Geriausia vaiko vedlė į literatūrą, žodžio meną yra poezija

 

 

 

 

Jono Petronio nuotr. 2018 m.
Jono Petronio nuotr. 2018 m.

 

– Šeima, vaikystė – mūsų visų ištakos. Papasakok apie savo tėvus, senelius.

– Kai buvau studentė, ne vienas vyresnės kartos dėstytojas yra teiravęsis, ar poetas Leonas Skabeika man ne giminė. Tikslaus atsakymo neturėjau, neturiu ir šiandien. Ko gero, giminė, nes mano tėvelis Pranas Skabeikis yra kilęs iš to paties krašto Šiaurės Žemaitijoje kaip ir poetas. Bet patvirtinti giminystės negaliu, nes tėvelis našlaitis, užaugintas svetimų žmonių – eigulio Noreikio šeimos. Ilgainiui jis susirado artimiausius giminaičius, bet apie tolesnius ne ką žinojo.

Su knyga ant tėvelio kelių. 1957–1958 m. Prano Skabeikio nuotr.
Su knyga ant tėvelio kelių. 1957–1958 m. Prano Skabeikio nuotr.

Manyčiau, kad iš Skabeikių giminės ir tėvelis, ir aš esam paveldėję literatūrinius polinkius. Vaikystėje tėvelis buvo baigęs tik pradinę mokyklą, bet, pašauktas į karinę tarnybą ir pramokęs rusų kalbos, ėmė rašyti straipsnius į to meto karinę spaudą. Atitarnavus jam siūlė likti kariuomenėje ir tapti profesionaliu korespondentu, tačiau tėvelis atsisakė ir grįžo į Lietuvą. Ėmė dirbti Akmenės cemento gamykloje, baigė vakarinę mokyklą, po to neakivaizdžiai – politechnikumą, tapo diplomuotu elektriku. Literatūriniams gabumams skleistis tenkinosi gerokai kuklesne erdve – gamyklos sienlaikraščiais. Kadangi valdė žodį, buvo kūrybingas ir artistiškas, tarp savų garsėjo kaip iškalbus tradicinių žemaitiškų vestuvių piršlys. Iki kokių 40-ies metų tėvelis turėjo du pomėgius – fotografiją ir knygas, ilgainiui liko tik knygos. Nepasakyčiau, kad labai daug skaitė, tinkamiausias žodis jam įvardyti būtų knygų kaupikas. Kyšiais pamalonindavo knygyno pardavėjas ir net sovietinio deficito laikais gaudavo beveik viską, ko tik prašydavo. Beje, ir su būsima žmona susipažino būtent Naujosios Akmenės knygyne – ten ji, baigusi mokyklą, buvo trumpam įsidarbinusi.

Su mama prie knygų spintos. 1961 m. Prano Skabeikio nuotr.
Su mama prie knygų spintos. 1961 m. Prano Skabeikio nuotr.

Mamos, Eugenijos Meironaitės, tėvai buvo vidutiniai ūkininkai. Samdė vieną berną, nes senelis, Pranas Meironas, negalėjo sunkiai dirbti – iš tarnybos carinėje kariuomenėje grįžo su vienu plaučiu, nes antras, apimtas tuberkuliozės, užkalkėjo. Apie senelio gyvenimą žinau daug, nes jis mėgo pasakoti, o kai kurios jo istorijos, tarkim, kaip Švč. Mergelė Marija jį tris kartus kariuomenėje nuo mirties išgelbėjo, yra stulbinantys mitinio mąstymo pavyzdžiai. Sekė jis ir pasakas, daugiausia komiškas, kiek vulgarias. Atsimenu, kaip maža įsiropšdavau į senelio lovą, nugarą priglausdavau prie sienos, įšilusios nuo krosnies, ir apsalusi iš malonumo jų klausydavausi. Mano mama, jauniausia iš trijų seserų, irgi buvo nebloga pasakotoja, bet seneliui neprilygo. O stebino ji iš savo vaikystės išsaugotomis žemaitiškomis skaičiuotėmis, mįslėmis, erzinimais, etiketo iškraipymais. Vieną mamos skaičiuotę atsimenu iki šiol: „Einu, dveinu, treinu, kiversu, pinku, vinku, šakutin‘, makutin‘, greižin‘, grikš‘.“ Potraukis prie tautosakos, ilgainiui tapusios mano tyrimų objektu, – iš mamos giminės. Kaip ir tėvelis, mama iki pat pensijos dirbo cemento gamykloje. Į viešumą nesiveržė, gyveno tėvelio šešėlyje ir mėgavosi rankdarbiais: siuvinėjo, nėrė vąšeliu, mezgė virbalais.

– Ar gimtosios vietos „gyvena“ Tavyje, ar Tau artimi filosofo Arvydo Šliogerio mąstymai apie filotopiją – meilę, savosios vietos trauką?

– Vaikystės vietų trauką jutau, kol prieš kelerius metus vieną vasarą nusprendžiau jas aplankyti. Ir tada – viskas, trauka išblėso. Triaukštis dvylikabutis, kuriame nuo penkerių iki aštuoniolikos metų gyvenau, tebestovi, išoriškai tas pats, bet emociškai – svetimas. Kiemuose, kur bendriems žaidimams susiburdavom po dešimt, penkiolika vaikų, nepamačiau nė vieno. Nykuma. Supratau: vaikystės vietos gyvos tik atminty ir sapnuose, tikrovėje jos mirusios.

– Nusikelk į vieną savo vaikystės dieną. Ką matai? Kodėl būtent šis vaizdas iškyla?

– Matau būrį vaikų iš manojo ir gretimojo dvylikabučio, aš tarp jų. Vasara, atostogos, visi lauke. Mes žaidžiam. Ne atskiromis grupelėmis, o visi drauge. Tokių visus sutelkiančių žaidimų daug, atsibodus žaisti vieną, tuoj sutariama, koks bus kitas. Kodėl toks vaizdas? Todėl, kad vaikystės laikas, kada nuo ryto iki vakaro galėjai žaisti su kitais, buvo pats džiaugsmingiausias.

– Buvai vienturtė duktė. Ar tai lėmė Tavo charakterį, būdą?

– Būti vienturte dukra pirmiausia reiškė vienatvę ir nesaugumą. Buvau gal kokių dešimties metų, kai tėvai ėmė dirbti vienoje pamainoje. Sunkiausia būdavo tais vakarais, kai popiet pusę keturių jie išvažiuodavo ir naktį pusę pirmos grįždavo. Likus vienai, sutemus įsiaudrindavo vaizduotė, užplūsdavo vaizdiniai iš matytų vaikui baisių filmų. Bijojau nueiti į tualetą – o jei iš klozeto išlįs senis vandenis, kaip filme „Marja auksarankė“ išlindo iš šulinio; iš tėvų miegamojo, atrodė, gali išskristi karstas su jame stovinčia numirėle ragana, regėta filme „Baubas“… Gelbėjo tik knygos: ir ilgus vakarus trumpino, ir vaikiškas baimes kiek užslopindavo. Tas knygas, kurias turėjau savo bibliotekoje, esu skaičiusi galybę kartų. Būti vienturte dukra man reiškė būtinybę atlaikyti nepaprastą tėvų reiklumą, privalėjau pateisinti jų lūkesčius turėti nepriekaištingą vaiką – besąlygiškai klusnų ir puikiai besimokantį. Pradinėse klasėse bijodavau gauti ketvertą (tuometinė pažymių sistema buvo penkiabalė), vyresnėse trejetą, žinojau, kad namie už tai atsiimsiu. Ar tokia vienturtės vaikystė veikė charakterį? Žinoma. Ir dabar viena nesijaučiu saugi. Ir dabar stengiuosi pateisinti kitų lūkesčius, viską darydama kiek sugebu gerai, nes giliai pasąmonėje tebetūno baimė būti nubaustai, tebevaldo vidinė nuostata, kad tik viską maksimaliai gerai atlikdama pelnysiu kitų palankumą ir pripažinimą.

– Knyga Tavo vaikystės namuose. Ar turėjot savo biblioteką?

– Taip, savo biblioteką turėjome, ir nemažą. Atskira jos dalis buvo mano knygos. Daugelis tėvų dovanotos, mat mūsų namuose pagrindinė dovana bet kokia proga buvo knyga. Baigiantis mokslo metams, knygas dovanodavo ir pradinių klasių mokytoja, tiesa, ne visiems, tik pirmūnams, esu jas išsaugojusi. Viena jų, Eno Raudo Cypliukas, priklausė mano mėgstamiausioms.

– Kokią turite asmeninę (šeimos) biblioteką šiandien, kaip ją formuojate? Juk esate graži humanitarų šeima.

– Namų biblioteka labai didelė. Mano vyras Edmundas nuo paauglystės stulbinamai daug skaitė. Buvo galvą pametęs dėl užsienio autorių. Kai nerasdavo norimos knygos vertimų į lietuvių kalbą, skaitė rusiškai, o pamatęs, kad ir šia kalba ne viską gali gauti, išmoko lenkų kalbą. Visa, ką laikė esant vertinga, norėjo turėti savo, tad daugybę metų pirko, pirko, pirko. Pirktų ir dabar, tik nebėra kur knygų sudėti. Per abu esam sukaupę bemaž visą klasikinę lietuvių literatūrą – ir prozą, ir poeziją. Nemažai vietos užima ir šiuolaikinių lietuvių autorių knygos, tik jas kas keleri metai peržiūrim ir kai kurių atsisakom. Mano rūpesčiu, žymią mūsų bibliotekos dalį sudaro literatūros ir tautosakos mokslų leidiniai, folkloro rinkiniai, žinoma, ir vaikų knygos. Prie viso, ką suminėjau, dar galima pridėti abiejų įsigytus žodynus, žinynus, enciklopedijas, filosofinius traktatus, dailės albumus.

– Ką skaitei vaikystėje, jaunystėje? Kurios knygos yra palikusios neišdildomą įspūdį? Ar įvardytum „pačią pačiausią“ knygą?

– Geriausiai prisimenu savo turėtas knygas – skaitytas suskaitytas. Pačios pirmosios – eiliuotos paveikslėlių knygos, tai vaikų dainų leidinėliai Du gaideliai, Išėjo tėvelis į mišką bei Salomėjos Nėries Senelės pasaka. Ir šiandien manau, kad į knygų pasaulį vaikus gali vesti ir bežodės knygos, bet į literatūrą, žodžio meną geriausia vedlė yra poezija, o iliustruotos vaikų dainų knygelės patiems mažiausiems yra puikus tėvų pasirinkimas. Prie mano mėgtų stambesnių poezijos knygų priklauso Kazio Jakubėno eilėraščių rinkinys Šimtas dainužėlių ir Kosto Kubilinsko eiliuotų pasakų knyga Buvo buvo, kaip nebuvo. Prie šių šliejasi įvairiažanrė Nėries kūrybos rinktinė Baltais takeliais bėga saulytė. Iš ten skaitytų kūrinių man, vaikui, ypač artima buvo eiliuotoji psaka „Našlaitė“, o paauglystės metais, rengdamasi mokykliniam deklamuotojų konkursui, atmintinai išmokau poemą „Marija Melnikaitė“ ir, žinoma, sužibėjau. Iš turėtų pasakų knygų įspūdingiausios – lietuvių liaudies pasakų rinktinė Užburta karalystė ir Hanso Christiano Anderseno Pasakos. Išskirdama mėgtas realistinės prozos knygas, turiu paminėti Eriko Kestnerio Dvynukes, Emilį ir seklius, Astridos Lindgren Baltosios rožės riterį ir Anatolijaus Aleksino Nepaprastus Sevos nuotykius. O „pati pačiausia“ vaikystės knyga yra Janušo Korčako Karalius Motiejukas Pirmasis. Ko gero, todėl, kad Motiejuko išgyvenama vienatvė atrodė tokia artima manajai. Žinoma, imponavo Motiejuko širdies gerumas, jautrumas, rūpinimasis kitais.

– Ar šiltai prisimeni literatūros pamokas mokykloje? Kuriuos autorius pamilai mokyklos suole, kodėl?

– Nuo penktos iki dešimtos klasės literatūros mokė geriausia mokyklos lituanistė. Ji turėjo retą vidinę jėgą nepakeldama balso, vien žvilgsniu valdyti klasę. Pamokos buvo įtaigios, vedamos su stulbinama iškalba, puikiai struktūruotos ir turiningos. Man, žinoma, jos be galo patiko. Bet nutiko taip, kad paskutinėje klasėje mums buvo paskirta nauja mokytoja – pirmametė, ką tik baigusi studijas. Ji stengėsi, bet toli gražu neprilygo ankstesnei lituanistei. O mokiniai yra negailestingi juos nuvylusiems mokytojams. Ir viena tų negailestingųjų buvau aš. Ne, jokio šiurkštaus žodžio nesu jai pasakiusi, tiesiog sėdėjau pasipūtusi pirmame suole ir visa savo povyza rodžiau nepasitenkinimą. Prieš akis buvo baigiamieji ir stojamieji egzaminai, baiminausi, kad naujoji mokytoja tinkamai jiems neparuoš. Ką daryti? Išeitis tik viena – ruoštis, kaip išmanau, savarankiškai. Iš kur tik galėjau, susirankiojau mokslinių knygų apie programinius rašytojus, iki išnaktų įnikusi jas skaičiau ir konspektavau. Klausi, kokius autorius pamilau mokyklos suole. Negaliu atsakyti, nes man nebuvo svarbu, koks rašytojas, mane traukė pats analizės procesas. Ir štai tos mokslinės knygos, ypač Vytauto Kubiliaus Salomėjos Nėries lyrika, mane tiesiog pakerėjo.

– Kur studijavai ir kodėl pasirinkai būtent lituanistikos studijas?

– Mano mokykloje buvo tokia tradicija: paskutinio skambučio dieną pirmąją pamoką veda pirmoji mokytoja. Į šią pamoką mano klasės pirmoji mokytoja kiekvienam atnešė ką nors, kas primintų nutolusią pradinuko praeitį. Man padavė išplėštą sąsiuvinio lapą su mano, trečiokės, rašinėliu „Kuo svajoju būti užaugusi“. Skaičiau ir negalėjau patikėti: rašiau, kad noriu būti rašytoja. Negana to, į rašinėlį buvo įterptas trumputis mano sukurtas eilėraštis. Baigdama mokyklą, rašytoja tapti jau nebesvajojau, nors eilėraščius tebekūriau ir buvau nepiktai pravardžiuojama Poete. Norėjau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, vyliausi, kad aukštoji mokykla išmokys tokios analizės, kokią radau Kubiliaus knygose, ir įsivaizdavau, kad, tapusi mokytoja, aš galėsiu jos mokyti vaikus. Į Vilniaus universitetą stoti nesiryžau, atrodė, kur jau ten man, mergaitei iš paprastos Lietuvos pakraščio mokyklos, pakliūti, tad pasirinkau Šiaulių pedagoginį institutą. Skubėjau kuo greičiau įgyti „kubiliškosios“ analizavimo patirties, tad jau pirmame kurse įstojau į studentų mokslinės draugijos literatūros sekciją ir kasmet su pranešimais dalyvaudavau tos draugijos konferencijose.

– Kaip į Tavo gyvenimą atėjo vaikų literatūra kaip tyrinėjimo objektas? Kokius kursus dėstei universitete?

– Kai trečiame kurse vaikų literatūros mums dėstyti buvo pakviestas docentas Jonas Linkevičius, tuo metu dirbęs „Vagos“ leidykloje, mano nuostabai, buvau jam pristatyta kaip būsima šio dalyko specialistė – taip mano ateitį, kai baigsiu studijas, suplanavo tuometinė Šiaulių pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros katedra. Tačiau aš buvau naivi, romantiškai nusiteikusi mergina, susikūrusi idealizuotą savęs, mokytojos, paveikslą, tad, baigusi institutą, išvažiavau dirbti į Naująją Akmenę. Bet romantika gana greit išgaravo. Supratau, kad ne mokykloje mano vieta, ir kitą rugsėjį jau stovėjau prieš studentų auditoriją. Dėsčiau, kaip katedros ir buvo numatyta, vaikų literatūrą, be jos, dar ir lietuvių tautosaką. O ką dėstai, tą paprastai ir tyrinėji – taip pagrindine mano tyrinėjimų kryptimi tapo lietuvių vaikų poezijos tautosakiškumas. Šiaulių pedagoginiame institute tų dviejų dalykų užteko, kad susidarytų krūvis.

Visai kitokia situacija susiklostė persikėlus gyventi į Kauną ir pradėjus dirbti Vytauto Didžiojo universitete. Universitetui reikėjo tautosakos mokslo specialisto, galinčio dėstyti pačias įvairiausias folkloristines disciplinas, ir tuo specialistu teko tapti man. Iš pradžių kas semestrą turėjau parengti vis naują paskaitų ir seminarų kursą, per laiką jų susidarė ganėtinai daug: dėsčiau lietuvių tautosakos įvadą, lietuvių dainuojamąją tautosaką, lietuvių sakytinę tautosaką, lietuvių tautosakos istoriografiją, folkloristikos teoriją ir metodologiją, šiuolaikinį folklorą ir dar kitokių kursų, o pats mėgstamiausias iš visų buvo mano pačios pasiūlytas – mitas kultūros istorijoje. Vaikų literatūros dėstyti VDU neteko, tačiau atitrūkti nuo jos neleido Kęstutis Urba: kad dalyvaučiau konferencijose ir seminaruose, pamėtėdavo pranešimų temų, įtraukdavo į IBBY geriausių knygų rinkimo komisiją, užsakydavo straipsnių ir recenzijų Rubinaičiui. Akademiniams tyrinėjimams, kurie privalomi universitetų dėstytojams, dažnai rinkausi vaikų literatūrai artimiausią sritį – vaikų ir jaunimo folklorą. Moksliniuose leidiniuose esu paskelbusi straipsnių apie dabartinius vaikų anekdotus, šiuolaikinius erzinimus, rašytines paauglių mergaičių meilės istorijas, telefoninį jaunimo folklorą ir kt. Svarbiausias šios srities darbas – kartu su kolegėmis, buvusiomis mano studentėmis, išleista monografija Šiuolaikinis moksleivių folkloras.

Vaikų literatūros seminaras Vilniuje. Iš kairės: Gražina Skabeikytė, Anita ir Ilona (viešnios iš Rygos), Kęstutis Urba. 1986 m.
Vaikų literatūros seminaras Vilniuje. Iš kairės: Gražina Skabeikytė, Anita ir Ilona (viešnios iš Rygos), Kęstutis Urba. 1986 m.

– Kelis dešimtmečius kryptingai tyrinėji specifinę sritį – vaikų literatūros ir tautosakos, mitologijos jungtis, archajinių tekstų įtaką vaikų literatūros kūriniams. Kuriuos lietuvių vaikų rašytojus, aktualizuojančius tautosakos, mito pasaulį, išskirtum? Kuriuos kūrinius laikytum pamatiniais, kanoniniais?

– Kalbant apie tautosakos ir vaikų literatūros ryšius, pirmiausia, žinoma, minėtinos suliteratūrintos liaudies pasakos – tiek prozinės, tiek eiliuotos. Tik aktualizavimo, suvokiant jį kaip primirštų dalykų prikėlimą ir pritaikymą dabarčiai, šiose pasakose nedaug. Taigi reikia dairytis į autorius, kurie tikslingai siekė gaivinti į užmarštį nugrimzdusį tautosakinį ir mitologinį palikimą. Iš tokių poetų visų pirma reikia išskirti Sigitą Gedą, greta jo minėtini Leonardas Gutauskas, Martynas Vainilaitis, Anzelmas Matutis. Tautosaką aktualizavusių vaikų prozos klasikų priešaky – Vytautas Petkevičius. Iš šiuolaikinių prozininkų mitofolklorinę medžiagą sumaniai aktualizuoja Neringa Vaitkutė, Justinas Žilinskas, Vytautas V. Landsbergis ir stebėtinu kūrybingumu pasižyminti Kotryna Zylė. Kurios knygos kanoninės? Nemėgstu šio žodžio, nes jis susijęs su standartu, taisyklėmis. Modernioji literatūra labiau linkusi kanonus laužyti, o ne juos kurti.

Geriau paminėsiu kelias knygas, atvėrusias naujas mito ir tautosakos panaudojimo galimybes, – tai Gedos Baltoji varnelė, Vainilaičio Bruknelė, Beresnevičiaus Kaukučiai ir varinis šernas, o iš naujausių išskirčiau Kotrynos Zylės knygą Siela sumuštinių dėžutėje.

– Ar tautosaka tebėra aktuali šiandieniniam vaikui?

– Be abejo, tebėra. Kaip prieš kelis šimtus metų, taip ir dabar čiūčiuojamą, supamą kūdikį ramina ir migdo lopšinės. Žaidinamas dvimetis trimetis juoksis, krykštaus ir prašys dar ir dar virti jo delniuke košytę ar jodinti ant suaugusiojo kelių – svarbu, kad tik tėvelius kas pamokytų, kaip žaidinti. Ir specialiai mažiesiems sukurtos liaudies dainelės vaikams tebėra patrauklios. O kaip apsieiti be skaičiuočių? Nereikėtų užmiršti senųjų žaidimų, ypač grupinių, jie gali puikiausiai užimti vaikus. Aktualios tebėra ir liaudies pasakos – esama mokslinių darbų, kuriuose teigiama, kad jokios kitos knygos nėra tokios paveikios ir svarbios vaiko ugdymui kaip folklorinių pasakų. Čia minėjau tradicinę tautosaką, bet yra ir šiuolaikinė, gyvuojanti ne tik žodžiu kaip tradicinė, bet ir rašytine ar vizualine forma internete: vaikų anekdotai, šiurpės, sakmiškieji pasakojimai, burtai, minklės, žaidimai ir kt.

– Kai auginai savo sūnų Jorį, ar skaitydavai jam pasakas, kitas knygas? Ar siūlei jam savo mėgtas? O gal jį traukė visiškai kitokios?

– Liaudies pasakas Joriui ne skaičiau, o sekiau. Dieną ištaikiusi laiko pasiimdavau kokį pasakų rinkinį, susirasdavau jo amžiui tinkamą tekstą, greitosiomis perskaitydavau ir vakare pasekdavau. Iš knygų, kurias sūnui garsiai skaičiau, jį labiausiai patraukė Eno Raudo Pabaldukai.

Dail. Vladimiras Sutejevas. Pirmasis leidimas 1959 m.
Dail. Vladimiras Sutejevas. Pirmasis leidimas 1959 m.

Yra viena knyga, kuri susieja mano, Edmundo ir Jorio vaikystę, – tai Pifo nuotykiai. Edmundui ji buvo nupirkta, man – ne, bet gerai ją atsimenu, nes maža nuolat vartydavau kartu su pirmuoju vaikystės draugu, kuris tą paveikslėlių knygą turėjo. Iš Pifo nuotykių Joris, dar negebėdamas gerai kalbėti, išmoko dalį raidžių: vis baksnodavo pirštu į užrašytas viršelyje, klausdamas, kas čia, man pasakius, pakartodavo ir taip nejučia įsidėmėdavo. Beje, Jorio vaikystės metais mūsų namuose buvo kalaitė Pifa, nes drauge gyvenęs vyro tėvelis visus turėtus šunis vadino tuo pačiu vardu – Pifu arba Pifa, tad knygos herojų šunį Pifą Joris kurį laiką siejo su mūsų Pifa. Be Pifo nuotykių, kitų mano ir Edmundo vaikystės knygų Joriui įpiršti nepavyko – išklausydavo ar ūgtelėjęs prikalbėtas perskaitydavo, bet įspūdžio jos jam nedarė.

Svarbiausia Jorio mažų dienų knyga yra Kęstučio Urbos padovanota Beatrix Potter Pasaka apie triušį Petriuką. Mokėjo ją atmintinai ir, dar nemokėdamas skaityti, mėgo nustebinti apsilankiusius svečius: pasiimdavo knygą, pakviesdavo greta atsisėsti, kad svečias matytų tekstą, ir, versdamas puslapius, garsiai „skaitydavo“. Be to, triušis Petriukas buvo Jorio draugas, gyveno Lampėdžių pušyne, eidamas su seneliu pasivaikščioti, ten jį Joris, vienas pabėgėjęs į priekį, aplankydavo ir po to pasakodavo, ką triušis Petriukas sakė, o jei senelis paprašydavo nuvesti pas Petriuką, Joris paaiškindavo, kad dabar jo nėra – nubėgo prie Nemuno ir persikėlė į kitą pusę… Pradinėse klasėse susižavėjo Roaldo Dahlio knygomis, vėliau pasinėrė į tomus apie Harį Poterį.

Prisimenant laiką, kai visi trys drauge skaitėm „Pifo nuotykius“. 1992–1993 m. Evaldo Butkevičiaus nuotr.
Prisimenant laiką, kai visi trys drauge skaitėm „Pifo nuotykius“. 1992–1993 m. Evaldo Butkevičiaus nuotr.

– O ką pasakytum tėvams, kurie baiminasi lietuvių pasakų žiaurumo?

– Apie tai esu rašiusi, tad pasikartosiu. Pasakų siužetai yra tarptautiniai, tad žiaurumo primesti būtent lietuvių pasakoms negalima. Pasakos atspindi tų laikų, kada jos buvo sukurtos, realybę: kažkada ir galvos kapotos, ir ant kuolo sodinta, ir ant laužo deginta. Bet šitaip pasakose baudžiami piktadariai, ir vaikai tas bausmes suvokia kaip teisingą atpildą už blogus jų darbus, tad paprastai ne bauginasi, o džiūgauja. O kai žiauriai elgiamasi su tais veikėjais, kuriems vaikai simpatizuoja, tarkim, pamotė ragana sulaužo podukrai padedančios kalaitės kojytes, išgyvenami neapykantos raganai ir gailesčio kalaitei jausmai – negi nuo tokių jausmų reikia vaikus saugoti? Antra vertus, žiaurumo apstu ir dabartiniame gyvenime, ir kur kas šiurpesnio nei pasakų. Bet jei vis dėlto auginamas būtent nuo pasakų žiaurumo perdėm įsijautrinantis vaikas, patarčiau štai ką: kai tėvai seka ar skaito tokiam vaikui pasaką, juk mato jo reakcijas, tad prireikus siūlau pakreipti atitinkamą epizodą savaip, sušvelninti jį ar praleisti – taip, atsižvelgdami į auditoriją, pasakas sekdavo liaudies pasakotojai. O tiems, kas abejoja, ar iš viso vaikams reikalingos pasakos, rekomenduoju Bruno Bettelheimo knygą Kodėl mums reikia stebuklo.

– Esi viena ryškiausių lietuvių vaikų poezijos tyrėjų. Kokią vietą lietuvių vaikų literatūroje užima poezija? Kokias jos raidos tendencijas stebi šiandien?

– Turint omeny vaikų literatūros istoriją, ilgą laiką poezija užėmė panašią vietą kaip ir proza. Gal tik per XX a. paskutinius tris dešimtmečius ji švietė ryškiau, tada, kai knygas leido kaip niekada daug kūrybinę brandą pasiekusių autorių: Anzelmas Matutis, Martynas Vainilaitis, Sigitas Geda, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Ramutė Skučaitė, Leonardas Gutauskas, Juozas Erlickas. Dabartiniu metu proza lenkia poeziją. O atsakant į klausimą apie šiandienines vaikų poezijos raidos tendencijas, ko gero, reikėtų išskirti dvi. Pirmoji – modernėjimo, o antrosios glaustai suformuluoti dar negaliu, apibūdinčiau ją taip: taiklesnis šių dienų vaiko savivokos perteikimas. Pirmoji tendencija ilgametė, stebima maždaug nuo pereito amžiaus septintojo dešimtmečio, besireiškianti novatoriškais kūrybiniais ieškojimais; antroji – dar besiformuojanti, atspindinti įdėmesnį žvilgsnį į dabar augantį vaiką, ne į vaiką apskritai, ir, kas itin pabrėžtina, susijusi su pasikeitusiomis ugdymo nuostatomis.

– Kurie vaikų poetų debiutai nudžiugino?

– Labiausiai nudžiugino Daivos Čepauskaitės, Dainiaus Gintalo ir Evelinos Daciūtės pirmosios poezijos knygos vaikams.

– Išvardink savąjį, kaip sakoma, „visų laikų“ lietuvių vaikų poetų dešimtuką.

– Vytė Nemunėlis, Kostas Kubilinskas, Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Martynas Vainilaitis, Sigitas Geda, Janina Degutytė, Ramutė Skučaitė, Violeta Palčinskaitė, Juozas Erlickas. Būčiau linkusi pridėti dar kelis autorius, bet tada jau bus nebe dešimtukas.

– Šiemet Lietuvos IBBY skyrius švenčia trisdešimtmetį. Buvai viena pirmųjų jo narių ir iki šiol čia gražiai darbuojiesi, esi Rubinaičio redakcinės kolegijos narė. Kaip vertini šią organizaciją? Ko palinkėtum?

– Kai prisimenu, kokia vaikų literatūros sklaidos ir tyrimų situacija buvo prieš trisdešimt metų, kada tik brandinta IBBY skyriaus įsteigimo Lietuvoje idėja, ir kokia situacija yra dabar, turiu pripažinti, kad pokyčiai stulbinami. Nebandysiu jų detalizuoti, nes ką mūsiškis IBBY nuveikė, detaliai pristatyta leidinyje IBBY Lietuvos skyriui – ketvirtis amžiaus. 1993–2018, tik reikėtų pridėti dar penkerius metus. Nors vaikų literatūros sklaida, skaitymo skatinimu nūnai užsiima ir daugiau institucijų, veiklos kryptimis nė viena jų neprilygsta IBBY. Ko palinkėti? Ir toliau telkti žmones, kuriems rūpi vaikų literatūra. Kūrybingai atsinaujinant, atrandant kitų prasmingų veiklos krypčių, saugoti ir senąsias tradicijas.

– Ačiū už pokalbį.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2022 Nr. 4 (104)

 

 

 

 

Sveiki!

Tebūnie IBBY pasaulyje ir Lietuvoje

Nuotraukos pasakoja

Vieną 1991 metų gruodžio dieną

Sukaktys

„Dailininkai tiria ne išorinius reiškinius, o skverbiasi į dvasines struktūras“ (švenčiant dailininkės, vaikų knygų iliustracijų apžvalgininkės, dailės kritikės ir ilgametės „Rubinaičio“ žurnalo bendradarbės Irenos Žemaitytės-Geniušienės 90-ąjį gimtadienį)

Moksliniai tyrimai

„Remčiaus savo gyvenimo rytu“: vaikystės refleksija Jono Juškaičio kūryboje
Etiniai vaiko pasirinkimai Holokausto situacijoje: Icchoko Mero romanas „Ties gatvės žibintu“ literatūros etikos aspektu

Dalijamės patirtimi

Viešnagė Mažosiose Klampynėse

Retro

Žiema ir jos šventės senuosiuose vaikų periodikos viršeliuose

Atidžiu žvilgsniu

Apie krikščioniškąjį posluoksnį šiuolaikinėje lietuvių vaikų literatūroje
Pakartotos Juliaus Kaupo pasakos ir dar daugiau

Vaikų literatūros datos

2023 m. vaikų literatūros datos

Kronika. Informacija. Skelbimai

Kronika. Informacija. Skelbimai

Summary

SUMMARY

Vaikų literatūros rašytojai ir personažai meno kūriniuose

Šiaulius puošia Hanso Christiano Anderseno personažai

Mūsų partneriai ir rėmėjai