Apie krikščioniškąjį posluoksnį šiuolaikinėje lietuvių vaikų literatūroje

2018 m. pasirodė keturių autorių – Dalios Čiočytės, Astos Gustaitienės, Dalios Jakaitės ir Marijaus Šidlausko – kolektyvinė monografija Krikščionybė ir šiuolaikinė lietuvių literatūra¹. Rubinaičio skaitytoją labiausiai domina literatūrologės Astos Gustaitienės parašyta dalis apie krikščioniškuosius šiuolaikinės lietuvių vaikų literatūros aspektus, tad išskirtinai apie ją čia ir bus kalbama. Apie krikščioniškąjį dėmenį šiuolaikinėje lietuvių vaikų literatūroje rašoma nedaug – juo labiau tokį išsamų darbą verta pastebėti.

Kolektyviniame veikale yra trys dalys, analizuojančios vaikų ir paauglių literatūrą: „Šiuolaikinė krikščioniškoji vaikų literatūra“ (p. 186–223), „Paauglio (rašytojo) maištas prieš Dievą ir Jo tvarką“ (p. 322–362), „Vaikų literatūra aksiologiniu ir kognityvinio vaikiškumo požiūriu“ (p. 448–495). Jau pirmojoje dalyje pristatoma teorinė monografijos atrama. Ja tampa literatūros teologija, kuri „leidžia į literatūrą žvelgt pritraukiant teologinius šaltinius, ieškoti literatūros ir teologijos sąveikų, įžvelgti, kaip ir kiek vaikų literatūros kūrinius yra paveikusi krikščioniškoji mintis, ir interpretuoti kūrinius remiantis ne tik literatūrologų, bet ir teologų įžvalgomis“ (p. 191). Gustaitienė pasitelkia gausius teorinius ir populiarinamuosius šaltinius – tiek literatūrologijos, tiek teologijos. Tyrinėjami lietuvių vaikų prozos ir poezijos kūriniai, ieškoma autorių, kurių kūryboje „svarbus krikščioniškojo tikėjimo semantinis sluoksnis, atveriamos krikščioniškosios tiesos, pritraukiami Biblijos kontekstai“ (p. 186).

Apžvelgusi po 1990 m. išėjusią vaikų literatūrą, įrašytą į geriausiųjų šimtuką, autorė konstatuoja, kad „nėra nė vieno religinio turinio kūrinio, t. y. tokio, kuris formaliai žvelgiant koncentruotųsi į kriščioniškąją problematiką. Tačiau žvelgiant į aptariamojo laikotarpio pasakas, eilėraščius, skirtus ikimokyklinio ar jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams, akivaizdžiai matyti, jog nemaža jų grupė turi kokį nors krikščioniškąjį kontekstą“ (p. 194–195). Ši mintis gerai apibūdina ir visą šiuolaikinės vaikų literatūros lauką. Tai patvirtinama ir visos kolektyvinės monografijos apibendrinime, kur aptariami ir suaugusiųjų literatūros krikščioniškieji aspektai:

Tyrinėjant šiuolaikinę krikščioniškąją lietuvių literatūrą matyti, kad ją sudaro įvairių autorių kūriniai, – autorių, kurių kūrybos visumos krikščioniškąja pavadinti negalėtume. Esama krikščioniškųjų kūrinių, tačiau krikščioniškųjų autorių reta, ir tai yra bene ryškiausias skirtumas tarp šiuolaikinės ir tradicinės lietuvių krikščioniškosios literatūros“ (p. 553).

Tad tyrėjai lietuvių vaikų literatūros lauke tenka atidžiai ieškoti kūrinių, kuriuose būtų svarbūs krikščioniškieji aspektai, ir autorių, kurių kūryboje krikščioniškoji laikysena būtų gerai matoma.

Taigi kokie autoriai, kūriniai, aspektai nagrinėjami Gustaitienės parašytoje dalyje? Poskyryje „Religinės vaikų literatūros laukas“ atkreipiamas dėmesys į Onos Jautakės novelių rinkinį Kamanės sekmadienis, kuriame vaizduojamas vaikas, susirūpinęs kūrinija. Almos Karosaitės eilėraščių rinkinyje Baltoji viešnia, Gintaro Patacko eilėraštyje „Gruodis“ nebanaliai atspindimos religinės šventės, tačiau „[t]alentingiausiai krikščioniškųjų švenčių dvasią yra pavykę perteikti poetui M. Vainilaičiui“ (p. 196). Pasak autorės, subtiliai Dievo realybė veriasi Aido Marčėno rinkinyje Žmogaus žvaigždė, Elenos Puišytės eilėraščių rinkinyje Užburtas raktas. Puišytę tyrinėtoja laiko „viena iš nuosekliausiai religinę poeziją suaugusiems ir vaikams“ kūrusių autorių (Ibid.). Religinės literatūros lauke aptinkama ir prozos tekstų. Išskiriama debiutinė Rimos Malickaitės pasaka Mėlynas apsiaustas, aiškiai orientuota į Mergelę Mariją. Mariologinių motyvų esama ir Jarlo Aleksandro Brantingo ir Silvijos Laurenčikaitės knygoje apie dvi muses Cupės ir Zupės gyvenimas bei nepaprasti nuotykiai: „[m]uselės, viešėdamos Vilniuje, (…) diskutuoja apie Aušros vartų Dievo Motiną, svarsto, kodėl tokia ji liūdna, (…) kas šiam paveikslui pozavo“ (p. 199). Viena subtiliausių šiuolaikinės lyrinės prozos vaikams kūrėjų autorė laiko Birutę Mar. Labiausiai krikščioniškąja tematika išsiskiria jos kūrinys Marija ir Pūkelis: „Pati Marija – idealizuotas vaikas; atrodo, ji tuoj pavirs į angelėlį ar atitrūks nuo žemės“ (p. 201), angelas čia „įgyja tradicines prasmes“ (p. 201). Krikščioniškieji motyvai svarbūs ir Lauros Sintijos Černiauskaitės kūrinyje Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis. Mergaitė Degtukė sugadina Kūčių idilę pareikšdama, kad nesupranta šios šventės, bet būtent Kūčios mergaitei padovanoja draugą Pašiauštaplunksnį… Tolesnis pasakojimas rodo, kad „mergaitės liga ypač stimuliuoja su Dievo tikrove, Jo pasauliu susijusius klausimus“ (p. 202). Šio kūrinio interpretacija paremta Josepho Ratzingerio mintimis.

Kai kurių autorių kūryba monografijoje aptarta plačiau, jiems paskirti atskiri poskyriai, pavyzdžiui, „Krikščioniškieji Vytauto V. Landsbergio ir Rebekos Unos kūrybos aspektai“. Vytauto V. Landsbergio kūryboje neretai primenamos Senojo Testamento ar Naujojo Testamento ištarmės, „kūrinių semantinė logika paremta krikščioniškųjų tiesų alegorijomis“ (p. 204). Viena geriausių tokio pobūdžio knygų, autorės nuomone, – Pasaka apie Dievo vaikelį, „išsiskirianti savo požiūriu, primenančiu šventojo Pranciškaus Asyžiečio požiūrį“ (p. 205). Aptariami ir kiti Landsbergio kūriniai – Angelų pasakos, Obuolių pasakos. Knygų serija apie arklio Dominyko ir rugiagėlės meilę yra „prisodrinta Evangelijos kontekstų, ypač šventraščio citatų“ (p. 204). Pastebėta ir svarbi šio rašytojo kūrybos savybė – joje esama „nemažai religinio sinkretizmo, Rytų religijų atšvaitų ir new age tendencijų“ (Ibid.). Rebekos Unos kūrybą autorė laiko „stipriai krikščioniškai angažuota“, joje „tiesiogiai svarstomas Dievo klausimas“ (p. 208), nors ir ne visos knygos yra vienodai estetiškai vertingos. Knygų serijoje apie seklį Tomą pasakojama apie aštuonmečio Tomo ir kitų sovietmečio vaikų gyvenimą. Gustaitienė akcentuoja, kad knygoje parodomas visuomenės apsimetinėjimas (apie Dievą negalima kalbėti viešai ir pan.). Romane Šeštadienį, aštuntą valandą vaizduojamas jau vyresnių paauglių, jaunuolių gyvenimas: „Šiame kūrinyje keliami patys sudėtingiausi – pedofilijos, savižudybės, aborto, įvaikinimo klausimai. (…) kuriamas nesupaprastintas pasaulėvaizdis, personažai paaugliai, besimokantys Jėzuitų gimnazijoje, nėra atskirti nuo pasaulio (…)“ (p. 214). Paauglių ir jaunimo literatūroje nelėkštai kalbėti tikėjimo, Dievo tema yra sudėtinga. Monografijoje Rebeka Una įvertinama kaip nuolat atsinaujinanti, bet niekada neapleidžianti klausinėjančio vaiko perspektyvos.

Poskyris apie literatūrinius testamentus – pats netikėčiausias tyrinėjamu objektu. Čia gilinamasi į paskutiniąsias poetų ir rašytojų knygas, jos interpretuojamos kaip jų „dvasinis testamentas“ vaikams. Aptariami ir anksčiau kritikų išpeikti ar nutylėti kūriniai, pavyzdžiui, Onės Baliukonės (Gilandos) Kopų karalienė. Akiratin patenka ir Jono Avyžiaus Stebuklingas miestas, Mykolo Sluckio Mėnulio šypsenos, Eduardo Mieželaičio Žalioji poliklinika: trys rožės mergaitei ir kt. Gerai, kad autorė šias knygas įtraukia į svarstymų lauką, jas aktualizuoja: „Šios knygos yra įdomios labiau kaip gerai žinomų rašytojų poreikis grožiniame kūrinyje su vaiku kalbėtis apie Dievą, Jo pasaulį“ (p. 216). Vis dėlto pasakytina, kad aptariamų knygų laikymas dvasiniais testamentais mokslo monografijoje yra kiek abejotinas (gal per mažai išplėtotas, pagrįstas), toks apibūdinimas metaforiškas, gal labiau tinkantis poetinei, o ne mokslo kalbai.

Ankstesnės mintys apie Rebeką Uną – tinkamas tramplinas pereiti prie kito monografijos skyriaus, nagrinėjančio paauglių maištą prieš Dievą literatūroje. (Tik skaitant toliau nelabai išaiškėja, kodėl skyriaus pavadinime tyrėja skliaustuose kaip maištaujantį prieš Dievą pamini ir rašytoją.) Autorė nurodo žanrines koordinates – jos dėmesio centre probleminė psichologinė realistinė literatūra. Galima pritarti pacituotai Frances Fitzgerald minčiai, jog „[g]iluminė paaugliams skirtos probleminės psichologinės literatūros misija – biblioterapinė“ (p. 323). Rašytojai vengia atviros didaktikos, bet pokalbiai apie Dievą dažnai turi terapinės, gydančios galios. „Deja, žvelgiant į lietuvių probleminės psichologinės literatūros istoriją, akivaizdu, kad iki pat XXI a. antrojo dešimtmečio nebuvo sukurto nė vieno šio žanro kūrinio, kurio personažas specialiai spręstų tikėjimo klausimus“ (p. 325). Autorė skiria dėmesio paauglio santykiams su autoritetais. Vieni iš jų – tėvai (ypač tėvas). „Sudėtingas personažų santykis su savo tėvu dažnai atspindi sudėtingą santykį su Dievu“ (p. 331) – šia mintimi pasiremdama autorė kalba apie Nijolės Kepenienės romaną 10 % improvizacijos, Kazio Sajos apysaką Septyni miegantys broliai ir kt. Kontekstiškai pasitelkiama ir kino filmų patirtis (tėvo ir sūnaus santykiai japonų filme „Palydėjimas“, rež. Yōjirō Takita). Autorė pastebi, kad paauglių prozoje dažniausiai ironiškai, nepatraukliai vaizduojami kunigai, vienuolės ir kiti tikintieji (pavyzdžiui, Vytautės Žilinskaitės apysakoje Kintas religingoji Antosė, Bitės Vilimaitės Mergaitės romane prancūzų vienuolė Bernadeta ir kt.

Tolesnis poskyris skirtas demoniškiems Dievo įvaizdžiams atskleisti, kur, remiantis teologine perspektyva, ir nagrinėjami negatyvūs biblinės realybės, logikos neatitinkantys vaizdiniai. Tokių rasta nedaug, pavyzdžiui, Žilinskaitės Kinte paauglys Kintas kalba apie „Lurde užkalbėtą“ žiedą. Autorė konstatuoja, kad „pats žodis „užkalbėtas“, kitaip nei žodis „palaimintas“, priklauso magiškajai tikrovei, visai nesusijusiai su krikščionybe“ (p. 341). Ir vis dėlto demoniškieji Dievo vaizdiniai lietuvių paauglių prozoje pasirodė esantys gana atsitiktiniai ir nedažni.

Nepalyginamai aktualesnė kalbamos prozos tema (ir atskiras poskyris) – „Savidestrukcijos pavojai“. Ryškinama savižudybė kaip kone sunkiausia paauglių prozos tema. Autorė teisi sakydama, kad paauglių literatūroje svarbi „ne tik estetinė, bet ir aksiologinė, pasaulėžiūrinė, pažintinė, pedagoginė ir kt. jos funkcijos“ (p. 348), todėl nemažai vietos skiriama ir socialiniams kontekstams (antai pasitelkiamos net žurnalistų etikos inspektoriaus rekomendacijos dėl savižudybės pateikimo žiniasklaidoje). Analizuojami Unės Kaunaitės romanas Sudie, rytojau, Ilonos Ežerinytės Verksnių klubas ir kt. kūriniai. Autorė teigia, kad krikščioniškuoju požiūriu svarbiau ne laiminga kūrinio pabaiga, o jame suteikiama viltis.

Galbūt griežčiausias autorės intonacijas skaitytojas išgirsta poskyryje „Burtai, magija, ezoterika“. Kalbas apie šiuos dalykus vaikų literatūroje Gustaitienė laiko ne itin atsakingu dalyku. Tai nesuderinama su krikščioniškąja laikysena:

Pavojus kyla iš to, kad pačios grožinės literatūros tapatybė, svarbūs žanrų dėmenys yra susiję su magiškumu, su stebuklo raiška; atrodo, kad tai negalėtų būti kvestionuojama. Tačiau klausimas – ar apie visus ir bet kokius „stebuklingus“, „magiškus“ dalykus verta kalbėti su vaiku, paaugliu? Ar tai taip nekalta? (p. 356).

Tyrėja kritikuoja Gintarės Adomaitytės apysaką Laumžirgių namai, nes ten vaizduojamas „dvasių apsėstas namas“, jame girgžda, nejauku, merginos buriasi kortomis… Šiame kontekste monografijos autorė diskutuoja su monografijos Šiuolaikinis moksleivių folkloras viena iš autorių Ingrida Šlepavičiūte dėl moksleivių folkloro apie būrimus vertinimo ir teigia, kad autorė į moksleivių burtus „žiūri be jokios etinės distancijos“ (p. 358). Žinoma, sunki užduotis yra vertinti burtų temą vaikų literatūroje ir vaikų folklore, bet, matyt, reikia matyti skirtumą tarp išties destruktyvių ritualų ir „lengvesnio varianto“, plintančio šiuolaikinio moksleivių folkloro pavidalu. Vaikų literatūrai ir vaikų folklorui įtaką daro populiarioji kultūra, visokie „būrėjų“ serialai, interneto žinios… Neištrinsime iš vaikų kultūros ir Hario Poterio burtų pasaulio. Poteriados randasi visame pasaulyje. Daivos Vaitkevičiūtės knyga Marius Pietaris ir Burtų knyga – viena iš jų.

Trečiojoje monografijos dalyje, skirtoje vaikų literatūrai analizuoti aksiologiniu ir kognityvinio vaikiškumo požiūriu, konstatuojama, kad pasaulyje ir Lietuvoje pastebimas nuoseklus religinio turinio tematikos mažėjimas. Pasikeitė skaitytojų skonis. Stengiantis į pasaulį žvelgti vaiko akimis, svarbi išlieka „kognityvinė orientacija į tradicines dorybes“ (p. 449). Cliveʼo Stapleso Lewiso mintis apie krikščioniškąjį moralumą laikoma metodologine šio skyriaus prieiga. Autorės akiratin patenka tie kūriniai, kuriuose „nėra eksplicitiškai atskleistas religinis aspektas, tiesiogiai nekeliami Dievo klausimai“ (p. 451). Ypač įtikina, kad analizuoti pasirenkami kūriniai, „kuriuose priartėjama prie transcendencijos, atsiribojus nuo kasdienos, sukuriama meditatyvinė nuotaika, lėtumas, susimąstymas, žvilgsnis į dangų“ (Ibid.). Poskyris „Transcendentinio mąstymo pradžia“ – vienas įžvalgiausiai ir pagauliausiai parašytų poskyrių. Jame analizuojami Aivaro Veiknio, Daivos Čepauskaitės, Ramutės Skučaitės, Juditos Vaičiūnaitės, Liutauro Degėsio, Mariaus Jonučio ir kitų autorių tekstai. Įtaigiai atskleidžiama tylos problematika: „veikėjui (ar lyriniam subjektui) reikia iš- (būti) su savimi, vienam ir su artimaisiais išgyventi tylą (…) gyvenimas tarsi sulėtinamas, nukreipiant žvilgsnį į tai, kas svarbu“ (p. 453). Ir taikli išvada:

Ko gero, taip šiuolaikiniai rašytojai bando kompensuoti tai, ką yra praradęs XXI a. vaikas – lėtumą, įsižiūrėjimą, neskubėjimą, tiesiog buvimą gamtoje, ir padeda jiems įsiklausyti į transcendentinę tylą, kuri skamba (Ibid.).

Autorė pastebi svarbų žodį dangus, „kuris pirmiausia yra nuoroda į egzistencinį mąstymą“ (Ibid.). Adomaitytės ir kitų rašytojų kūryboje yra įspūdingų fragmentų apie dangų, vaiko dangaus stebėjimą.

Paskutiniuose dviejuose poskyriuose nagrinėjami Kęstučio Kasparavičiaus ir Gendručio Morkūno kūriniai. Vertinga tai, kad Kasparavičiaus pasakas, atrodytų, taip gerai žinomas, autorė parodo kitu kampu, suranda tai, ko iš pirmo žvilgsnio jose neieškotume – būtent krikščioniškojo aspekto. Kasparavičiaus pasakose Dievas nėra įvardijamas tiesiogiai, tad nuo skaitytojo, interpretuotojo priklauso perskaitymo kodas. Tyrėja pasitelkia JAV vykdytą projektą, kurio metu buvo atrinktos 52 svarbiausios dorybės (tiesa, neatspindinčios kurio nors vieno tikėjimo). Dorybės yra kaip tik tas raktas, padedantis autorei atrakinti šio autoriaus kūrybą, daroma išvada, kad „[d]orybių raiškos (…) požiūriu K. Kasparavičiaus pasakos yra labai polifoniškos“ (p. 461). Tyrėja čia atranda tikrai daug įvairių atspalvių.

Gendručio Morkūno kūrybai atverti krikščioniškuoju aspektu autorė pasirenka biblinio vaikiškumo sampratą, gerai nusakytą Evangelijoje pagal Matą: „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18,3) (p. 474). Nagrinėjama Vasara su Katšuniu, Grįžimo istorija, Iš nuomšiko gyvenimo: „Apibendrintai žvelgiant į G. Morkūno kūrinių veikėjus, justi, kad tiek vaikai, tiek suaugusieji stipriai konfrontuoja su materialiuoju pasauliu, siekia dvasinių dalykų (…) veikėjams yra svarbus santykis su dvasine nematerialiąja būtimi, šalia vaiko yra kažkas nematomas iš anapusybės“ (p. 480). Morkūno kūryba turi vidinę paslaptį. Ir tą paslaptį tyrėja aiškina pasitelkdama Biblijos ištarmę.

Ar pastebės krikčioniškuosius motyvus mūsų mažasis ir jaunasis skaitytojas? Kai kuriuos akivaizdesnius (pavyzdžiui, religinių švenčių) – taip, bet Biblijos aliuzijoms ir panašiai sudėtingai semantikai išlukštenti neabejotinai pravers atidus, jautrus, neprimityvinantis suaugusiojo žodis. Kita vertus, gerai, jei iki galo nesuprastas tekstas vaiko galvoje liks kaip klausimus kelianti paslaptis.

Astos Gustaitienės parašyta kolektyvinės monografijos dalis atveria kitokią lietuvių vaikų literatūros perskaitymo perspektyvą. Tokios knygos reikėjo, ir mes dabar ją turime.

––––––––––––––––––––––––––––––––––

¹ Dalia Čiočytė, Asta Gustaitienė, Dalia Jakaitė, Marijus Šidlauskas, Krikščionybė ir šiuolaikinė lietuvių literatūra: monografija, sudarytoja Dalia Čiočytė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2018, 592 p. ISBN 978-609-07-0070-9

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 4 (104)