Andersenas ir vaikai

Palikit baltas ilgesio rožes

Prie žalvarinio

Pasakos

paminklo!..

(Violeta Palčinskaitė)

Kas nežino garsaus danų rašytojo, XIX-jo amžiaus sūnaus, pasaulinę šlovę ir populiarumą pelniusio pasakininko Hanso Kristiano Anderseno?! Tai pasakų karalius, turėjęs nepaprastą vaizduotės dovaną, be galo jautrią širdį, skaudžią nekilmingojo ir daug iškentėjusio vienišiaus patirtį… Šį autorių atrandame vaikystėje ir įsimename visam gyvenimui, nes susitikimas su Andersenu – tai tikros, didelės literatūros pradžia.

Andersenas – klasikinės literatūrinės pasakos tėvas, nes pirmasis Europoje atsiplėšė nuo tautosakos perpasakojimo, drąsiai supynė folkloro tradicijas su originalia išmone, gyvenamojo meto tikrovės atspindžiais, savo autobiografijos momentais, gausių kelionių įspūdžiais, net naujaisiais technikos atradimais, daug ką asimiliuodamas ir rašydamas labai sinkretiško žanro kūrinius. Siužetai paprasti, aiškūs („Eglutė“, „Piemenaitė ir kaminkrėtys“, „Bjaurusis ančiukas“, „Coliukė“, „Lakštingala“), bet koks žavus fantazijos ir realybės junginys, koks įtaigus tikrumo, gėrio, teisybės, humoro jausmas, kokia universali prasmė! Andersenas atskleidė didžiules literatūrinės pasakos galimybes, paakino kitų kūrėjų meninius ieškojimus. Kartu padėjo pagrindą šiuolaikinei pasakai. Dėl to ir įžymus novatorius, ir nemirtingas.

Ar Andersenas vaikų rašytojas? Sakoma, jog jis pats manęs: ne vien vaikų… Jam, kaip romantizmo krypties atstovui, pasaka, vaikiškumas, grožis, paprastumas ir pan. – pirmiausia tam tikras kodas. Galimybė paryškinti itin giliaprasmius dalykus.

Priešingai savo meto romantinei literatūrai, ypač vokiečių romantikams, Anderseno pasaulis – be siaubo, mistikos ar niūrios paslapties. Tai poetiškas, nuotaikingas, šiek tiek graudokas, šiek tiek linksmas pasaulis – artimas vaiko sielai. Yra čia išrankaus grožio, karališko puošnumo: gulbės, rožės, princesės,… pakylėti gamtos aprašymai. Narsiai pasišaipoma iš karalių, karalaičių ir aukštuomenės. Yra netikėtų stebuklų ten, kur jų niekas lig tol neieškodavo, t.y.visai negražiuose kasdieniškuose daiktuose – tokiuose, kaip adata, šilingas, vandens lašas, senas gatvės žibintas. Pagaliau kiekvienas čia gali atrasti ir save – paprastą, mažą, silpną, nelaimingą…

Anderseniškame pasaulyje esama kažko labai subtilaus ir poetiško. Neišsyk suvoksi, kad tai būtent VAIKYSTĖS ŽEMĖ, vaiko sielos raiška. Tas ypatingas dvasios polėkis, nuostabiai „švarūs“ pojūčiai, vaiko sapnų, svajonių, juoko ir ašarų skaistumas – tai, kas labai tikra ir šventa. Naivu ir paprasta, bet sykiu esmiška, giliamintiška.

Andersenas, tas keistuolis viengungis menininkas, vertino gyvenimą vaiko, poeto ir filosofo žvilgsniu. Kūrė skaudžiai šviesias pasakas, kuriose daugybė vaiko psichologijos dėsningumų: daiktai, augalai ir gyvūnai sužmoginti, ilgimasi (kartais ir sulaukiama) stebuklo… O už viso to, net ir už smulkių vaikiškų ydų šviečia gyvenimo ir žmonių santykių esmė, gilusis turinys… Antai vaikai iškilmingai ir jautriai laidoja vieversėlį, kuriuo gyvu nepasirūpino. Lyg ir nuoširdžiai atgailauja, bet čia pat nubloškia pražūčiai ramunę – vienintelę nuoširdžiausią paukštelio bičiulę. Virpa labai jautri nepastebėto, neįvertinto tikrojo grožio ir gailestingumo gaida… Nei barimo, nei pamokymo, tik filosofinis požiūris į tarpusavio santykius, tik liūdesys dėl gyvenimo netobulumo, tik plačiai suvoktas vaikiškumas kaip subtili būtino dvasinio sukrėtimo ir sielos nuskaidrėjimo užuomina – šitokia pasakos prasmė.

…Tas vaiko troškimas judėti, šėlti, prasimanyti! Anderseno pasakose daug visokio judrumo, judėjimo, net labai intensyvaus. Žydėjimas, Čiulbėjimas, keliavimas. Bet ypač dažnas skraidymas. Ir labai daug paukščių. Be to, skrendama ir sapne, svajonėse, atsiminimuose. Užtat pasaka daug gražesnė nei gyvenimas – joje yra dvasios polėkio, romantinio skrydžio („Šeimedžio močiutė“). Net patiems nelaimingiausiems („Mergaitė su degtukais“) duodama galimybė pakilti ir skristi, t. y. pagyventi gražiau, prasmingiau nei tikrovėje. O kokie menki tie, kurie netrokšta skristi ir niekuomet nepakils (kurmis, grambuolys, vištos ir kiti naminiai paukščiai)! Judėjimas ir statika, polėkis ir menkystė – vertinimas ir vaikiškas, ir filosofinis.

…O širdies gerumo apologija! Padidėjęs vaiko jausmingumas, visko, kas gyva, gailėjimas – tai tikrasis humanizmas vaikystėje. Miniatiūrinė mergytė Coliukė, silpna ir gležnutė, negalinti apsiginti, taip ištvermingai rūpinasi kitais. Jos širdies gerumas atgaivina sušalusią kregždutę. O žirnis („Penki iš vienos ankšties“), išdygęs prie sergančios mergaitės lango, suteikia jai tiek džiaugsmo, jog padeda prisikelti iš mirties patalo. Vaiko supratimu, širdies gerumas daro stebuklus: įveikia blogį, ligą, mirtį.

…Skaisti, be melo ir apgaulės vaiko siela – nepalyginamai pranašesnė už suaugusiųjų, pernelyg įpratusių veidmainiauti, prisitaikyti. Vaiko ištarmė: „Žiūrėkite, karalius visai nuogas!“ („Nauji karaliaus drabužiai“) – skamba kaip aukščiausioji teisybė. Skvarbus ir tiesus vaiko žvilgsnis nuvainikuoja ne vien apsimetinėjimą, bet atidengia ir aplinkinių nemokšiškumą, bukumą, kvailumą: prisiminkime, kaip imperatoriaus dvariškiai ieškojo lakštingalos, neturėdami nė supratimo, kas ji tokia, ir maža mergaitė buvo už juos visus pranašesnė.

…O draugystės ir meilės grožis tik vaikui šitaip spindi be trupinėlio savanaudiškumo ir išskaičiavimo! Sesers aukojimasis dėl brolių („Laukinės gulbės“), ištikimybė draugui ir visų kliūčių nugalėjimas („Sniego karalienė“), absoliutus atsidavimas meilei („Jūros karalaitė“) – tai maksimaliai išaukštinti jausmai, prieš kuriuos atsitraukia ir Galvažudžiukės nedorumas, ir Sniego karalienės šaltas protas. Apie Gerdą, iškeliavusią ieškoti savo draugo Kajaus, pasakoje sakoma: „Argi nematai, kokia ji galinga? Juk jai padeda žmonės ir paukščiai! Ji basa apėjo daugiau kaip pusę pasaulio! Jos visa galybė eina iš to, kad yra geras ir nekaltas vaikas“. Šitaip vaikystėje įsitikinama, kaip reikia saugoti ir beatodairiškai mylėti vienam kitą ir kokia laimė būti drauge.

…O vaiko ir seno žmogaus draugystė („Senieji namai“), nors pateikiama taip pat vaiko požiūriu, turi nemaža ir nesusikalbėjimo: mažasis gailisi senojo kaimyno, dovanoja Cinko kareivėlį, kad praskaidrintų jo vienatvę, tačiau senasis nesijaučia esąs nelaimingas – „mane dažnai lanko mano seni atminimai“. Vaikui nesuprantama vienatvės ir atsiminimų tiesa, tad ir senasis draugas lieka tam tikra poetiška mįslė. Ilgainiui, kai buvęs mažasis užauga, pats to nejausdamas tampa nostalgiškų atminimų saugotoju.

…Kai kurie sudėtingi, abstraktesnio pobūdžio klausimai vaiko protui vis dėlto sunkiai įkandami. Pavyzdžiui, nepakartojamos žmogaus individualybės prasmė, gyvenimo tikslas ir laimė, kančia, likimas ir pan. Andersenui „pasitarnauja“ konkreti istorija, vaizdingas, labai detalizuotas ir niuansuotas pasakojimas, o ypač supriešinimas, aktyvinantis vaiko mąstymą, padedantis gretinant greičiau susigaudyti. Šitaip supriešinamas egoizmas ir dosnus savęs išdalijimas aplinkiniams („Sraigė ir radastas“), tikrumas ir dirbtinumas („Kiauliaganis“), savim patenkintų menkystų egzistavimas ir kilnumas, dvasingumas („Bjaurusis ančiukas“). Paprasta, net prastoka išvaizda dengia tikrąsias dvasios vertybes, kurias reikia išmokti pažinti.

Didelis Anderseno pasakų privalumas yra laisvas, o kartu geriausia prasme vaikiškas kalbėjimo tonas. Šis išminčius, poetizuojantis dvasios dalykus, kartu yra geras psichologas, sukuriantis jaukią, poetišką bendravimo su skaitytoju atmosferą, prabylantis kaip vyresnysis draugas: „Pasakysiu tau pasaką, kur esu girdėjęs dar mažas būdamas. Kiekvieną kartą, kada tik ją atsimenu, ji man rodosi vis gražesnė. Matyti, pasakos, kaip ir daugelis žmonių, kuo toliau, tuo jos darosi gražesnės“. Net kai istorija liūdnoka, kai atveriamos gyvenimo skaudžiosios pusės, pasakotojas nei pyksta, nei kaltina, tik graudokai ar ironiškai šypteli, neišsklaidydamas viso pasakojimo šilumos: „Jie galvojo, kad jie dideli ponai ir gali kiekvieną dieną išvaryti savo daržininką. Bet jo nevarė – juk jie buvo geri žmonės (…). Štai visa istorija apie daržininką ir jo ponus. Dabar gerai pagalvok apie ją!“ Kalba švelni, atsargi, su potekste, o sykiu turinti didelę apibendrinimo galią, – tikra pasakojimo meistrystė.

Vaikiškumas – ir turiniu, ir pasakotojo kalbos lygmenyje – Andersenui yra svarbus dvasinis reiškinys, principinė jausena. Antai vienoje pasakoje senelė skaito iš Biblijos: „Jei nebūsite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę!“. Tai raktas į Anderseno kūrybą: kas išlieka vaikiška, nesustabarėję, tas dar neprarasta kaip tikrasis žmoniškumas. „Taip jie ten sėdėjo greta, jau užaugę, bet kaip vaikai, jų širdys tebebuvo vaikų, o iš dangaus švietė skaisti saulė, ir aplink kvepėjo pavasario oras…“.

Anderseno kūryba daugiasluoksnė. „Nemanykite, kad kai jau pasakos, tai tik vaikams teskaityti,“ – rašė Šatrijos Ragana, recenzuodama Anderseno kūrybą dar 1925 m. – /…/ tik vyresnis amžius tegali suprasti visą jose paslėptą prasmę, kuri yra visur kilni ir gili. /…/ Kiekviena tų pasakų pakels jūsų sielą ir pralobins širdį“. Iš tikrųjų – įžymiojo pasakininko kūriniai atskleidė ir suaugusiajam skaitytojui gyvenimą teisingiau ir giliau, nei daugelio autorių ( o ir paties Anderseno) romanai, apysakos, pjesės.

Danijoje pradėjo rinkti pinigus H. K. Anderseno paminklui dar rašytojui tebesant gyvam. Tai buvo negirdėtas daiktas. (Yra tokia Anderseno pasaka „Negirdėtas daiktas“ apie įžymų meistrą: „tarp tiek žmonių neatsirado nė vieno, kuris būtų jam pavydėjęs, – o tai iš tikro buvo negirdėtas daiktas!“). Danija vėluodamasi stengėsi atiduoti duoklę savo talentingajam tėvynainiui, kurio ilgai nepripažino ir kurį skriaudė. Turėjo ateiti nauji žmonės, išauklėti Anderseno pasakų kilnumo ir didžiadvasiškumo.

Paminklas pastatytas Kopenhagos Karališkajame sode. Čia niekad netrūksta žmonių. O ypač vaikų…

Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 1 (2)