„Remčiaus savo gyvenimo rytu“: vaikystės refleksija Jono Juškaičio kūryboje

 

 

 

 

 

 

Raktažodžiai: Jonas Juškaitis, vaikystės refleksija, vaikų literatūra, poetų žemininkų tradicija.

 

ANOTACIJA

Jono Juškaičio kūryba vaikams ir jaunimui negausi – ją sudaro du nedidelės apimties rinkinukai: Su volungės balsu (1984) ir Labos nakties, naktie (2005). Kadangi apie ją dar nėra rašyta, šiame straipsnyje keliami klausimai, kuo pasižymi Juškaičio eilėraščiai, skirti vaikams ir jaunimui, ar jie turi savarankišką vertę, ar tai yra tik kūrybos paribio dalykas? Pagaliau – kaip ta kūrybos dalis atrodo vaikų literatūros kontekste?

Straipsnyje atskleista, kad vaikystės refleksija priklauso prie svarbiausių Juškaičio poetinių išgyvenimų ir kad ji yra išplitusi visame jo kūrybos kontekste.

Vaikystės tema reflektuojama dvejopai: tik vaikams skirtoje poezijoje ir rašytoje suaugusiam skaitytojui. Skaidrūs, nesudėtingos tematikos vaikams rašyti eilėraščiai yra patrauklūs savo neįkyria didaktika, teigiančia tradicines vertybes – svarbūs yra gimtieji namai, namiškių ratas, darbas, knygų trauka, džiaugsmingas buvimas gamtoje, jaučiant jos grožį ir gerumą. Vaikams skirti eilėraščiai sietini su tradicinės struktūros vaikų literatūros tradicija.

Vaikystės refleksija „ne vaikams“ parašytuose eilėraščiuose daug sudėtingesnė, susijusi su praeities išgyvenimu dabartyje, suaugusi su dievoieška, religinėmis vaikystės patirtimis. Joje ryškėja dramatiškas būties disharmonijos jausmas. Tokiuose eilėraščiuose galima atpažinti poetų žemininkų tradiciją (ypač artimas Alfonsas Nyka-Niliūnas, ankstyvoji Henriko Nagio poezija, Vytauto Mačernio „Vizijos“). Juos sieja vaikystės kaip prarastojo rojaus archetipas. Valstietiško pasaulio idilija kiek primena Kazio Bradūno lyriką.

Rašydamas apie vaikystę, Juškaitis plėtoja savo pamėgtas temas, bet prislopina jų tamsiuosius aspektus, akcentuodamas vaikystės laiko gerumą.

 

„Jonas Juškaitis 1963 m. žiemą Jurbarke. Parvykus gyventi į Tėviškę Kuturiuose... Neseniai išėjus pirmai knygai „Ir aušros, ir žaros...“ Nežinomas fotografas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuosavybė
„Jonas Juškaitis 1963 m. žiemą Jurbarke. Parvykus gyventi į Tėviškę Kuturiuose… Neseniai išėjus pirmai knygai „Ir aušros, ir žaros…“ Nežinomas fotografas. Maironio lietuvių literatūros muziejaus nuosavybė

Jonas Juškaitis (1933–2019) – poetas, eseistas ir vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas (1989). Pirmoji Juškaičio eilėraščių knyga Ir aušros, ir žaros pasirodė pačioje septintojo dešimtmečio pradžioje. Per beveik šešiasdešimt metų poetas, sintetindamas iš toli ateinančią lietuvių poezijos tradiciją, sukūrė egzistencinio tipo lyriką, išsiskiriančią išgrynintu meditatyviniu pradu ir stipria etine refleksija. Kaip kūrėjas, jis priklauso XX a. antrosios pusės lietuvių lyrikos istorijai, vėlyvieji rinkiniai pateko į XXI a. literatūrinę apyvartą. Nuo pat pirmųjų rinkinių Juškaičio kūryba buvo siejama su modernėjančia lietuvių lyrikos kryptimi, kuriai būdingas meninio vaizdo transformavimas, poetinės kalbos eksperimentai. Kita vertus, Juškaičio lyrika yra labai tradiciška, jos pagrindą sudaro valstietiškas pasaulis, agrarinė kultūra. Iš sovietinės literatūros konteksto Juškaitis visados išsiskyrė dėmesiu etinėms vertybėms, egzistencine savivoka, dėmesiu katalikybei. Genetiškai Juškaičio kūryba susijusi su žemininkų generacija (ypač Vytauto Mačernio poezija), o Lietuvoje jis artimiausias Marcelijui Martinaičiui, Sigitui Gedai, Vytautui Bložei.

Bet dar nėra rašyta apie Jono Juškaičio kūrybą vaikams. Ir dar nekeltas klausimas, ar tai yra kūrybos paribio dalykas? Ar ji turi savarankišką vertę? Pagaliau – kaip ji atrodo vaikų literatūros kontekste?

Reikia pripažinti, kad sprendžiant šiuos klausimus visos Juškaičio kūrybos kontekstas yra tiesiog būtinas, kadangi vaikams skirti eilėraščiai su ja suaugę giluminiais ryšiais, o vaikystės refleksija yra pasklidusi beveik visuose rinkiniuose, suaugusi su kitomis „nevaikiškomis“ temomis.

Juškaičio kūryba vaikams ir jaunimui negausi – ją sudaro du nedidelės apimties rinkinukai: Su volungės balsu (1984) ir Labos nakties, naktie (2005). Knygelė Su volungės balsu1, kaip nurodyta jos apraše, skirta „vidutiniam mokykliniam amžiui“. Kas ją sieja su Juškaičio poezijos kontekstu? Aptariama knygelė yra artimiausia antrajam Juškaičio rinkiniui Mėlyna žibutė apšvietė likimą, išleistam 1972 m. ir davusiam stiprų modernėjimo impulsą tuometinei poezijai. Ji atrodo kaip šviesesnis, paprastesnis to rinkinio variantas. Eilėraščiai komponuojami tuo pačiu metų laikų principu, pradedama pavasariu ir baigiama žiemos džiaugsmais. Žodžiu, pirmajame rinkinuke atpažįstame kiek supaprastintą versiją svarbiausių Juškaičio poezijos temų, bet randame esmines egzistencines situacijas ir vertybines nuostatas. Pastebime ir siekį kalbėti vaikams apie jų pasaulį.

Viršelio dail. Rima Stasiūnienė
Viršelio dail. Rima Stasiūnienėu

Svarbiausi vaikystės pasaulio dėmenys yra namai, jų gyvenimas ir gamta, jos ciklai, jų kaita, parodantys kiekvieno metų laiko gerumą. Gamta, kaimo gyvenimas, lauko ir namų darbai sudaro nesudėtingą eilėraščių tematikos pagrindą. Svarbūs yra šeimos ryšiai, minimi motina, tėvas, broliai. Motina yra ta „Namų dvasia, kurios kertelės pilnos / Visuos namuos“ (Ibid., 5), tėvas „Šventa ramybė jam atėjus“ (Ibid., 6), akcentuojamas ypač artimas ryšys su broliais, minima sesers vaikystė. Eilėraščiuose esama idilijos, vaikystės džiaugsmingų būsenų. Esama didaktikos, bet ji neįkyri, užslaptinta meniniuose vaizduose. Namai yra sakralių ritualų pasaulis, koncentruota būtis, teigianti prasmingumo pajautą (kaip ir visoje Juškaičio poezijoje). Eilėraščių erdvė kameriška – tai tiesiog vaikystės rojus, kupinas pilnatvės.

Juškaičio sukurtas meninis pasaulis turėjo atrodyti senas ir senoviškas jau devintojo dešimtmečio skaitytojams. Jame esama senų žodžių ir buities detalių (seklyčia, asla, pirkia, lopšys, gubos, švilpynė, vėjiniai malūnai), minimi senoviniai darbai („Lyg praėjusių dienų / Rauda kuliamoji“), ratelį mindama, mama dainuoja „verpalų dainelę“… Tai tarsi prieškarinės Lietuvos vizija, paties poeto vaikystės kraštovaizdis, jau vidinis, vizijinis, kurį vis norima rekonstruoti. Tai būdinga iš esmės visai Juškaičio kūrybai. Tiesa, vaikams skirtuose eilėraščiuose esama modernesnio pasaulio fragmentų – kaimo laukais ropoja traktoriai, kyla elektros stulpai, padangėje driekiasi lėktuvo dūmas…

Daugelio eilėraščių meninė erdvė mitologizuota, supasakinta – čia pat aitvarai, laumės, raganos, devyni broliai, šarkos uodegoj žaidžia keturi vėjai… Eilėraščiuose esama paslapties, atskleistas didžiulis būties sąryšingumo jausmas ir subtili pasaulio pajauta:

Baltų takelių ir kelių

Pasisukimai netikėti

Pro gvazdikus arba erškėtį

Su mėlynuojančiu toliu.

(…)

Ir saulę su keliais lankais

Giedrų vaivorykštė apjuosus.

O saulė akina kaip josios

Gelmė ties mėlynais laukais.

Eil. „Laukai“ (Ibid., 46)

Įsimena birželių naktų poezija, vakarėjančio dangaus spektakliai, žaros, kvapai ir spalvos. Svarbi yra tyla, praeities ir praeinamybės jausmas, nuolatinis dangaus ir žemės jausmas: „Dangų ties kapais / Vakaras uždegs. / Gėlės ties kapais / Kimbas į žvaigždes“ (Ibid., 7). Net pavadinimas atveria gamtos erdvę, prisodrintą garsų, kvapų ir spalvų: „Praeitis pakvipus / Jazminų kvapu“ (Ibid., 21), „Kaip gražiai tylėjo / Kvepianti žaružė“ (Ibid., 18). Esama pamėgtų augalų (ypatingos atrodo lelijos, dažnas jazminas, tulpės…), minimos bitės ir kamanės, gausu paukščių.

Kaip vieną brandžiausių tekstų galima išskirti eilėraštį „Saulelė raudona“:

Saulelė raudona.

Viršum pusnies

 

Raudona saulelė pašvies, pašvies.

Apyblandoj baltą…

 

Tie vakarai

Migloja kaip kraujo šalti garai.

 

Saulelė prie žemės raudonume,

Mėnulis geltonas ties pat žeme.

 

Toks mirksnis, kada jų šviesoj ramu

Su šerkšno šešėlių mėlynumu.

 

Skambiausia snieguolių sniege braidai,

O gęstančios tyla dienos aidai.

 

Ir viskas girdėti kaip iš toli.

Gali ir sustot, ir praeit gali…

(Ibid., 65)

Eilėraščiu jaunas skaitytojas mokomas būti pasaulyje – išgirsti tylą, pamatyti dangaus šviesulius, pajausti praeities artumą, pamatyti pasaulio grožį. Kaip jau rašyta, Juškaičio didaktika yra subtili, o tai kelia eilėraščių meninę vertę.

Eilėraščių poetika siekiama sudėtingus dalykus priartinti prie vaiko pasaulio. Juškaitis visados mėgo trumpus, linkstančius į aforistinį minties lakumą eilėraščius, kontrastuojančius su sudėtingais, išplėtotos struktūros tekstais, pasižyminčiais itin sudėtinga refleksija, kelių temų sinteze. Ir šiame rinkinuke galima atrasti išbandytas poetikos priemones: eilėraščių intonacinis piešinys primena vaikišką kalbėseną, skaičiuotę, žaidybiškumą. Ypač žavus eilėraštukas „Žvirbliai daro alų“. Eksperimentuojama su žodžių daryba: „Noris kaukt šuniemus, / Riesta katinamus“, „šakele / šakeliausia lazdynas žydės“. Neįprasti yra ir „mėlynumai“, „raudonybės“, „regesiai“ – irgi Juškaičio žodžiai. Savo poetika Juškaičio eilėraščiai vaikams priklauso tradicinės struktūros vaikų poezijai2. Nors dominuoja tradicinis ketureilis, bet jis nepasiduoda sklandaus skaitymo inercijai – sakiniai painoki, inversijos, nutylėjimai, neįprasta žodžių tvarka sukeistina pasaulį:

Paukščiams, išlekiant kaip sakmės

Apie aitvarus, dangaus

Akmens dega, krenta akmens…

Kas užtiks – žvaigždžių pagaus!

Eil. „Aitvarų dangus“ (Ibid., 59)

Pirmąjį rinkinuką iliustravo Rima Stasiūnienė. Jos piešiniai tapybiški, sodrūs. Juose dominuoja svarbiausi eilėraščių vaizdiniai: sodybos, medžiai, šuliniai su rentiniais… Gausu augalinių motyvų. Spalvos intensyvios – žalia, tamsiai raudona, violetinė… Bet spalvų potėpiuose esama įtampos, dramatizmo, nerimo. Tai atsiskleidžia gamtos vaizduose ir pamėgtuose įvaizdžiuose (labai dažnai piešiamos lelijos).

Viršelio dail. Taida Balčiūnaitė
Viršelio dail. Taida Balčiūnaitė

Antroji vaikystės temai skirta knygelė Labos nakties, naktie turi paantraštę: „Eilėraščiai mažiems ir dideliems vaikams ir kitiems geros valios žmonėms apie ir aš mažas buvau“. Jos sudarymo principus yra paaiškinęs pats poetas: „Sudaryta iš 1984 m. „Vagos“ išleisto eilėraščių rinkinio Su volungės balsu ir beveik tiek pat naujų (…). Daugelis ano rinkinio eilėraščių autoriaus vėliau taisyti stiliaus, kalbos, išbaigtumo, aiškumo atžvilgiu.“3 Žodžiu, varijuojama ta pati rašymo intencija – rašyti vaikams ir ne vaikams. Į ją perkelti visi pirmojo rinkinuko tekstai, jie įkomponuoti tarp kitų eilėraščių, skaitant atrodo, kad labai nedaug tepakeisti. Taigi nuo pirmosios knygos antroji skiriasi savo sandara: eilėraščiai, skirti vaikams, ir eilėraščiai, skirti jau „suaugusiems vaikams“. Sudėta daug skaidrių, paprastų tekstų, daugiausia perkeltų iš pirmojo rinkinuko (eil. „Obuoliai“, „Pavasario vandenys“, „Kaitra“, „Laukai“ ir kt.), bet labiau domina tie nauji tekstai, kuriuose reflektuojama vaikystė, jos egzistencinės patirtys ir reikšmė žmogaus gyvenimui. Semantinį centrą sudaro eilėraščiai „Rugsėjo sodai“, „Žvilga saulė liūdna ant klevų ir žolių…“, „Visą pagriebė…“, „Medinė pirkia“, „Pavakarės ramybė“, „Imsrei“, „Nemuno upyne“ ir kt. Manyčiau, poetas, sudarydamas šį rinkinį, galėjo parinkti daugiau tokių tekstų iš savo kūrybos konteksto. Būtų labai tikę tokie eilėraščiai kaip „Sodybos sapnai“, „Laiko girnos mala smulkiai…“, „Žolinės atminimas“ (rink. Anapus gaiso, 1987), „Kūdikystės aidai“ (rink. Dešimt žodžių jazmino žiedui, 1984) ir dar daug kitų tekstų.

Vienas iš pačių stipriausių eilėraščių „Žvilga saulė liūdna ant klevų ir žolių“ patvirtina bendresnį Juškaičio kūrybos bruožą – vaikystės refleksija labai dažnai susijusi su religiniais išgyvenimais:

Žvilga saulė liūdna ant klevų ir žolių

Prie raudonos bažnyčios iš plytų,

Kur vaikas tylėjai pro vitražą sklindančiam

spinduly tu,

Pro šventorių karui dundant kiekvienu keliu.

Bokštas mėlynas skambina ant visų sopulių

Atmintimi komunijų apdalytų.

Žvilga saulė liūdna ant klevų ir žolių

Prie raudonos bažnyčios iš plytų.

 

Kai širdis tegyvena iš vaikystės ataidinčiu

Mišių varpeliu,

Jei net elgeta eičiau sulytu,

Remčiaus savo gyvenimo rytu,

Šioj šalyj, kur po katedrų tiek iškilių

Žvilga saulė liūdna ant klevų ir žolių.

(Ibid., 44)

Iš šito eilėraščio yra paimtas straipsnio pavadinimas. Eilėraštis atskleidžia, kad vaikystės patirtys yra stiprios, pasikartojančios tolesniame gyvenime, nuolat iškylančios prisiminimuose ir sapnuose. Religinių vaizdinių klodas tikrai yra įsimenantis – raudonų plytų bažnyčia, iš vaikystės metų atskambantis Mišių varpelis, per šventorių dundantis karas, tų laikų liūdesys…

Juškaitis yra įvardijęs jam svarbiausias religines šventes: „(…) visą dabarties dumblą vienatvės tyloje nustelbia skaistūs atsiminimai. Kūčių vakarai. Kalėdų naktys. Velykų rytai. Sekminių dienos.“4 Juškaičio eilėraščiuose religinių švenčių ritmas sakralizuoja gamtos ir žmogaus pasaulius. Šventadieniai ir sekmadieniai leidžia išgyventi šviesiuosius kasdienybės pavidalus ir iš naujo suartina subjektą su pasauliu. Tai intarpas subjekto kasdienybėje, kurio patirtis prisimenama ir po daugelio metų vaikystės reminiscencijose. Katalikiškų švenčių ciklas atliepia metų kaitos pajautimą, gamtos vaizdinių susiejimas su apeigomis ir ritualais suteikia dar vieną prasmės dimensiją (eil. „Varpininkas“, „Gegužinės pamaldos“, „Sekminės“ ir kt.).

Suaugusiam skaitytojui skirtuose eilėraščiuose skleidžiasi dar gilesnės vaikystės patirtys. Jos susijusios su pirmapradžiu artumu gamtai, išgyventu vaikystėje ar dar anksčiau – kūdikystėje: „Vaikyste, žaidus kaip gamta / Su savimi“ (Ibid., 80). Kūdikystė Juškaičio eilėraščiuose kelis kartus palyginta su gamta: „Kūdikystė kai gamta žiūrėjo / Be minties“ ir pan. Vaikystės metas svarbus kaip praeities, būto laiko išgyvenimas, kas Juškaičiui visados buvo labai svarbu. Tai patvirtintų poeto citata iš jo rašytos autobiografijos: „(…) iš pačių kūdikystės gelmių, iš viso, kas buvo, nuo pavidalo ieškančios dvasios gaivalo vaizduotėj kyla apibendrinančios vizijos.“5 Akcentuota vaikystės gelmė, jos pirmapradiškumas, kaip būsimos kūrybos pagrindas.

Šiame prasmės lygmenyje galima įžvelgti platesnį literatūrinį kontekstą. Ieškodami tradicijos, atsiremtume į poetų žemininkų kūrybą, ypač ankstyvąją, kurioje buvo toks stiprus vaikystės kaip prarastojo rojaus archetipas. Jis randamas Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Nagio eilėraščiuose, Vytauto Mačernio „Vizijų“ cikle. Galima rasti įtikinančių paralelių su Nykos-Niliūno „Vasaros simfonija“ ir kitais jo tekstais. Mirtis griauna vaikystės rojų žemininkų poezijoje, Juškaičio eilėraščiuose tai atsitinka užėjus karui (eil. „Dubysos mėtos“), bet vaikystės šviesa sklinda tolesniame subjekto gyvenime. Žemininkus primena gimtųjų namų reminiscencijos, o valstietiško gyvenimo idilija panaši kaip Kazio Bradūno poezijoje.

Rinkinyje Labos nakties, naktie esama jau žinomų dalykų, perimtų iš viso Juškaičio kūrybos konteksto. Adoruojamas nakties pasaulis (tą parodo ir pavadinimas), subjektui atsiveriantis kaip faustiškosios naktys, didžiųjų egzistencinių akistatų ir klausimų laikas. Esama tikrai gražios gamtinės tapybos, kurioje tokia svarbi metų laikų kaita ir įsimenančios vaizdų plastikos: „Gęstančios pašvaistės aukse rausvame“ (Ibid., 55). Toks yra eilėraštis „Rugsėjo sodai“, kuriame praeinamybė (užgęstanti vasara) reflektuojama puošnios, bet vystančios gamtos fone:

Geltonai visais geltonumynais įgelstant, liepsnoja krūmai

Spalvų liepsnynu, rugsėjo sodai spindi kaip rūmai.

 

Žydras ir taip dangus, pažvelgus į geltonas girias pro dodo

Kvepiančią tylą, tolybėse dar žydresnis atrodo.

(…)

Šypsosi lūpos – o, regesiai kaip rykštenio žydėjimas pageltę!..

Net naktį per miegą priverčia iš sapno galvą pakelti.

Užgęstanti vasara spindi atsiminimuos, tartum į vėjus

Su pabučiavimu ant mano ir tavo akių, nuėjus.

(Ibid., 18)

Rinkinio eilėraščiuose esama įsimenančių sinestezijos atvejų – skonio, uoslės, regos, atpažįstamas tas sąskambių ir sąryšių pilnas pasaulis, už kurį vertinama Juškaičio kūryba…

Antra knyga lygintina su devintajame dešimtmetyje išleistais poeto rinkiniais (ypač Anapus gaiso, 1987), pelniusiais Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Joje stipriai prasimuša tamsieji būties pradai ir egzistencinis nerimas. Tai pastebima karo ir atsargiai įvardytose pokario temose (eil. „Karių kapai“), tautos temose. Tautos ir Dievo temos yra svarbiausios ir sudėtingiausios, jos išryškintos eilėraščiuose „Sekmadienį“ ir „Viešpaties gaisai“. Tautą norima suprasti, ją atrasti ir išsigąstama suradus: „taip, Viešpatie, taip savo tautą / Susitikau – ir aš nusigandau“ (Ibid., 31). Tautos ateitis atrodo kaip apokalipsė, viską naikinantis gaisras, į žemę nusileidusi ugnis: „Dievo kelionė / Kryžium į žemę baisi“ (Ibid., 27).

Antrojo rinkinio poetika sudėtingesnė, esama daugiau ir įvairesnių intertekstų. Dar sovietmečiu parašytame eilėraštyje atsargiai nuskamba patriotiniai motyvai: „Užaugau Lietuvoj, / Šalelėj mylimoj…“ Mėnuo atrodo „tartum Salvadoras Dali“, o eilutėse „Prie žemės, prie žmonių planetos“ išgirstame Antoineʼo de Saint-Exupery parafrazę.

Šią knygą iliustravo Taida Balčiūnaitė. Jos piešiniai minimalistiniai, santūrūs. Kartojami gamtos motyvai – gėlių, lapų, varpų.

 

IŠVADOS

Atsakant į straipsnio pradžioje užduotus klausimus, ar Juškaičio kūryba vaikams turi savarankišką vertę ir ką ji reiškia platesniame vaikų literatūros kontekste, galima sakyti, kad ji yra veikiau gausios Juškaičio kūrybos paribio dalykas. Tai liudija ir tekstų negausumas, ir kiek menkesnė kūrybos meninė vertė. Bet skaidrūs, nesudėtingos tematikos vaikams rašyti eilėraščiai yra patrauklūs neįkyria didaktika, teigiančia tradicines vertybes – svarbūs yra gimtieji namai, namiškių ratas, darbas, knygų trauka, džiaugsmingas buvimas gamtoje, jaučiant jos grožį ir gerumą. Reikia pripažinti, kad šiuolaikiniam vaikui eilėraščiai gali būti kiek tolimi dėl juose esančių valstietiško gyvenimo detalių, pasaulėvaizdžio archajiškumo.

Įdomiausias šio tyrimo atradimas – pastebėta skirtis tarp Juškaičio kūrybos suaugusiems skaitytojams ir jo kūrybos vaikams. Į lietuvių lyrikos istoriją Juškaitis patenka kaip moderniosios lyrikos kūrėjas, vienas iš pačių svarbiausių sovietmečio poezijos reformatorių. Kūryba vaikams kukliai glaudžiasi prie klasikinės, tradicinės struktūros vaikų literatūros tradicijos.

Vaikystės refleksija „ne vaikams“ parašytuose eilėraščiuose daug sudėtingesnė, susijusi su praeities išgyvenimu dabartyje, suaugusi su dievoieška, religinėmis vaikystės patirtimis. Joje ryškėja dramatiškas būties disharmonijos jausmas. Tokiuose eilėraščiuose galima atpažinti poetų žemininkų tradiciją (ypač artimas Nyka-Niliūnas, ankstyvoji Nagio poezija, Mačernio „Vizijos“). Juos sieja vaikystės kaip prarastojo rojaus archetipas. Valstietiško pasaulio idilija kiek primena Bradūno lyriką.

Rašydamas apie vaikystę, Jonas Juškaitis plėtoja savo pamėgtas temas, bet prislopina jų tamsiuosius aspektus, akcentuodamas vaikystės laiko gerumą.

——————————————-

1 Jonas Juškaitis, Su volungės balsu, Vilnius: Vaga, 1984.

2 Vaikų literatūros tyrinėtoja Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė jai priskiria Kazį Jakubėną, Vytę Nemunėlį, Leonardą Žitkevičių, Anzelmą Matutį, Martyną Vainilaitį ir kt. Plačiau žr. Gražina Skabeikytė-Kazlauskienė, Mitas–tautosaka–vaikų literatūra, Vilnius: Gimtasis žodis, 2007, p. 10–64.

3 Jonas Juškaitis, Labos nakties, naktie, Vilnius: Homo liber, 2005, p. 96.

4 Jonas Juškaitis, Lyra ant gluosnio: straipsniai, pokalbiai ir kita, Vilnius: Aidai, 1989, p. 446.

5 Jonas Juškaitis, „Autobiografija“, in Tarybų Lietuvos rašytojai, Vilnius: Vaga, 1977, T. I, p. 424.

 

VIRGINIJA BALSEVIČIŪTĖ-ŠLEKIENĖ

“I’d Lean on My Life Morning”: The Reflection of Childhood in Jonas Juškaitis’ Creation

 

SUMMARY

Keywords: Jonas Juškaitis, childhood reflection, children’s literature, the tradition of land poets.

Jonas Juškaitis’ writings for children and young people are not numerous – they comprise two small-scale collections: “In oriole’s voice” (1984) and “Goodnight, night” (2005).

Since no one has ever written about them, a question is being raised in this article – what are the characteristics of Juškaitis’ poems for children and young people, do they have independent value, or is it just a matter of borderline of creativity? Finally, how does that part of creativity look in the context of children’s literature?

The article reveals that childhood reflection belongs to the most important poetic experiences of Juškaitis and that it is spread throughout the context of all his work.

The theme of childhood is reflected in two ways: in the poems intended only for children and in those written for an adult reader. Clear, uncomplicated poems for children are attractive for their non-judgmental didactics, affirming traditional values – the importance of the home, family circle, work, attraction of books, joyful presence in nature, feeling its beauty and kindness.

Poems for children are associated with the tradition of children’s literature of traditional structure.

The reflection of childhood in the poems written “not for children” is much more complex, related to the experience of the past in the present, associated with God-seeking, religious childhood experiences. A dramatic sense of the disharmony of being emerges in it. In such poems we can recognize the tradition of land poets (especially familiar are Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Nagys with his early poetry, Vytautas Mačernis and his “Visions”). They are linked to childhood by an archetype of paradise lost. The idyll of the peasant world in some way resembles Kazys Bradūnas’ poetry.

When writing about childhood, Juškaitis develops his favorite themes, but suppresses their dark aspects, emphasizing the goodness of childhood time.

 

Apie autorę: VIRGINIJA BALSEVIČIŪTĖ-ŠLEKIENĖ – hum. m. habil. dr., Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorė; balseviciute.v@gmail.com

Gauta 2022-07-13

Priimta 2022-08-02

 

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 4 (104)

 

 

 

 

Sveiki!

Tebūnie IBBY pasaulyje ir Lietuvoje

Nuotraukos pasakoja

Vieną 1991 metų gruodžio dieną

Sukaktys

„Dailininkai tiria ne išorinius reiškinius, o skverbiasi į dvasines struktūras“ (švenčiant dailininkės, vaikų knygų iliustracijų apžvalgininkės, dailės kritikės ir ilgametės „Rubinaičio“ žurnalo bendradarbės Irenos Žemaitytės-Geniušienės 90-ąjį gimtadienį)

Moksliniai tyrimai

Etiniai vaiko pasirinkimai Holokausto situacijoje: Icchoko Mero romanas „Ties gatvės žibintu“ literatūros etikos aspektu

Dalijamės patirtimi

Viešnagė Mažosiose Klampynėse

Mano vaikystės skaitymai

Geriausia vaiko vedlė į literatūrą, žodžio meną yra poezija

Retro

Žiema ir jos šventės senuosiuose vaikų periodikos viršeliuose

Atidžiu žvilgsniu

Apie krikščioniškąjį posluoksnį šiuolaikinėje lietuvių vaikų literatūroje
Pakartotos Juliaus Kaupo pasakos ir dar daugiau

Vaikų literatūros datos

2023 m. vaikų literatūros datos

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Summary

SUMMARY

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Šiaulius puošia Hanso Christiano Anderseno personažai

Mūsų partneriai ir rėmėjai