„Dailininkai tiria ne išorinius reiškinius, o skverbiasi į dvasines struktūras“ (švenčiant dailininkės, vaikų knygų iliustracijų apžvalgininkės, dailės kritikės ir ilgametės „Rubinaičio“ žurnalo bendradarbės Irenos Žemaitytės-Geniušienės 90-ąjį gimtadienį)
Irena Žemaitytė-Geniušienė – knygų iliustruotoja, dailėtyrininkė, IBBY Lietuvos skyriaus garbės narė, žurnalo Rubinaitis dailininkė ir tekstų autorė. Aptariant Irenos Žemaitytės-Geniušienės gyvenimą ir jos veiklą akivaizdu, kad tai keliabriaunė asmenybė: viena jos pusė – vaikų knygų iliustruotoja ir dailininkė, kita – aktyvi parodų dalyvė, vaikų knygų apžvalgininkė, dailės kritikė, dar kita – šeimos vertybių puoselėtoja, pasišventusi garsiems šeimos vyrams, muzikams Geniušams: vyrui dirigentui Rimui, sūnums pianistui Petrui ir dirigentui Juliui, anūkui pianistui Lukui.

Irena gimė 1932 m. birželio 9 d. Kaune, tuomečių inteligentų šeimoje, jos tėtis – garsus fizikas, matematikos profesorius Zigmas Žemaitis. Vaikystė prabėgo Kaune, augo kartu su vyresne sese. Po karo šeima persikraustė į Vilnių. Nors Irena buvo tikra miestietė, bet mokslus pradėjo eiti Dusetų krašto Šarkiškių kaimo pradžios mokykloje, netoli mamos tėviškės1. Irenos polinkį į dailę pastebėjo gimnazijos mokytojai, o stoti į Dailės institutą paragino keli tėvų pažįstami dailininkai, kurie, anot pačios Irenos, „turbūt iš mandagumo nesiryžę jos atkalbėti“2. Knygų dailininke pradėjo dirbti kiek anksčiau, nei baigė Vilniaus dailės institutą. Pirmoji iliustruota knygutė3 – Kosto Kubilinsko Pauliukas bailiukas (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1955) – pasirodė dar studijuojant penktame grafikos studijų kurse ir atskleidė Ireną kaip gerą piešėją, drąsią siužetų sumanytoją, nors knygelės iliustracijose dar jaučiamas mokiniškas kruopštumas ir tiesioginė priklausomybė nuo teksto. Kiek kitokį, labiau akademinį, požiūrį į knygą rodo jos lietuvių liaudies pasakų rinktinės Sigutė (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1956) iliustracijos. Tai dailininkės diplominis darbas (jos mokytojai buvo knygų dailininkai, grafikai Antanas Kučas ir Jonas Kuzminskis). Litografijos technika atlikti piešiniai yra apgalvoti, kompozicijos kruopščiai sukurtos ir techniškai gerai įgyvendintos. Iliustracijose pastebimas tautinis stilius, kuris, be abejo, atspindi Kauno meno mokyklos tradiciją, nors Irenos Žemaitytės iliustracijos yra mažiau dekoratyvios, labiau realistiškos, dinamiškos. Knygos meno tradicijos tęstinumą liudija dekoratyviniai knygos apipavidalinimo elementai – medžio raižinio vinjetės, užsklandos, inicialinės raidės, suteikiančios knygai meninės vertės. Romantizuotos iliustracijos siejasi su pasakos elementais ir paryškina užslėptą knygos idėjinę vertę. Jaukumu išsiskiria Irenos Žemaitytės piešiniais puošta Kazio Jakubėno knygelė Jonytės pasakėlės (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1957). Guašu pieštos pakankamai geros poligrafinės kokybės iliustracijos įtraukia žiūrovą į veiksmą. Trumpos eiliuotos pasakaitės ir siužetiniai raiškūs piešiniai veikia kaip paveikslėlių knyga, kurioje vaizdas toks pat svarbus kaip ir tekstas. Jaukus nedidelis knygos formatas išskiria knygą iš to laiko šaltų, ideologija dvelkiančių pokario knygų vaikams. Drąsiu maketu, laisvais piešiniais ir paprastais spalviniais deriniais alsuoja Anzelmo Matučio knyga Vaivorykštė ežerą semia (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1958). Knyga pasižymi netipiniu ir gana drąsiu plakatinių kontrastingų spalvų viršeliu, kuris, komponuojamas per visą atvertimą, sukuria modernios knygos vaizdą, meniniais sprendimais kiek pralenkusį laikmetį. Pirmieji Irenos darbai rodo stiprų dailininkės pasirengimą ir meilę vaikų knygų iliustracijai.

Darbas su tuo metu vienintelės vaikų literatūrą spausdinusios Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vedėja ir leidėja Aldona Liobyte, aplink ją susibūręs puikių vaikų knygų kūrėjų „būrelis“ paskatino sukurti ir dar vienos lietuvių liaudies pasakos Ramunė (1959) iliustracijas. Ryškiaspalviais medžio raižiniais iliustruota knyga išsiskiria dvejopo tipo iliustracijomis – pailgais siužetiniais raižiniais ir smulkiomis, mažesnėmis vinjetėmis, suteikiančiomis knygai žaismingumo ir įtraukiančiomis skaitytoją. Akivaizdu, kad dailininkę tuo metu veikė daugelio kitų dailininkų, ypač Jono Kuzminskio, autoritetas, Albinos Makūnaitės liaudies meno stilizacijos tendencijos, nors juntama ir sovietinės mokyklos, diegusios dailėje realizmo dvasią, įtaka. Šios knygos iliustracijos pateko į Lietuvos knygų kūrėjams skirtą knygą Knyga ir dailininkas4 – tai buvo svarbus jaunųjų knygos menininkų pripažinimas. Panašia menine stilistika pasižymi ir Jono Avyžiaus knygelė Neklaužada Kastytė (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1959), tačiau jai sukurtos medžio raižinio iliustracijos yra žymiai gyvesnės, įvairesnės, lengvumo knygai suteikia ir pasirinktas maketas. Žaismingas dailininkės sukurtas tais pačiais metais pasirodžiusios Kazio Jakubėno knygos Šimtas dainužėlių maketas – iliustracijos dėliojamos šachmatiniu principu, lapą skaidant horizontaliai arba vertikaliai. Šis sprendimas suteikė knygai modernumo dvasios.

Kiek kitokia istorija susiklostė su knyga Kur išskrido antys (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1960), kuriai Irena Geniušienė parašė ir tekstą. Nors pirminis sumanymas buvo rašytojo ir dailininkės bendras darbas, tačiau poeto parinktos eilės niekaip nesisiejo su realistiniais paukščių piešiniais, kuriuos dailininkė piešė iš „natūros“ Kauno zoologijos muziejuje. Piešiniai laisvi ir išraiškingi, piešti ir spalvinti guašu, dailininkė pati tekstą išrašė ranka, derino visafigūrinius puslapio dydžio paukščių atvaizdus su mažesniais siužetiniais piešinėliais. Paveikslėlių knyga Tėvas veža šienelį (Vaga, 1966) – mažiau sėkmingas darbas, nors sumanymas buvo įdomus ir drąsus, bet knygos viršelis neišraiškingas, knygos formatas kiek per didelis, linijiniai piešiniai kai kur praradę tūrinę formą.

Dailininkę galima laikyti rašytojo Viktoro Miliūno knygų iliustruotoja – iliustravo keturias jaunesniajam mokykliniam amžiui skirtas knygas. Pasak dailininkės, „pasisekė, kad mane pasirinko Viktoras Miliūnas, jo apsakymų herojų Evalduką su draugais, Nidos vaizdelius piešiau bent keliose knygose. Drąsiau jaučiuosi gavusi prozos tekstą, kuriam tinka konkretūs realistiniai vaizdai, piešinys iš natūros“5. Galima sakyti, kad Irena Geniušienė, piešdama realistinius piešinius, tikrai jaučiasi tvirčiau – turbūt sėkmingiausias šio bendradarbiavimo su rašytoju kūrinys yra iliustracijos knygai Evalduko vasara (Vaga, 1974). Dailininkei teko susidurti su tam tikru iššūkiu – knygos adresatu, t. y. su kiek vyresnio amžiaus vaiku, tad reikėjo ieškoti naujų vaizdavimo būdų, įdomių ūgtelėjusiam vaikui. Šios knygos iliustracijas, viršelį, knygos maketą galima vertinti kaip sėkmingą meninį sprendimą: piešiniai komponuojami ir knygoje sudėliojami taip, kad sukurtų koliažinio tipo pasakojimą.
Be darbo leidykloje, dailininkė dalyvavo parodose, daugiausia oforto technika kūrė estampus („Muzikantai I–IV“, 1968; „Repeticija I“, 1969; „Mano tėvas ir metai“, 1975), ekslibrisus ir kitus grafikos kūrinius, truputį dėstė Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute, dirbo Lietuvos dailininkų sąjungos administracijoje6. Dailininkė dažnai lengvos rankos piešiniais ir draugiškais šaržais fiksavo savo mokslo ir darbo aplinką, šeimos kasdienybę, kontūriniais piešiniais iliustravo knygas. Išskirtinė buvo Viktorijos Bartuškaitės knyga Pionierės dienoraštis (Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1961), kurios nuotaika, piešinių stilistika susijusi su šių dienų vaikų mėgstama Jeffo Kinneyʼaus knyga Nevykėlio dienoraštis.

Ta pati nerūpestinga, kiek šaržuota piešinių charakteristika būdinga ir vėlesniam darbui – Vytauto Misevičiaus knygos Danuko Dunduliuko nuotykiai vertimui į rusų kalbą (knyga išleista 1991 m. Maskvoje). Humoristiniai pieštuku sukurti piešiniai iliustruoja juokingas buitiškas istorijas, yra visai kitokie, nei esame pratę matyti lietuviškuose knygos leidimuose su dailininko Stasio Eidrigevičiaus iliustracijomis. Irena Geniušienė sukūrė apie 30 iliustracijų knygoms. Pačios dailininkės manymu, „skaičius neįspūdingas. Pasiteisinčiau nebent tuo, kad grafika užsiėmiau perpus su rašinėjimu, šnekėjimu apie ją. Norėjau geriau pažinti tokias skirtingas menines mūsų grafikos meistrų individualybes, išsiaiškinti ir suprasti jų „žaidimo taisykles“, padėti susivokti mažiems ir dideliems skaitytojams – žiūrovams“7.
Irena Geniušienė nuolat bendradarbiavo Genio žurnale, kurį laikė svarbia savo veiklos sritimi: „Prisiderinti prie įvairaus pobūdžio tekstų, sutilpti į duotuosius kvadratinius centimetrus, suspėti per ribotą laiką (…) buvo įdomus, disciplinuojantis uždavinys. Kartais pasitaikydavo gelbėti, nupiešti tai, ko kiti labai nenorėdavo, bet ko reikėjo – bent minimalios dozės pionierių, tautų draugystės… Ir grafikai, ir poetai su prozininkais turbūt sutiks, kad Genys buvo daugelio jaunųjų kūrėjų kūrybos tramplinas, moralinė ir šiokia tokia materialinė parama – net vyresniesiems, patyrusiems.“8 Ši darbo patirtis labai pravertė kuriant naują žurnalą – Rubinaitį. Dailininkė daugiau kaip du dešimtmečius buvo žurnalo bendradarbė: kūrė jo viršelį, iliustracijas, rašė tekstus. Jos straipsnis „Keli Pinokio ir jo kompanijos pavidalai“9 apie Pinokio iliustracijas aktualus iki šiol.

Irena Geniušienė yra gerai žinoma ir kaip tekstų rašytoja. Jos bibliografijoje daugiau nei 100 straipsnių: spausdino straipsnius apie dailę periodikoje, daug dėmesio skyrė vaikų knygų iliustracijoms ir knygos meno temai, kėlė vaikų knygų iliustracijos problemas, stebėdavosi, kodėl tiek mažai dėmesio skiriama vaikų knygų iliustracijai. Kad jai sekasi kurti tekstus, pastebėjo dar studijų metais rašydama referatą „Tarybinės vaikų literatūros iliustravimas Lietuvoje“, apie kurį pati atsiliepė labai kritiškai: „Kokių naivių, jei ne tiesiog kvailų, bet pakankamai kategoriškų teiginių pažėriau, nors su šiuo referatu mane pasiuntė į studentų mokslinę konferenciją Talino dailės institute.“10 Kiek rimčiau Irena Geniušienė vertino referatą apie Jono Kazimiero Vilčinskio albumą – temą pasiūlė mokytojas Jonas Kuzminskis, o Irena Geniušienė rinko medžiagą, tyrinėjo estampus, dirbo bibliotekoje. Straipsniuose Irena Geniušienė ypač vertino savo kartos dailininkų kūrybą, imdavosi ir vyresnės kartos kūrėjų – daugiausia grafikų – kūrybos vertinimo, rengė medžiagą dailininkų katalogams (parengė straipsnius Eduardo Jurėno, Lili Janinos Paškauskaitės, Irenos Žviliuvienės, Vytauto Valiaus ir kitų dailininkų knygoms). Jai imponavo dailininkai, gebėję atitrūkti nuo spausdinto žodžio, originaliai įkūnyti siužeto idėjas ir kartu išlaikyti vidinius ryšius su kūriniu. Tai akivaizdu iš pasisakymų apie Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus kūrybą: Irena Geniušienė teigė, jog jų „kuriami paveikslėliai nėra lengvai „išskaitomi“, paprastai suvokiami. Jų plastinė kalba tikrai nėra kasdieninė: čia ir metaforos, alegorijos, čia prabyla ne tik žmonės, žvėrys, bet ir daiktai, linijos, spalvos, neįprastų, „keistų“ formų ritmai pavirsta stebuklingų gamtos jėgų išraiška. Kai kas tokias knygutes pavadina rebusais. Rebusai lavina vaizduotę, skatina mąstymą“11. Irena Geniušienė išskyrė būdingiausius lietuviškosios grafikos mokyklos bruožus – liaudiškumą, dekoratyvumą, kuriuos labai vertino. Ji teigė: „Dabar tai jau yra ne tik lietuviškųjų iliustracijų ypatybė. Vienas skiriamųjų lietuviškosios iliustracijos bruožų bene bus tas, kad dauguma mūsų iliustratorių stengiasi ne vaizduoti ir vertinti daiktus, įvykius lyg iš šalies, en face, bet skverbiasi kartu su žiūrovu gilyn, žiūrovui suteikia ne stebėtojo, o aktyvaus pažinimo proceso dalyvio vaidmenį, parodo jam savitą, nepakartojamą pasaulį tartum iš vidaus.“12

Irenai Geniušienei buvo svarbūs knygos meno klausimai, ji kreipė dėmesį į vaikų knygų maketus: „Dažniausiai jie yra vienodi, tradiciniai: nuolat pasitaikantys piešinio rėmelio variantai gana neįvairūs. Dar per retai dailininkas būna knygos konstruktoriumi, laisvai operuojančiu šrifto galimybėmis ir pan. Vaikiškos iliustruotos knygutės – neatsiejama, reikšminga ir svarbi knygos dailės dalis, kuriai reikalingas atidus, rūpestingas dėmesys visų tų žmonių, kurių dėka jos išeina į pasaulį.“13
Irena Geniušienė visą gyvenimą liko ištikima vaikų knygai, žodžio svarbai, išsaugojo humoro jausmą, buvo kritiška sau, vis kartodavusi, kad „aukso obuolio nenuskyniau“. Galima drąsiai teigti, kad ji subrandino savo „aukso obuolius“: sukūrė darnią šeimą, puoselėjo gražius santykius, šeimos vertybes, užaugino talentingus vaikus, paliko gausų rašytinį palikimą ir iliustruotas knygas ne tik vaikams. Visa tai ryškiai žiba pačiomis tauriausiomis spalvomis.
————————————–
1 „Dantis valytis irgi ne visiems vaikams patinka… Dailininkė Irena Geniušienė atsako į Almos Valantinienės klausimus“, Rubinaitis, 2004, Nr. 4 (32), interneto prieiga: https://www.ibbylietuva.lt/ rubinaitis/2004-nr-4-32/dantis-valytis-irgi-ne-visiems-vaikamspatinka/ (žiūrėta 2022-11-07).
2 Ten pat.
3 „Irena Žemaitytė-Geniušienė“, Lietuvių vaikų knygų iliustruotojai: Biobibliografinis žodynas, sudarytoja Vida Narščiuvienė, Vilnius: Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, 2009.
4 Knyga ir dailininkas, sudarytojai Antanas Gedminas, Rimtautas Gibavičius, Vilnius: Vaga, 1966.
5 „Dantis valytis irgi ne visiems vaikams patinka… Dailininkė Irena Geniušienė atsako į Almos Valantinienės klausimus“, Rubinaitis, 2004, Nr. 4 (32), interneto prieiga: https://www.ibbylietuva.lt/ rubinaitis/2004-nr-4-32/dantis-valytis-irgi-ne-visiems-vaikamspatinka/ (žiūrėta 2022-11-07).
6 Pagal: Erika Grigoravičienė, „Irena Žemaitytė-Geniušienė“, Lietuvių dailininkų žodynas, T. III, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2013, p. 805.
7 „Dantis valytis irgi ne visiems vaikams patinka… Dailininkė Irena Geniušienė atsako į Almos Valantinienės klausimus“, Rubinaitis, 2004, Nr. 4 (32), interneto prieiga: https://www.ibbylietuva.lt/ rubinaitis/2004-nr-4-32/dantis-valytis-irgi-ne-visiems-vaikamspatinka/ (žiūrėta 2022-11-11).
8 Ten pat.
9 Irena Geniušienė, „Keli Pinokio ir jo kompanijos pavidalai“, Rubinaitis, 1996, Nr. 2, p. 22–25.
10 Irena Žemaitytė, „Mano prisiminimai“, Acta Academiae Artium Vilnensis, T. 8: Lietuvos grafikos šimtmečiai, sudarytojas Vidmantas Jankauskas, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1996, p. 289.
11 Irena Geniušienė, „Vaikų knyga ir dailininkas“, Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos, Vilnius: Vaga, 1979, p. 317.
12 Ten pat, p. 320.
13 Ten pat, p. 318–319.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 4 (104)