Etiniai vaiko pasirinkimai Holokausto situacijoje: Icchoko Mero romanas „Ties gatvės žibintu“ literatūros etikos aspektu

Raktažodžiai: vaiko traktuotė, Holokausto refleksija, literatūros etika, etinės situacijos.

ANOTACIJA

Straipsnyje, pasitelkus literatūros etikos teoriją, analizuojama vaiko traktuotė Holokausto situacijoje, pateikiama vaikams ir jaunimui skirtame Icchoko Mero romane „Ties gatvės žibintu“. Išanalizavus pagrindines romano etines situacijas išryškėjo, kad brutaliame Holokausto tragedijos pasaulyje vaikas vaizduojamas kaip privalantis pasirinkti esminius etinius sprendimus, priverstas per anksti suaugti, būti atsakingas ne tik už save, bet ir už kitą. Etinėse situacijose, pagrindiniam personažui (bevardžiam berniukui) susiduriant su vokiečiu kareiviu, seniu, valančiu vokiečiams batus, tėvu, savo paties sąžine, akcentuojama, kad aiški vertybinė sistema padeda apsispręsti, kaip elgtis kritinėse situacijose. Turėdamas tikslą bet kokiomis priemonėmis apsaugoti savo mergaitę, berniukas ryžtasi stoti į akistatą su minėtais personažais, o pačia sunkiausia kova tampa susidūrimas su savimi, kai svarstoma, ar meluoti mergaitei, stengiantis bet kokia kaina patenkinti fizinius poreikius, ar sakyti tiesą. Per berniuko santykius su kitais, mergaite ir vidiniu savo pasauliu kaip esmine vidine atrama, padedančia išlikti dehumanizuojančiomis sąlygomis, išryškėja meilė, draugystė, empatija, bendražmogiška atjauta. Naivus ir tyras vaiko fantazijų pasaulis, gebėjimas svajoti, ką reiškia „būti vaiku po karo“, skaudžiai kontrastuoja su žiauria karo ir Holokausto tikrove, taip sustiprindamas emocinę teksto įtaigą. Holokaustą vaizduoti vaiko akimis literatūros etikos prasme paranku ir todėl, kad vaiko sąmonė dar ne visada aiškiai supranta kontekstą, detales, todėl, imituojant vaikui prieinamą suvokimą, tekste lieka daug nutylėjimų, naratyvinių plyšių. Suaugęs ar vyresnio mokyklinio amžiaus skaitytojas minėtus nutylėjimus, už atskirų detalių slypinčias prasmes geba susidėlioti į nuoseklų vaizdinį, todėl toks pasakojimo būdas leidžia atverti dramatišką pasaulį, kurio nereikia išsamiai aprašinėti, užtenka paveikių vaizdinių ir palyginimų (sargybinio ir laukinio žvėries paralelė). Kitaip tariant, pasitelkdamas detalę, talpų, dažnai poetišką sakinį, Meras į tekstą įtraukia skaitytoją, verčia aktyviai dalyvauti atsirakinant teksto prasmes. Šis romanas išryškėja kaip parankus etinis argumentas: tekste nėra griežtų vertinimų, absoliutizmo, skaitytojui pateikiama konkreti etinė situacija, skirtingos personažų vertybinės sistemos. Skaitytojas kviečiamas pats svarstyti ir įvertinti personažų veiksmus, jų poelgių motyvus. Etinėse situacijose, vaizduojant skirtingas vertybines pozicijas, sukuriama galimybė skaitytojui susidurti su kitoniškumu, o tokie susidūrimai, remiantis literatūros etikos teoretikais, yra būtini siekiant ugdyti empatišką, tolerantišką visuomenę.

Literatūrologė Dalia Striogaitė (2005)¹, analizavusi Icchoko Mero (1934–2014) tekstus, teigia, kad Holokaustas – didžioji jo kūrybos tema. Šią tragediją aktualizuoti ir meniškai reflektuoti pradėjęs dar sovietmečiu, Meras išsiskiria ir tuo, kad jo proza tampa vienu lietuvių literatūros pavyzdžių, kai į Holokaustą žvelgiama personažo-vaiko ar paauglio akimis, vaikas čia neretai tampa vienu iš pagrindinių istorijos veikėjų, jis kartu su suaugusiaisiais šios tragedijos kontekste privalo etiškai apsispręsti².

Šio straipsnio tikslas – pasitelkus literatūros etikos teoriją, išanalizuoti Holokaustą išgyvenančio vaiko traktuotę Mero romane „Ties gatvės žibintu“ (1998). Šis tekstas – 1971 m. išleisto romano Mėnulio savaitė perdirbinys: „Ties gatvės žibintu“ atsisakyta sudėtingos, keliasluoksnės struktūros (neliko „Aš“ ir „Mes“ skyrių, kuriuose buvo pateikti radijo pranešimai apie įvykius pasaulyje, pirmąjį žmogaus nusileidimą Mėnulyje, protokolai iš bylos, iškeltos nacių nusikaltimus vykdžiusiam asmeniui, palikta tik vaikų linija, nebėra skyriaus „Jis ir ji“). Turint omeny pakoreguotą (supaprastintą) teksto struktūrą, paantraštę „Vaikiškas romanas“, dedikaciją „Skiriu berniukams ir mergaitėms, buvusiems ir esantiems“, galima daryti prielaidą, kad autorius šį perdirbtą romaną orientuoja į jaunųjų skaitytojų (vaikų ar paauglių) auditoriją.

Analizuojant tekstą, kuriame reflektuojama Holokausto situacija, neatsitiktinai pasirenkama literatūros etikos teorija – tyrimų sritis, pasakojimo kūrimą, skaitymą ir analizę aktualizuojanti kaip moralinių, etinių klausimų šaltinį. Rašant kūrinį šia tema neišvengiamai perkainojamos humanistinės vertybės, svarstomi egzistenciniai klausimai apie žmogaus būtį, vidines atramas dehumanizuojančiomis sąlygomis ir, Striogaitės žodžiais tariant, apie gyvybės ir mirties, didžiadvasiškumo ir niekšybės dvikovą (Ibid., 50). Literatūros tekstą laikydami daugiasluoksne struktūra, gebančia provokuoti intelektines, psichologines, emocines skaitytojo galias³, literatūros etikos teoretikai pabrėžia grožinių tekstų skaitymo galią ugdyti tolerantišką, empatišką individą.

Iš literatūros etikos pozicijų žvelgti į literatūrą galima dvejopai, t. y. analizuoti konkrečius tekstus ir svarstyti, ar jie yra parankūs ugdant moralines individo vertybes, arba žvelgti plačiau ir analizuoti, kaip ir kodėl skaitymas apskritai gali tapti etine veikla⁴.

Kitaip tariant, literatūros etikos teoretikams svarbu mąstyti ne vien apie estetines ar hedonistines literatūros problemas, bet ir tam tikrą utilitarinę jos funkciją – literatūra gali būti pasitelkiama siekiant ugdyti empatiškesnę, tolerantiškesnę visuomenę. Remiantis minėtomis teoretikų prielaidomis, šiame straipsnyje keliama problema, kaip Mero romane „Ties gatvės žibintu“ aktualizuojamos etinės situacijos, į kurias patenka Holokausto tragedijos metu gyvenantis vaikas, gali padėti ugdyti skaitytojo empatiją.

Literatūros etika: autoriaus, teksto ir skaitytojo etinis ryšys

Literatūros etikos teorijos kontekste literatūros tekstas tampa „etiniu kvietimu“ (ethical invitation) skaitytojui reaguoti ir svarstyti apie etines moralines problemas, aktualizuojamas skaitymo aktu:

Kiekvienas literatūros kūrinys skaitytojui pateikia bent po tris kvietimus, į kuriuos kviečia sureaguoti trimis skirtingais lygmenimis. Pirmiausia kviečiama pajusti. Kiekvienas kūrinys skaitytoją kviečia į pateiktą turinį reaguoti specifiniu emociniu būdu: pajusti baimę, įtampą, pasipiktinimą, pasitenkinimą, smalsumą ir pan. Antra, kūrinys apima kvietimą skaitytojui patikėti tam tikrais faktais ar nuostatomis, nuo kurių priklauso kūrinio daromas efektas. (…) Trečia, kūrinys kviečia skaitytoją priimti etinius sprendimus. Iš esmės skaitytojai, veikiami estetinių reprezentacijų, turi nuspręsti, kas yra geras ar blogas, kas nusipelnė sėkmės, (…) kieno veiksmai, mintys, kalbėjimas skatina nepritarti, kieno vidinis „aš“ moraliai neapibrėžtas, ir pan.⁵

Kiekvienas tekstas siūlo savitus personažų charakterius, jų požiūrį, čia susiduriama su tam tikra naratoriaus pozicija. Minėti aspektai sukuria vadinamąją etinę situaciją (ethical situation), o skaitytojui tenka įvertinti personažų elgesį, pateikiamą moralinį kodeksą, etinius sukurto pasaulio dėsnius⁶. Etinė situacija parodo, su kokiu konfliktu, vidiniu ar išoriniu, susiduria personažas ir kokiomis vertybėmis, morale, logika remdamasis jį sprendžia. Kadangi, kaip teigia literatūros etikos specialistai, etiškas naratyvas leidžia kurti paraleles su kasdieniu gyvenimu, svarstydamas apie fikcinių personažų poelgius skaitytojas kartu kviečiamas apsvarstyti ir etinius realaus gyvenimo dėsnius, savo paties vertybinį pasaulį.

Etinė situacija aktuali kalbant ir apie vadinamojo kitoniškumo aktualizavimą tekste: analizuojant personažų elgesį ir mintis tam tikroje situacijoje, dažnai susiduriama su kitokia vaizdavimo perspektyva – aprašomomis patirtimis, likimais, charakterio bruožais, visuomenės normomis, nebūtinai sutampančiomis su paties skaitytojo suvokimu ir vertybėmis. Pasak Shady Cosgrove, skaitytojai turi nuspręsti, ar priims tekste vaizduojamą patirtį, personažų poelgius, nuomones, aktualizuojamas vertybes kaip galimas, ar visa tai atmes. Mokslininkė teigia, kad „skaitytojas turi tikėti, jog įmanoma įsijausti į kito požiūrį. Vadinasi, kad personažai veiktų skaitytojus ir juos įtrauktų į etinių klausimų sūkurius, skaitytojas turi tikėti, jog kitoniškumą suprasti galima. Įtikėjęs jis įgyja pagarbos kitoniškumui patirties, o tai ypač svarbu norint pozityviai keisti visuomenę“ (Ibid.). Šias Cosgrove plėtojamas idėjas būtų galima apibendrinti Dorothy J. Hale⁷ teiginiu, jog skaitymas, kaip etinė veikla, apima du procesus: supratimo, kad egzistuoja kitokia perspektyva, ir įtikėjimo, kad tokia perspektyva galima; vien tokio kitoniškumo, kitokios perspektyvos suvokimas kaip galimos skatina moraliai tobulėti.

Minėtą literatūros galią – ugdyti empatišką, tolerantišką individą – teoretikai sieja su literatūros teksto kaip etinio argumento (ethical argument) suvokimu. Kalbėdamas apie romaną kaip etinį argumentą, Gilbertas Plumeris⁸ teigia, kad teksto įtikimumui, paveikumui įtaką daro jo sąsajos su bendromis prielaidomis apie žmogaus būtį ir realų gyvenimą – tekstas, kuriame personažų kaita psichologiškai pagrįsta, siužeto raida motyvuota, nešabloniška ir nėra lengvai nuspėjama, bus etinis argumentas. Kitaip sakant, tekste-etiniame argumente vaizduojami personažai, įvykiai yra lyg simuliuojamos realaus gyvenimo situacijos (tekste galiojantys dėsniai (moralinės normos, kuriomis vadovaujasi personažai, elgesio ir mąstymo motyvai, sulauktas atlygis ar bausmė) turi veikti ir realiame gyvenime), todėl, gilindamasis į tekstą, skaitytojas kartu plečia suvokimą apie save. Tokia literatūros įtaka realaus gyvenimo suvokimui, provokacija gilintis į realybėje veikiančius etinius principus iš dalies apibūdinama vadinamąja „sąmonės teorijos“ (Theory of Mind) sąvoka⁹. Aptardama mokslininkų atliktus tyrimus, plačiau šią Davido C. Kiddo ir Emanuelio Castano siūlomą sąvoką pristato literatūrologė Indrė Žakevičienė:

(…) sąmonės teorija – tai galimybė perprasti kitų mintis ir emocijas. Aukštas sąmonės teorijos lygis atitinka stiprią empatiją. Eksperimentų rezultatai vienareikšmiški – skaitant grožinę literatūrą auga sąmonės teorijos rodikliai. Kiddas pabrėžia, jog atlikti tyrimai neįrodo, kad skaitydamas žmogus tampa moralesnis, tačiau, anot jo, nelieka abejonių, jog literatūra nėra paprastas reiškinys. Taigi literatūros svarba neginčytina, o jos poveikis nesiriboja vien estetiniais potyriais.¹⁰

Todėl literatūros etikos kontekste galima kalbėti apie tam tikrą literatūros didaktizmą – nors ne visi grožinės literatūros kūriniai tiesiogiai kažko moko, bendrąja prasme literatūros skaitymas gali būti suvokiamas kaip didaktinė veikla. Susidurdamas su literatūros tekste pateikiamu kitoniškumu, svarstydamas aktualizuojamas etines situacijas, skaitytojas neišvengiamai mokomas tam tikrų moralinių vertybių ir ugdo empatiją.

Tam, kad skaitytojas atsilieptų į minėtą teksto etinį kvietimą, kad literatūra galėtų aktualizuoti kitoniškumą ir taip ugdyti empatiją, skaitytojas turi įsitraukti į autoriaus kuriamą pasaulį, užmegzti asmeninį ryšį su tekstu, emociškai į jį reaguoti. Dėl šios priežasties literatūros etikos teoretikai daug dėmesio skiria estetinėms, formaliosioms teksto savybėms aptarti, nes jos lemia, ar tekstas gali būti laikomas, vartojant Plumerio sąvokas, etiniu argumentu – tekstu, rodančiu, koks elgesys yra (ne)moralus, tam tikru etiniu pavyzdžiu, kaip elgtis. Cosgrove¹¹ išskiria sąlygas, leidžiančias konkretų tekstą laikyti tinkamu etinei analizei atlikti: jis turi būti apie žmogų (plačiąja prasme svarstyti klausimus, ką reiškia būti žmogumi); keliasluoksnis dėl skirtingų perskaitymo galimybių, keliančių skaitytojo susidomėjimą; tarp formos ir turinio turi būti ryšys: struktūra, charakterizacija, požiūrio taškas, aplinka, tempas, vartojama kalba turi atitikti pagrindinę teksto mintį. Plumeris¹² iškelia teksto įtikinamumo kriterijų – personažų poelgiai turi būti psichologiškai motyvuoti, atskiri naratyvo elementai turi sietis su bendra teksto idėja, o socialinis istorijos lygmuo atitikti realiame pasaulyje veikiančius dėsnius. Apibendrinant minėtus literatūros etikos teoretikų teiginius galima sakyti, kad grožinės literatūros etinė vertė susiejama su jos galimybe simuliuoti alternatyvias situacijas, iškelti klausimus, aktualius realiame gyvenime, taip skatinant kvestionuoti jo dėsnius ar konkrečios visuomenės vertybių sistemą.

Sistemindamas literatūros etikos tyrimų lauką, Phelanas¹³ išskiria keturias etinių klausimų grupes, susijusias su formaliaisiais teksto aspektais ir padedančias iššifruoti etinę teksto žinutę:

1. To, kas pasakyta, etika (the ethics of the told) – telkiamasi į personažus ir įvykius (analizuojami veikėjų susidūrimai, etinės situacijos, elgesys susidūrus su sunkumais), vertinama, ar konfliktai tam tikrais būdais išryškinami.

2. Pasakojimo etika (the ethics of the telling) – nagrinėjama, kaip etiškai susiję numanomas autorius, pasakotojas ir auditorija, kaip pasirinkta pasakojimo technika koreliuoja su pasakotojo ir personažų santykiais, atskleidžiamais įvykiais, aktualizuojamomis vertybėmis, kokia yra pasirinktų pasakojimo technikų etinė dimensija.

3. Rašymo etika (the ethics of writing / producing) – analizuojamas realaus autoriaus santykis su medžiaga, jos interpretacija.

4. Skaitymo / suvokimo etika (the ethics of reading / reception) – svarstoma, ar reali auditorija atsako į autoriaus etinį kvietimą, ar konkretaus analizuojamo teksto skaitymas gali daryti skaitytoją empatiškesnį.

Šiame straipsnyje dėmesys bus skiriamas pirmajai ir antrajai etinių klausimų grupėms. Pirmoji padės išryškinti svarbiausius etinius konfliktus, įvardyti jais kuriamus teminius, probleminius romano aspektus. Bandant aptarti Mero pasitelkiamas priemones apie Holokaustą kalbėti ne suaugusiųjų auditorijai, pasigilinti, kaip pasirinkta pasakojimo forma koreliuoja su turiniu, bus aktuali antroji etinių klausimų grupė.

Vaikas kaip nuolat etiškai pasirenkantis

Romane „Ties gatvės žibintu“ esminiai etiniai konfliktai yra susiję su bevardžio laisvėje gyvenančio berniuko personažu – pagrindiniu įvykių fokusuotoju. Būtent personažas vaikas yra nuolat pasirenkantis, kai susiduria tiek su pačiu savimi, tiek su kitais personažais, turinčiais kitokią vertybių sistemą. Iš esmės bene visi etiniai konfliktai, ištinkantys berniuką, kyla dėl išsikelto tikslo apsaugoti savo draugę – mergaitę, kalinamą gete. Vienas pirmųjų etinių konfliktų susijęs su fiziniais jos poreikiais – berniukas, stengdamasis bent šiek tiek sumažinti gete patiriamą alkį, atneša dvi slyvas, iškritusias iš vokiečio kareivio pirkinių maišelio. Nujausdamas, kad mergaitė iš principo atsisakys valgyti vokiečio slyvas, berniukas renkasi nesakyti, iš kur jas gavo: „Ir dar ji galėtų sužinoti, iš kur jis ėmė tas slyvas, kur gavo jas, bet jis nenorėjo, kad jinai žinotų. Tuomet nevalgytų. O jai reikėjo valgyti. Slyvas ir ne slyvas – viską, ką jis atnešdavo.“¹⁴ Kaltė juntama ne vien todėl, kad berniukas pameluoja nesakydamas, kieno yra tos slyvos, bet kad apskritai jas atnešė mergaitei ir prašė suvalgyti. Berniukas žino, jog vokiečiai kariai žmones žudo, laiko uždarytus gete, todėl valgyti kareivio slyvas yra lyg išdavystė. Kad etinis pasirinkimas – duoti slyvas, jog mergaitė bent kažką suvalgytų, ir ją išduoti ar nenešti slyvų ir nepalengvinti badavimo – sunkus, skaitytojas supranta iš pasikartojančių frazių, kuriomis berniukas vis bando save įtikinti, iš to, kad šio įvykio berniukas nepamiršta, apie jį svarsto vėlesniuose epizoduose: „Gal reikėjo jai papasakoti apie slyvas? Apie tas dvi slyvas, kurias atnešė jai aną dieną. Tą dieną jis negalėjo nieko pasakoti ir buvo pasirengęs meluoti, jeigu ji būtų paklaususi, nes ji gal būtų nevalgiusi tų slyvų“ (Ibid., 295). Nesakydamas mergaitei tiesos, berniukas ją apsaugo nuo moralinio pasirinkimo – valgyti vokiečio slyvas ar ne. Kad mergaitei maistas būtinas, ji išbadėjusi, išduoda ne tik jos išvaizda, skaitytojui apibūdinama taikliai parenkant detales (plona, peršviečiama oda, smailūs, kaulėti petukai, liesas kūnelis, ant kurio nesilaiko suknelė), bet ir tai, kaip godžiai, lėtai mergaitė valgo: „Ji valgė, lėtai čiulpdama tas rūgščias ir karčias sultis, jai turbūt irgi skanu buvo“ (Ibid., 283).

Panaši etinė situacija kuriama ir su kitu fiziniu – šilumos – poreikiu. Ir šiuo atveju skaitytojui pirmiausia parodoma, kad mergaitė neturi ko apsirengti, vaikšto su plonyte suknele – taip pabrėžiama, kad šiltas drabužis tiesiog būtinas. Vieną dieną jų susitikimo vietoje mergaitė pasirodo su nauja suknele: „Jis labai apsidžiaugė, nes ji vilkėjo kitą suknelę, šiltą, ilgomis rankovėmis, uždaru kaklu. (…) Jam pačiam daug šilčiau pasidarė“ (Ibid., 306). Čia berniukas vėl atsiduria etinėje situacijoje, kai reikia rinktis tarp gerovės mergaitei, ramios jos sąžinės, minčių ir tiesos sakymo, nes berniukas atpažįsta tą suknelę, kuri priklausė kitai, nužudytai, mergaitei:

Jam dabar buvo baisu prisiliesti prie tos margos suknutės, nors ir šiltos, nors ilgom rankovėm ir uždaru kaklu. Bet juk jis negalėjo pasakyti savo mergaitei, kad tuo drabužiu vilkėjo kita mergaitė, kurios jau visai nebėra, nors drabužis ir išliko. Jeigu jis pasakytų, ji, ko gero, nenorėtų tos suknutės, nusivilktų ją ir liktų nuoga vėsioje landynėje (Ibid., 309).

Suvokus, kad suknelė priklausė žuvusiai mergaitei, šis drabužis berniukui ima atrodyti kaip blogos lemties ženklas. Tai įrodytų citatoje įvardijama berniuko baimė prisiliesti prie suknelės, paskutinis romano epizodas, kai vaikus užklupę sargybiniai nužudo mergaitę, pašauna berniuką ir jis, suvokdamas, kad tuoj mirs, plėšia suknelę nuo mergaitės kūno: „(…) skubėdamas draskė dantimis ir ranka jos šiltą suknelę, išdabintą raudonais drambliukais, baltom gyvatėlėm ir mėlynais paukščiais. Jis skubėjo sudraskyti ją, kad kita mergaitė ta suknele neapsivilktų“ (Ibid., 333).

Vaizduodamas šias dvi etines situacijas (susijusias su slyvomis ir suknele), Meras berniuką kuria kaip empatišką, bandantį įsijausti į kito būseną, reaguoti, individą: berniukas tiksliai nežino, kaip mergaitė reaguotų – tai išduoda vartojamos „ko gero“, „gal“ frazės, svarstymą, abejones suponuojanti tariamoji nuosaka, sąlygos sakiniai. Bandydamas nuspėti jos reakciją, berniukas renkasi elgtis taip, kad sukeltų jai kuo mažiau skausmo ir abejonių, todėl berniuko pavyzdžiu skaitytojui netiesiogiai akcentuojama empatijos, atjautos svarba. Abiem atvejais situacijos kontekstas skaitytojui pateikiamas taip, kad atrodo, jog berniukas ir negalėjo pasielgti etiškiau (jam buvo būtina pamaitinti mergaitę, pasirūpinti, kad jai nebūtų šalta, tačiau niekaip kitaip gauti nei maisto, nei drabužių negali), todėl meilė, empatija, altruistiška auka, atsiskleidžianti berniuko pasirinkimu verčiau pačiam kęsti sąžinės graužatį ir kaltę, nei versti mergaitę rinktis, romane akcentuojamos kaip esminės vertybės.

Kartu tekste bandoma apeliuoti į jaunojo skaitytojo jausmus, paskatinti jį emociškai reaguoti į tekstą. Romane vyrauja intymus tonas, nors pasakojama trečiuoju asmeniu, pasakotojas yra labai arti savo personažų, skaitytojas įleidžiamas į slapčiausias berniuko mintis, atskleidžiami vaiko mąstymo argumentai: „Seniui, žinoma, daug geriau. Jis turi ne tik gerą dėžę (…). Jis turi ne tik keturis naujus šepečius (…). Jis moka žemai nusilenkti, lyg norėtų laižyti batus, kad šie labiau blizgėtų“ (Ibid., 297). Artumą su personažu kuria ne tik įleidimas į jo sąmonę, minčių, argumentų pasaulį, bet ir fizinių pojūčių apibūdinimai, tiksliai atskleidžiantys būseną, todėl leidžiantys aiškiai ją įsivaizduoti, galbūt net pajusti pačiam skaitytojui: „Jis patraukė nosimi, burna ir pritraukė pilną nosį ir pilną burną to saldaus duonos kvapo, ir tas saldus kvapas alpinamai išsiliejo po visą kūną. Jam ir akys prisimerkė, ir šnervės trūkčiojo, ir rankų pirštai virpėjo“ (Ibid., 298–299). Minėtą siekį kurti skaitytojo ryšį su personažu, jausti tam tikrus jausmus personažui kuria Mero kalbėjimas pasitelkus subtilias detales, užuominas, provokuojančias skaitytojo vaizduotės pasaulį, be išsamių aprašymų padedančias susidėlioti įvykių kontekstą. Mergytės rankos, peršviečiamos iš plonumo, ant berniuko odos iššokantys gelsvi lašeliai susižeidus į landynės sieną, minėtas aprašymas, kaip godžiai mergaitė valgo slyvas, pasąmoningai žadina skaitytojo empatiją, skatina kartu su berniuku gailėti mergaitės, jausti įtampą gresiant susidūrimui su sargybiniais.

Reikėtų pastebėti, kad visame romane (galbūt dėl potencialios teksto auditorijos – vaikų ir paauglių) aktualizuojant personažų patirtis brutaliame Holokausto pasaulyje tiesiogiai apie žiaurią karo tikrovę, dehumanizuojančias gyvenimo gete sąlygas atvirai nekalbama, šie aspektai nujaučiami iš tam tikrų detalių, atskleidžiamų mergaitės ir berniuko pokalbiais. Mergaitė junta įtampą, kad jos mamai nenutiktų nieko blogo: „Ji visuomet labai laukdavo mamos ir labai bijodavo, nes žinojo, kad seni žmonės gali numirti. Ne, mama nebuvo sena, ji buvo labai jauna, bet ji pasidarė labai panaši į seną. Jos plaukai pasidarė visai balti, dantys iškrito, o rankos buvo vieni kaulai ir šonai – vieni kaulai“ (Ibid., 311). Mergaitė pastebi fizinį mamos pokytį, tačiau pati negeba paaiškinti, įvardyti, kodėl taip nutiko, o kiek vyresniam skaitytojui tokia taiklia detale, nedaugžodžiaujant apibendrinama žiauri geto pasaulio realybė – žmogus ten be laiko pasensta.

Detalė, subtili užuomina, o ne tiesioginė deklaracija pasitelkiama ir apibūdinant geto sargybinius – jie tampa ne atskirais individualizuotais veikėjais, bet labiau apibendrintomis figūromis. Jų žiaurumas skaitytojui atskleidžiamas kuriant paraleles tarp sargybinio ir žvėries – aprašant sargybinius, akcentuojamos būtent gyvūnui, o ne žmogui būdingos savybės, pvz., itin stipri uoslė: „(…) tie sargybiniai, jei ir nepamatys, gali užuosti kraują arba tuos gelsvus lašiukus, iššokančius ant beodžio kūno lopinėlio. O užuodę apsidairys ir pamatys juos abu (…)“ (Ibid., 280). Sargybinių uoslė, kraujo troškimas, į vaikus žiūrėjimas tarsi į auką, nors tiesiogiai ir neįvardijama, bet šios detalės išduoda, kad vaikai sargybinį įsivaizduoja kaip plėšrūną, tykantį grobio. Pasirinkimas apie getą, gyvenimą pokario kasdienybėje pasakoti vaiko lūpomis atrodo paveikus – vaiko sąmonė dar ne viską supranta, todėl tokio mažo, tik besiformuojančio žmogaus įtraukimas į pasaulį, kur jis turi kovoti dėl savo gyvybės, padeda išryškinti ne tik tikrovės neetiškumą, bet kartu pasakojimą apsaugo ir nuo tam tikro ideologinio patoso, teziško kalbėjimo. To Merui pavyksta išvengti ne tik šiame romane, bet ir kūryboje apskritai, kaip pastebi Rimvydas Šilbajoris: „Jo veikaluose šiurpiai klykia išniekintoji žmogaus sąžinė. Tačiau jis taip giliai neužsikasa savo skausme ir pyktyje, kad neberastų erdvės ugdyti savo talentui ir kad aptemusios jo akys nebeįžvelgtų žmogaus esmės. Žmogaus savybės, primenančios Dievo paveikslą: pasiaukojimas, meilė, laisvė, – Mero nuomone, iš tiesų yra neatskiriamos nuo žmogaus vardo.“¹⁵ Kartu etinės situacijos, į kurias patenka berniukas, tampa tam tikru „pavyzdžio retorikos“ atveju – netiesiogiai pabrėžiamas sektinas jo elgesys, kaip minėta, išryškinamos tokios vertybės kaip atjauta, empatija, nuoširdi draugystė, atsakomybė ne tik už save, bet ir už kitą, akcentuojama, kad net ir brutaliame pasaulyje įmanoma išsaugoti žmogiškumą.

Aiški vertybinė sistema – būdas išlikti etiškam

Kuriant etines situacijas romane vis akcentuojama, kad aiški vertybinė sistema kritiniu momentu padeda apsispręsti. Etiniai berniuko pasirinkimai, besiremiantys žūtbūtiniu noru apsaugoti mergaitę, oponuoja su kitų personažų-tam tikrų simbolinių figūrų laikysena ir vertybine sistema, pvz., seniu, valančiu vokiečiams batus. Epizodą pateikiant vaiko akimis skaitytojui parodoma, kad berniukui smerktinas atrodo ne pats faktas, jog senis valo vokiečiams batus (jam tai būdas užsidirbti), bet kad žeminasi jiems pataikaudamas: „(…) kaip senis švytruoja šepečiais ir aksomo juostelėmis, kaip lankstosi ligi pat žemės kareiviams, lyg batus norėtų palaižyti, kad labiau blizgėtų“¹⁶; „– Nemanykite, kad aš dėl uždarbio. O ne! Dieve mano, maloningasai pone! Vien iš pagarbos jūsų didžiajai nacijai (…)“ (Ibid., 297). Valydamas batus užsidirbti maisto nusprendžia ir berniukas, tačiau taip ir neįstengia nuvalyti nė vieno kareiviško bato – ant jų matyti kraujo pėdsakai. Tad šioje etinėje situacijoje skaitytojui pateikiami du galimi vertybiniai pasirinkimai: bet kokia kaina bandyti prisitaikyti ir išlikti ar išsaugoti orumą.

Skirtingų mąstymo ideologijų (bendražmogiškos atjautos ir gilaus cinizmo, žiaurumo) susikirtimas aktualizuojamas epizode, kai berniukas stoja prieš savo tėvą. Fizinis konfliktas kyla tada, kai berniukas, norėdamas pamaitinti mergaitę, iš namų paima duonos, o tėvas, tai pamatęs, ją atima ir diržu sumuša berniuką. Šioje situacijoje berniukui skaudžiausia ne fizinė bausmė, bet suvokimas, kad būtent jo paties tėvas itin cinišku poelgiu pražudė mergaitės motiną. Viename epizode mergaitė papasakoja, kaip pro šalį ėjęs vyriškis į motinos vestuvinį žiedą pasiūlė iškeisti duonos: „Ji tik tebežiūrėjo į kepaliuką ir į vyriškį, besišypsantį. O mama plėšė žiedą nuo piršto. (…) Turbūt labai sunku buvo, nes mamos rankos drebėjo“ (Ibid., 313). Vyriškis, pasisavinęs žiedą, jas apgauna, duonos taip ir neduoda. Paklaikusi mergaitės motina puola jį vytis, ir sargybiniai ją nušauna. Vyro cinizmas skaitytojui akcentuojamas ne tik žiauru poelgiu, bet ir tuo, kad jis visą laiką šypsojosi, tiek pamatęs jas, paprašęs mainais žiedo, tiek ir nueidamas jau po apgavystės. Kad šis jas apgavęs vyras yra jo tėvas, iš išvaizdos panašumo berniukas supranta būtent tada, kai tėvas užsipuola jį dėl duonos: „Ir tik dabar jis pamatė tėvą. Tėvas visuomet buvo tėvas. Jis niekuomet negalvodavo ir nematydavo, koks tėvas atrodo. Jis niekuomet nežinojo, niekuomet negalvojo ir nesistengė pamatyti, kokios spalvos tėvo plaukai ar veidas, ar rankos, ar šypsena“ (Ibid., 327). Šis epizodas žymi lūžį berniuko gyvenime, kai jis tėvu galutinai nusivilia – frazė „ir tik dabar jis pamatė tėvą“ epizodo kontekste labiau akcentuoja ne fizinę išvaizdą, bet suvokimą, kad tėvas yra žiaurus, atjautos neturintis žmogus, besivadovaujantis absoliučiai priešinga vertybių sistema. Berniukas nuo jo atsiriboja – numeta tėvo uždirbtą duoną, išplėšia iš rankų diržą, tarsi pabrėždamas, kad fizine bausme jo negalima palaužti, ir išeina iš namų.

Etine prasme aktualus epizodas, kuriame berniukas nužudo vokietį kareivį. Berniuko padarytas nusikaltimas svarbus tuo, kad leidžia pabrėžti Mero pasirinkimą pagrindinio personažo nevaizduoti vien teigiamo, jo neidealizuoti – tai kartu sustiprina teksto dramatizmą: į karo pasaulį patekęs vaikas yra priverstas per anksti suaugti ir priimti itin sunkius sprendimus. Svarbu ir tai, kad situacijos kontekste pateikiamos detalės (žiaurus, brutalus kareivio elgesys, į savotišką transą panaši berniuko būsena, kai nuo alkio apsvaigsta galva užuodus duonos kvapą iš kareivio kuprinės) jaunąjį skaitytoją, atrodo, turėtų orientuoti berniuką ne smerkti, bet bandyti suprasti ir svarstyti, kas pastūmėjo jį nužudyti kareivį. Iš karto po įvykio berniuką apima kaltė, jis nebežino, ar imti duoną, jaučiasi bejėgis, bevalis – tai suponuoja rankų-virvagalių paralelė: „Imti kuprinę ar ne? Jis stovėjo siauroje gatvelėje, nuleidęs galvą, o rankos kybojo kaip virvagaliai, lyg pečiuose vinys būtų įkaltos ir tie virvagaliai ant tų vinių sukabinti“ (Ibid., 305). Berniuko sąžinę užgula dar viena paslaptis: „Jis žinojo daug paslapčių, dabar žinojo dar vieną“ (Ibid.). Įdomu tai, kad viename epizodų berniukas bando papasakoti mergaitei apie savo nusikaltimą, nes, jai paprašius paskaityti knygą, šį savo poelgį (šiek tiek sutrumpintą jo versiją) pasakoja kaip fikcinę istoriją. Šį epizodą būtų galima interpretuoti kaip berniuko bandymą atsiverti, atlikti savotišką išpažintį – tai sustiprina kuriamą įspūdį, kad berniukas dėl savo poelgio išgyvena.

Epizodai, kai susiduria skirtingos vertybinės sistemos, jaunajam skaitytojui leidžia pajusti vadinamąjį kitoniškumą – patirtis, nebūtinai išgyventas paties skaitytojo. Tekstas skirtas vaikams ar paaugliams, todėl didaktiniai romano akcentai, aspektai jaunajam skaitytojui, atrodo, sudėliojami suprantamai: vertybinė konfrontacija gana aiški, nuspręsti, kuriam poliui (gėrio ar blogio) atstovauja tam tikras personažas, nėra sunku. Vis dėlto svarbu tai, kad šiame romane, kaip etinei analizei parankiame naratyve, tiesiogiai nepateikiami galutiniai vertinimai, nepamokslaujama, minėtos skirtingos vertybinės sistemos aktualizuojamos ne eksplicitiškai, bet atsiskleidžia tada, kai jaunasis skaitytojas, ankstesniame poskyryje aptartomis priemonėmis paskatintas emociškai reaguoti į tekstą, įtrauktas į fikcinį pasaulį ima analizuoti vaizduojamų personažų poelgius ir veiksmus, iš detalių sudėlioti visą situacijos kontekstą ir įvertinti personažų elgesio motyvus. Kitaip tariant, tekste susidurdamas su patirtimis, kurių pats neišgyveno, XX a. pab. ar šių dienų skaitytojas mokomas suprasti esmines vertybes, padedančias išsaugoti žmoniškumą dehumanizuojančiomis sąlygomis, skirti gėrį ir blogį, suvokti empatijos svarbą.

„Būkime vaikai po karo“: vaiko vaizduotės pasaulis kaip erdvė pabėgti nuo žiaurios tikrovės

Viena svarbiausių būsenų, aktualizuojamų romane, įvardijama kaip „buvimas po karo“. Berniukas ir mergaitė vis svarsto, ką reiškia būti vaiku po karo: „– Ką mes darytume, jeigu būtume vaikai po karo? // Jis irgi užsimerkė, bet tylėjo, nežinodamas, ką atsakyti. (…) // – Būkime vaikai po karo. // Lengva pasakyti. O pabandyk! Ar išeis iš to kas?“ (Ibid., 287–288). Taikų pasaulį romano personažai tegali įsivaizduoti, todėl būsena „gyventi, būti po karo“ tampa paraleli vizijų, svajonių erdvei – taip skaitytojui akcentuojamas žiaurios tikrovės ir vaizduotės, padedančios atitolti nuo realybės, supriešinimas. Tačiau karo tikrovė per žiauri, nepajėgdami įsivaizduoti gyvenimo be karo, vaikai tarsi bėga nuo realybės ir, kad nors trumpam užsimirštų, bando panirti į kitų sukurtus pasaulius – nuotykines knygas. Kas kartą paprašiusi, kad jie įsivaizduotų esantys vaikai po karo, mergaitė prašo berniuko paskaityti ištraukų iš atsineštų knygų (Barono Miunhauzeno, Guliverio kelionių ir Mažojo princo).

Romane pasitelkti intertekstai (cituojamos ištraukos iš personažų skaitomų knygų) svarbūs ir dėl kitos priežasties. Pasak Loretos Mačianskaitės, Guliverio kelionių intertekstas ir Žmogaus-kalno personažas bei jam keliami vis nauji draudimai kuria aliuzijas į diskriminaciją, draudimus žydams; smagūs Barono Miunhauzeno nuotykiai vaikams kelia šypseną, o suaugusiems skaitytojams aktualizuoja tokių simbolių kaip stiklinės akys ar raudonos, rudos spalvų simboliką; paralelė tarp Mažojo princo mirties scenos ir vaikų žūties paskutiniame epizode berniuko ir mergaitės mirčiai suteikia alegorinę prasmę, mitologinės interpretacijos galimybę¹⁷. Plėtojant mokslininkės pastebėtus tematinius ryšius tarp intertekstų ir Mero naratyvo, norėtųsi pridėti, kad autoriaus pasirinkti intertekstai leidžia išryškinti, akcentuoti konkrečias vertybes, padedančias išlikti, išsaugoti žmoniškumą karo, Holokausto pasaulyje – solidarumą, bendražmogišką atjautą, bendrą laisvės ir gėrio troškimą. Įdomu ir tai, kad Meras savo personažus vaizduoja kaip empatiškus, aktyviai į tekstą reaguojančius, jį reflektuojančius, kitaip tariant, etiškus skaitytojus, pvz., pasaulis, į kurį patenka Guliveris, vaikams atrodo žiaurus, juos liūdina: „Užteks, – tarė ji. – Nebeskaityk toliau. Man vis tiek jo gaila. Ir tų kvailų mažų žmogyčių gaila. // – Ir man, – atsakė jis, užskleisdamas knygą. // Jie dabar sėdėjo greta ir tylėjo.“¹⁸ Jie įsijaučia į tekstą, leidžiasi paveikiami emociškai, o, perskaitęs Mažojo princo istoriją, berniukas pagal tai modeliuoja savo elgesį, pasirenka tam tikrą laikyseną – taip, žinoma, netiesiogiai, aktualizuojama esminė literatūros etikos idėja, kad literatūros skaitymas emocine ir moraline prasme veikia žmogų.

Ryškiausius etinius konfliktus siejant būtent su berniuko personažu akcentuojama, kad į karo, pokario pasaulį įtraukiami net vaikai, jie, kaip minėta, priversti greičiau suaugti ir priimti net ir suaugusiesiems sunkius etinius sprendimus. Karo vaikų pasaulis skaitytojui, ypač gyvenančiam XXI a. ir savo akimis nemačiusiam karo, atrodo, pateikiamas gana paveikiai, apeliuojant į jausmus, laikotarpio dramatizmą išryškinant ne tiesiogiai, bet pasitelkus tam tikrą kontrastą tarp natūralaus vaikiško vaizduojamų personažų naivumo, tyrumo ir nuolatinės baimės, priverstinės situacijos lemiamai pasirinkti. Tam tikras vaikiškas naivumas, vaizduotės galia priešintis brutaliai tikrovei aktualizuojami tiek pačia vaikų draugyste kaip esmine atrama Holokausto situacijoje, tiek talismanų epizodu. Perskaitę knygą apie talismanus, berniukas su mergaite nutaria, kad jos plaukai – talismanai, todėl nusprendžia plaukų palikti visiems geto gyventojams: „Ir nereiktų nieko bijoti, nieko. Toks žmogus niekuomet neužliptų ant minos, prie jo nesprogtų bombos nei sviediniai, jo nesužeistų skeveldra ir nepramuštų jokia kulka. Ir jeigu kas nors pastatytų prie griovio žmones ir norėtų juos nušauti, tai visos kulkos, atsimušusios nuo talismanų, sugrįžtų ir nudobtų tą, kuris iššovė“ (Ibid., 284).

Citatoje skaitytojui gana aiškiai atskleidžiamas karo vaikų pasaulis, jo dramatiškumas, kai šių dienų skaitytojas suvokia, kad mažas vaikas Holokausto pasaulyje jau žinojo, ką reiškia būti sužeistam skeveldros, kad žmonės statomi prie duobės, kad galima užlipti ant minos. Kartu karo metu gyvenančių vaikų pasaulėjautoje tyrumas, smalsumas, naivumas koreliuoja su žiauria realybe: iš visų galimų norų, privilegijų, kurias suteiktų talismanai, vaikai svajoja apie ramybę, jausmą, kai nereikia bijoti dėl savo gyvybės (užlipti ant bombos ar būti sušaudytam). Tai tokios pasaulio realijos, apie kurias taikoje gyvenantys vaikai („vaikai po karo“), t. y. potencialūs šio romano skaitytojai, galbūt nesusimąstytų. Kartu šis talismanų epizodas galėtų tapti dar vienu susidūrimo su kitoniškumu pavyzdžiu – skaitytojas netiesiogiai skatinamas reflektuoti savo gyvenamąją tikrovę ir tas patirtis, su kuriomis teko susidurti karo, Holokausto pasaulyje gyvenusiems vaikams, t. y. kontrasto principu aktualizuojamos dvi būsenos, apie kurias svarsto ir romano personažai.

Išryškinti šias dvi būsenas padeda ir gerai apgalvota romano struktūra, įtaigia tvarka sudėlioti romano epizodai. Ketvirtame skyriuje vaikai juokiasi skaitydami Barono Miunhauzeno nuotykius, tarsi užmiršta gyvenantys karo pasaulyje: „Ir juokėsi jie abu ligi ašarų. Ir visai užmiršo, kur esą“ (Ibid., 295). Penktas skyrius pradedamas storo kareiviško bato, tarsi sutrypiančio vaikų svajones, taikios vaikystės iliuziją, įvaizdžiu: „Tas batas galėjo nuspirti ne tik slyvas. Kai jie užmušinėja žmones, turbūt tokiais pat batais nuspiria mirusius į duobę, nes negyvi niekam nebereikalingi“ (Ibid., 295). Šiuo įvaizdžiu skaitytojas iš idiliško vaikystės pasaulio, kuriame vaikai gali drąsiai juoktis, grąžinamas į brutalią karo realybę – čia personažai priversti žiauriausiomis sąlygomis kovoti už išgyvenimą (būtent penktame skyriuje vaizduojama, kaip berniukas taip ir neįstengia nuvalyti bent vieno krauju ištepto kareiviško bato, nužudo vokietį kareivį).

Tekstui suteikta paantraštė „Vaikiškas romanas“ nurodo potencialų „Ties gatvės žibintu“ adresatą, tačiau ne visi literatūrologai sutinka, kad šis romanas tinkamas vaikams. Vaikų literatūros tyrinėtoja Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė¹⁹ (2020) pastebi, kad Mero romanai „Mėnulio savaitė“ ar „Ties gatvės žibintu“ nesiūlytini skaityti vaikams dėl vaizduojamo pasaulio sąlygiškumo, dažno tragiško požiūrio į gyvenimą. Vis dėlto atrodytų, kad romane „Ties gatvės žibintu“ pasirenkama strategija tam tikra prasme švelninti Holokausto situaciją: vaizduojamo pasaulio baisumas, tragiškumas aktualizuojamas ne tiesiogiai, deklaratyviai, o paliekamas nujausti iš detalių, pasirinkus personažus berniuką ir mergaitę akcentuojamas suvokimas, prieinamas vaikui. Kitaip tariant, nors romaną emociškai skaityti gana sunku, kalbama sudėtingomis, skaudžiomis temomis, minėtos detalės pasitelkimas, „pavyzdžio retorika“, netiesioginis karo žiaurumų vaizdavimas apsaugo tekstą nuo perdėto dramatizmo. Jaunasis skaitytojas iš kūrinio gali pasiimti tiek, kiek jam suprantama: priklausomai nuo amžiaus, jaunesnis skaitytojas galbūt ne visas detales gebės susidėlioti į aiškų, išsamų kontekstą, todėl tekstas neturėtų pernelyg jo išgąsdinti, o vyresnis skaitytojas, gebantis suvokti už užuominų slypintį kontekstą, susidėlios išsamesnį teksto vaizdinį ir mentalinėje erdvėje susikurs jautrų, subtilų pasakojimą apie svarbiausias žmogiškąsias vertybes, jų svarbą vienos skaudžiausių istorinių tragedijų kontekste, mažo žmogaus patirtis. Kartu atrodytų, kad šis romanas, nors ir su paantrašte „vaikiškas“, išlieka aktualus ir suaugusiam skaitytojui. Teksto talpumą, keleriopas perskaitymo galimybes įgalina aptarti intertekstai iš Barono Miunhauzeno, Guliverio kelionių, Mažojo princo. Skaitytojas vaikas ar paauglys šių intertekstų galbūt neatpažins arba nebūtinai susies su romano prasmėmis, tačiau suaugusį skaitytoją jie turėtų provokuoti. Kad šis romanas išlieka aktualus ir suaugusiam skaitytojui, leistų teigti ir faktas, jog jis buvo išleistas ne atskira knyga, bet rinkinyje Trys romanai, kur taip pat publikuotas romanas „Lygiosios trunka akimirką“ ir romanas-baladė „Ant ko laikosi pasaulis“, labiau skirti suaugusiam skaitytojui. Kitaip tariant, potenciali „Ties gatvės žibintu“ auditorija išlieka plati ir įvairi.

IŠVADOS

Išanalizavus Mero romane pateikiamas etines situacijas, į kurias patenka personažas berniukas, sprendimas Holokausto tragediją reflektuoti vaiko akimis atrodo paveikus. Brutaliame, žmogiškumo esmę kvestionuojančiame pasaulyje vaikas priverstas per anksti suaugti ir priimti sprendimus, lemiančius ne tik jo paties, bet ir kito likimą. Be to, Holokausto padarinius literatūriniame naratyve pateikti vaiko akimis etine prasme atrodo paranku todėl, kad tai leidžia sukurti tarsi dvigubą efektą ir plėsti teksto auditoriją: vaiko sąmonė ne visada supranta situacijos kontekstą, geba atitinkamai įvertinti detales, todėl tai leidžia akcentuoti vaiko psichologijai būdingą naivumą, siekį įžvelgti gėrį, tyrumą, ir šios vaikui būdingos savybės kontrastuoja su brutalia geto tikrove, didina emocinį teksto paveikumą vyresnio mokyklinio amžiaus ar suaugusiam skaitytojui, teksto detales, užuominas susidėliojančiam į kontekstą.

Išvengti pernelyg didelio sentimentalumo, egzaltacijos, tam tikro absoliutizmo padeda savita Mero pasakojimo stilistika: trumpi, lakoniški sakiniai, tarpais pereinantys į poetinę retoriką, tam tikra prasme pasitelkiama „pavyzdžio retorika“ – skaitytojui pateikiama taupi žodžių prasme, bet talpi simbolių prasme situacija, o ją interpretuoti, atsakyti į klausimą, kas teisus, o kas elgiasi netinkamai, paliekama pačiam skaitytojui. Galutiniai vertinimai nepateikiami – tai, kaip minėta, yra etinei analizei parankaus naratyvo bruožas. Romane Meras, nors ir vaizduoja Holokausto laikotarpį, geba kalbėti plačiau, aktualizuoti bendražmogiškus klausimus ir iš esmės svarstyti apie žmoniškumo ir žiauraus niekšiškumo susirėmimą. „Ties gatvės žibintu“ būtų galima pavadinti romanu apie vidinių atramų svarbą griūvančiame pasaulyje, empatijos ir atjautos, atsakomybės aktualizavimą. Palikus nutylėjimų, tam tikrų pauzių, nepateikiant galutinių vertinimų skaitytojas įdarbinamas atsirakinti tekstą, o su gilia atjauta, įtaiga kuriami personažai, vaiko likimo, pasirinktos individualios vertybių sistemos, būsenos „būti vaiku po karo“ kvestionavimas leidžia susidurti su literatūros etikos teoretikų akcentuojamu kitoniškumu. Apibendrinti romano analizę norėtųsi Šilbajorio²⁰ mintimi, kad „(…) Meras rašo kaip burtininkas, magiškomis formulėmis užkerėjęs tikrovę ir ieškantis slaptažodžio, kuris grąžintų jai prasmę“. Skaitytojui atradus šį slaptažodį, romanas gali atsiverti kaip paveikus empatijos ir tolerancijos ugdymo šaltinis.

¹ Dalia Striogaitė, „Didžioji Icchoko Mero kūrybos tema“, Icchokas Meras: žinomas ir nežinomas meistras (2004-ųjų spalio 8 d. mokslinės konferencijos medžiaga), sudarytoja Loreta Mačianskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 47–58.

² Plg. žydų berniuką Beną apysakoje Geltonas lopas (plačiau žr. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, 2020), Izaoką, Esterą, Janeką romane Lygiosios trunka akimirką ir kt.

³ Shady E. Cosgrove, „Literary ethics and the novel; or, can the novel save the world?“, Australian Association of Writing Programs conference, 2007, p. 2, interneto prieiga: http://ro.uow. edu.au/cgi/viewcontent.cgi?article=1085&context=creartspapers (žiūrėta 2022-07-20).

⁴ James Phelan, „Narrative Ethics“, 2013, interneto prieiga: https://www-archiv.fdm.uni-hamburg.de/lhn/node/108.html (žiūrėta 2022-08-28).

⁵ Marshall W. Gregory, „Redefining Ethical Criticism. The Old vs. the New“, JLTonline, 2010, Vol. 4, No. 2, interneto prieiga: http:// www.jltonline.de/index.php/articles/article/view/287/879 (žiūrėta 2022-07-25)

⁶ Shady E. Cosgrove, „Literary ethics and the novel; or, can the novel save the world?“, Australian Association of Writing Programs conference, 2007, p. 3, interneto prieiga: http://ro.uow. edu.au/cgi/viewcontent.cgi?article=1085&context=creartspapers (žiūrėta 2022-07-20).

⁷ Dorothy J. Hale, „Fiction as Restriction: Self-Binding in New Ethical Theories of the Novel“, Narrative, 2007, No. 2, Vol. 15, p. 189, interneto prieiga: https://www.jstor.org/ stable/30219250?seq=1#page_scan_tab_contents (žiūrėta 2022- 08-15).

⁸ Gilbert Plumer, „Cognition and literary ethical criticism“, OSSA Conference Archive, 2011, Nr. 22, p. 7, interneto prieiga: https://scholar.uwindsor.ca/cgi/viewcontent. cgi?article=1021&context=ossaarchive (žiūrėta 2022-08-28).

⁹ David C. Kidd, Emanuele Castano, „Reading Literary Fiction Improves Theory of Mind“, Science, 2013, Vol. 342, Issue 6156, interneto prieiga: https://www.researchgate.net/ publication/257349728_Reading_Literary_Fiction_Improves_ Theory_of_Mind (žiūrėta 2022-08-10).

¹⁰ Indrė Žakevičienė, „Istorijos matmuo literatūros etikos požiūriu: faktas ar emocija?“, Darbai ir dienos, 2018, T. 70, p. 146.

¹¹ Shady E. Cosgrove, „Literary ethics and the novel; or, can the novel save the world?“, Australian Association of Writing Programs conference, 2007, p. 2–3, interneto prieiga: http://ro.uow.edu.au/cgi/viewcontent. cgi?article=1085&context=creartspapers (žiūrėta 2022-07-20).

¹² Gilbert Plumer, „Cognition and literary ethical criticism“, OSSA Conference Archive, 2011, Nr. 22, p. 6, interneto prieiga: https://scholar.uwindsor.ca/cgi/viewcontent. cgi?article=1021&context=ossaarchive (žiūrėta 2022-08-28).

¹³ James Phelan, „Narrative Ethics“, 2013, interneto prieiga: https://www-archiv.fdm.uni-hamburg.de/lhn/node/108.html (žiūrėta 2022-08-28).

¹⁴ Icchokas Meras, „Ties gatvės žibintu“, Trys romanai, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998, p. 282.

¹⁵ Rimvydas Šilbajoris, „Icchokas Meras: keturi romanai“, Netekties ženklai: lietuvių literatūra namuose ir svetur, Vilnius: Vaga, 1992, interneto prieiga: http://www.xn--altiniai-4wb.info/ files/literatura/LH00/Rimvydas_%C5%A0ilbajoris._Icchokas_ Meras_-_keturi_romanai.LHE700A.pdf (žiūrėta 2022-07-20).

¹⁶ Icchokas Meras, „Ties gatvės žibintu“, Trys romanai, p. 296.

¹⁷ Plačiau žr. Loreta Mačianskaitė, „Tekstai tekstuose – apie romaną Ties gatvės žibintu“, Icchokas Meras: žinomas ir nežinomas meistras (2004-ųjų spalio 8 d. mokslinės konferencijos medžiaga), sudarytoja Loreta Mačianskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2005, p. 99–103.

¹⁸ Icchokas Meras, „Ties gatvės žibintu“, Trys romanai, p. 279.

¹⁹ Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, „Lietuvos žydų vaikystės pasaulis Grigorijaus Kanovičiaus ir Icchoko Mero kūryboje“, Rubinaitis, 2020, Nr. 3 (95), interneto prieiga: https://www. ibbylietuva.lt/rubinaitis/2020-nr-3-95/lietuvos-zydu-vaikystespasaulis-grigorijaus-kanoviciaus-ir-icchoko-mero-kuryboje/ (žiūrėta 2022-08-24).

²⁰ Rimvydas Šilbajoris, „Icchokas Meras: keturi romanai“, Netekties ženklai: lietuvių literatūra namuose ir svetur, Vilnius: Vaga, 1992, interneto prieiga: http://www.xn--altiniai-4wb.info/ files/literatura/LH00/Rimvydas_%C5%A0ilbajoris._Icchokas_ Meras_-_keturi_romanai.LHE700A.pdf (žiūrėta 2022-07-20).

KRISTINA TUTLYTĖ

Ethical Choices of a Child in a Holocaust Situation: Icchokas Meras Novel At the Street Lamp from the Aspect of Literary Ethics

SUMMARY

Keywords: child’s representation, reflection of Holocaust, literary ethics, ethical situations.

Using the theory of literary ethics, the article analyses the representation of a child in a Holocaust situation, presented in Meras’ novel for children and youth At the Street Lamp. After analysing the most important ethical situations in the novel, it became clear that in the brutal world of the Holocaust tragedy, the child is depicted as having to make essential ethical choices, is forced to grow up prematurely, to be responsible not only for himself, but also for others. Different ethical situations are given, in which the main character (a nameless boy) encounters German soldier, an old man who cleans shoes for Germans, his father and even his own conscience. These situations emphasize that a clear value system helps to decide how to behave in a critical moment. Aiming to protect his girl by any means necessary, the boy decides to confront the other characters, and the most difficult battle becomes a confrontation with himself, when he considers whether to lie to the girl, trying to satisfy her physical needs for warmth and food at any cost, or to tell the truth. In the boy’s relationship with others, the girl, and his inner world, love, friendship, empathy and human compassion are shown as essential inner supports that help for human-being to survive in dehumanizing conditions. The naive and pure fantasy world of a child, the ability to dream about what it means to “be a child after the war”, contrasts painfully with the brutal reality of the war and the Holocaust, thus strengthening the emotional effect of the text. Depicting the Holocaust from a child’s perspective is convenient in terms of the literary ethics. The fact that child’s consciousness does not always clearly understand the context and details, leads to many omissions and narrative gaps in the text. A teenage or adult reader is able to put together the above-mentioned omissions and given details into a coherent image, so this way of storytelling allows to open up a very dramatic world that does not need to be described in detail, but by giving effective images and comparisons. In other words, by using a detail, a capacious, often poetic sentence, Meras involves readers in the text, forces them to actively participate in unlocking the meaning of the text. This novel emerges as a convenient ethical argument: the text does not contain strict assessments, absolutism, the reader is presented with a specific ethical situation, different value systems of the characters, but there are no final assessments, the reader is invited to consider about characters’ actions and motives of their behaviour. Characters’ different value positions, that are shown in the context of ethical situations, create an opportunity for the reader to encounter otherness, and such encounters, according to literary ethics theorists, are necessary in order to develop a more empathetic, tolerant society.

Apie autorę: KRISTINA TUTLYTĖ – Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Lituanistikos katedros doktorantė; kristina.tutlyte@vdu.lt

Gauta 2022-08-31

Priimta 2022-11-04

2019 m. kovo 13 d., minint penktąsias Icchoko Mero mirties metines, rašytojo gimtinėje Kelmėje, jo vardu pavadintoje aikštėje prie Jono Graičiūno gimnazijos, atidengtas paminklinis stulpas, ant kurio pavaizduotas rašytojo portretas, lietuvių ir anglų kalbomis pateikta trumpa biografija ir kūrinių sąrašas. Šis atminimo akmuo padarytas iš Karelijos juodojo granito Jakovo Bunkos paramos ir labdaros fondo iniciatyva, bendradarbiaujant su Lietuvos žydų (litvakų) bendruomene ir žydų bendruomene „Vilnius – Lietuvos Jeruzalė“. Iš viso fondas užsakė 9 juodojo granito stulpus, primenančius iškilias litvakų asmenybes. Paminklinio stulpo pastatymu pasirūpino Kelmės rajono savivaldybė.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 4 (104)