLEIDĖ BABYTĖ

Atidžiu žvilgsniu

Gyvenimo egzaminas
Ar sutiktumėte sustabdyti laiką ir pasislėpti nuo blogų dienų?

Bibliografija

2022 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai