Tebūnie IBBY pasaulyje ir Lietuvoje

IBBY Lietuvos skyriui – jau trisdešimt metų! Prieš tris dešimtmečius – 1992 m. lapkričio 16 d. – įkurta (įregistruota Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijoje) visuomeninė organizacija Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyrius (tarptautinė narystė įsigaliojo 1993 m. sausio 1 d.). Šias sausas faktų eilutes šiltais žodžiais apipynė IBBY Lietuvos skyriaus nariai – ir vadovaujantys, ir eiliniai – visi svarbūs ir lygūs, bandydami atsakyti, kas kiekvienam ir mums visiems, Lietuvos literatūrai ir kultūrai yra ši organizacija. Šiandien mūsų yra beveik 200 narių.

Tai sukakčiai ir dedikuojamas šis Rubinaičio numeris. Skaitytoją jis kviečia specialiai parengtu Aušros Kiudulaitės viršeliu, jubiliejui skirta rubrika „Nuotraukos pasakoja“, straipsniu apie IBBY Lietuvos skyriaus garbės narės Irenos Geniušienės kūrybą, interviu su šios organizacijos „pirmosios bangos“ nare Gražina Skabeikyte-Kazlauskiene. Prasmingai sutampa, kad pirmą kartą žurnale publikuojama rubrika „Moksliniai tyrimai“.

Džiuljeta Maskuliūnienė

(Žurnalo Rubinaitis vyriausioji redaktorė)

Man giliai įstrigo buvusio IBBY prezidento Wallyʼo De Donckerio žodžiai, kad IBBY yra organizacija su širdimi. Galima išplėsti šią mintį: IBBY yra organizacija su prasme, su aiškia kryptimi ir misija. Visi šie dalykai išties sukuria švyturio efektą – nušviečia gyvenimą tam tikra šviesa, suteikia vertybinį pagrindą, leidžiantį lengviau atlaikyti įvairias gyvenimo audras, nes visada žinai, dėl ko tu esi ir kam. Priklausymas IBBY bendruomenei išties daug suteikia. Tikriausiai niekur kitur nesutiksite tokių draugiškų, geranoriškų, darbščių ir visomis prasmėmis spalvingų žmonių, kokie susirenka IBBY pasauliniuose susibūrimuose. Tai viena geriausių vietų susirasti bendraminčių ir draugų, o priklausymas idėjiškai artimam ratui išties suteikia stiprybės.

IBBY buvo įkurta po Antrojo pasaulinio karo, kai trūko visko – maisto, drabužių, pastogės, ir įkvėpė visai pasaulinei bendruomenei mintį, kad suteikti tik materialinių gėrybių neužtenka, kad kultūra, o ypač literatūra, kartais gali duoti daugiau nei naujos kelnės ir pilna kišenė saldainių. Įdomu, kad dabar mes gyvename laikais, kai vėl turime teigti tą patį – nepamirškite, kad vaikams reikia dvasios peno, o geriausiai pasotina kokybiška, su pagarba vaikams sukurta literatūra. Ir nors dabar vėl vyksta karas ir IBBY misija yra kaip niekada svarbi, manau, atėjo laikas ir tam tikram auditui – įsivertinti ir atsakyti į klausimą, kada vertybės yra vertybės ir kada jos virsta veiksmais.

Per 30 metų Lietuvoje IBBY iš sodinuko išaugo į labai gražų medį su stipriu kamienu. Lenkiu galvą prieš žmones, stovėjusius prie ištakų, kūrusius viską nuo nulio, visus šiuos trisdešimt metų dirbusius iš idėjos, dažniausiai neatlygintinai, skleidusius žinią apie meniškai vertingą literatūrą Lietuvoje, apie Lietuvą pasauliui. Visa tai yra turtas ir ateities kartoms tekusi atsakomybė pratęsti, išsaugoti. Mes esame aktyvus, veiklus ir pastebimas nacionalinis IBBY skyrius. Kokia bus šio skyriaus ateitis, kokia bus to medžio lapija, kaip ilgai jis žaliuos ir oš, priklauso nuo IBBY narių, jų aktyvumo, pasiryžimo kurti bendrą gėrį. IBBY trisdešimtmečio proga kviečiu užduoti sau klausimą, ar mums yra svarbios IBBY vertybės ir kaip mes dalyvaujame IBBY gyvenime.

Inga Mitunevičiūtė

(Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus pirmininkė)

IBBY Lietuvos skyrius – nebeištrinama mano asmeninio ir profesinio gyvenimo dalis. Pirmiausia tai nepaprasta bendruomenė. Šiandien Romos Kišūnaitės parengtą leidinį IBBY Lietuvos skyriui – ketvirtis amžiaus. 1993–2018 vartau kaip šeimos albumą. Akys stabteli prie kiekvieno nuotraukose užfiksuoto veido, kiek ilgėliau – prie tų, kurių nebėra. O nebėra, žinoma, vis daugiau… Neretai aplankau juos ir mintimis. Mes buvome bendraminčiai, rodos, alsavome vienu ritmu.

Kai sklaidau ar skaitau šį leidinį, apima džiaugsmas ir pasididžiavimas. Kiek vis dėlto daug mes padarėme! Būtent mes visi. Štai net vadinamųjų Prano Mašioto skaitymų įvyko daugiau nei trisdešimt. Iš tikrųjų tai buvo konferencijos, tik iš kuklumo vadinamos moksliniais ir praktiniais seminarais. Įstabiausia, kad į tuos skaitymus nereikėjo varu varyti nei pranešėjų, nei klausytojų. Dažnu atveju pakakdavo suformuluoti ir pasiūlyti pranešimo temą – ir iš anksto žinodavai, kad viskas bus puikiai įvykdyta. Arba dešimt seminarų Klaipėdoje „Jūra ir vaikų literatūra“ kartu su bičiuliais latviais ir estais – penas protui ir sielai.

IBBY… Tai buvo galimybė pažinti platųjį pasaulį ir to pasaulio vaikų literatūrą. Turiu galvoje du dalykus. Pirma, tai tarptautiniai kongresai, kuriuose sutikdavau būrius bendraminčių, kur buvo galima išgirsti apie geras ir geriausias knygas ir kalbėti, pristatyti savo, lietuvių, vaikų literatūrą. Antra, tai šešios mūsų užsienio kelionės autobusais bendra tema „Vaikų literatūros takais“. Tai buvo unikalu, nepaprasta. Buvome ten, kur mažai kas yra buvę, buvome pačioje vaikų literatūroje. To niekas nepakartos ir, manau, nė nemėgins kartoti.

Balandžio 2-oji, Tarptautinė vaikų knygos diena, man beveik prilygdavo didžiosioms metų šventėms – Velykoms ir Kalėdoms. Ypač tada, kai išėjome švęsti į Lietuvos teatrus, kai bendroje erdvėje susitikdavo suaugusieji ir skaitantys vaikai, o tarp jų – gera literatūra, pagal kurią sukurtas spektaklis. Tokią dieną tarsi būdavo išreiškiama IBBY organizacijos esmė.

Aš manau, jog mūsų organizacija nuveikė nemažai rodydama plačiajai visuomenei, kad vaikų literatūra yra svarbu, reikšminga, įdomu. To buvo siekiama gausiomis ir įvairiomis publikacijomis – knygomis, straipsniais, recenzijomis. Pagaliau stebuklingai išsilaikiusiu Rubinaičio žurnalu. Ir vis dėlto šiandien aiškėja, kad nuveikėme per mažai. Vaikų literatūra beveik išbraukta iš aukštųjų mokyklų programų, jos nebereikia būsimiems literatūros mokytojams, bibliotekininkams, vaikų darželių auklėtojams. Turiu vilties, kad visi tie „būsimieji“ nemano, jog nebereikia. Už juos mano kiti.

Baigdamas atsiprašau už dažną žodį „buvo“. IBBY Lietuvos skyrius tebegyvuoja, tikiuosi, ir gyvuos. Ir visiškai natūralu, kad daug kas BUS kitaip.

Kęstutis Urba

Svarstydama, kaip ir kodėl Lietuvoje atsirado Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija, įžvelgiu dvi svarbias priežastis. Visų pirma – tai vaikų literatūros bendraminčių entuziazmas; antra – drąsa imtis šiokios tokios, bet vis dėlto avantiūros (prisiminus to meto realijas).

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus (dabar – Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas) literatūriniuose suėjimuose vis garsiau kalbėjome apie tarptautinius literatūros ryšius, apie Lietuvos dalyvavimą tarptautinėse organizacijose. Kreipimąsi į IBBY vis primindavo prof. Vincas Auryla, doc. Genovaitė Raguotienė, pedagogas Lionginas Šepkus. Šiai idėjai pritarė ir vaikų literatūros rašytojai, knygų vaikams vertėjai, vaikų, paauglių periodikos redaktoriai ir knygų leidėjai.

Buvo 1991 metų gruodis. Literatūrinio seminaro dalyviai užpildė pirmąsias nario anketas gal net neįsivaizduodami, kokios kilnios, prasmingos, ilgametės veiklos pagrindą jie kuria. Toliau tvarkyti organizacijos įregistravimo teisinius darbus ir ryšius su IBBY būstine Bazelyje (Šveicarija) buvo patikėta Kęstučiui Urbai, tuometiniam Vilniaus universiteto docentui, uoliausiai inicijavusiam tarptautinę narystę. Už asociacijos dokumentų ir finansų tvarkymą tapo atsakinga šių eilučių autorė. Padėkos žodžio nusipelno buvęs bibliotekos direktorius Vladas Bulavas, suteikęs asociacijai šį buveinės adresą: Gedimino pr. 51, Vilnius. Asociacijos veiklą visada dalykiškai remia, ją palaiko bibliotekos administracija ir šiandieninis jos vadovas prof. Renaldas Gudauskas.

1992 m. lapkričio 16 d. Teisingumo ministerijoje įregistruojami asociacijos įstatai. Tik gavę juridinį asociacijos statusą, tuoj pradedame aktyvią veiklą. Vienas pirmųjų išbandymų – antrojo Baltijos šalių vaikų literatūros forumo Nidoje 1993 m. rugsėjį surengimas. Jaunąja Lietuvos IBBY patikėjo Lietuvos rašytojų sąjunga, Kultūros ir švietimo ministerija, finansinę paramą suteikė Atviros Lietuvos fondas. Po metų pradedamas leisti žurnalas Rubinaitis, ir dabar lankantis savo ištikimus skaitytojus.

Plėtėsi ryšiai, surengta vaikų knygų tarptautinių parodų, konferencijų, seminarų. Neapsiribojome renginiais vien Vilniuje – surengėme įsimintinų susitikimų, pokalbių Lietuvos apskričių viešosiose bibliotekose. Nuoširdžiai norėjome įdomiais ir žinomais lektoriais, vaikų knygų autoriais dalytis su skaitytojais, bibliotekininkais, mokytojais. Buvome atviri visoms aktualioms pasiūlytoms temoms. Tuo metu ypač bibliotekininkų bendruomenei reikėjo naujų patirčių, naujo požiūrio į darbą su mažaisiais skaitytojais bibliotekose. O juk anais laikais ne kiekviena biblioteka turėjo galimybių organizuoti tokius renginius.

Smagu stebėti, kaip šiandien vis labiau lietuvių vaikų literatūra įsitvirtina tarptautinėje erdvėje: autorių, vertėjų ir iliustruotojų įvertinimas pasauliniuose IBBY kongresuose, lietuvių autorių vaikų knygų vertimai į užsienio kalbas, diplomus pelnantys ir parodas garbingose salėse rengiantys iliustruotojai.

Kai 1993 m. pirmąkart šventėme Tarptautinę vaikų knygos dieną, nuoširdžiai tikėjau, kad apie ją pirmuose puslapiuose rašys visi dienraščiai. Deja… Bet džiaugsmo buvo. Į šventę Nacionalinėje bibliotekoje susirinko vaikai – didelis ir draugiškas knygos bičiulių būrys. Džiaugsmo ašara nuriedėjo matant, su kokia pagarba vaikai žvelgė į gausiai susirinkusius rašytojus. Atrodė, kad norėtų juos nedrąsiai paliesti ir įsitikinti – štai jie, paprasti žmonės, visai kaip mes, o kartu net labai nepaprasti.

Kai asociacija minėjo veiklos dvidešimtmetį, gavau vardinę statulėlę „20 metų kartu su IBBY“. Ji man brangi. Savo kely sutikau daug nuostabių žmonių, įgavau drąsos veikti ir įveikti iššūkius. Matydama geros vaikų literatūros pilnas knygų lentynas, manau, kad viskas įgavo prasmę.

Aldona Augustaitienė

Man IBBY – jėga.

Tai kelionės su malonių bendraminčių kompanija po Europą ieškant vaikų literatūros kūrėjų pėdsakų, literatūrinių parkų, naujų vaikų muziejų ir bibliotekų. Kelionės, kurių laukdavome, kaip vaikai laukia Kalėdų.

Tai daugelį metų Klaipėdoje vykę tarptautiniai seminarai „Jūra ir vaikų literatūra“.

Tai galimybė bet kuriame Lietuvos mieste rasti pažįstamų žmonių, nes IBBY nariai plačiai pasklidę.

Tai žinojimas, kad kitame mieste užėjęs į biblioteką ir pasakęs, jog esu IBBY narys, kurį Jūs turėtumėt prisiminti, galėsi gauti knygą, nors lyg tyčia pamiršai ir asmens dokumentą, ir skaitytojo bilietą.

Tai žinojimas, kad, prireikus pačios įvairiausios informacijos, į galvą šaunanti pirmoji mintis, jog reikia susirasti ką nors iš „ibistų“, yra pati teisingiausia.

Alma Venclauskaitė

Kas man yra mūsų IBBY? Pirmiausia tai yra įgytos (ir įgyjamos) žinios ir patirtys. Konferencijos, moksliniai-praktiniai seminarai, pokalbiai, diskusijos, parodos, naujų knygų sutiktuvės, žurnalas Rubinaitis. Tai kelrodžiai, rodantys kryptį link geriausios, brandžiausios vaikų literatūros. Ir, žinoma, bendrystė. Tarptautinė vaikų knygos diena, Mašiotinės – visada laukiamos, lyg šeimos šventės. O tos kelionės nerealiais maršrutais! Tik su tokia – įsimylėjusia vaikų literatūrą – kompanija įmanoma taip keliauti: pastovėti Dalagatano gatvėje po Astridos Lindgren namo langu, išsukti iš tiesaus maršruto kelis šimtus kilometrų, kad būtų aplankyta Selmos Lagerlöf gimtinė, klaidžioti po Helsinkio kapines ieškant Toveʼės Jansson kapo, keltis prie Reichenbacho krioklio mėginant pajusti Šerloko Holmso dvasią. Ir tie gyvi susitikimai su vaikų knygų kūrėjais, kai gali gauti paties Ulfo Starko autografą ar nusifotografuoti su Vytaute Žilinskaite!

Linkiu, kad tokių nuostabiai gerų džiugenų kupini būtų ir ateinantys mūsų IBBY veiklos dešimtmečiai!

Jolanta Žvirblytė

Solidus IBBY Lietuvos skyriaus gimtadienis – puiki proga pasidžiaugti susibūrusia bendruomene ir prasmingais jos darbais: įdomiais renginiais, publikacijomis, projektais, nepamirštamomis kelionėmis su bendraminčiais po įvairiose šalyse esančius vaikų literatūros objektus… Jau daug metų mane ši bendruomenė ne tik džiugina, bet ir augina, įkvepia naujiems darbams. Rašydama šias eilutes prisiminiau 2010 m. Rubinaičiui pildytą anketą, kurioje pasvajojau apie nuolatinį skyrelį, skirtą skaitytojo ugdymo problematikai. Šiandien vis dar labai noriu, kad į skyriaus veiklas ir darbus įsitrauktų kuo daugiau pedagogų, edukologų – nenustoju tikėti, jog bendromis jėgomis ugdydami skaitytoją galime pasiekti daugiau.

Vaiva Schoroškienė

Nuo pat mažumės, dar nemokėdami skaityti, sąmoningai ar nesąmoningai siekiame knygos. Gražu žiūrėti į paveikslėlius, bet ir eilučių tiesūs keliai ir takeliai mus jau tuomet kažkur veda, kažką kužda. Jie nejuntamai smelkiasi į mus kaip koks vitaminas, kurio fiziškai iš karto nepajauti, bet rezultatas ateina po kurio laiko. Kai kada reikia ir ilgėliau palaukti. Vėliau visko „vartojame“ vis daugiau, vis labiau ir akivaizdžiau ta energija mus apima, o po kurio laiko sugniaužia ir nebepaleidžia. Tada tikrai mes jau nebemokame be literatūros gyventi: be jos alkstame, pleišėja lūpos, negalime kalbėti. Tuomet nesusikalbame. O iš nesusikalbėjimo kyla įvairiausių konfliktų, karų, baigiasi epochos.

Aš nemoku šaudyti, nemoku kumščiu prieš veidą mojuoti, nemoku fizinių darbų dirbti, svetima man buitis, bet esu godus knygų. Ir tas godumas lydi nuo vaikystės. Visą laiką šalia manęs buvo knyga – spalvota ir bespalvė, blizgančiais ir matiniais viršeliais, gero ar prasto popieriaus… Kai vaikystėje Druskininkuose mama vakarais grįždavo iš darbo, už visus saldėsius man buvo mieliau parvežta spaustuvės dažais kvepianti nauja knyga.

Dėliodamas šias mintis, vis galvoju apie vaikų literatūrą ir jos reikšmingumą. Nemanau, kad pervertinu. Kas šiandien būčiau, jeigu ne vaikiška knyga? Jeigu ne vaikams rašantys rašytojai? Net šiurpas nupurto, kai apie alternatyvas pagalvoju.

Lietuvos IBBY skyrius mūsų šalyje atsirado pačiu laiku. Dėl vaiko tuo metu su knyga vis narsiau ėmė grumtis technologijos, stengėsi palenkti jį į savo pusę. IBBY buvo ir yra apsaugos skydas,

sulaikantis, dozuojantis lengvai prieinamas technologijas, tiesiantis lygesnį knygos kelią link augančio skaitytojo. Tai pasiekta ne iš karto. Dar pamenu nelabai senus laikus, kai kalbėta apie geros vaikiškos lietuvių literatūros stygių. Šiandien situacija pasikeitė: į literatūrą atėjo su IBBY beveik vienmečiai žmonės. Ar tai ne geriausias Lietuvos IBBY skyriaus darbo rezultatas?

Juozas Žitkauskas

Man IBBY – tai organizacija, be kurios neįsivaizduoju savo bibliotekinio darbo. Buvau kartu nuo jos atsiradimo pradžios, augau, plėčiau vaikų literatūros akiratį ir tobulėjau. Dabar, kai jau galiu tą buvimą vertinti šiek tiek iš toliau, dar labiau džiaugiuosi IBBY vertybėmis ir turtinga veikla. Vertybių sąraše nesuskaičiuojami seminarai (ir Mašiotinės!), tarptautinės konferencijos, vaikų knygų dienos šventės, spektakliai, literatūrinės kelionės, stažuotės, debatai, projektai. O kur dar ryšiai, pažintys su vaikų rašytojais, dėstytojais, leidėjais, kolegomis iš kitų bibliotekų. Daugybė progų susipažinti su įvairiais veiklos apsektais ir imtis naujų iššūkių grįžus į darbą Šiauliuose.

Kartu su IBBY jaučiausi daug tvirtesnė, nes buvome skatinami įsitraukti ir prisidėti: rengti pranešimus, pasisakyti, vertinti, siūlyti idėjas. Jeigu kas lieptų parašyti pažymį už IBBY veiklos turinį, nedvejodama ir labai nuoširdžiai rašyčiau dešimtuką – už intelektualinę veiklą, už vaikų literatūros puoselėjimą, populiarinimą ne tik savo šalyje, bet ir toli už jos sienų. Už tai, kad IBBY įgijo svorio nacionaliniu mastu. Dar vieną dešimtuką parašyčiau už žurnalo Rubinaitis įsteigimą ir leidybą, virtualios svetainės sukūrimą. Norisi pasidžiaugti, kad IBBY steigėjai ir puoselėtojai beveik visus tris dešimtmečius buvo tokie pat lyderiai ir iniciatoriai kaip IBBY prezidentas Kęstutis Urba ir VLC (vėliau VJLD) direktorė Aldona Augustaitienė. Jų veikla yra neįkainojama, turi išliekamąją vertę.

Aldona Šiaulienė

„Vaikiškos knygelės“. Kiek kartų IBBY nariai yra girdėję būtent taip pašiepiančiu tonu apibūdinamą vaikų literatūrą? O kur dar komentarai, kad užsiimame pasakėlėmis, kad mums reikėtų ieškoti geresnės literatūros ir užsiimti rimtesniais dalykais? Neretai nepelnytai nuvertinamas su vaikų literatūra susijęs darbas prisideda prie literatūros tyrimų raidos, sklaidos, empatiškos visuomenės kūrimo. Organizacija IBBY ir jos Lietuvos skyrius drąsiai kreipiasi į visuomenę ir skatina atsigręžti į vaikų literatūrą, jos svarbą ir fundamentalias žmogiškąsias vertybes, aptariamas tiek klasikinėje, tiek moderniojoje vaikų literatūroje. Šis skyrius tapo ir mano, dar dešimtokės, sutrikusios dėl ateities pasirinkimų, kelrode žvaigžde. Vaikščiodama į konferencijas

ir seminarus, besidomėdama aktualijomis ir vaikų literatūros istorija, mokydamasi universitete supratau, kad IBBY Lietuvos skyrius buvo trūkstamoji mano gyvenimo dėlionės dalis. Organizacija IBBY yra vieta, kur žmonės susirenka ieškodami bendraminčių – „vaikiškos knygelės“ daliai mūsų yra darbas, daliai – hobis. Skirtingi ryšiai, siejantys organizacijos narius su vaikų literatūra, daro lietuviškąjį skyrių dar įdomesnį. Būtent todėl ne tik literatūra plečia mūsų akiratį, bet ir šaunioji kompanija, kurios dalis visi esame.

Greta Barkauskytė