KAS SLYPI UŽ SPINTOS DURŲ: KRIKŠČIONYBĖS PĖDSAKAI C. S. LEWISO „NARNIJOS KRONIKOSE“

C. S. Lewiso „Narnijos kronikų“ pasaulis yra užbūręs ne vieną skaitytoją. Tai ištisa epopėja apie realaus ir mitinio pasaulio susidūrimą, kurios centre – vaikas ir jo akistata su stebuklu. Ką žinome apie šį pasakojimų ciklą ir apie patį Lewisą? Koks šio kūrinio santykis su religija – ar galime jį pagrįstai laikyti krikščioniška literatūra vaikams, o gal kaip tik derėtų vengti tokio apibūdinimo? Kokie šio kūrinio bruožai daro jį išskirtinį ir patrauklų, pasiduodantį nesibaigiančioms ekranizacijoms ir interpretacijoms?

Kas gi buvo C. S. Lewisas ir jo sukurtoji Narnija? Būsimasis rašytojas gimė 1898 m. Belfaste, Airijoje. Anksti netekęs motinos, sulaukęs mokyklinio amžiaus kartu su broliu buvo išsiųstas į Angliją, kur mokėsi internatuose ir pas privačius mokytojus. Baigęs anglų literatūros studijas Oksfordo universitete, čia liko dėstyti iki 1954 m., o iki 1963 m. dirbo dėstytoju Kembridžo universitete. Akademijoje susipažinęs su J. R. R. Tolkienu, su juo bičiuliavosi visą gyvenimą, jie buvo ištikimi vienas kito kūrinių kritikai. Be „Narnijos kronikų“ Lewisas žinomas ir kaip populiariosios teologijos veikalų autorius – lietuvių kalba jau kurį laiką galime skaityti radijo paskaitų pagrindu parengtų trumpų tekstų rinktinę Tiesiog krikščionybė, romaną Kipšo laiškai, apokaliptinį pasakojimą Didžiosios skyrybos, filosofinio-teologinio pobūdžio knygas Stebuklai, Kančios problema, Keturios meilės, Ištvertas sielvartas, autobiografiją Apstulbintas Džiaugsmo.

„Narnijos kronikos“ – tai septynių knygų serija (Liūtas, ragana ir drabužių spinta, Princas Kaspianas, Aušros užkariautojo kelionė, Sidabrinis krėslas, Žirgas ir jo berniukas, Burtininko sūnėnas ir Paskutinis mūšis), išleista 1951–1956 m. Nors dauguma leidėjų serijos knygas iki šiol numeruoja, skaitytojai ir kritikai vis dar nesutaria, kokia eilės tvarka geriausia skaityti „Narnijos kronikas“. Chronologiškai pirmoji serijos knyga yra Liūtas, ragana ir drabužių spinta (1951), bet šeštoji serijos knyga Burtininko sūnėnas, išleista 1955 m., pagrįstai laikoma įžanga, tam tikra visos serijos preambule ir idėjiškai rikiuojasi kaip pati pirmoji serijos dalis. Tokią skaitymo eigą, paprašytas vieno jaunojo skaitytojo, nurodė ir pats autorius¹. Tačiau dėl abiejose knygose atsirandančių nuorodų į viena kitą abu skaitymo būdai netrukdo vienas kitam ir nepažeidžia pasakojimo nuoseklumo.

Lietuvių skaitytojus Lewiso „Narnijos kronikos“ pasiekė gana vėlai. 1997–1999 m. „Katalikų pasaulio“ leidykla pirmą kartą išleido keturias serijos knygas (Mago sūnėną, kurį iš anglų k. vertė Ses. Švč. Jėzaus Širdies Teresė OCD, bei Violetos Davoliūtės išverstas knygas Liūtas, burtininkė ir drabužių spinta, Žirgas ir jo berniukas, Princas Kaspijanas). Įdomu, jog nors visame pasaulyje serijos knygų tekstas nuo pat pirmojo leidimo neatsiejamas nuo originalių Pauline’os Baynes iliustracijų, pirmajam lietuviškajam leidimui pasirinkti lietuvės Nijolės Šaltenytės grafikos darbai, tiesa, subtilumu ir įtaiga tikrai nenusileidžiantys britiškoms iliustracijoms. Deja, šio pirmojo leidimo knygos nebuvo ilgaamžės – pavarčius knygeles nesunku pastebėti, jog leidybos kokybė nebuvo itin aukšta, tad krentantys puslapiai, minkšti viršeliai ir prastas popierius galėjo ir neatlaikyti laiko naštos. Vertėja Rasa Drazdauskienė šias knygas palygino su sovietmečiu platintomis slaptomis savilaidos knygelėmis². 2010–2012 m. leidykla „Alma littera“ ėmėsi antrojo serijos leidimo – išleistos visos septynios serijos knygos, kurias į lietuvių kalbą išvertė Aurelija Jucytė, taip pat perimtos originalios Baynes iliustracijos ir pasaulyje gerai atpažįstamas viršelių dizainas. Šios prieš vienuolika metų kietai įrištos knygos ir yra naujausia „Narnijos kronikų“ versija, nors, tiesa, ji jau spėjo tapti tam tikra bibliografine retenybe.

„Narnijos kronikų“ šaknys

Svarbu aptarti ir savitą laikotarpį, kuriame gimė „Narnijos kronikos“, – tai pokario Anglija, kurioje keičiantis socialinėms ir politinėms gyvenimo aplinkybėms, po karo atsikuriant normaliai gyvenimo tvarkai, keitėsi ir vaikų literatūros situacija. Kritikai pastebi itin svarbų šio laikotarpio bruožą – vaikas vaizduojamas nebe uždaroje, saugioje namų aplinkoje, o pereinama prie vaiko, tiriančio pasaulį be jokios suaugusiųjų pagalbos, įvaizdžio. Vaikų knygų veiksmas darėsi vis mažiau lokalizuotas, labiau atsietas nuo konkrečios vietos³, o vaikų personažai tapo vis labiau pirmaplaniai bei pakeitė iki tol dominavusius suaugusiuosius. Vaikų pasauliui pradėta suteikti daugiau niuansų, jie imti piešti sudėtingiau, komplikuočiau, taip neišvengiamai parodant, kad vaiko poreikiams ir jo vietai pasaulyje imta teikti didesnė svarba.

Pretekstas „Narnijos kronikų“ savitai, gausiai mitologiškai vaizdinijai galėtų būti paties Lewiso autobiografinis pasakojimas. Pasakodamas apie savo vaikystę (Apstulbintas Džiaugsmo galėtų būti laikomas ištisu autobiografiniu Bildungsroman) ir brendimo laikotarpį rašytojas išskiria kelis svarbius etapus. Visų pirma, ankstyvos vaikystės nerūpestingumas apibūdintas kaip „Džiaugsmo laikas“ – čia svarbų vaidmenį vaidino Beatrix Potter pasakos, kurios įkvėpė rašytoją kurti savą antropomorfizuotų gyvūnų pasaulį, visų pirma konstruojamą vaizdais.

Kitas svarbus Lewiso biografijos faktas – vaikystėje kilęs itin stiprus susidomėjimas skandinavų ir keltų mitologija, taip pat nuo to neatsiejama aistra Richardo Wagnerio muzikai. Šį interesų paveikslą pats Lewisas pavadino „šiaurietiškumu“. Paslaptingas, gyvybe pulsuojantis gamtos pasaulis, jame gyvenančios mitologinės būtybės Lewisui buvo visa apimanti fantazijos raiškos erdvė. Ji užėmė iki tol gana gyvo tikėjimo vietą – Lewisą supo praktikuojančių anglikonų bendruomenė. Rašytojas teigia, jog šis apsikeitimas vietomis ateityje savotiškai suvaidino teigiamą vaidmenį – geba žavėtis, pasinerti į šiuos potyrius buvo labai svarbi vėliau sugrįžusiam tikėjimui praktikuoti.

Be to, šios aistros, visiškai užvaldžiusios vaikiną paaugliškame gyvenimo etape, rašytojui priminė ir anksčiau vaikystėje išgyventą stipraus „Džiaugsmo“ laikotarpį. Iš naujo patyręs gamtos grožį, čia jis atrasdavo ir šį tą daugiau:

„Per atostogas Dandrame, dviračiu keliaudamas po Viklou kalnus, nuolat nesąmoningai žvalgiausi vaizdų, galinčių priklausyti Vagnerio pasauliui – tai stataus, eglėmis apaugusio kalvos šlaito, ant kurio Mimas pirmą kartą sutiko Ziglindą, tai saulėtos proskynos, kurioje Zigfridas galbūt klausėsi paukščių giesmės, o gal sauso, uolėto slėnio, kur iš urvo galėjo išlįsti vingus žvynuotas Fafnerio kūnas. Tačiau greit (negaliu sakyti, kaip greit) gamta liovėsi buvusi tik priminimas apie knygas ir tapo pačia savimi, tikro džiugesio išgyvenimo tarpininke. Nesakau, kad liovėsi buvusi priminimas. Visos Džiaugsmo apraiškos yra priminimai. Tai jokiu būdu ne nuosavybė – visada troškimas kažko, kas buvo seniau ar toliau, o gal tik „dar bus“. Tačiau dabar gamta ir knygos tapo lygiaverčiais priminimais, jos bendrai priminė… na, tą, ką reikia priminti. Nepriartėjau prie to, ką kai kas laiko vienintele tikra gamtos meile, – mokslininko meilės, paverčiančios žmogų botaniku arba ornitologu. Svarbiausia man būdavo vaizdo nuotaika, ir šiuo vaizdu gėrėdavausi ne tik akimis, bet ir nosimi, taip pat ir visa oda.“⁴

Ši aistra paskatino pirmuosius būsimo rašytojo prozos bandymus – jis ėmėsi kurti herojinę poemą (tiesa, ji taip ir liko neišspausdinta) Wagnerio papasakotos Nybelungų istorijos motyvais. Taigi matome, jog šiaurietiška mitologija, literatūrinės, mitologinės ir estetinės įtakos buvo itin svarbus veiksnys Lewiso kaip rašytojo formavimuisi ir jo tikėjimo kelionei.

Krikščionybė ir „Narnijos kronikų“ skaitymo raktas

Krikščionybė „Narnijos kronikose“ nėra tiesioginė nuoroda ar aiški kūrinio tema. Veikiausiai raktas, galintis padėti atrakinti „Narnijos kronikų“ krikščioniškumą, būtų paties Lewiso pasakojimas apie tai, kaip jo asmeniniame gyvenime susisiejo vaizduotės pasaulis ir tikėjimas. Kalbėdamas apie savo tikėjimo kelionę, kurioje laukė ne vienas emocinis ir intelektinis virsmas, rašytojas sakė: „Nemanau, jog skirtumas tarp krikščioniško ir tiesiog vaizduotės išgyvenimo yra atsitiktinis. Aš manau, kad visa kas savotiškai atspindi dangiškąją tiesą, ir vaizduotė čia yra ne paskutinėje vietoje. „Atspindi“ čia yra labai svarbus žodis. Žemesnysis vaizduotės gyvenimas nėra aukštesnio dvasios gyvenimo pradžia nei žingsnis arčiau jo, tai tik vaizdinys. Bent jau mano atveju jame nebuvo nei tikėjimo, nei etikos pradmenų.“⁵ Taigi vaizduotė Lewisui buvo savotiškas dvasinio gyvenimo atspindys, erdvė, kurioje šis gyvenimas galėjo reikštis.

Lewisas aprašo dar mokykloje patyręs staigų visą esybę perveriantį suvokimą, jog tai, kas iki šiol buvo jo fantazijų, skaitomų knygų ir kūrybos pasaulis, staiga susijungė su realiuoju pasauliu ir šventumo patirtimi jose. Tai pats rašytojas įvardijo kaip „vaizduotės krikštą“, kuris padėjo suvokti, jog ir fantazijų, mistikos, magiškų būtybių pasaulis gali būti palytėtas šventumo skraistės (pačiam autoriui šis šventumas siejosi su idiliškais, vaikystėje pasilikusiais mamos ar auklės įvaizdžiais). Čia susijungė vaikystėje ir paauglystėje žavėję skandinavų ir keltų mitai, Wagnerio muzika ir esminė anapusybės pajauta.

Kalbant apie pačią krikščioniškos vaikų literatūros sąvoką svarbu paminėti ir jos polemiškumą. Viena vertus, turbūt pirmiausia tai įsivaizduotume kaip vaikišką Bibliją, sakramentams pasiruošti skirtas tikėjimo tiesų ar katekizmo santraukas, pasakojimus apie šventuosius, taip pat grožinei literatūrai priskiriamus kūrinius, paremtus Biblijos siužetais, kuriuose veikia evangelijų personažai ar šventieji. Tačiau toks požiūris šį žanrą gerokai suprimityvina ir susiaurina. Žvelgiant iš platesnės perspektyvos, krikščioniška literatūra turėtų apimti ir kūrinius, kuriuose evangelijų ar krikščioniškos tradicijos siužetus atpažįstame alegoriškai. Einant šia linkme dar toliau, ne vien aiškių biblinių motyvų atpažinimas, o ir gilesnis siužeto grindimas krikščioniška pasaulėjauta, vertybėmis turėtų būti laikomas krikščioniškos vaikų (ir ne tik) literatūros žanro išdava.

Laikydamiesi šios krypties, pažvelkime į esmines problemas, nagrinėjamas serijoje. Viena iš jų galėtų būti blogio prigimtis ir žmogaus vaidmuo, jo laikysena susiduriant su blogiu. Lewisas atsakydamas į šį klausimą pasitelkia biblinio sukūrimo pasakojimo motyvus ir parodo blogį kaip neišvengiamą žmogiškojo pasaulio bei žmogaus ir Dievo santykio palydovą. Jau minėtoje įžanginėje serijos knygoje Burtininko sūnėnas vaikai susiduria su tuo, kas galėtų būti įvardyta kaip blogio prigimtis, – liūtas Aslanas vaikams itin vaizdžiai parodo, ką reiškia blogis, kaip jis gali progresuoti ir kur nuvesti žmogų. Kitas svarbus žmogaus ir blogio santykio dėmuo – žmogaus bendradarbiavimas su blogio jėgomis. Knygoje Liūtas, ragana ir drabužių spinta keturių vaikų kelionė į Narnijos šalį paženklinta Edmundo pasidavimo pagundai faktu. Susigundęs karalienės jam pasiūlytais turkiškais saldėsiais, vaikas patenka į nekaltas iš pirmo žvilgsnio blogio pinkles. Susidėdamas su blogio jėgomis jis savotiškai išduoda savo brolį ir seses. Kai kurie kritikai linkę čia ieškoti paralelės su Judo, vieno iš apaštalų, istorija – iš tiesų, čia esama nemažai panašumų. Žmogaus ir blogio sąjungos klausimas Lewiso kūrinį išskiria iš bendresnio to meto fantastinės vaikų literatūros konteksto, kuriame ryškėjo tik žmogaus ir blogio akistatos, tačiau ne bendradarbiavimo problema⁶.

Svarbu dėmesio skirti ir kone centrinį vaidmenį čia vaidinančiam liūtui Aslanui. Visų pirma, kyla klausimas, kodėl centrinis, karaliaus ir vadovo, vaidmuo suteikiamas būtent šiam gyvūnui. Pažvelgę į krikščionybės istoriją, netruksime sužinoti, jog būtent liūtas – drąsaus gyvūno įvaizdis – buvo vieno iš evangelistų, Morkaus, simbolis. Be to, liūtą rasime ir vaikų literatūros tradicijoje: užtenka prisiminti Ozo šalies burtininką, kuriame vaizduojamas bailusis liūtas yra priešprieša narsiam, išmintingam ir valdovą įkūnijančiam Lewiso liūtui. Tačiau Aslano elgesys, jo kančios ir prisikėlimo istorija neabejotinai turi panašumų su evangeline Kristaus kančios istorija. Lewisas sumaniai pasinaudoja vaikui gana artimu drąsaus, garbingo gyvūno įvaizdžiu ir taip padeda nupasakoti, o gal ir atpažinti šį religinį naratyvą. Santykis su Aslanu giliau susijęs su tikėjimo klausimu. Princo Kaspiano istorijoje Kaspianas pokalbyje su Trumpkinu sako: „Tarp žmonių, su kuriais gyvenau iki šiol, tie, kurie juokiasi iš Aslano, juoktųsi ir iš pasakojimų apie kalbančius žvėris ir nykštukus. Kartais ir pats suabejodavau, ar Aslano iš tikrųjų esama, bet lygiai taip pat suabejodavau, ar esama tokių kaip jūs. Bet štai – jūs esate!“⁷ Taigi stebuklingo Narnijos pasaulio būtybės, kartu ir Aslanas, patenka į gana nerealių, neįtikėtinų būtybių kategoriją, kurių neįtikėtinumas priverčia žmogaus protą pasitelkti į pagalbą ir tikėjimą. Galiausiai, įsitikinus realiu, „empiriniu“ šių būtybių egzistavimu, belieka klausimas – ar būtina patirti, paliesti tam, kad įtikėtum? Išties nesunku nujausti, kur dar atsikartoja šis klausimas.

Be galo reikšmingas „Narnijos kronikų“ pasakojimo elementas – skirtingų pasaulių, egzistuojančių tuo pat metu, susidūrimas. Realusis, kasdieninis pasaulis, kuriame vaikai gyvena, piešiamas gana niūriomis spalvomis – čia nėra galybės žaislų, vaikai neišvengiamai susiduria su suaugusiųjų pasaulio problemomis (karas, mamos liga). Stebuklingais būdais vaikai gauna progą pagyventi kitoje realybėje, kurioje, regis, dingsta suaugusiojo ir vaiko kategorijos, – vaikai turi patys priimti svarbius sprendimus, kito pasaulio gyventojai į juos žvelgia rimtai. Šis pasaulis nėra vien galimybė pabėgti, saugiai pasislėpti nuo realaus pasaulio bėdų. Tai ir realios kovos, kurioje susiduria gėrio ir blogio jėgos, erdvė, taip pat pažinimo erdvė, kurioje vaikai susipažįsta su vienokio ar kitokio pasirinkimo pasekmėmis, vertybių svarba. Šio pasaulio dovanos gali būti pritaikomos ir realiame pasaulyje. Tai itin svarbus Lewiso laimėjimas: alegoriškai, užuominomis jis teikia būdą mąstyti apie antgamtinio pasaulio egzistavimą bei jo santykį su šiuo, žemiškuoju, gyvenimu. Tai nėra tiesioginis pasakojimas apie žemę ir dangų, o atspindys ir paraginimas kiekvienam iš skaitytojų pasitelkti vaizduotę apreiškimo tiesai suvokti.

Jaunasis „Narnijos kronikų“ skaitytojas neprivalo būti visokeriopai išprusęs religijos žinovas – Lewisas nežaidžia konkrečiais biblinių pasakojimų veikėjų vardais, tiksliais motyvais. Naudodamas palyginti gana universalius pasakojimo elementus (antropomorfizuoti gyvūnai, fantastinis erdvėlaikis) jis leidžia gana lengvai įsijausti į veiksmą. Šiuose pasakojimuose užduodami klausimai ir problemos yra gana universalūs, taigi ir pažinūs kiekvienam. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, jog pateikiami lengvi atsakymai į šiuos klausimus ar vaizduojamas dogmatizuotas, supaprastintas vertybinis žmogaus gyvenimas. Lewisas parodo, kokios sudėtingos (net ir vaikams) yra moralinės dilemos, kaip svarbu tinkamai pasirinkti bendražygius ir kelią, kuriuo eini. Savo pasakojimuose jis įterpia pavidalus, kurie galbūt tik vėliau gali sutapti ir išryškėti kaip tai, ko moko krikščionybė, ar tai, apie ką skaitome Šv. Rašte. Toks subtilus įvedimas į sudėtingą dvasinio gyvenimo pasaulį, o galbūt ir tikėjimo kelionę yra vienas iš didesnių „Narnijos kronikų“ privalumų.

Pats Lewisas itin vengė tiesioginio „Narnijos kronikų“ interpretavimo kaip krikščionybės tiesų pasakojimo⁸. Jam artimesnė buvo minėta „vaizduotės krikšto“ perspektyva. Lewiso bičiulis, Žiedų valdovo trilogijos autorius J. R. R. Tolkienas visgi kritikavo pernelyg aiškias krikščioniškas alegorijas ir kai kuriuos siužeto sprendimus (pavyzdžiui, Kalėdų Senelio pasirodymą knygoje Liūtas, ragana ir drabužių spinta).

Visgi galiausiai svarstant, ar „Narnijos kronikose“ esama pažodinio krikščionybės tiesų skleidimo arba itin atvirų alegorijų, galima pasitelkti ir paties C. S. Lewiso žodžius: „Sakyti, jog Narnijos pasakojimų serija yra alegorija, būtų netikslu. Aš visai neketinau pasakyti: „Pavaizduokime Märchen [stebuklinių pasakų] kalba tikrąją šio pasaulio istoriją.“ Veikiau jau: „Laikydamiesi prielaidos, jog Narnijos pasaulis egzistuoja, paspėliokime, kokios veiklos [tvarkydamas jo tikrovę] imtųsi Kūrėjas, Atpirkėjas arba Teisėjas.“ Kaip matote, tai iš dalies sutampa su alegorija, bet nėra visiškai tas pats.“⁹

______________________________________

¹ Peter J. Schakel, „The „Correct“ Order for Reading The Chronicles of Narnia?“, in: Mythlore: A Journal of J. R. R. Tolkien, C. S. Lewis, Charles Williams, and Mythopoeic Literature, Vol. 23: No. 2, Article 2.

² Rasa Drazdauskienė, „Spintoje glūdinti tiesa“, in: Naujasis židinys-Aidai, 2006, Nr. 1–2, p. 57.

³ M. Levy & F. Mendlesohn, „The Changing Landscape of Post-war Fantasy“, in Children’s Fantasy Literature: An Introduction  (pp. 101–116), Cambridge: Cambridge University Press, 2016, p. 101.

⁴ C. S. Lewis, Apstulbintas Džiaugsmo: mano gyvenimo pradžios apybraiža, iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2010, p. 87.

⁵ Ibid., p. 185.

⁶ M. Levy & F. Mendlesohn, op. cit., p. 111.

⁷ C. S. Lewis, Princas Kaspianas, iš anglų kalbos vertė Aurelija Jucytė, Vilnius: Alma littera, 2011, p. 78.

⁸ Rasa Drazdauskienė, op. cit., p. 57–60.

⁹ Colin Duriez, Tolkienas ir C. S. Lewisas: draugystės dovana, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2006, p. 168.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2021 Nr. 3 (99)