KNYGŲ ŠVIESĄ ATSKLEIDĖ BABYTĖ

 

Nuotraukos iš R. Karpavičienės asmeninio archyvo
Nuotraukos iš R. Karpavičienės asmeninio archyvo

– Kur ir kokie buvo Jūsų vaikystės namai? Kokioje šeimoje augote?

– Turiu prisipažinti, kad vaikystę prisimenu tokią šviesią ir jaukią, jog net pati sau pavydžiu… Nežinau, ar ji tokia ir buvo, ar vėliau nušvito… Kad ir kaip yra, prisiminti labai smagu.

Mano vaikystės namai – namas su dideliu kiemu naujoje kolūkio gyvenvietėje – tai kuklūs jaunos šeimos namai. Bet iš tiesų savõs erdvės buvo daug daugiau: Lãbos ir Šuojos pakrantės, Naudvario dvaro parkas, šimtamečių liepų dvaro alėja kitapus gatvės…

Mama kilusi nuo Pasvalio, tėtis – nuo Joniškio, susitiko Krikliniuose (Pasvalio r.), ten gimiau aš, po trejeto metų persikėlėme į gražų Pažibių (dab. Pažibų) kaimą Panevėžio rajone. Ten užaugau, ten iki šiol gyvena mano tėvai, ten iki šiol labai gera ir sãva. Esu pirmagimė, po beveik penkerių metų sulaukusi sesutės. Vaikystėje turėjau daug draugų, žaislų, laisvės…

– Kaip iš laiko atstumo atrodo tėvų pedagogika? O gal įtakos turėjo ir seneliai ar kiti suaugusieji?

– Tiesiai šviesiai pasakysiu – man atrodo, kad tėvai manęs beveik neauklėjo… Tiesiog gyvenome, dirbome, pramogavome… Turėjau pareigų, paaugus vasarą tekdavo pasidarbuoti ir iki devinto prakaito, bet per mokslo metus svarbiausia buvo sutelkti dėmesį į mokymąsi. Tėvai buvo labai užsiėmę: abu žemės ūkio specialistai (fermos vedėja ir vyr. zootechniko pavaduotojas), turėjome didelį daržą, nemažą ūkį… Dalis buities darbų teko pas mus gyvenusiai babytei (mamos mamai) ir mums su sese. Nepamenu tėvų skaitančių knygas, nors laikraščiams ir žurnalams, kurių devynias galybes prenumeravome, laiko rasdavo (visada buvo prenumeruojami ir žurnaliukai mums su sese, tad augau su „Geniu“, „Žvaigždute“, vėliau „Moksleiviu“, „Jaunimo gretomis“). Gal todėl ypač branginu prisiminimus, kaip tėtis kartais pasekdavo pasaką apie Nykščiuką, o ramiu balsu mamos sekamos pasakos apie Petriuką ir skruzdžių karalių pradžia įsirėžė į atmintį kaip mantra: „Seniai, labai seniai, kai saulė dangumi ridinėjosi, gyveno pasaulyje biednas ir neturtingas žmogus…“ Mama ją vieną sekdavo, bet ji niekada nepabosdavo. Tėvai pasakojo nemažai skaitę jaunystėje. Įsiminė, kaip su tėčiu aptarėme J. D. Salingerio Rugiuose prie bedugnės. Tada stebėjausi, kad jis, ją skaitęs prieš daugybę metų, gana gerai atsiminė. Mama, vėlyvoje paauglystėje dėl kaulų tuberkuliozės turėjusi metus išgulėti sanatorijoje ant smėlio čiužinio, skaitydama gulomis net akis susigadino. Daug perskaitė, bet Thomas Mayne Reidas įsiminė labiausiai, ypač Raitelis be galvos.

Mano babytė
Mano babytė

Didžiausia skaitytoja buvo babytė. Pas mus ji atsikėlė sulaukusi šešiasdešimties. Mums su sese atrodė labai sena… Jos jaukiame kambarėlyje praleidau daugybę nuostabių valandų. Nors našlaitėlė mokyklą buvo lankiusi vos keturis mėnesius, gana gerai rašė ir labai gražiai skaitė. Ir nepaprastai mėgo skaityti. Kaip tik jai parnešti knygų traukdavau į kaimo biblioteką. Ji buvo įkurta Naudvario dvaro rūmų antrame aukšte, patalpoje su balkonu. Tas balkonas magiškai viliojo! Tad kai bibliotekininkė leisdavo į jį eiti, jausdavausi kaip devintame danguje. Be knygų babytei parsinešdavau vieną kitą ir sau. Iki šiol atsimenu, kaip įėjus akys pirmiausia užkliūdavo už priekyje stovėdavusios pasakų knygos su geltonu drakonu ant viršelio, ne kartą ją buvau pasiėmusi. Kita itin patikusi knygelė buvo Jano Maliko ir Milano Pavliko Sviedinukas Greituoliukas (net savo vaikams ją skaičiau, radau knygų mainininke). Kone atmintinai mokėjau Kiko nuotykius, Pifo, Rikiki ir Rududu nuotykius. Į biblioteką eidavau dažnai, man tai patiko. Nepamenu, jog bibliotekininkė Julija Vyčienė būtų ką ypatingo dariusi, kad mus pritrauktų, to ir nereikėjo, nebuvom persisotinę pramogų, bet kas vasarą surengdavo išvyką į mišką. Kokius du kilometrus eidavome iki eigulio sodybos miško pradžioje, jos kieme vaišindavomės tuo, ką atsinešdavome, o bibliotekininkė tuo metu plepėdavo su šeimininke, apžiūrėdavo jos naujus pirkinius… Atrodo, nieko ypatingo nevykdavo, jokių knygų neaptardavome, bet prisiminti malonu… Gal dėl to, gal ir ne, biblioteka man kaip skaitytojai buvo ir yra labai svarbi. (Beje, didžiausią įspūdį yra palikusi ne kokia moderni, pavyzdžiui, naujoji Minsko ar Rygos, o Renavo dvaro biblioteka. Turiu didžiulę namų biblioteką, ją vis papildau vienu kitu leidiniu, bet daugiausia skaitau iš bibliotekos pasiimtas knygas. Ir knygų namelį Raguvoje inicijavau, nes manau, kad dalytis knygomis itin prasminga.)

Šilčiausiai atsimenu ilgus tamsiojo metų laiko vakarus, kai babytė mums su sese skaitydavo įvairias pasakas. Osetinų pasakų iš knygos Kaip pelė marčios ieškojo, Nepalo tautų pasakų iš Bežadės karalaitės, rusų pasakų iš Auksinio kalno ir kitų klausydavomės iki vėlumos. Sunku nusakyti, kaip tai buvo įdomu ir jauku… Skaitymo vakarai babytės kambarėlyje vyko iki vėlyvos mano paauglystės. Išsaugojau kai kurias knygas, naiviai tikėjausi, kad skaitysiu jas savo vaikams… Tebeturiu jas, dabar naiviai tikiuosi, kad gal paskaitinėsiu žiloje senatvėje…

Babytė sulaukė 90 metų. Ji jau seniai žvelgia į mane iš amžinybės… Esu įsitikinusi, kad jos reikšmė man ir mano pasirinkimams – didžiulė.

Su tėčiu Krikliniuose. 1968 m.
Su tėčiu Krikliniuose. 1968 m.

– Kur peržengėte mokyklos slenkstį? Ar prisimenate pirmąjį mokytoją? Kokių apskritai prisiminimų yra palikusi pradinė mokykla?

– Tuos trejus metus prisimenu taip ryškiai, kad, atrodo, galėčiau papasakoti apie kiekvieną dieną. Panevėžio rajono Pranionių pradinės mokyklos durys man plačiai atsivėrė 1975-ųjų rugsėjo 1 d. Tai buvo už trijų (einant tiesiai) ar už keturių (einant keliu) kilometrų Smetonos laikų (taip žmonės kalbėjo) didelis, gražus dviejų aukštų pastatas. Už mokyklos augo senas sodas, darže kiekviena klasė turėjome po lysvę ir auginome įvairių daržovių, pavėsinėje, kai būdavo šilta, per pertraukas plepėdavome su mokytoju, jis taisydavo mūsų darbus, didžiulėmis tujomis apsodintame plote žaisdavome „Aukščiau žemės“, o visoje didelėje liepomis apsodintoje teritorijoje – karą, puikiame sporto aikštyne ne tik sportuodavome, bet ir leisdavome pertraukas. Kartu mokėmės trys klasės, turėjome nedidelę sporto salę, didelį vestibiulį, valgyklėlę, darbų klasę ir pionierių kambarį. Jis buvo pati įdomiausia patalpa, nes tik kartais atrakinama, su keliomis eilėmis plakatų pilnų stovų, senoviniu rašomuoju stalu. Ypač traukė didžiulė spinta, kimšte prikimšta įvairiausių mokymo priemonių. Dvi lentynos buvo bibliotekėlė. Savo mokytoją Petrą Patkauską pravardžiavome Seniuku. Jis buvo gana aukštas, žilas, malonaus veido, grojo akordeonu… Bet buvo nervingas. Prisimenu, kaip pirmoje klasėje mušė mano klasės draugą, kad šis diktante „Leninas“ parašė mažąja ir „kolūkis“ su u trumpąja… Kartą susiruošė įrašyti į magnetofono juostą, kaip mes skaitome, laukdama savo eilės taip jaudinausi, o mokytojas taip barė kitus, kad nespėjau į tualetą… Tokia bėda ne man vienai pradinėse klasėse yra atsitikusi. Vis dėlto tai tik keli epizodai… Mylėjom mokytoją, tas laikas buvo puikus.

Su mama Pažibiuose. 1972 m.
Su mama Pažibiuose. 1972 m.

– Kada susidūrėte su knygomis, nuo kada galite laikyti save skaitytoja? Ar turėjote knygų namie? Ar skaityti skatino mokykla? Kokie ryškiausi literatūriniai prisiminimai iš pradinės mokyklos laikų?

– O taip, knygų namie turėjome… Beveik pusę nemažos sekcijos! Bet man tai visai nepatiko… Pavydėjau draugėms, kurių namuose sekcijos, kaip visų normalių žmonių, buvo pilnos gražių indų, ir visai nesidžiaugiau, kad mūsiškėje tiek knygų. Namų biblioteka nebuvo ypatinga, paprasčiausiai tėvų jaunystės knygos. Vaikiškų knygų, ypač įvairių pasaulio tautų pasakų, turėjome nemažai.

Pradinės mokyklos bibliotekėlė traukė kaip magnetas, nes iš jos knygelių duodavo tik nuo antros klasės. Bet laimė nusišypsodavo ir pirmokams, kurie buvo geri mokiniai, gerai skaitė. Aš, aišku, buvau tarp jų. Koks džiugesys apėmė, kai mokytojas vieną penktadienį leido išsirinkti knygelę ir iki pirmadienio parsinešti namo. Tai buvo eilėraščių knygelė, pavadinimo nepamenu… Tačiau pasigyrus verta papasakoti ir šeimos anekdotu tapusią situaciją: per vasarą po pirmos klasės… pamiršau skaityti… Atostogoms baigiantis mama paprašė paskaityti ir… m-a-m-a… Kaip šiandien prisimenu: su mama sėdžiu ant verandos laiptelių ir slebizuoju, o draugai gatve laksto. Pavydėjau jiems!

Už labai gerą mokymąsi vienais metais gavau Vytauto Petkevičiaus Sieksnį, Sprindžio vaiką. Džiaugiausi, nes apysaka patiko – buvo linksmà, o kitais metais – knygelę apie kažkokį revoliucionierių… neapsidžiaugiau… ir tikrai neperskaičiau.

Aš antrokė, pirma iš dešinės. 1977 m.
Aš antrokė, pirma iš dešinės. 1977 m.

– Kaip pasikeitė pasaulis perėjus į vidurinę mokyklą? Kokia mokinė buvote? Ar anksti pradėjo ryškėti humanitariniai polinkiai?

– Nors nearti buvo pradinė, į vidurinę teko važiuoti dar toliau. Aštuonerius metus mokiausi Smilgių vidurinėje mokykloje. Iš pradžių tokioje didelėje mokykloje buvo klaidu, nedrąsu. Paskui pripratau. Buvau aktyvi ir stropi mokinė. Nemėgau tiksliųjų mokslų, o labiausiai patiko… ne, ne lietuvių kalbos pamokos, o fizinis lavinimas. Ta pamoka visus mokymosi metus buvo mėgstamiausia. Vėliau mokytojos Genovaitės Guokienės dėka pamėgau istoriją, ji mane traukia iki šiol. Tais laikais įvairių oficialių švenčių proga buvo madinga rengti montažus, visada juose dalyvaudavau, gaudavau „smarkius“ tekstus, nes tokie labiausiai atitiko mano charakterį. Labai gerai sekėsi rusų kalba.

– Kaip prisimenate paauglystės metų literatūros pamokas? Kokios tuo metu skaitytos knygos darė didžiausią įspūdį, kaip jas prisimenate dabar?

– Ta ir bėda, kad tas pamokas menkai atsimenu… Tiesą sakant, iki kokios 8 klasės jų neatsimenu visai… Išliko tik įspūdis, kad 9 klasėje iš pirmo žvilgsnio patiko nauja mokytoja Laima Stelionytė (vėliau – Ušinskienė), jos pamokos. Išsaugojau užrašus, pasirodo, daug visko mokėmės… Ir dar atsimenu nuostabiausius mokytojos Zitos Lazdauskaitės iškarpų ir nuotraukų albumus apie Salomėją Nėrį, įsivaizdavau, kad ir aš tokius darysiu… Neprireikė, kompiuteriai ir internetas darbą palengvino… Tad beveik nepanaudojau iškarpų iš laikraščių ir žurnalų, kauptų aukštesnėse klasėse, apie įvairius autorius ir kūrinius. O taip rimtai ir atsakingai ruošiausi būti mokytoja!

Kristina Gudonytė (centre) Raguvos gimnazijoje. 2016 m.
Kristina Gudonytė (centre) Raguvos gimnazijoje. 2016 m.

Kaip visi pavyzdingi mokiniai, skaičiau visus privalomus kūrinius, tad likdavo mažai laiko kitokiems skaitiniams. O berniukai, leidę sau nevargti su programine literatūra, ryte rijo Alexandre’o Dumas ir panašių autorių kūrinius. Aš taip ir likau jų neskaičiusi… Esu išsaugojusi keletą skaitymo dienoraščių. Jie liudija, kaip chaotiškai rinkausi knygas. Septintoje klasėje perskaičiau Vilio Lacio Zytarų šeimą ir Žvejo sūnų. Su Vinco Mykolaičio-Putino Sukilėliais iš viso anekdotinė istorija: septintokė susirgau vėjaraupiais, tad per dvi dienas perskaičiau tą romaną. Kedulių Katrytės ir Balsių Petro meilės istorija sužavėjo, nenaudėlis ponas Skrodskis piktino… O kai kūrinį perskaičiau prieš pat stojamuosius, negalėjau patikėti – jame dar ir sukilimo būta… Įvertintos kaip labai ar be galo patikusios Harrietos Beecher-Stowe Dėdės Tomo trobelė, Thomo Mayne Reido Oceola, seminolų vadas (vienintelė knyga, skaityta iki paryčių), Jameso Fenimore’o Cooperio Pėdsekys ir t. t. Labai patiko Jules’io Verne’o kūryba. Iki šiol esu nuotykių literatūros mėgėja. Paauglystėje vienu metu mūsų klasės mergaitėms buvo užėjusi mada skaityti knygas apie mokyklą. Jų nebuvo lengva rasti. Mėgstamiausiais rašytojais tapo Algimantas Zurba, Vytautas Bubnys. Randu aprašytas G.  Belycho ir L. Pantelejevo Škidos respubliką, A. Pervik Balionėlį, V. Turenskajos Devintokus, O. Kopylenkos Abiturientus. Anksti pamėgau Ievos Simonaitytės, Guy de Maupassant’o kūrybą. Mokykloje skatino skaityti ir apie rašytojus. Iki šiol gerai atsimenu, kaip patiko Jono Mačiulio Augo diemedis apie Petrą Cvirką, Stefano Zweigo Balzakas, tokia gelsvai oranžiniu viršeliu apie Hansą Christianą Anderseną – ypač.

Skaityti visada galėjau į valias, niekada neteko slėptis su prožektoriumi po antklode. Saulėtoje svetainėje stovėjo itin patogus supamasis fotelis, jame sėdėdama labiausiai ir mėgau skaityti. Taip pat patikdavo įsitaisyti verandoje, ypač pavasarį, kai imdavo šilti, bet lauke dar būdavo vėsoka.

– Kaip manote, kas labiausiai nulėmė, kad pasirinkote studijuoti lituanistiką? Kokių prisiminimų dabar kelia studijų Vilniaus universitete metai?

– Man atrodo, kad aš jau gimiau lituanistė… Humanitarinius polinkius paveldėjau iš tėčio. Mama anksti pastebėjo, kad lengvai išmokstu tekstus atmintinai. Visai maža išmokau ir iki šiol tebemoku K. Kubilinsko „Ledinuką“, A. Jonyno „Erškėtrožę“, kiek paaugusi – A. Venclovos „Mano tėviškę“. Beje, tai man labai pravertė. Jau būdama mama išmokau dar ir Just. Marcinkevičiaus „Grybų karą“, E. Mieželaičio „Zuikį puikį“ ir sakydavau vaikams prieš miegą. Kai būdavau labai pavargusi, tuos tekstus ir pusiau miegodama padeklamuodavau. Visoms mamoms siūlau šiuo metodu pasinaudoti.

Jau devintoje klasėje tvirtai žinojau, kad būsiu lietuvių kalbos mokytoja, nors auklėtoja kalbino studijuoti rusų kalbą (darbas su puse klasės, didesnė alga). Lankiau Būsimojo pedagogo fakultetą Vilniaus pedagoginiame institute. Kaip tik tada supratau, kad jame studijuoti nenoriu, tad pasirinkau Vilniaus universitetą. Nors man, kaimietukei, įstojusiai iš karto po mokyklos, toli gražu ne viskas buvo įkandama, augau gana sparčiai. Nuo antro kurso pasirinkau literatūros pakraipą. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad mano dėstytojai buvo to meto literatūros pasaulio žvaigždės. Ryškiausiai į atmintį įsirėžė Dalios Dilytės antikinės literatūros, Albino Jovaišo lietuvių literatūros istorijos paskaitos, Birutės Masionienės paskaitos apie didžiuosius rusų literatūros klasikus F. Dostojevskį, A. Čechovą ir kt., Viktorijos Daujotytės spec. kursai (vėliau virtę knygomis Tautos žodžio lemtys ir Moters dalis ir dalia). Labai gaila, kad pirmuose kursuose Donatui Saukai, Juozui Girdzijauskui suprasti buvau dar nepasirengusi… Buvome stiprus kursas (lituanistams žinomų Vyganto Šiukščiaus, Pauliaus Subačiaus, Aušros Martišiūtės-Linartienės, Linos Būgienės, Egidijaus Zaikausko ir kt. kursas), tad prie asmenybės augimo ne mažiau prisidėjo ir bendra atmosfera. Didelės įtakos turėjo kraštotyrininkų klubas „Ramuva“, įspūdingosios kraštotyros ekspedicijos ir nepakartojami žygiai – labiausiai. Studijos sutapo su Atgimimu, tad paskutiniuose kursuose mums jau buvo dėstoma draustos ir išeivijos literatūros istorija. Universitetą baigiau 1991 m. Studijas jame laikau didžiule likimo dovana. O baigimo jubiliejaus proga kaip neprisiminti, kad diplomą puošia dekano Kęstučio Urbos parašas.

Naktis bibliotekoje – mėgstamiausias renginys. Su aštuntokais. 2017 m.
Naktis bibliotekoje – mėgstamiausias renginys. Su aštuntokais. 2017 m.

– Jau gana nemažai metų atiduota mokyklai. Esate iš tų mokytojų, kurios visaip skatina mokinius skaityti. Kaip patyrėte, kokie skatinimo būdai yra patys sėkmingiausi, lemtingi?

– Labai paprastai – mano nuojauta ir mokinių akys pasako… Jei parinktas būdas patiko man, jei mokiniai prašė pakartoti, jei pavyko ne su viena klase arba jei mokiniai prisimena ir praėjus nemažai laiko, vadinasi, pasisekė. Ne kartą esu kalbėjusi apie žaidimo svarbą skatinant vaikus skaityti, nebekartosiu, tik apibendrinsiu: kadangi, anot psichologės Linos Gudaitienės, vaikai į mokyklą ateina neišsižaidę, noras žaisti gajus ir aukštesnėse klasėse, tad tokią situaciją ir stengiuosi išnaudoti.

Viename seminare, gerb. Kęstuti, sakėte, kad klausimas, kokia knyga gera, yra hamletiškas. Sakyčiau, kad toks yra ir klausimas apie lemtingus skatinimo skaityti būdus, apskritai apie skaitymo prasmę. Kad ir kiek priežasčių skaityti knygas suformuluota, kad ir kiek apie jas kalbama, knygos ir skaitytojo santykis užsimezga kažkaip stebuklingai, paslaptingai, kaip ir neužsimezga jis – kažkodėl… Skatintojai skaityti esame lyg medžiai: subrandiname ir išbarstome daugybę sėklų, bet sudygsta toli gražu ne visos, tačiau kuo daugiau sėklų išberiame, tuo didesnė tikimybė, kad ir daigų bus daugiau… Nemažai lituanistų netenka noro skatinti mokinius skaityti: „Kokia prasmė, vis tiek vėliau neskaitys…“ O man šie nusivylimą išreiškiantys žodžiai tapo atsakymu, kodėl turėčiau nenuleisti rankų, – todėl ir reikia skatinti skaityti mokykloje, kad vėliau greičiausiai dauguma tikrai neskaitys. Todėl ir prasminga suteikti daug galimybių prisijaukinti knygą: „Susipažinti gali tik su tais dalykais, kuriuos prisijaukini… – Kas yra „prijaukinti“? – Tai reiškia „užmegzti ryšius…“ O jeigu draugystė neužsimezga, telieka atsidusti: „Niekada nebūna viskas kaip reikia“ (https://prince.night.lt/princas/21.htm).

– Ar pastebėjote, kad mokinių santykis su knyga metams bėgant keitėsi? Jeigu taip, tai kur link?

– To nepastebėti neįmanoma! Sakyčiau, tas santykis keičiasi net ne metams, o mėnesiams bėgant… Jį ypač koregavo karantinas… Nors ir liūdna, bet vis dažniau išgirstu, kad skaityti sunku, neįdomu… Nieko naujo nepasakysiu, bet mokytojo kantrybė ir užsispyrimas dar bent kiek mokinius prie knygų išlaiko.

Šalia bronzinio Marko Twaino. Liuneburgas, 2019 m.
Šalia bronzinio Marko Twaino. Liuneburgas, 2019 m.

– Kokiomis knygomis Jums labiausiai sekėsi sudominti mokinius? Kaip apskritai vertinate šiuolaikinę paauglių literatūros pasiūlą, kontekstą?

– Buvau užsibrėžusi, kad turėsiu teisę dalytis mokinių skaitymo skatinimo patirtimi, jei skaitys mano sūnūs. Abiem jiems kiekvieną Rugsėjo 1-ąją su vyru padovanodavome po knygą. Jas parinkdavome pagal situaciją, pomėgį ar pan. Džiaugiuosi, kad mokydamiesi mokykloje abu skaitė gana daug. Matydama, kas jiems patinka, turėdavau ką patarti mokiniams, ypač berniukams. Beveik visada patyriau sėkmę pasiūliusi Jacko Londono Smokas Belju, Michaelo Morpurgo Karo žirgas, Benedicto Wellso Paskutinė Beko vasara, Harper Lee Nežudyk strazdo giesmininko ir kt. Naujausias ir populiariausias knygas mokiniai randa ir be mano pagalbos, tad man tenka parodyti klasiką arba ne itin išreklamuotas, bet dėmesio vertas knygas.

Įvertinti šiuolaikinę paauglių literatūros pasiūlą – Heraklio žygiams prilygstantis reikalas. Leidžiama tiek knygų, kad tarp jų jaučiuosi kaip Guliveris milžinų šalyje… Perskaitau daugiau apžvalgų nei knygų. Dažnai į knygyną einu susipažinti su naujienomis, nemažai pristato mokiniai. Dvejus metus dalyvaudama „Metų knygos rinkimų“ komisijoje geriau susipažinau su lietuvių vaikų ir paauglių literatūros kontekstu. Vertingų knygų paaugliams dažnai net penketuko nepavyksta išrinkti…

Apskritai džiaugiuosi, kad leidžiama daug įvairių kūrinių, nes galimybė rinktis, kokios aš neturėjau paauglystėje, leidžia ugdytis skonį, augti, atsirinkti, kas iš tiesų patinka.

– Kokias vaikų ir paauglių knygas atradote ne tik kaip mokytoja, bet ir kaip skaitytoja? Ką iš jų rekomenduotumėte savo kolegoms? Kokias knygas skaitote ne tik darbui, bet ir malonumui?

– Suktas klausimas! Stengiuosi perskaityti kuo daugiau vaikų ir paauglių knygų, tad ir atradimų nestinga… Kad neužsiplepėčiau, bandau suklijuoti penketuką. Didžiausias atradimas – Astridos Lindgren kūryba. Mokykloje organizuojant rašytojos 100 metų jubiliejaus renginius teko perskaityti kažkaip iki tol į rankas niekaip nepakliuvusius jos kūrinius. Ankstesnis bandymas pažintį pradėti nuo Pepės Ilgakojinės baigėsi nesėkmingai (beje, šios knygos taip ir nesu perskaičiusi nelimpa, nors tu ką), o viena iš mėgstamiausių veikėjų – Emilio mama (tikrai gali būti pavyzdys, „Apseliučiai!“ – pasakytų Madikės sesutė Lisabetė). Kadangi mėgstu istorinius pasakojimus, labai patiko į viduramžius kviečiančios Claudios Frieser apysakos Oskaras ir dingusių vaikų paslaptis bei Oskaras ir vaikų gaujos paslaptis. Net pati sau negaliu paaiškinti, kodėl įsiminė Sharonos Creech Du mėnesiai kelio. „Bitės“ bibliotekininkei Onai Kaluinienei esu dėkinga, kad pasiūlė Kennetho Oppelio Pusiau brolis (jaunesniesiems paaugliams apie gyvūnų teises, žmonių atsakomybę už savo augintinius, painokus šeimos narių santykius, draugystę, mokslo etiką). Majos Lunde’s Sniego sesė džiugino ir akį, ir širdį. Truputį nesmagu, kad sąraše nėra lietuvių autorių. Tiesiog net puikios knygos netapo atradimais… Nors ne… Daivos Čepauskaitės Baisiai gražūs eilėraščiai – jėga! Oi, vos nepamiršau Aido Jurašiaus Pypo ir jo nutikimų. Tokios Tokelės… O kur Moralas?.. Atradimai niekada nesibaigia!

Kadangi ne vien mokytojauju, bet ir redaktoriauju bei tvarkau Panevėžio rajono savivaldybės raštų kalbą, skaityti savo malonumui laiko lieka nedaug… Dėl to skaitinius renkuosi gana atidžiai ir tai nėra vaikų ar paauglių literatūra. Priklausau puikiam „Bitės“ knygų klubui, susitinkame kartą per mėnesį Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje. Pastarųjų metų atradimai, kuriais norėčiau pasidalyti, yra puikūs romanai: Williamo Styrono Sofi pasirinkimas, Jenso Christiano Grøndahlio Spalio tylėjimas, Philippe’o Claudelio Brodekas, Glorios Goldreich Mano tėvas Šagalas, Amoso Ozo Judas ir Ralpho Dutli’o Paskutinė Sutino kelionė. Gera literatūra tikrai praturtina, tad kiekvienas skaitytojas galime jaustis milijonieriumi…

Naudvario dvaras šiandien nebe toks gražus. 2021 m.
Naudvario dvaras šiandien nebe toks gražus. 2021 m.

– Neseniai tapote močiute. Turbūt jau pasvajojate, kaip ir ką skaitysite anūkui?

– Žinoma! Laukia dėžė, pilna švelnių, pypsinčių, su judančiais paveikslėliais ir kitokių knygučių. Neseniai į ją įdėjau labai gražią Barbaros Gawryluk knygelę apie kiaulytę Tutu. Tai vienintelė vaikiška mano redaguota knyga. Negyvename kartu, bet tikiuosi, kad pavyks Ąžuolėliui perduoti nors truputėlį tokios knygų šviesos, kokios man begalybę padovanojo mano babytė.

– Ačiū už atsakymus.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 3 (99)

 

 

 

 

Įžanginis

AR VIS DAR PODUKRA?

Straipsniai

KRIKŠČIONIŠKOJI DIDAKTIKA XX A. PRADŽIOS LIETUVIŲ VAIKŲ LITERATŪROJE IR PERIODIKOJE: KELIŲ LEIDINIŲ PĖDSAKAIS*
RELIGINĖS ATODANGOS LIETUVIŲ VAIKŲ POEZIJOJE
KAS SLYPI UŽ SPINTOS DURŲ: KRIKŠČIONYBĖS PĖDSAKAI C. S. LEWISO „NARNIJOS KRONIKOSE“
AR VISIEMS ATSIVERIA „PASLAPTINGAS SODAS“?

Atidžiu žvilgsniu

Gyvenimo egzaminas
Ar sutiktumėte sustabdyti laiką ir pasislėpti nuo blogų dienų?

Bibliografija

2022 m. VAIKŲ LITERATŪROS DATOS

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai