DAILININKAI – VAIKAMS (2018 M. VAIKŲ KNYGŲ ILIUSTRACIJOS)

Manau, nesuklysiu vaikų knygų iliustracijas pavadindama laidininkėmis tarp teksto ir mažojo skaitytojo sąmonės bei širdies. Kaip tik todėl joms tenka ypatinga misija – ne tik meninė, bet ir didaktinė. Juk iliustracija pajėgi savotiškai koreguoti tekstą, jį praplėsti, suteikti jam tokių reikšmės niuansų, kurie neišplėtoti arba kurių ten suvis nėra. Iliustracija pajėgi atskleisti tai, kas tik numanoma, o neretu atveju – sukurti tokias vaizdų nuotaikas, kurios tekstą tikra to žodžio prasme pražydina.

Mariaus Marcinkevičiaus Maži eilėraščiai mažiems („Tikra knyga“), be abejo, yra ne tie, kuriuos reikėtų „pražydinti“, – jie jau yra šviesūs, estetiški ir mieli. Rasos Jančiauskaitės iliustracijos, IBBY Lietuvos skyriaus įvertintos Aldonos Liobytės premija kaip reikšmingiausias metų debiutas, – ypatingos. Ne tik todėl, kad jos ekspresyvios ir savitos jau vien tuo, jog jų neįmanoma įsprausti į bendras (pavyzdžiui, retrospektyvines) iliustracijų tendencijas. Pati dailininkė, apibūdindama iliustracijas, kurioms jaučia trauką, yra sakiusi, kad dažniausiai ją sudomina tos, kurių piešinyje laužomos taisyklės ir atsiranda nerealistinių proporcijų. Tokias, tiesą sakant, iliustruodama Mažus eilėraščius mažiems, ji ir sukūrė. Vaikiški piešiniai, kurių stilistika čia pasiremta, – ne vien vizualiosios vaiko raiškos grožybė, bet ir emocinės dispozicijos išraiška. Yra žinoma, kad ryški, aiški, ištisinė vaiko nubrėžta linija rodo emocinę jos autoriaus pusiausvyrą. O popieriaus lapo suvaldymas vaizdu – vienas iš tikriausių vaiko savikliovos, pasitikėjimo savimi ir pasauliu požymių. Kaip tik tokiomis savybėmis pasižymi itin dinamiški ir įsimenantys dailininkės vaikišką raišką primenantys paveikslai, suteikiantys mažajam skaitytojui aiškias pozityvios emocinės laikysenos nuorodas.

Pasirodo, Marcinkevičiaus kūrinius galima iliustruoti įvairiai. Tačiau imtis jų po Aušros Kiudulaitės 2017 m. iliustruotos Draugystės ant straublio galo vis dėlto ir rizikinga, ir drąsu. Tokį rizikingą ir drąsų kelią pasirinko ne tik Jančiauskaitė, bet ir Lina Dūdaitė, apsiėmusi iliustruoti Marcinkevičiaus Sivužą („Tikra knyga“). Drauge su rašytoju ji pelnė IBBY premiją už geriausią metų knygą mažiausiems skaitytojams. Ir tai nestebina. Vaizdais perteikti dviejų tarytum nesusisiekiančių pasaulių – to, kuriame gyvena Paršelis ir jo draugė karvė, ir to, kuriame gyvena po ledu dūstanti Žuvis, – įtaigą ne taip jau paprasta, turint galvoje, kad šiuos nesusisiekiančius pasaulius dar reikia susieti. Beveik pastelinis Dūdaitės paveikslų koloritas, netikėtos žiemos peizažo interpretacijos, nuotaikingi veikėjų judesiai ir išraiškos, formuojančios subtilų lyriškumą, knygoje tampa itin šviesia prielaida, padedančia suvokti teksto vertybes. Manau, kad vaizdinius knygos veikėjų portretus skaitytojai pamėgs ne mažiau nei tuos, kuriuos jau spėjo pamilti. Tarp tokių – Dalios Karpavičiūtės Pūkis, valdantis visus kitus vaizdinius iliustracijos elementus spalvotuose Vytauto V. Landsbergio pasakų Pūkis ir traktorius ir Pūkis karalius (abi išleido „Dominicus Lituanus“) atvartuose, Vilijos Kvieskaitės sukurti personažai, savo gyvenimą pradėję Beno Bėranto Riešutorto puslapiuose dar 2017 m. ir, regis, po metų linksmai perstriksėję į naująją šio autoriaus knygą Baubaimė („Nieko rimto“), iliustruotą tos pačios dailininkės. Jie ryškiai matomi, pasižymi žaismingu plokščios formos dekoratyvumu, traukia savo menine įtaiga, formuojama dinamikos, tarytum atsitiktinės veikėjų santykius išreiškiančios kompozicijos priemonėmis, miela gyvūnėlių išraiška ir figūrų dydžių kontrastais. Kiek švelnesne ir ramesne stilistika pačius mažiausiuosius pamalonino ir Ieva Juknytė, iliustravusi Violetos Palčinskaitės Visi ką nors turi („Alma littera“). Eilėraščio veikėjai, kaip ir Kvieskaitės personažai, čia apsigyvenę pirmajame paveikslų plane, todėl jų santykis su skaitytoju aktyvus ir nuoširdus. Šį nuoširdumą sustiprina ir dekoratyvią vaizdinę reikšmę turintis šriftas.

Gebėjimas formuoti vaizdo ir teksto ryšį, kuriuo pasižymi minėti dailininkių kūriniai, – neabejotina iliustracijų vertės žymė. Žodžių ir vaizdų susidūrimas, anot Marios Nikolajevos ir Carole’s Scott¹, galėtų būti laikomas kontrapunktu, prilygstančiu polifoniniam savarankiškų melodijų susipynimui, formuojančiam nedalią kūrinio visumą. Monikos Vaicenavičienės parašyta ir iliustruota Per balas link aušros. Pasakojimas apie daktaro Jono Basanavičiaus keliones ir darbus („Tikra knyga“), kuri pelnė IBBY gražiausios metų knygos premiją, pavadintą Domicėlės Tarabildienės vardu, kaip tik ir įvertinta už teksto ir vaizdo vienovę, nominacijoje vadinamą ne kontrapunktu, o sinergija, tuo pabrėžiant didžiulį teksto ir vaizdo sąveikos poveikį. Jono Basanavičiaus biografija knygoje papasakota glaustai ir paprastai, bet iliustracijos leidžia akims pasiganyti po tas smulkmenas, kurios suteikia pasakojimui vitališkumo ir autentikos. Pavyzdžiui, anuometinių laikraščių antraštės, iškabos, pastatų detalės. Tad drauge su tekstu iliustracijos panardina skaitytoją į tokią istorinę aplinką, kurioje kondensuotai perteikti herojaus gyvenimo įvykiai tampa gyvi, o iliustracijų spalvinių ir kompozicijos akcentų dėka – emociškai įtaigūs.

Pažinti istoriją paaugliams padeda ir Birutės Bikelytės piešiniai Linos Mickutės Iliustruotoje Vydūno gyvenimo ir kūrybos istorijoje („700 eilučių“) – drauge su nuotraukomis jie sudaro vaizdų koliažą, turintį komikso bruožų. Tai ne vien Vydūno gyvenimo ir aplinkos elementai, bet ir pasaulio įvykių vaizdai, padedantys suvokti ir istorinio meto ypatumus, ir Vydūno veiklos svarbą. Panašia komponavimo logika rėmėsi ir Jurga Šulskytė, iliustruodama Audronės Meškauskaitės Interviu su daiktais („Nieko rimto“), ir Audronės Meškauskaitės bei Aurinos Venislovaitės Istorijos skanėstų („Žalias kalnas“) iliustruotoja Inga Dagilė, kuri įdomius, tarytum periferinius Lietuvos praeities kampelius pripildė žvilgsniui sustoti neleidžiančių judrių ir šmaikščių kompozicijų, išplitusių po visą lapą arba atvartą. Kadangi knygoje aprašomos istorijos – įvairūs išradimai, Baltijos jūros amžius, tarpukario požiūris į dviračiu važinėjančias moteris – tarpusavyje tarsi nesusijusios, tai ir iliustracijose jungiama be galo daug įvairių vizualių elementų. Jose varijuojama artimais ir tolimais žiūros į daiktus taškais, kaitaliojamas šrifto dydis. Tačiau kaip tik tokia iš pažiūros atsitiktinė paveikslų kompozicijos logika suderina juos su tekstu, kurį, kaip ir iliustracijas, galima laikyti tiesiog smagiai skaitytojui prieš akis pažertais praeities perliukais, autorių žodžiais tariant, – skanėstais.

O štai Marius Zavadskis iliustruodamas Dalios Dilytės Senovės graikų pasakas („Sofoklis“) gerokai nutolo nuo istorinio antikos konteksto ir iliustracijų graikiškumo siekė ne pažodiniu graikų pasakų perteikimu, o savita antikinių vazų tapybos interpretacija. Ochros raudoniu šviečiantys Zavadskio personažai, nelyginant raudonfigūrės graikų keramikos veikėjai, pasižymi sugrakštintomis, pailgintomis proporcijomis ir rakursų laisvumu. Jų siluetai aiškiai matyti ne juodame fone, kuris, kaip žinia, leisdavo išryškėti figūroms graikų keramikoje, bet baltame knygos popieriaus lape. Kaip tik dėl to jie tokie raiškūs ir įsimenantys.

Tokia pat laisva istorinės stilistikos interpretacija ženklina ir Mariaus Jonučio iliustruotas lietuvių liaudies stebuklines pasakas Karalaitė ant stiklo kalno (sudarė Jūratė Šlekonytė ir Gytis Vaškelis, išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas). Liaudies meistrams Lietuvoje medis buvo pati prieinamiausia medžiaga. Ne tik architektūra ir liaudies buities daiktai buvo mediniai – net ir seniausi žinomi XVII a. tapybos kūriniai būdavo piešiami dažais ant medžio lentos. Todėl neatsitiktinai pasakų dvasia visuose dailininko iliustracijų elementuose reiškiama būtent medžio tekstūros išryškinimu  – jos nenugali net spalva. Mat iš tikrųjų iliustracijoms panaudotos polichrominės Jonučio skulptūros: jas nufotografavus trimatiškumas ir medžiagiškumas niekur nedingo, o tik dar labiau išryškėjo. Ir tas tikrumo pojūtis, panardinantis į jonutiškai stilizuotą pasakų detalių – laumių, tiltelių, šulinėlių, lėkių, klumpių – tirštumą, ne perkeltine, o tiesiogine prasme tampa pasakų stebuklų išgyvenimo jausmu.

Skaitytojų dėmesį verta atkreipti ir į Monikos Marijos pasakų knygos Patisonas Dublis ir cukinija Sprakselina iškeliauja (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“) monochromines Lino Spurgos iliustracijas, kurių nuotaikų įtaigą dailininkas išgavo ne tekstūros tikrumu ar gamtos formų realizmu, o kaligrafijos, kurioje jis specializuojasi, priemonėmis. Bet šias priemones – estetiškus dydžių kontrastus, plokštumos ir trimatės formos gretinimus, formos švarumą, subtilias juodo, balto ir pilko atspalvio variacijas ir ritminę jų kaitą – jis pavertė grafikos vaizdų raiška.

Aptarti pavyzdžiai leidžia teigti, kad meniškai raiškiausiose knygų iliustracijose vyrauja aiškiai matomas dailininkų siekis išvengti statikos. Juk iliustracijos, kaip ir pati knyga, yra reiškinys, atspindintis šiuolaikinį gyvenimo būdą – greitį, kaitą, vizualią įtaigą. Kaip tik todėl dailininkai linksta į asimetrines kompozicijas, neretai derina kelis įvairių dydžių šriftus, supindami juos su judriais, kartais fragmentiškais paveikslų komponentais, eksperimentuoja spalvomis, tekstūromis ir netikėtais jų sugretinimais. Tokiais vaizdiniais išraiškos būdais pasižymi dauguma tiek mažiesiems, tiek ir paaugliams skirtų knygų iliustracijų. Minėtinas tokiomis priemonėmis sukurtas ir visą knygos dizainą apimantis Kristinos Norvilaitės vaizdinis stilingumas Gyčio Norvilo knygoje Vėžlys Dūmas („Žalias kalnas“), Prano Mašioto Kiškio smaližiaus (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“) iliustracijų, kurias sukūrė Ieva Babilaitė, ekspresija arba Lino Bitvinsko eilėraščių knygos Kodėl miške švilpauti negalima (labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“) eskizišką studijinį piešinį derinančios Audronės Uzielaitės iliustracijos.

Kaip tik todėl aptartų iliustracijų kontekste netikėtai atrodo ramus, statiškas vaizdas. Vladimiras Leleiva, sukūręs R. J. Nabaus knygos Musė Luiza („Mažoji raidė“) piešinius, regis, sustingo praeitame laike. Piešiniuose romantišką musės Luizos meilę jis atskleidė tokiais vaizdiniais, kuriuose subtilus ilgesio, vienatvės ir tikėjimo jausmas išsiliejo švelniais, kruopščiai išpieštais knygos personažų paveikslais, jautriais tamsos, šviesos ir šrifto, atliekančio grafikos funkcijas, komponavimo deriniais. Pasakojimo intymumą lemia ne vien rami piešinių kompozicija, bet ir nedidelis knygos formatas, leidžiantis nujausti turinio kameriškumą. Šie estetiniai dėmenys lėmė IBBY komisijos sprendimą premijuoti Leleivą už meniškiausias dvispalves iliustracijas.

Prakalbus apie formatą, verta prisiminti, kad knygos menas, net visas jos dizainas dažniausiai tapatinamas su iliustracijomis. Bet apžvelgus 2018 m. knygas akivaizdus dažnai pasitaikantis nestandartinis knygų formatas, kuris drauge su menine iliustracijų kokybe byloja, kad vaikams kuriantys dailininkai orientuojasi ne vien į funkcinę, bet ir į estetinę knygos paskirtį, pajėgiai panaudodami poligrafijos galimybes tam, kad vaikų ir paauglių knyga neprarastų savo šviečiamosios, kultūrinės – taigi pozityviosios – misijos. Drįstu manyti, kad knygas skaitantys vaikai jiems dėkingi už pastangas.

______________________________________

¹ M. Nikolajeva, C. Scott, „The Dynamics of Picturebook Communication“, Children’s Literature in Education, 2000, Vol. 31, No. 4, p. 225–239.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2019 Nr. 2 (90)