Daugiau negu vaikų rašytojas

Įvadas į Hanso Kristiano Anderseno kūrybą

1: Pasakininką Anderseną žino visas pasaulis. Europos šalyse, JAV, Pietų Amerikoje ir Australijoje bei kitose pasaulio dalyse, pavyzdžiui, Rytų Europoje, Kinijoje ir Japonijoje, pirmiausia žino ir mėgsta pasakas „Bjaurusis ančiukas“, „Mažoji jūros mergelė“, „Lakštingala“, „Mergaitė su degtukais“, „Nauji karaliaus drabužiai“, „Drąsusis alavo kareivėlis“ ir paprastai nuostabią paties autoriaus istoriją – „Mano gyvenimo pasaka“.

Vertimai į daugiau kaip 120 kalbų, vis kartojami leidimai ir nauji vertimai, animaciniai filmai, netgi jaunimo operos (kaip, pavyzdžiui, Australijoje) – visa tai jį leidžia laikyti šiandien vienu iš garsiausių pasaulio rašytojų. Plačiųjų sluoksnių jis žinomas būtent todėl, kad rašė vaikams. O tai paprastai būdinga kitiems pasauliniams literatūros autoritetams.

Bet ką gi, tiesą sakant, žino apie Anderseną platusis pasaulis? Vargiai ar daugiau negu 15 iš visų 190 jo sukurtų pasakų ir istorijų¹. Ir visi šie mažojo žanro tekstai priklauso pirmajam jo kūrybos tarpsniui, tai yra 1835–1850 metų (ypač pirmųjų septynerių) periodui – iš rinkinio, kuris vadinosi „Pasakos, pasektos vaikams“. Nuorodą į vaikų auditoriją Andersenas pateikia po 1842 metų, suvokdamas, kad jo pasakos jau nuo pat pradžių peržengė vaiko akiratį, o kai kuriais požiūriais vaikiškumas būdavo tarsi nekalta priedanga, žaismingai pasitelkiama netikėtai radikalesnei tiesai pasakyti.

Kadangi Andersenas pasaulyje šlovinamas beveik tik vien kaip vaikų rašytojas, nesunku pastebėti, kad iš esmės jis jau tapęs šitokios šlovės auka.

Istorijoje „Šešėlis“² mokslininkas, rašantis knygas apie gėrį, grožį ir teisingumą, paklūsta nuo jo atsiskyrusiam ir stebėtinai apsukriam šešėliui. Tai tarytum netikėta paties autoriaus gyvenimo ir likimo antipasaka. Nes pats Andersenas, kaip pasaulinio garso vaikų rašytojas, tam tikra prasme yra tapęs jo gyvenimą nugalėjusia šešėline figūra, atsiskyrusia nuo to Anderseno, kurį iš esmės vis dar galime laikyti didžiuoju nepažįstamuoju.

Vadinamosiose Anderseno „Pastabose“³ randame dažnai cituojamus žodžius, taikytus pirmosioms keturioms pasakoms: “/…/tai buvo pasakojama vaikams, bet kad ir vyresnieji galėtų klausytis“. Vokiškai parašytoje autobiografijoje (1847), kurioje pirmiausiai išsamiai kalbama apie romanus, pjeses, Andersenas, aprašydamas 1843 metų įvykius, įterpia keletą komentarų, susijusių su pasakomis: „vaikai daugiausia gėrisi ir džiaugiasi tuo, ką noriu pavadinti stafažu* (Stafažas – antraeiliai tapybos kompozicijos elementai, pvz., mažos žmonių figūrėlės peizaže. Red.pastaba), o vyresnieji, priešingai, domisi gilesnėmis idėjomis“. Tai visai nedviprasmiška užuomina apie simboliškumą ir imanentinę gyvenimo išmintį net ir tų pasakų, kurios neabejotinai laikomos vaikų pasakomis.

Kai 1842 metais švedų vaikų žurnale „Lekkamraten“(„Žaidimų draugas“) buvo publikuojama „Jūros karalaitė“, Andersenas jau iš anksto užsiminė leidėjui Larsui Johanui Hiertai, kad šią gražią, bet iš dalies liūdną pasaką labiau tiktų išleisti atskira knygele, nes ji daugiau skirta suaugusiajam⁴.

Toks dviplanis pasakojimas, kada perteikiama suaugusiųjų gyvenimo patirtis ir tas gyvenimas aiškinamas vaikų auditorijai, nulemia ironija. Ironija, įgyjanti daugybę atspalvių originalo tekstuose, vertimuose paprastai išnyksta arba tiesiog nepastebima. Tai galbūt buvo viena iš esminių priežasčių, dėl kurių ne skandinavų šalyse Andersenas beveik be išimties laikomas tik vaikų rašytoju. Taigi iškyla klausimas, į kurį norėtųsi aiškaus atsakymo: kas gi vis dėlto yra tas „nepažįstamasis“ poetas Andersenas?

2: Žodžio menas ir fantazija yra būtinos, bet nepakankamos prielaidos tokio masto poetui, koks yra Andersenas, atsirasti. To žodžio meno ir fantazijos jo pasakose ir istorijose taip gausu, kad jau vien tai daro pasakojimą ypatingai žavų. Mažas kasdieniškasis pasaulis, apie kurį pasakojama su humoru ir ironija, fantastiškai atgyja ir neįprasto stebėjimo kampo bei savitos pasakojimo manieros dėka staiga atsiveria kaip nepažįstamas, netikėtas ir kartu nepaprastai artimas. Tačiau prisideda ir tai, kas moderniam klasikui yra dar svarbiau: nepakartojami išgyvenimai ir skvarbus žvilgsnis į sielos gelmes bei kasdienės elgsenos pavyzdžius.

Pačiam Andersenui buvo visiškai aišku, kad laikmečio socialinis fonas ir jo asmeninis gyvenimas yra ne tik daugelio jo kūrinių medžiaga, bet ir išskirtinės jo poetinės pozicijos sąlyga bei paaiškinimas. Pirmojoje spaudai įteiktoje autobiografijoje „Mano gyvenimo pasaka“, kuri buvo parašyta „Pilnam raštų rinkiniui“⁵ rašoma: “/…/mano gyvenimo istorija [bus] geriausias komentaras visiems mano darbams“. Dar 1838 metais, į trečiojo romano „Tik smuikininkas“ vokiečių kalba leidimą Andersenas sutiko įdėti savo biografiją⁶, kuri palydėta prancūzų literato Ksaviero Marmiero biografinio rašinio⁷ dar plačiau pasklido, paspartindama ir taip jau greitą Anderseno šlovę ir sėkmę.

Andersenas buvo pašalietis, vienas iš nedaugelio, kuriam pavyko peržengti besibaigiančio absoliutizmo tuometinėje luominėje danų visuomenėje ribas ir pakilti iš pačių žemiausių sluoksnių iki aukščiausiųjų ne tik tėvynėje, bet ir kaimyninėse šalyse – Švedijoje, Vokietijoje, kur kunigaikščių ir karaliaus rūmuose jis tapo artimas bičiulis ir gerbiamas svečias.

Pagal šiuolaikines sąvokas Anderseną ir jo socialinę kilmę priskirtume proletariatui. Tą pavadinimą jis pats būtų tikrai atmetęs, nes ir autobiografijoje⁸ pirmiausia išryškinta spalvinga ir fantastiška tikrovė, kuri skaitytojams ir draugams buvo visiškai nežinoma, nors egzistavo čia pat už durų. Abiejose savo viešose autobiografijose Andersenas kildina save iš pasakiškai žiburiuojančios ir kartu skausmingos, bet kuo realiausios tikrovės ir ieško europinio garso įžymybės šaknų viename danų provincijos miestelyje tarp pačių žemiausių sluoksnių.

Gimė Andersenas 1805 metais Odensėje, Fiūno saloje. Jis buvo vargingo kurpiaus sūnus. Motina po ankstyvos vyro mirties stengėsi išlaikyti save ir berniuką sunkiai dirbdama skalbėja, o po antrojo vyro mirties (1833) visiškai prasigėrusi numirė vargšų namuose. Mažajam Hansui Kristianui nebuvo kitokios ateities – tik kurpiaus mokinio arba pagalbininko mažame fabrikėlyje amatas.

Giminės iš tėvo pusės puoselėjo mitą apie kilmingą šeimos praeitį, nors Hanso Kristiano pamišęs senelis buvo labai gerai pažįstama Odensės gatvių figūra, dažnai sekiojama besityčiojančių vaikų. Giminės iš motinos pusės buvo labai prislėgti socialinės naštos: ir senelei, ir jos pirmajam vyrui buvo gerai pažįstamas Odensės sunkiųjų darbų kalėjimas. Viena motinos sesuo, kurią Andersenas tuoj pat susirado atvykęs į Kopenhagą 1819 metais, pasirodė esanti viešųjų namų šeimininkė.

Bet motina, besisukdama skurdo rate, anot Anderseno, buvo prietaringai pamaldi ir darbšti, o tėvas – nerimstanti, nepasitenkinanti ir svajinga natūra – apsiskaitęs ir, kaip buvo būdinga to meto bažnyčiai ir mokyklai, su racionalaus mąstymo apie Dievą ir Kristų ženklu, tai daug vėliau buvo juntama ir poeto Hanso Kristiano mąstysenoje.

Odensė tuomet buvo be galo provincialus, atsilikęs miestelis, nors ir antras Danijoje pagal dydį, su 6000 gyventojų, kelių dienų kelio per kraštą ir Beltą atstumu nutolęs nuo sostinės užkampis, įsikūręs pažangon einančios Europos pakraštyje. Bet nepasakysi, kad miestas neturėjo kultūros ir pretenzijų. Nuo 1796 metų Odensė buvo vienintelis, be Kopenhagos, Danijos miestas, kuriame vasarą gastroliuodavo keliaujančios vokiečių ir Karališkojo Kopenhagos teatrų trupės. Be to, miestas turėjo katedrą su vyskupu, kapitulos dignitorių, karinę valdžią, princo guvernerio rezidenciją.

Hanso Kristiano kopimui aukštyn svarbus ir tas faktas, kad tėvai jį jau nuo septynerių metų vesdavosi į teatrą, ir ten „mažoji Fiūno lakštingala“ ir nuoširdus savamokslis, dainuodamas susirinkusiems miesto valdininkams, sukėlė susidomėjimą ir sutiko pirmuosius globėjus bei įsigijo draugų iki mirties. O vienas globėjas netgi atvedė jį į Odensės rūmus ir pristatė princui Kristianui (1840–1848 jis buvo Danijos karalius Kristianas Aštuntasis). Šis karališkasis priėmimas vis dėlto nuvylė jaunuolį, siekiantį lavintis ir atsidėti menui. Princas, kuris vėliau tapęs karaliumi jau mokėjo įvertinti Anderseno kūrybą ir netgi kviesdavosi jį pas save į Fioro salą kaip vasaros svečią, tuomet galvojo visai panašiai kaip Gėtė, – kai jo pagalbos reikėjo jaunam vilčių kupinam poetui aspirantui, – kad kiekvienam jaunam užvis svarbiau turi būti solidus amatas.

1819 metais, tuoj po konfirmacijos, keturiolikmetis Hansas Kristianas iškeliavo ieškoti laimės i Kopenhagą. Tai buvo ryžtingas šuolis į nežinomybę, be jokių garantijų, vien tiktai iš nesustabdomo veržimosi aukštyn. Iškeliavo ieškoti Aladino laimės, vaizduotėn įstrigusios dar iš tėvo skaitytos „Tūkstančio ir vienos nakties“, o vėliau Adamo Elenšlegerio populiari drama „Aladinas“ (1805) jam buvo pranašingas asmeninio ir literatūrinio likimo pavyzdys⁹.

Išvyka, kelionė, šaknų nutraukimas, kita aplinka, prisitaikymo sunkumai, gimtinės stoka, bėgimas ir kybojimas tarp to, kas palikta ir vis dar nepasiekta, nuo tada tapo jo gyvenimo savastimi ir kūrybos tema. Lydintys prieštaravimai ir bejėgiškumas buvo tarsi skola iki gyvenimo pabaigos, kurią Andersenas turėjo sumokėti už tą neišvengiamą pasitraukimą iš socialinės nevilties.

Kopenhagoj jis praleido trejetą metų, kukliai remiamas naujų globėjų, patyrė nesėkmę, bandydamas pradėti dainininko, šokėjo ar aktoriaus karjerą Karališkajame teatre.

Pjesės, kurias Andersenas pateikdavo teatro direkcijai, būdavo atmetamos kaip visiškai netinkamos. Beje, Andersenui buvo priekaištaujama dėl akivaizdžios mokyklinio išsilavinimo stokos. Bet rankraščiuose suradus talento kibirkštėlių, buvo nuspręsta, kad Andersenui praverstų mokslai eruditų mokykloje. Direkcijos narys, finansų įgaliotinis Jonas Kolinas, aukšto rango karališkasis valdininkas, iš karališkosios kasos paskyrė Andersenui reikalingų lėšų (auka „ad usus publicus“).

Mokslų pradžia Slagelsėje ir Helsingiore jautriam ir jau gerokai vyresniam Andersenui ėjosi su daugybe vidinių kančių. Ir vis dėlto jis siekė abitūros ir vadinamojo antrojo egzamino – Philosophicum, stojamojo egzamino į universitetą.

Kolinas ėmėsi privataus namų mokytojo vaidmens – Andersenas privalėjo visko klausinėti ir už viską atsiskaityti. Taip pamažu jis įėjo į Kolino namus tarsi „sūnus“. Be to, Andersenas laisvai pateko ir į jūrų laivyno kapitono, Šekspyro vertėjo, vėliau admirolo P.F.Vulfo šeimą ir buvo laikomas jos nariu.

Tiesą sakant, tai buvo neįtikėtinas proletaro vaiko laimėjimas, bet kaip tik dėl tos neįveikiamos proletariškos prigimties iškilo varginančių ir rimtų problemų. Amžina grumtis dėl pripažinimo ir vis atsiveriančios pašaliečio žaizdos nuodijo gyvenimą dar visą dešimtmetį netgi prasiskynus kelią pirmąja knyga „Žygis pėsčiomis“ (1829). Knyga buvo išties fantazijos kupinas kūrinys, paveiktas J. Paulio, E. T. A. Hofmano, iš dalies H. Heinės. Kūrėjo savigarbos jausmas ir socialiai nepilnaverčio individo pojūčiai, graužatis dėl danų kritikų nepripažįstamų kitų jo kūrinių formavo Anderseno būdą ir elgesį tuomet ir dar gerokai ilgiau.

Andersenas tapo laisvesnis nuo žmonių ir socialinių sunkumų, galėjo pats rinktis savo kaip menininko ir žmogaus kelią tiktai apie 1838 metus, kada jam buvo suteikta tradicinė karališkoji stipendija, garantavusi elementarų finansinį stabilumą, ir kada vokiečių kritika bei visuomenė ėmė vis labiau vertinti jo kūrybą.

Žvelgdamas į praeitį Andersenas savo vaikystę ir jaunystę buvo linkęs laikyti svarbiausiu patirties ir išgyvenimų šaltiniu. O daugelis biografų staigų, stebuklingą vargšo vunderkindo iškilimą jau seniai yra pavertę socialiniu mitu ir pasakiškos gyvenimo svajonės archetipu.

Tačiau reikia pastebėti, kad pirmaisiais kūrybos dešimtmečiais (apie 1830–1845 metus) jo, kaip savo namų šeimininko žmogiškąja ir finansine prasme, brendimo procesas vyko visai kitokiomis aplinkybėmis, negu kad tai atsispindi jo paties sukurtoje socialinėje mitologijoje. Buvo pasiekta nuomonės laisvė, savarankiškai išsiaiškinta kūrybos paskirtis, plačiai pažinta tikrovė, ypač tuometinė Europa, kurioje Andersenas dvasiškai jautėsi kaip namie – netgi labiau, negu Danijoje, o ypač pedantiškoje Kopenhagoje.

Vaikystės socialinis skurdas ir kartus patyrimas susiduriant su nerašytaisiais vėlyvojo absoliutizmo klasinės visuomenės įstatymais, žinoma, labiausiai lėmė Anderseno gyvenimiškosios pozicijos ir kūrybos savitumą. Reikėjo nuolat taikstytis prie pagrindinių laikmečio vertybių, iš esmės jomis abejojant. Tačiau lygiai taip pat svarbu, kad Andersenas brendimo procese per vaikystės ir jaunystės išgyvenimus įgijo patirties, leidusios jam atvirai žvelgti į realųjį pasaulį ir į Europos pažangą. Tai buvo neprieinama daugumai jo tėvynainių menininkų.

Tačiau nuostabiausia Anderseno biografijoje ne jo šuolis iš bedugnės į šviesą ir šlovę, bet dar daugiau – jo veržimasis iš provininio atsilikimo ankštumos į sąmoningai pasirinktą europinio masto asmenybės, savo laikmečio liudininko ir interpretatoriaus kelią ir kartais – kaip jis, pavyzdžiui, elgiasi prozos kūrinyje „Naujo šimtmečio mūza“ ir kelionių knygos „Švedijoje“ pabaigos skyriuje „Poezijos Kalifornija“¹⁰ – ateities pranašo kelią.

Visų pirma tos trys dešimtys ilgesnių ar trumpesnių užsienio kelionių (ilgiausiųjų trukmė – pusantrų metų) leido jam pamatyti ir dabartį, ir ateitį. Ypač ilga buvo kelionė po Europą ir Rytus – 1840–1841 aprašyta „Poeto turgavietėje“ (daniškai išleista 1842, vokiškai 1843, angliškai 1846) – ir abi viešnagės Anglijoje 1847 ir 1857, kurios išplėtė jo tarptautinių horizontų vaizdą.

Anderseno kelionių knygos¹¹ – tai romantiško poeto ir stropiai stebinčio žurnalisto kūrybos vaisius. Jos reikšmingos ne tiek kelionių aprašymais kiek poetišku meno kūrinių ir aplinkos, žmogaus ir kraštovaizdžio tyrinėjimu. Ir čia niekuomet nestinga to, ko reikalavo danų poetas Jensas Bagesenas: keliautojo žvilgsnio!¹².

Siorenas Kierkegoras, 1838 savo pirmą knygą paskyręs trečiojo Anderseno romano „Tik smuikininkas“ nuodugniai kritikai¹³ įrodinėjo aštuoneriais metais vyresniam ir jau daug apkeliavusiam kolegai menininkui, kad jis labiau sugebąs greitąja karieta važinėtis, negu į žmonių širdis pažvelgti. Tai buvo tipiška kopenhagietiška kritika, parašyta pradedančiojo autoriaus, kuris pats dar niekada nebuvo palikęs Danijos ir tik vieną kartą – Kopenhagą.

Ši kritika neteisinga. Andersenas kaip tik buvo modernus autorius, reklamuojantis techniką, pažangą ir gamtos mokslus. Jis juto laiko dvasią, turėjo ateities nuojautą, bet problemiška jo asmeninė patirtis ir nepaprastas jautrumas bet kokiam jo socialinio statuso vertinimui padarė iš jo ne tik satyriškai nusiteikusį pasaulio ir žmonių stebėtoją, bet ir psichologą, susipažinusį su „Aš“ tamsiąja puse ir turinti gerai užslėptą nuojautą.

Visas šis kompleksas geriausiai išryškėjo romanuose. Iš tikrųjų Andersenas neturėjo ketinimų tapti pasakininku. Jis norėjo būti dramaturgas, o labiausiai – romanistas. Iš viso 1835–1870 jis parašė šešis romanus. Pirmasis romanas „Improvizatorius“ pasirodė tais pačiais metais kaip ir pirmas nedidelis bukletas „Pasakos, pasektos vaikams“ – 1835. Tuomet danų literatūroje romanas dar buvo naujas ir neįdirbtas baras. Tik vyresnysis Anderseno draugas romantikas B. S. Ingemanas pirmasis ėmėsi romano žanro ir 1826–1835 metais, veikiamas V. Skoto, parašė istorinių romanų ciklą. Neregėta jo sėkmė paskatino ir Anderseną rašyti istorinį romaną. Bet sumanymas jam sunkiai pasidavė, ir tada Andersenas, pirmasis iš danų rašytojų pradėjo rašyti šiuolaikinius romanus – iš užburiančio romantizmo žengė į dabarties realybę ir tapo novatoriumi. Tačiau iš Ingemano pavyzdžio šis tas liko: Andersenas pareikalavo iš leidėjo, kad jo romanas išeitų tokio pat formato ir tokiu pat šriftu, kaip Ingemano. Tik taip jis manė sulauksiąs pasisekimo.

Iš pradžių Andersenas pagrįstai vylėsi, kad romanai bus didysis jo laimėjimas. Ir iš tikrųjų jie buvo tuoj pat verčiami ir sklido po pasaulį. Gerokai vėliau, 1852 metais, Miunchene jis sutiko pora amerikiečių, pasakiusių, kad jo romanų – o Andersenas tada jau buvo gerai žinomas pasakų kūrėjas – esą galima nusipirkti Amerikos geležinkelio stotyse.

Bet dar 1835 metais jo vyresnysis draugas ir vadovas, fizikas ir natūrfilosofas Hansas Kristianas Orstedas¹⁴ išpranašavo, kad romanai jį išgarsinsią, o pasakos padarysią nemirtingą. Tada Andersenas replikavo taip: „Bet aš tuo netikiu“.

Vis dėlto dvi aplinkybės vertė pradėti galvoti kitaip. Viena iš jų – jo pasakų populiarumas užsienyje (Danijoje kritikos pripažinimo reikėjo laukti ilgai) ir dėl to atsiradęs pasitikėjimas, kad šiame žanre jis jau pasiekė nepaprasto originalumo. Kita aplinkybė buvo triuškinanti jį kaip romanistą kritika, pradėta S. Kierkegoro 1838 metais. Po šios kritikos turėjo praeiti 10 metų, kad Andersenas išdrįstų vėl pasirodyti su ketvirtuoju, šiaipjau geriausiu savo romanu¹⁵.

Vis didėjantis reiklumas sau ir pasakos žanrui nulėmė, kad tik po 1842 metų jis leido įdėti paantraštę “…pasektos vaikams“. Jis suvokė šių tekstų mikrokosmosu atspindėsiąs ir gamtą, ir žmogaus gyvenimą, ir visuomenę, ir visatą, ir taip pasakysiąs daug daugiau, negu gali suvokti vaikai, įprastą vaikų pasaką jis tiesiog pavertė poezijos koncentratu. Naivumas ir vaikiškumas, kurį labiausiai mėgstama pabrėžti, kalbant apie jo pasakas, ir laikyti tai stiliaus individualumu, vis dažniau įgydavo kaukės, ironiško gesto, slėpusio visai kitą patirtį ir elgesį, paskirtį.

Nuo 1850 metų jis dažnai vietoj pasakų termino vartodavo sąvoką istorijos (daniškai – Historier), taip lyg norėdamas atitrūkti nuo tradicinės pasakos sampratos (liaudies pasaka, vaikų pasaka, romantinė istorija). Andersenas nedviprasmiškai aiškino, kad pasaka jam jau seniai tapo per ankšta. Reikėjo termino, aprėpiančio visas galimybes, ir būtent „istorija“ jam suteikė tą laisvę visokiems eksperimentams, kuriems jis atsidavė vėlesniuose proziniuose himnuose, realistinėse novelėse, filosofiniuose simboliniuose vaizduose ir įvairiuose svarstymuose apie kalbą.

Nors beveik 190 pasakų ir istorijų yra gana skirtingos, galima nesunkiai nustatyti, kas joms visoms savita, charakteringa. Išskyrus septynis tekstus, kurie tiesiogiai seka liaudies pasaka ir todėl vaizduoja tą neapibrėžtą pasakos pasaulį, pagrindinė jo pasakų ir istorijų dalis ateina iš kasdienio ir pažįstamo pasaulio aplinkos. Jo pasakos – ar jos verstų daiktus bei žvėris prabilti ir veikti, ar tiesiogiai vaizduotų žmonių gyvenimą – dažniausiai nagrinėja pažįstamą dabarties pasaulį. Atveriama nematomoji jo pusė, parodomas netikėtas momentas arba psichikos archetipinis pavyzdys. Viskas pateikiama nepakartojamu stiliumi, kuriame susipina daug plotmių: jausmas, paprastumas, satyra, atkaklumas, švelnus humoras ir gelmė.

Giustavas Vapero „Universaliajame amžininkų žinyne“¹⁶ 1858 metais rašė apie Anderseną: „Džiugina, kad pono Anderseno kūryboje, be dvasingumo, subtilios, užslėptos ironijos, šiek tiek primenančios Volterą, atpažįstame Šiaurės tautų jausmingumą ir svajingumą, apgaubtą išties rytietiškai turtingos fantazijos. Šių įvairių ypatumų darna padarė jį originaliausiu XIX a. poetu“.

Tačiau Andersenas nebūtų tiek pasiekęs, jei visą gyvenimą nebūtų puoselėjęs kito žanro – teatro. Už sakytinių jo pasakų intonacijų jaučiamas patyręs dramaturgas ir teatro žinovas. Vėlyvuoju danų absoliutizmo laikotarpiu Karališkasis teatras darė didelį poveikį kultūriniam liaudies švietimui, be to, tai buvo vienintelis teatras Kopenhagoje¹⁷. Todėl, kad gautų pajamų, daugybė danų poetų varžėsi dėl teatro – net ir tie, kurie apskritai neturėjo jokio scenos talento.

Andersenui scena pirmiausia buvo aistra. Vaikas būdamas jis vaidino lėlių teatre. O kai Odensėje išvysdavo gastroliuojančių vokiečių trupių vaidinimus, kuriuose, žinoma, nesuprato nė žodžio, toliau fantazuodavo namie ir surengdavo mini spektaklį, kuriame pats vaidindavo visus vaidmenis.

Kopenhagoje jis buvo priimtas į teatro dainavimo mokyklą ir vis dažniau – kol 1822 metais išvyko į lotynų kalbos mokyklą – gaudavo mažus statistų vaidmenis. Debiutuojančiam rašytojui sėkmę atnešė mažas vodevilis¹⁸ ir nuo tada jis beveik be pertraukos kūrė tekstus pjesėms, muzikinėms dramoms, vodeviliams ir operoms, taip pat verte ir redagavo studentų draugijos reviu pobūdžio komedijas, kurioms ir pats retkarčiais sukurdavo tekstą.

Aktorinis jo talentas neretai praversdavo. Jis skaitydavo pasakas tiek Danijoje, tiek Vokietijoje daugiausiai privačiam ar pusiau privačiam ratui, o nuo 1847 metų vis dažniau viešuosiuose susibūrimuose Danijoje, pavyzdžiui, 1858 metais įsteigtoje darbininkų sąjungoje. Andersenas buvo pirmasis poetas, išdrįsęs pralaužti ledus ir ėmęs skaityti tai naujai klasei, kuri kėlė nerimą buržuazijai.¹⁹ Tarp darbininkų paskutiniaisiais savo gyvenimo dešimtmečiais jis susirado savo pasakų klausytojų auditoriją: 500–1000 žmonių spiesdavosi aplink oratoriaus tribūną.

Lygiai taip pat jis pasiekė didžiausių sceninių laimėjimų 1847 metais naujai įsteigtame liaudies teatre „Casino“. Karališkajame teatre pasisekimo turėjo nedaug, daugiau nesėkmių. Andersenas galėjo didžiuotis ir ekonomiškai išgelbėjęs „Casino’“, kuriame pats dalyvavo savo kūrinių inscenizacijose ir netrukus tapo kontrolės tarybos nariu. Jo vadinamosios pasakos-pjesės buvo priimamos su entuziazmu ir iki naujo šimtmečio pradžios išsilaikė pirmiausia „Casino“, paskui liaudies teatro (Folketeatret) repertuare.

Tiek Danijoje, tiek ir užsienyje Andersenas buvo uolus ir kritiškas teatro ir operos lankytojas. Todėl jis išmanė teatrinio poveikio priemones ir tiesiogiai pažino Europos teatrų gyvenimą. Jo pasakų sceniški aprašymai ir dramiška kalbėjimo forma – tai novatoriško pasakojimo būdas, konfrontuojantis su akademišku to meto prozos kontekstu²⁰ išaugo būtent iš tos teatrinės Anderseno patirties. Su dramaturgo talentu pasiekta tobulumo pertvarkant pasakos žanrą.

3: Andersenas gana greit susilaukė išsvajotojo pripažinimo už savo romanus ir kelionių aprašymus, už pasakas ir lyriką iš danų visuomenės²¹. Kitaip buvo su kritika. Jos pripažinimo reikėjo palaukti. Jis taip ir liko pašalietis išsišokėlis, kuriam buvo prikišama „nevalyva“ kalba, neva asmens laikysenos savitvardos stoka ir nuolat pasitaikančios dėl nesutramdomos energijos kalbos klaidos. Nuo pat pradžių Andersenas ypač daug ir smarkiai kritikuotas Danijoje. S. Kierkegoras getiškosios lavinimo mokyklos vardu prikišo jam gyvenimiškojo požiūrio neturėjimą. Panašaus pobūdžio tvirtinimų iki šiol pasitaiko literatūros mokslo darbuose apie Anderseną²².

Iš tikrųjų Andersenas niekada nesitenkino harmoningu požiūriu į gyvenimą ir kaip žmogus nepasiekė tikro tobulumo. Bet kas gi tai pasiekia? Ir kodėl Andersenui keliami tokie reikalavimai, kurių net ir šiandien neatlaikome patys? Andersenui niekada nedavė ramybės vidiniai konfliktai, bet jis ir turėjo sunkesnę, negu tie gražiai, tobulai išsimokslinę menininkai, patirtį.

Vis dėlto klaidinga būtų jo kūryboje ieškoti vien tik neišspęstų konfliktų. Jis buvo ne tik savo laikmečio konfliktų atspindys, bet ir toli žvelgiantis ir mąstantis žmogus, kuris ieškojo savęs ir savo vietos pasaulyje, pajutęs nesibaigiantį veržimąsi, suvokęs menininką kaip beirstančio pasaulio išganytoją ir patyręs laikiną gyvenimo pilnatvę prieštaringų ir didelių išgyvenimų verpete. Ir nepaisant viso to, jis yra savojo didelių lūžių laikmečio liudininkas. Laikmečio, atsidriekusio iki mūsų dienų. Jis yra liudytojas be galo šiuolaikiškos dvasios, besiremiančios į poetiškos gyvenimo sampratos ir skelbiančios giluminio ryšio su pasauliu romantinę iliuziją.

___________________________

¹ Į šį skaičių įeina trumpos istorijos iš „Paveiksluotos knygos be paveikslų“. Užsienio šalyse, pavyzdžiui Japonijoje, pilname pasakų ir istorijų rinkinyje išleista ir „Paveiksluota knyga be paveikslų“, keista, kad Danijoje ji neišleista.

² „Šešėlio“ pradinis variantas sukurtas 1846 m., paskelbtas 1847 m. ketvirtojoje rinkinių serijoje, pavadintoje „Naujos pasakos“. Anderseną įkvėpė jo draugo Adelberto Šamiso apsakymų „Nepaprasta Šlėmylio istorija“ (1814) pagrindinė idėja.

³ Pirmosios „Pastabos“ paskelbtos 1863 m. pilno raštų rinkinio „Pasakos ir istorijos su iliustracijomis pagal V. Pederseno originalius piešinius II tome.

⁴ 1839.04.16 laiškas Hiertai. Daniškas pasakos originalo variantas publikuotas 1837 m.

⁵ Danų kalba pilnas raštų leidimas pasirodė tik 1854 m. Galutinis jo autobiografijos variantas pasirodė 1855 m. pavadinimu „Mano gyvenimo pasaka“. Andersenui dar gyvam esant vis dėlto vokiška redakcija paimta kaip pagrindas angliškajam leidiniui „The True Story of My Life“ (taip pat 1847), kuris tapo žinomas užsienio šalyse. 1853 m. kūrinių leidime biografija vokiškai vadinosi „Mano gyvenimo pasaka“. Daniško rankraščio pavadinimas skambėjo taip: „Mit eget Eventyr uden Digtning“ (tai yra „Mano paties pasaka be poezijos“).

⁶ Ši biografija buvo parašyta kapitono G. F. von Jenseno, jo vertėjo, tačiau remtasi paties Anderseno išsamia informacija.

⁷ Biografija 1837 m. perspausdinta arba cituota daugelio šalių tuometiniuose žurnaluose, pavyzdžiui, viename 1838 m. rusiškame žurnale, nors ta kalba dar nebuvo pasirodęs nė vienas Anderseno tekstas.

⁸ Iš viso Andersenas parašė tris autobiografijas. Dar 1832 metais rašė jaunystės autobiografiją, kurią išvykdamas į didžiąją savo pažintinę kelionę po Europą 1833–1834 m. paliko kaip rankraštį draugui. Tik 1926 matais šis rankraštis buvo aptiktas ir išleistas. Pavadinimą davė leidėjas „Levnedesbogen“ („Gyvenimo knyga“). Vokiečių kalba ją išleido Gisela Perlet 1993 m.

⁹ Ne tik Andersenui, bet ir daugumai danų rašytojų, net XIX a. pabaigos realistams Hermanui Bangui ir Henrikui Pontopidanui, romantiniai Aladino-menininko ir gyvenimo – mitologija buvo įkvėpimo šaltinis, o ir atramos taškas kritikai. Aladino personaže Andersenas matė save patį, vargingą kurpiaus sūnų, radusį stebuklingą žibintą, ir savo „laimingos prigimties dėka, t.y. dėl savo spontaniško genialumo gavusį princesės ranką ir karalystę.

¹⁰ „Naujojo šimtmečio mūza“ paskelbta „Naujose pasakose ir istorijose“ 1861 m. Švedijoje publikuota 1851 m.

¹¹ „Viena kelionė į Harcą ir Saksonijos Šveicariją (1831), „Šešėlių vaizdai“, „Poeto turgavietėje“ (1842), „Švedijoje“ (1851), „Ispanijoje“ (1862), „Apsilankymas Portugalijoje“ (1868). Prie kelionių knygų dar minėtinas romanas „Improvizatorius“ (1835), pagrįstas Italijos įspūdžiais, ir straipsnių ciklas laikraščiuose „Apsilankymas pas Čarlzą Dikensą 1857 metų vasarą“ (1860).

¹² Jensas Bagensas (1764–1826). Andersenui pavyzdys buvo jo visoje Europoje žinoma, Lorenso Sterno maniera parašyta kelionių knyga „Labirintas“ (1792–93).

¹³ Medžiaga iš užrašų.

¹⁴ Hansas Kristianas Orstedas (1777–1851) – žinomas fizikas, iš esmės aprašęs elektromagnetizmą ir atradęs aliuminį.

¹⁵ Turimas galvoje romanas „Dvi baronaitės“ (1848). Pirmas jo leidimas išėjo Anglijoje, po to iškart paskelbtas Danijoje.

¹⁶ Dictionnaire universel des contemporains. – Paryžius, Londonas, Leipcigas. 1858.

¹⁷ Senasis rūmų teatras Kristianborg pilyje buvo vėl atidarytas tik 1842 m. ir jame rodyti užsienio trupių spektakliai, vyko aktorių studentų repeticijos ir kt. Tik nuo 1855 m. jis pradėjo veikti kaip dramos teatras pilnąja to žodžio prasme.

¹⁸ Vodevilis buvo mėgiamas žanras tuomet įžymaus dramaturgo ir kritiko Johano Ludvigo Heibergo, kurio palankumo Andersenas uoliai siekė.

¹⁹ Turima galvoje aukštesnieji visuomenės sluoksniai, pavyzdžiui, danų riterių dvarai arba Vokietijos kunigaikščių, karalių aplinka.

²⁰ Revoliuciją prozoje nuosekliai darė pirmiausia ekspresionistai, Danijoje – be visų kitų – Hermanas Bangas.

²¹ Daug Anderseno eilėraščių vėliau tapo dainų tekstais. Užsienių šalių kompozitoriai, tokie kaip Šumanas ir Grygas, savo laiku sukūrė jiems muziką.

²² Neatsižvelgiant į Anderseno kaip pasaulinio rašytojo šlovę, daugiausiai jis yra kritiškai vertinamas pačių danų literatūros tyrinėtojų.

Iš vokiečių kalbos išvertė Regina Sinkevičienė

Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 1 (2)