KRIKŠČIONIŠKOJI DIDAKTIKA XX A. PRADŽIOS LIETUVIŲ VAIKŲ LITERATŪROJE IR PERIODIKOJE: KELIŲ LEIDINIŲ PĖDSAKAIS*

Lietuvių vaikų literatūros pradžia atrandama XIX a. lietuvių didaktinės prozos puslapiuose – Motiejaus Valančiaus Vaikų knygelėje, Paaugusių žmonių knygelėje (abi 1868), Antano Tatarės Pamoksluose išminties ir teisybės (1851) ir kt. Tai iš esmės krikščioniško turinio ir dvasios literatūra, rašyta kunigų katalikų. „XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje išskirtini du pagrindiniai stilistiniai klodai – krikščioniškasis ir liaudiškasis etninės kultūros. Vienas svarbiausių šios prozos tikslų – skleisti krikščioniškąją ideologiją.“¹ Diskursas tęsiasi ir XIX a. pabaigos bei XX a. pradžios lietuvių vaikų literatūroje, apimdamas poeziją, prozą, dramą, vaikų periodiką. Būtina atsiminti aplinkybę, kad iki 1904 m. tebesitęsė spaudos draudimo laikotarpis, tad, suprantama, jis kliudė ir vaikų literatūros raidai… „Po 1904-ųjų, spaudos grąžinimo, metų tiek visa mūsų, tiek ir vaikų literatūra pradėjo naują, gaivų laikotarpį.“² Tačiau, kaip toliau pažymi Bernardas Brazdžionis, „[n]e visos išleistosios knygos yra didesnės literatūrinės, meninės ar pedagoginės vertės. Šiaip ar taip, tai buvo tik pirmieji žingsniai, ir todėl nelygūs, netvirti, o kartais ir į šalį besukantys“³ , dalis jų „paliko istorijos pavėsyje“. Vis dėlto kai kuriuos leidinius verta iš to pavėsio ištraukti kaip tam laikui būdingus krikščioniškosios didaktikos pavyzdžius.

Prozos keliu: pavyzdingasis trylikametis katalikas Vincas Stonis

„Po vyskupo Valančiaus Vaikų knygelės keturias dešimtis metų reikėjo laukti, kol mūsų vaikų literatūra praturtėjo nauju, savo apimtimi jau kur kas didesniu kūriniu Vincu Stoniu.“⁴ Šią didaktinę apysaką parašė Šatrijos Ragana (1877–1930). Kęstučio Urbos nuomone, šis kūrinys „išsiskiria tuo, kad adresuotas „paaugusesniems“ – labai svarbu atkreipti dėmesį į šį rašytojos žodį <…>.“⁵ Vadinasi, apysaką galima laikyti pirmąja apysaka paaugliams (šiame kontekste prisimintina čia jau minėta Valančiaus Paaugusių žmonių knygelė, tik joje spausdinami kito žanro kūriniai – didaktiniai apsakymai). Šatrijos Raganos apysaką aptariant daugiausia kalbėta apie mokslo, išsilavinimo siekiantį pagrindinį veikėją Vincuką, apie kūrinyje aktualizuojamą emigracijos klausimą ir kt. Tačiau ne mažiau aktualu yra šią apysaką aptarti ir kaip krikščioniškąjį diskursą skleidžiantį kūrinį. Juk ir pati rašytoja buvo giliai tikintis, krikščioniškos pasaulėžiūros, katalikiškų tradicijų žmogus.

Jau pačioje apysakos pradžioje idiliškai pavaizduojama Žemaitijoje, netoli nuo Užvenčio, Žalakių kaime, esanti Stonių sodyba: piešiamas jaukus peizažas, kiemas, sodnelis, smulkiai aprašomas ir trobos vidus: „Surūkusios sienos išlipytos poperiais ir apkabintos šventųjų paveikslais, asla iššluota, stalas baltai nušveistas, ant žemų langelių stovėjo puodžiukai su žolynėliais, tarp jų – kryželis.“⁶ Vincukas auga katalikiškoje šeimoje, katalikiškoje aplinkoje, čia vyksta svarbūs jo šeimos gyvenimo įvykiai: po pamaldų bažnyčios šventoriuje Vincuko tėvas išgirsta Amerikos gėrybėmis besigiriantį kaimyną, po Švenčiausiosios Panelės Gimimo dienos šeimos maitintojas ir išvyksta į tą tolimą šalį. Vincukui tenka našta dirbti sunkius ūkio darbus, prižiūrėti mažesniuosius vaikus… Motina rūpinasi religiniu vaikų auklėjimu: „Po vakarienės Stonienė liepė vaikams padėkoti Dievui, kad tėveliui leido laimingai nuvažiuoti ir darbo gauti. Visi atsiklaupė eilėje ir kalbėjo paskui motynos poterių žodžius, sudėję rankeles ir įsmeigę akis į kybančius ant sienos šventųjų paveikslus“ (p. 18). Apysaka pateikia doros ir religingos šeimos pavyzdį, tačiau ir platesnė aplinka irgi dorybinga, pamaldi. Vincukui labai patinka mokytis pas dvaro panelę, o jos mokymuose svarbios yra ir katalikų tikybos temos: „Panelė pasakojo jiems apie visokius gražius daiktus: kaip Viešpats Jėzus užgimė ir gyveno, kaip mokė žmones ir mylėjo juos“ (p. 24). Papasakoja panelė vaikams ir apie Vilniaus Ašmenos (Aušros) Vartuose esantį stebuklingą Šv. Panelės paveikslą. Sūnus, grįžęs namo, ką sužinojęs apie šį [Aušros Vartų] paveikslą, išdėsto motinai, sulaukia susižavėjimo (p. 30).

Paaugliui iškylančios moralinės dilemos irgi parodomos religiniame kontekste. Sykį Vincukas susigundo iš miško kartu su žabais slapčia parsivežti ir vieną pono berželį, nelaikydamas to nusidėjimu. Bet vėliau, išgirdęs panelės pasakojimą apie dorus Šveicarijos žmones, susigėsta. Tačiau ištaisyti klaidą ir grąžinti berželį į mišką priverčia sąžinė, galutinai pažadinta bažnyčioje: „Klebonui atlaikius sumą, jaunasis kunigėlis įlipo sakyti pamokslo. Išmėtinėjo žmonėms jų nedorybes, atminė Dievo prisakymus, aiškino, kad blogai darą, prašė, meldė pasitaisyti, pasigailėti savo dūšios. Visų-daugiausia šaukė už girtuokliavimą ir vaginėjimą“ (p. 51). Šis epizodas primena kitą Šatrijos Raganos kūrinį „Vyšnios“, bet čia išsamiau, nuosekliau parodoma vaiko savigrauža ir dvasinės kančios:

„Pamokslui pasibaigus, kada visi žmonės puolė ant kelių, atsiklaupė ir jis, ir, neatitraukdamas akių nuo altoriaus, šnibždėjo:

– Ir aš pavogiau rąstą… esu vagis! Ak Dieve, Dieve!

Ir rodėsi jam, Panelė Švenčiausioji altoriuje ne taip išrodo, kaip visados; kad žiūri į jį rūsčiai, liūdnai…

Ašaros pradėjo riedėti jam iš akių ir, kad motyna jų nepamatytų, pasilenkęs žemai, drebančiomis lūpomis šnibždėjo:

– Dovanok, Jėzau, ir Tu, Panele Švenčiausioji! Tuojau nuvešiu atgal rąstą ir niekados, niekados daugiau, nė sagutėlės svetimos nebeimsiu!“ (p. 52)

Didaktiniu (ir meniniu) požiūriu tai labai iškalbinga scena, atgailos, autosankcijos motyvai išbandyti jau XIX a. lietuvių didaktinėje prozoje.

Svarbi apysakoje ir kita tema – ruošimasis krikščioniškoms šventėms ir jų šventimas. Tai apskritai vienas dažniausiai plėtotų motyvų krikščioniškojoje lietuvių vaikų literatūroje. Apysakoje plačiai vaizduojama, kaip dvaro panelė rengia vaikus Kalėdų šventei. Pradžiuginti mažuosius ji nusprendžia ruošdama su vaikais kalėdinę pramogėlę – gyvuosius paveikslus. Antrąją Kalėdų dieną vyksta gyvųjų paveikslų vakaras, į kurį sukviečiami visi – ir seni, ir jauni. Čia rodoma istorinių vaizdų iš senovės lietuvių gyvenimo: „Vaidilutės“, „Gediminas pas Krivių Krivaitį“, „Žemaičių krikštas“. Pastarajame vienas iš berniukų, Valdžiukas, vaidina kunigą: „Tylus, rimtas sėdėjo kambario kerčioje, kur jį panelė pasodino, savo balta kamža, aukso stula ant kaklo, aukšta juoda kepure ant galvos, laikydamas aukso kryžių rankose. <…> Valdžiuko motyna, veizdėdama į sūnų, mažne verkti pradėjo. Kas per laimė pamatyti kunigėliu nors gyvajame paveiksle!“ (p. 112–113). Vaikams vaidintojams ir žiūrovams kalėdinis vakaras padaro didelį įspūdį, suteikia daug džiaugsmo.

Kita plačiai apysakoje pavaizduota šventė – Velykos. Ir vėl rašytojos gražiai aprašyta ruošimasis joms, tinkamai perteikta šventinė atmosfera: skuba, namų ruoša, vaikai šeštadienio rytą laukia nesulaukia, kada galės kiaušinius dažyti. Bet ypač širdį suvirpina išvyka į bažnyčią:

„Po kiek laiko viskas buvo pritaisyta šventoms Velykoms: troba švari, suolai ir langai blizgėjo, kaip auksas; grindįs buvo išbarstytos smulkioms, geltonoms smiltimis, stalas užklotas baltitelaite, kaip sniegas, staltiese, ant lovų gulėjo margi užtiesalai. Paskui Stonienė apsidarė pati ir apdarė Kazę – taip apsidarė, net iš tolo visa spindėjo! Ištraukė iš savo skrynios gražiausią šilkų skepečiuką, apsivilko visų-žaliausiąjį sijoną, prisirišo balčiausią, plačiausiai išrašytą prijuostę. Kazė nesitvėrė džiaugsmu, motynai mėlynus karolius jai ant kaklo pakabinus, ir nuolat kraipė galvą, norėdama juos pamatyti. Stonienė paėmusi baltą skepečiuką, įdėjo į jį pyrago gabalą, keliatą kiaušinių, kastinio ir druskos, kad kunigas pašvęstų bažnyčioje. Visi vaikai būtinai norėjo, kad jų kiaušinius pašvęstų, ir kiekvienas įdėjo po vieną į ryšelį. Taip prisitaisę ir pasipuošę išėjo į Užventį.“ (p. 132–133)

Religinius, o sykiu ir estetinius jausmus Vincukui kelia išpuoštos bažnyčios grožis: „[O] ten aukštai, aukštai, buvo altorius, ant to altoriaus, tarp žvakių daugybės, stovėjo monstrancija, uždengta mėlynu plonu šydu. Vincukui akįs mažne iš kaktos iššoko, bežiūrint. Žvakės žibėjo, mirgėjo, žalios eglės leido kvapą… „Tur-būt, danguje taippat šviesu, – tarė sau Vincukas. – Tik ten matyti Dievas, o čia neesame verti…“ (p. 134). Maža to, berniuką užburia, sugraudina ir bažnyčioje įrengti slenkantys Viešpaties kančios paveikslai: „Vincuko širdis taip buvo sujaudinta, jog negalėjo žodžiais melsties: puolęs ant kelių, žiūrėjo į tą žiburių jūrą, klausė vargonų graudingų balsų ir tarės esąs danguje“ (p. 135).

Daugybė kitų smulkmenų (o iš tiesų visai ne smulkmenų) byloja apie dievobaimingą, krikščionišką Vinco Stonio šeimos gyvenimą. Antai Tėvelio laiškai iš Amerikos prasideda besilaikant katalikiško etiketo: „Pradedu savo gromatą žodžiais Viešpaties Dievo: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus“, laukdamas nuo jųsų atsakymo: „Ant amžių amžinųjų, amen.“ Tėvas motinai paliepia duoti „du rubliu ant mišių, kad Dievas visus mus išlaikytų sveikatoje“ (p. 100–101).

Apysaka pavadinta sektino, pavyzdingo berniuko vardu. Vincą galime laikyti autoritetu savo mažesniems broliams ir seserims, kitiems kaimo vaikams (ir kūrinio skaitytojams). Tai klasikinė didaktinio pasakojimo strategija (plg. su šventųjų gyvenimų aprašymais). Įdomus faktas: rašytojas Kazimieras Žitkevičius, susilietuvinęs pavardę, pasirinko literatūrinį pseudonimą pagal rašytojos Šatrijos Raganos taip pavadintą apysaką (Vincas Stonis-Kazys Žitkus).

Šioje didaktinėje apysakoje aiškiai matyti didesnis dėmesys subjektyviajam pradui, giliau ir meniškiau vaizduojamas vaiko pasaulis, jo vidinis gyvenimas, tačiau visas naratyvas paklūsta didaktinės poetikos ir logikos dėsniams, pamokomam krikščioniškojo gyvenimo skleidimui.

Dramaturgijos bandymai: kalėdinių vaidinimų didaktika

XX a. pradžioje labai populiarūs buvo vadinamieji proginiai religiniai vaidinimai, ypač ryški buvo kalėdinių vaidinimų tradicija. Tam reikalui būdavo parašoma nedidelių, nesudėtingų pjesių, dramos veikalėlių, daug jų buvo išverčiama iš kitų kalbų. Paminėtina Antano Giedriaus „Eglaitė“ (1917), Butkų Juzės „Kalėdų vakaras“ (1918) ir kt. Vincas Auryla kalba apie egzistavusį konfesinį teatrą, „kuriame ilgainiui atsirado nemaža improvizacijos, pasaulietinės dramaturgijos elementų, komiškojo prado“⁷. Vaikų pjesių religiniais motyvais buvo parašyta įvairių autorių, Auryla mini šiuos: J. Kuzmickį, J. Marcinkų-Tauronį, P. Gruodį-Pavasarėlį, P. Kripaitienę, N. Butkienę ir kt. „Pjesės buvo deklaratyvios, statiškos, vyravo lėkšta patetika, siužetai ir veikėjai labai schematiški, tolimi vaiko pasaulėvaizdžiui.“⁸ Vis dėlto vertėtų nuodugniai ištirti šio tipo lietuvių autorių kūrybą, bet tai nėra šio straipsnio tikslas.

Viena iš tokių pjesių, plačiau vaidintų Lietuvoje, buvo „Betliejaus stainelė“ (sulietuvino Juozas Šnapštys-Margalis, 1906). Kitos Šnapščio-Margalio parengtos knygelės laidos išėjo 1910 ir 1920 m. Kaune. Tad čia bus apsiribota atidesniu žvilgsniu į tikrai populiarią buvusią, tegu ir iš kitos kalbos (lenkų?) Šnapščio-Margalio (1877–1921) verstą ir sulietuvintą keturių veiksmų dramą „Betliejaus stainelė“. Kad ji buvusi tikrai populiari, rodo išsaugota Salako katalikiško jaunimo organizacijos pavasarininkų artistų nuotrauka, daryta po vaidinimo „Betliejaus stainelė“⁹, apie šios dramos spektaklius yra ir kitų atgarsių spaudoje, archyvuose. Šnapštys-Margalis – lietuvių poetas, katalikų kunigas, telkęs jaunimo chorus, scenos mėgėjų būrelius. Tad dramaturgijos menas jam buvo artimas, suprantamas.

„Betliejaus stainelė“ remiasi Biblijos pasakojimu apie žydų karalių Erodą, kuris bijojo užgimsiant naują karalių, todėl pavaldiniams liepė išžudyti visus kūdikius, neišskiriant ir savo paties sūnaus. Istorija labai įspūdinga – įtempto konflikto, dramatiška, dinamiška. Neabejotinai žiūrovą (mažą, jauną ir seną – spektaklį žiūrėjo visi drauge) traukė, kad tai juk paties Šventojo Rašto istorija. Ji galėjo būti girdėta iš kitų šaltinių (bažnyčioje, iš tėvų, senelių…), todėl buvo dar paveikesnė (atpažinimo efektas). Religinis didaktinis šios istorijos užtaisas savaime suprantamas – juk ir Biblija yra didaktinės komunikacijos pavyzdys.

Skaityti dramą neprailgsta – siužetas nėra perkrautas, ryškus karaliaus Herodo (Erodo) paveikslas. Savo lemtį jis pamato sapne, tad pavaldinių Arkadijaus ir Cigalo prašo išaiškinti sapną:

„Herodas. Vėl užsnūdau, tik sostas griūva tiesiai ant manęs; norėjo jį palaikyti mažvaikis, aš jį nubloškiau šalyn, griebiaus pats laikyti, statyti atgal, bet neveikiau; laikiau, laikiau, nutirpo rankos, sostas krito ant manęs, prislėge, aš surikau ne savu balsu ir atsibudau.“¹⁰

Svarbi dramos siužetinė linija apie Tris Karalius Melchiorą (Merkelį), Gasperą (Kasparą) ir Baltazarą, einančius su dovanomis lankyti Kūdikėlio Jėzaus. Tai gerai žinoma istorija, kiekvieno vaiko atpažįstama ir iš kalėdinių prakartėlių. Piktasis karalius Herodas iš Baltazaro lūpų išgirsta: „Pas mus buvo nuo seno pranašystė, kad užgimstant naujam, stebūklingam ir galingam žydų karaliui, kurs užvaldysiąs visą pasaulį, pasirodysianti ant dangaus nauji Jo žvaigždė.“¹¹ Tokia žinia paskatina Herodą dar aršiau kautis dėl sosto.

Kūrinys perteikia Jėzaus gimimo priešistorę ir dramatiškas aplinkybes, o pats gimimas, nors apie jį sukasi veiksmas, tarsi mažiau akcentuojamas. Remarkoje vaizduojama tik stebuklingos šviesos nutvieksta stainelė (tvartelis): „Naktis. Mėnesio šviesa. Ant scenos po dešinei regėti vienas-kitas medis. Po kairei matos stainelė, nušviesta taip, kad spinduliai trikšta per stogą. Įėjimas iš šono scenos, taip kad publika stainelės vidaus nemato <…>.“¹² Žiūrovams besigrožint spinduliais trykštančia stainele, pasigirsta angelų choras, lotyniškai giedantis „Gloria, gloria in excelsis Deo!“ Piemenys džiaugiasi Jėzaus gimimu (dramoje naudojama žinoma giesmė):

Gul šiandieną štai ant šieno

Tėvas vargšų šio svieto;

Jis meilingas ir galingas –

Lengvins dalį mūs kietą.

Kaip gi ramios mūsų širdįs,

Koks tai džiaugsmas sieloj’ girdis;

Kad taip dangus myli mus.¹³

Kūrinys baigiamas didaktine gaida: žiaurusis karalius Herodas nubaudžiamas (tam tikra prasme jis pats save nubaudžia): jo įsakymu nužudoma vienuolika tūkstančių kūdikių, o jis pats įsako nužudyti net ir savo sūnų. Jo žmona Herodienė, netekusi sūnaus, išprotėja ir vėliau miršta, baigiamojoje scenoje vaizduojamas išprotėjęs ir pats karalius, akyse jis vis mato nukirstą sūnaus galvą. Šia scena kūrinys yra užbaigiamas, taigi emocinis krūvis sutelktas ne tiek į Jėzaus gimimą, kiek į tragišką Herodo (Erodo) gyvenimo pabaigą, į atpildą už jo nedorybes, kietą širdį ir beatodairišką valdžios troškimą. Tokia istorija žiūrovą ir klausytoją ir jaudino, ir dorino, ir mokė krikščioniškų Šventojo Rašto, Dekalogo tiesų.

Didaktinės poezijos ištarmės: Cit! Paklausykit!

1913 m. pasirodė pirmoji lietuvių poezijos knyga vaikams – Mato Grigonio Kvietkelis, pasirašytas Svirno Žvynės vardu. Ji kukli ir išore, ir vidumi: čia daug verstinių eilėraščių, tik pusė jų originalūs. Kone garsiausias ir meniškiausias šio rinkinio eilėraštis „Gimtinė“: „Mano nameliai, / Kur yr’ tėveliai, / Nelabai dailųs: / Menka seklyčia, / Dar labiau gryčia, / Bet jie man meilųs.“¹⁴ Tai universalaus turinio eilėraštis, tiesiogiai neeksponuojantis krikščioniškosios tematikos.

Ryškiausias iš originaliųjų krikščioniškosios problematikos eilėraščių – „Vakarinė vaikelio malda“. Maldos situacija apskritai yra dažna lietuvių religinėje vaikų poezijoje. Vaikeliui ne tik primenama kasdienė pareiga sukalbėti poterius: „Jau saulutė nusileido / Už miško, kalnelių, / Poterėliai laiks kalbėti, / Klaupt reikia ant kelių.“¹⁵ Jam parodoma, kokia intencija galima ir reikia melstis. Vaikelis meldžiasi Dievo prašydamas tėveliams, sesutei, senelei sveikatos, ilgų gyvenimo metų ir kad katytė rainoji nebebūtų pikta (įtaigus vaikiškos emocijos ir mąstymo atspindys). Vaikelis turi ir kitų vaikiškų svajonių – nori žirgo, norėtų gauti net „ nors vieną aukso žvaigždę, / dangūje ką mirga“, baltų kaip lelija drabužėlių. Nepageidauja jis tik vienintelio dalyko – beržinės košės, todėl prašo Dievo panaikinti berželius. Pasitelkta vaiko logika ir mąstymas eilėraščiui suteikia gyvumo ir paveikumo. Trumpame liūdname eilėraštuke „Pasikalbėjimas su našlaite“ piešiama skaudi našlaitės būsena: paklausta, ko žiūri į dangų, atsako, kad ten yra jos tėvelis ir mamaitė, ir ji, našlaitė, tikisi, kad Viešpats Dievas ją irgi pasiims į dangų. Našlaitystės tema krikščioniškojo turinio lietuvių vaikų literatūroje kalbamuoju metu irgi labai dažnai eksploatuota. Kaip minėta, pirmoje lietuviškoje poezijos knygoje pusė yra verstinių krikščioniškosios problematikos eilėraščių: „Dievas našlaitėlių neapleidžia“ (iš Petersono), „Akmuo vietoj duonos“ (iš Lermontovo) ir kt. Šis rinkinys atspindi to meto literatūrinę, kultūrinę situaciją – saviems tekstams kelią pramynė, pavyzdį teikė kitų kultūrų, ypač kaimyninių, tekstai (tas pat pasakytina ir apie XIX a. didaktinę prozą).

Platesnį, išsamesnį to meto lietuvių vaikų poezijos vaizdą atskleidžia eilių rinktinė aiškiai didaktines intencijas nusakančiu pavadinimu Cit! Paklausykit! (1914), kur „Vaikų skyrių“ ir skyrių „Mergaitėms deklamuoti“ sudaro eilėraščiai vaikams ir jaunimui. Rinkinį „sutaisė“ poetas Liudas Gira. „Prakalbos žodyje“ sudarytojas rašo: „Dėl Va i k ų s k y r i a u s buvo didžiausi sunkumai. <…> Čia negalėjau pasitenkinti žymesniųjų musų rašytojų tvariniais, nes tokių labai maža tesugraibiau; turėjau tat imti eiles, kad ir nevisiškai tinkamas iš d a i l ė s atžvilgio – ką padarysi!“¹⁶ Rinkinyje nemažai eilėraščių yra krikščioniško pobūdžio, nors meniniu požiūriu jie nėra aukšto lygio. Bet rinkinys vaizdžiai atskleidžia religinių motyvų įvairovę, paplitimą to meto vaikų lektūroje. Ir šiame leidinyje, kaip ir Kvietkelyje, svarbus besimeldžiančio vaiko motyvas. Kazimiero Žitkevičiaus (1893–1986) eilėraštyje „Vaikelio malda“ į Dievulį kreipiamasi šiltai, bet ir labai tradiciškai:

Dievuliau mano maloningas,

Davei tu viską del manęs:

Dangaus šviesybes stebuklingas,

Rugelių varpas auksines,

Tėvelį mano ir matutę,

Seseles, dėdes, brolelius,

Ir tą pakrypusią grinčiutę,

Ir karštus saulės spindulius.¹⁷

Padėkos Dievui malda girdima ir Adomo Jakšto trijų dalių eilėraštyje „Ačiu, ačiu!“ Tik čia dėkojimas apima platesnius horizontus: dėkojama už žemės gražumą, garbę didžiavyrių, toliau einama prie artimesnės aplinkos – dėkojama už maldas matutės sengalvėlės, draugų krūvelę gana plačią… Skyriuje, skirtame mergaitėms, skelbiamas Mikalojaus Dagilėlio (1874–1950) eilėraštis „Lietuvaitės malda“ buvo plačiai žinomas, noriai vaikų deklamuojamas prieškario Lietuvoje (tą paliudija, pavyzdžiui, profesorė Ona Danutė Klumbytė, kuri ir šiandien, būdama garbaus amžiaus, jį moka atmintinai):

Aš žinau, man sakė

Nesykį mamaitė,

Jog čia musų žemė,

Jog aš lietuvaitė.

Iš širdies aš myliu

Lietuvninkų šalį;

Jų kalba išmokau

Garbint Visagalį.¹⁸

Dagilėlio eilėraštis sujungia katalikiškąjį ir patriotinį-tautinį diskursus. Anuomet toks motyvų jungimas buvo dažnas ir įprastas. Kalbančiai eilėraščio mergaitei rūpi tėviškė, tėvynė (vartojami abu žodžiai), viengenčiai. Akivaizdžios didaktinės teksto intencijos. Dievotą, nuoširdžiai besimeldžiantį vaiką poetai vaizduoja kaip tinkamo katalikiško, doro elgesio pavyzdį. Maldos eilėraščiai knygoje iliustruoti grafikos darbeliu, vaizduojančiu prie koplytstulpio besimeldžiančią mergaitę (atpažįstamos liaudiškojo pamaldumo formos).

Rinkinyje skelbiama ir tokių didaktinių tekstų, kur kalbama apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, remiamasi Biblijos išmintimi. Mykolo Vaitkaus (1883–1973) eiliavimas „Vaiko geismas“ pasakoja apie berniuką, mokykloje išgirdusį liūdną Kristaus istoriją, kaip „Jo nepažino, Valdytojo savo, / Šalta miestelėnų minia…“¹⁹ Berniukas norėtų ištaisyti šią klaidą ir sušelpti Jėzų. Kunigas vaikui pažada, kad šis tai greitai galės padaryti. Bet… motutė pamoko sūnų sušelpti užklydusį varganą senelį. Kunigo ir motinos lūpomis išreiškiamas biblinis pamokymas – mylėti savo artimą. Juk sušelpti pavargėlį yra tas pats, kas sušelpti Jėzų. Ši išmintis sunkiai vaikui suprantama. Net jau sušelpęs vargšą senuką, berniukas galvoja: „Ak, Jėzų sušelpti meiliau!“²⁰ Šis kūrinys stokoja meniškumo, eiliavimas nėra sklandus, bet ir tokie tekstai darė poveikį, leido vaikams išgirsti įdomių biblinių istorijų ar jų fragmentų.

Religinėje poezijoje labai svarbus autoriteto vaidmuo. Kunigas, motina, tėvas – dažnai adoruojamos figūros. Pavyzdžiui, A. Š. slapyvardžiu pasirašytame eilėraštyje „Motinėlės kalba“ išaukštinama motina, sūnui linkinti:

Darbą tiktai, poterėlį,

Dorą pamylėk,

Ir geriausį Dievulėlį

Prieš akis turėk!²¹

Ksavero Vanagėlio (1863–1938) eilėraštyje „Bažnyčioje“ vaizduojamas šventas mišių laikas, besimeldžiantys žmonės ir kokia graži yra bažnytėlė, kaip čia ramu ir gera, šventa:

Ant altoriaus paauksuoto

Švenčiausios Panelės –

Daug žolynų kuogražiausių,

Ir žiba žvakelės.

Senas kunigas maldingai

Mišias šventas laikė;

Ramu buvo bažnytėlėj,

Ramu, mielas vaike!²²

Tokių tekstų, kur didaktinė mintis nėra tiesmuka, negausu, bet jie įsilieja į bendrą sakralinių dalykų garbinimo atmosferą, kuri jaučiama abiejuose vaikams, jaunimui skirtuose rinktinės skyriuose. Leidinio sudarytojas Gira čia įdeda ir ne vaikų literatūros tekstų, pavyzdžiui, Maironio ištrauką „Dievo galybė“ iš didesnio veikalo Kame išganymas?, Jakšto kelių dalių eilėraštį „Beraštis“, kur kalbama apie beraštį, norintį išmokti rašyti pirmiausia dėl to, kad galėtų apdainuoti „Dievo galybę“.

Giros sudarytas eilių rinkinys Cit! Paklausykit! atveria XX a. pradžios lietuvių vaikų poezijos panoramą, kurioje vyrauja krikščioniškos didaktinės ištarmės eilės.

Ankstyvoji vaikų periodika: pamokymai bernaičiams ir mergaitėms

Ši trumpa krikščioniškųjų motyvų XX a. pradžios lietuvių vaikų literatūroje apžvalga nebūtų išsami, jei neprisimintume to meto lietuvių vaikų periodikos, kuri krikščionybės tema kalbėjo daug ir įvairiai. Katalikiškas vaikų laikraštis „Šaltinėlis“ („Šaltinio“ priedas), leistas 1906–1914 m., buvo pirmas mėnesinis vaikų laikraštis, kelerius paskutinius metus ėjęs kaip savarankiškas leidinys. Leidžiamas jis buvo Seinuose. Seinai anuomet buvo vyskupystės centras, dvasinės seminarijos profesūra ir nusprendė leisti laikraštėlį lietuvių kalba. Nutrūkus leidybai Seinuose, laikraštį bandyta leisti Vilniuje, 1928-aisiais „Šaltinėlis“ atkurtas Marijampolėje. Genovaitė Raguotienė pasakoja: „Šaltinėlį“ priglaudęs „Šaltinis“ buvo populiariausias to meto leidinys. Jau 1909 m. jis spausdintas 6  500 egzempliorių, o paskutiniais gyvavimo metais (1914) – 7  500 egzempliorių tiražu. Tad ir „Šaltinėlis“, platintas su „Šaltiniu“, buvo plačiai paplitęs <…>

„Šaltinėlio“ komplektai vadinti „vaikų chrestomatijėlėmis“ ir laikyti svarbia vaikų lektūra, atstojančia retai pasirodančias knygas.“²³ Įdomu, kad Liudas Gira minėto leidinio Cit! Paklausykit! „Prakalbos žodyje“ nurodo, jog daug eilėraščių į jo sudarytą rinkinį atėjo būtent iš „Šaltinėlio“ ir „Vainikėlio“ ir jog šie leidinėliai „ištikro varo svarbų, kad ir nežymų iš pažiuros, kulturos darbą: daro pradžią vaikų literaturos Lietuvoje.“²⁴.

Laikraštėlis (vos kelių puslapių) dedikuojamas „Lietuvos bernaičiams ir mergaitėms“. Viršelyje neretai spausdinami religinio turinio vaizdeliai. Antai vieną iš 1909 m. birželio numerių puošia grafikos darbelis „Dvasios šv. atsiuntimas“, o vieną iš 1908 m. sausio numerių – paveikslas „Šv. Marija su Juozapu aukoja Dievui Kūdikėlį Jėzų“ ir t. t. „Šaltinėlis“ telkė katalikus rašytojus ir redaktorius (šį priedą, pasak Raguotienės, redagavo Jurgis Baltrušaitis, Juozapas Grabauskas, Antanas Rucevičius, Stasys Tijūnaitis, Bronius Stasiūnas)²⁵.

1908 m. rugsėjo mėnesį „Šaltinėlyje“ buvo paskelbtas kreipimasis „Į rašytojus“. Dokumentas labai iškalbingas, atspindintis to meto leidinio situaciją (pateikiamas netrumpintas):

„Jei rūpi, kad suaugusieji žmonės turėtų ką gera pasiskaityti, tai nemažiau turėtų rūpėti, kad ir mūsų vaikeliams būtų kas skaityti. Neturėdami tam tikro vaikams laikraštėlio šelpkite nors lapelį „Šaltinėlį“, kuris tuo tarpu galėtų atstoti tikrąjį vaikams laikraštėlį. Siųskite visa, kas galėtų vaikus dorinti, tobulinti ir lavinti, kas vaikams būtų suprantama ir naudinga. Gražios apysakėlės ir eilutės, trumpi gyvulių ir paukščių aprašymai, pirmieji susipažinimai su gamta ir jos mokslu, tikybos mokslas, atsitikimai iš istorijos, žymesniųjų atsitikimų iš vaikų gyvenimo aprašymas, gražųs paveikslėliai (iliustracijos), uždaviniai, mįslės, patarlės ir t. t., tas visa galėtų tilpti „Šaltinėlyje“.

Tad neužmirškite, gerbiamieji, „Šaltinėlio“, vienintelio vaikų skaitymėlio.

„Šaltinėlio“ Redakcija“²⁶

Aiškiai matyti šviečiamieji ir auklėjamieji leidinio tikslai (dorinti, tobulinti, lavinti). Paminimas ir tikybos mokslas, bet dėmesys skiriamas ne vien jam, tad leidinys nėra siaurai konfesinio pobūdžio, jis labiau daugiafunkcis, gana universalus, todėl galėjo būti artimas didesniam, įvairesniam skaitytojų ratui.

Pavarčius leidinėlį, į akis krinta didaktinio pobūdžio antraštės: „Kito nepravardžiuok“, „Nemandagus šuo“, „Tinginio vargai“, „Būk teisingas“, „Nekask kitam duobės – pats į ją įpulsi“, „Ir didžturčiai nevisuomet laimingi“, „Skaudus tinginiui pamokinimas“ ir kt. Kai kurios antraštės primena Valančiaus apsakymų pavadinimus: „Rūpestingasai Jonukas“, „Geroji dukrelė“, „Visiems neįtiksi“ (tai jau Valančiaus aprašyta istorija), „Nelaimė maudyklėje“ (apie nelaimę Nemune) ir kt. Galima sakyti, kad „Šaltinėlio“ autoriai tęsia XIX a. lietuvių didaktinės prozos tradicijas, mintis reiškia atvirai didaktiškai, vertina pavyzdžio retoriką. Šiuo požiūriu „Šaltinėlis“ teikia daug įdomios medžiagos didaktinei lietuvių vaikų literatūros tradicijai studijuoti, nors „[s]udėtingi pasaulio ir žmogaus gyvenimo reiškiniai kartais aiškinami suprastintai. Tai buvo ne vien „Šaltinėlio“, bet ir apskritai to meto lietuvių vaikų literatūros bėdos.“²⁷

Vietoj išvadų

XX a. pradžios lietuvių vaikų literatūroje svarbią vietą užima krikščioniškosios dvasios kūriniai. Ne visi jie gali būti vadinami meno kūriniais. Dažnai didaktinis pradas yra vyraujantis ir svarbiausias ar net vienintelis meninis ir komunikacinis sprendimas. Tačiau kūrinių visuma atliko kilnų darbą – davė vaikui į rankas knygą: apysaką, dramą, eilėraštį, laikraštėlį, norėdama adresatą, bernaitį, mergaitę, ir pradžiuginti, ne tik pamokyti. Labai svarbu ir tai, kad ši literatūra ugdė lietuvišką, krikščionišką, vakarietišką vaiko tapatybę. Gaila, kad prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas, kaizerinė okupacija sustabdė ir mūsų vaikų literatūros spartėjantį tempą, sužlugdė nemažai literatūrinių sumanymų.

______________________________________

* Šio „Rubinaičio“ numerio straipsniai skiriami kardinolo Vincento Sladkevičiaus metams. – Red. past.

¹ Irena Buckley, Retorikos tradicija XIX amžiaus lietuvių literatūroje, Vilnius: Versus aureus, 2006, p. 169.

² Bernardas Brazdžionis, „Lietuvių vaikų literatūra“, in: Vaikų literatūros patirtis, Kaunas: Šviesa, 1995, p. 31.

³ Ibid.

⁴ Ibid., p. 32.

⁵ Kęstutis Urba, „Ar Šatrijos Ragana – vaikų rašytoja?“, in: Auginančioji literatūra: XX a. lietuvių vaikų literatūros tyrimai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015, p. 55.

⁶ Šatrijos Ragana, Vincas Stonis, Vilnius: „Vilniaus žinių“ spaustuvė, 1906, p. 5. Toliau cituojant šį tekstą skliaustuose nurodomas tik puslapis. (Kalba autentiška čia ir kituose šiame straipsnyje cituojamuose XX a. pradžios tekstuose.)

⁷ Vincas Auryla, Lietuvių vaikų literatūra, Vilnius: Vaga, 1986, p. 66.

⁸ Ibid., p. 67.

⁹ Nežinomo autoriaus nuotrauka „Salako pavasarininkai po vaidinimo „Betliejaus stainelė“, interneto prieiga: https://www.limis.lt›perziura›exhibit›preview (žiūrėta 2021-09-02).

¹⁰ J. Šnapštis, Betliejaus stainelė: drama keturiais aktais, Kaunas: Švento Kazimiero draugijos leidinys, 1920, p. 16.

¹¹ Ibid., p. 27.

¹² Ibid., p. 29.

¹³ Ibid., p. 32.

¹⁴ Svirno Žvynė [Matas Grigonis], „Gimtinė“, Kvietkelis: vaikų eilutės, Vilnius: Jono Rinkevičiaus leidinys, 1913, p. 3, interneto prieiga: https://www.panrbiblioteka.lt/lt/ virtuali-biblioteka/knygos/4328-matas-grigonis-kvietkelis-1913-m (žiūrėta 2021-08-25).

¹⁵ Svirno Žvynė [Matas Grigonis], „Vakarinė vaikelio malda“, Kvietkelis: vaikų eilutės, Vilnius: Jono Rinkevičiaus leidinys, 1913, p. 4–5, interneto prieiga: https://www. panrbiblioteka.lt/lt/virtuali-biblioteka/knygos/4328- matas-grigonis-kvietkelis-1913-m (žiūrėta 2021-08-25).

¹⁶ Liudas Gira, „Prakalbos žodis“, in: Cit! Paklausykit!: parinktos iš lietuvių poėtų geriausios eilės, tinkamos skaityti viešuose vakaruose ar šiaip susirinkimuose, sutaisė Liudas Gira, Kaunas: Saliamono Banaičio spaustuvė, 1914, p. 3.

¹⁷ Kazimieras Žitkevičius, „Vaikelio malda“, in: Cit! Paklausykit!, p. 19–20.

¹⁸ Mikalojus Dagilėlis, „Lietuvaitės malda“, in: Cit! Paklausykit!, p. 55.

¹⁹ Mykolas Vaitkus, „Vaiko geismas“, in: Cit! Paklausykit!, p. 23–24.

²⁰ Ibid.

²¹ A. Š., „Motinėlės kalba“, in: Cit! Paklausykit!, p. 28.

²² Ksaveras Vanagėlis, „Bažnyčioje“, in: Cit! Paklausykit!, p. 33.

²³ Genovaitė Raguotienė, „Lietuvių vaikų periodika: pradžia ir raida iki 1940 metų“, Vaikų literatūros patirtis, Kaunas: Šviesa, 1995, p. 280–281.

²⁴ Liudas Gira, op. cit.

²⁵ Genovaitė Raguotienė, op. cit., p. 280.

²⁶ „Į rašytojus“, in: Šaltinėlis (Šaltinio priedas), Seinai, Nr. 37, 1908, rugsėjo 9 (22), p. 1.

²⁷ Genovaitė Raguotienė, ibid.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 3 (99)