Ilgaamžiškumo paslaptis
Nedaug yra kūrinių, kurių aktualumas amžiams bėgant nemažėtų. H. K. Anderseno pasakas skaitęs vaikas užauga ir jas tarsi vaikystės relikviją perduoda savo vaikams, anūkams. Tačiau ir suaugęs žmogus galutinai „neišauga“ iš tų pasakų.
Gal kaip tik H. K. Anderseno pasakų paveikti daugelis mūsų laikų (ir ne tik) vaikams rašančiųjų autorių yra sakę, jog nemato skirtumo tarp literatūros vaikams ir suaugusiems, nes lygiai taip pat kokybiškai reikia rašyti ir vaikams – kaip suaugusiems, tik dar geriau. Tai, suprantama, yra kalbėjimas apie literatūrą ir neliteratūrą, užmirštant arba nekreipiant dėmesio į skirtingas nei suaugusiųjų vaikų suvokimo galimybes. Mat specifinius vaikų literatūros bruožus labiau akcentavo (akcentuoja) vaikams rašantys pedagogai, ne vienu atveju pedagogiką ir psichologiją laikę svarbesniu dalyku negu estetinė kūrinio kokybė.
Ikimokyklinio, jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikas aplinkinio pasaulio daiktams, reiškiniams natūraliai priskiria savo (gyvos, mąstančios būtybės) savybes. Kadangi tokio amžiaus vaikams bet kokiame literatūros kūrinyje yra nemažai nežinomų dalykų, tuščių informacijos tarpų, vaikas vaizduote ir turima patirtimi mėgina juos užpildyti, užpildyti visada šiuolaikiškai. H. K. Anderseno pasakos tam suteikia visas galimybes: ryškios, pažįstamos buities detalės, opoziciški (juoda ir balta) veikėjų poelgiai, stereotipiškas opoziciškų herojų pasaulio vertinimas ir t. t.
Suaugusiojo „neapgauna“ H. K. Anderseno pasakose pažįstamų buities detalių, gyvenimiškų situacijų sukuriamas „tikro nutikimo“ įspūdis. Suaugusysis žvelgia giliau, mato gyvenimo patirtį apibendrinančius dalykus, įvairiai interpretuoja. Tad galima tarti, jog vaikui H. K. Anderseno pasakos – visiškai „realistinės“, nes autoriaus naudojami fantastikos atributai vaikui yra natūralūs, jo psichikos, sąmonės būklės reprezentuojami dalykai. O suaugėlis, matydamas keliamų idėjų universalumą, priima tai kaip pasaką, fantastiką.
Interpretavimo galimybių aspektu H. K. Anderseno pasakos patvirtina teiginį, jog literatūros kūrinys privalo būti daugiaplanis, jog meniškas literatūros kūrinys kelia daug polifoniškų idėjų, gali būti įvairiai perskaitomas, suvokiamas. Semiotikoje paprastai daugiaplaniškumas yra suprantamas tekstualiai, sakytume, „horizontaliai“. H. K. Anderseno pasakas galima interpretuoti ir „vertikaliai“ (skaitytojų skirtingo amžiaus skirtingos psichologijos ir galimybių suvokti prasme). Tai, matyt, būtų viena iš pagrindinių šio autoriaus kūrinių ilgaamžiškumo priežasčių.
Daugelis H. K. Anderseno pasakų kalba apie herojų santykius su aplinkiniu pasauliu, sociumu. Dažniausiai įtampa sukuriama supriešinant kelis veikėjus ar jų grupes, skirtingai vertinančias tuos santykius. Tačiau autorius stengiasi neišduoti savo simpatijų ar antipatijų, „apsimeta“, jog yra nešališkas, objektyvus, nors temos bei herojų pasirinkimas ir rodo jo etinį krikščionišką angažuotumą. Nepateikdamas išvadų rašytojas leidžia pačiam skaitytojui apgalvoti ir vertinti. Taigi H. K. Andersenas savo pasakose lyg genialus šachmatininkas – sužaidžia partiją beveik iki galo, tačiau palieka skaitytojui pasirinkti, keliais ėjimais, kuriomis figūromis, kaip bus duodamas matas oponento karaliui.
Stanislavas Lemas, kalbėdamas apie literatūrą, yra pasakęs, jog populiarus, ilgaamžis literatūros kūrinys neduoda vienareikšmių atsakymų į savo keliamus klausimus, nieko neapibendrina ir nepaaiškina iki „galo“. Visa tai paliekama skaitytojui. Tokią galimybę turi ir vaikas ar suaugęs žmogus, perskaitęs H. K. Anderseno pasakas: kiekviena nauja karta jose randa savo laiko ir aplinkos atributų, aktualijų, idėjų, individualiai jas interpretuoja, vis iš naujo jas užbaigia, išsiaiškina.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 1 (2)
