Knyga vaiką sieja su pasauliu

Kartą bibliotekoje aš pamačiau jauną kūdikio besilaukiančią mamą: ji rinkosi spalvotas knygeles. Iš jos liejosi akinanti laimė, užpildanti viską aplinkui.

Manau, kad neklystu: nuostabioji mama knygutes skaito vaikeliui po savo širdimi; ji kalbasi su juo ir dainuoja jam dainas. Kūdikis, retkarčiais lyžtelėdamas pirštelius ir nerimdamas šiltose, švelniose įsčiose, klausosi mamos balso. Motina ir vaikas viename kūne, oda liečia odą, – taip prasideda jųdviejų emocinis bendravimas, kuris vėliau ugdosi motinai glaudžiant ir glamonėjant jau gimusį vaikutį. Nušviestas šios minties, aš pajutau, kaip džiaugsmingai man širdį užlieja šiluma.

Mažas aš irgi, prisiglaudęs prie minkštos mamos krūtinės, klausydavausi jos dainuojamų vaikiškų dainelių, o apkabintas tvirtų tėvo rankų, girdėdavau jo pasakojamas istorijas apie didvyrius ir narsuolius. Na, o kai užsinorėdavau išgirsti kokią pasaką, žinodavau, kad geriausia ropštis ant kelių mylimam seneliui arba močiutei.

Pradinėje mokykloje mūsų auklėtojas, staiga prapliupus lietui, būdavo, nutraukia gimtosios kalbos pamoką ir, išsiėmęs iš kišenės pigią knygą popieriniais viršeliais, skaito mums graikų mitus.

Vaikystėje išgirsti pasakojimai, kaip ir juos papasakoję žmonės, išlieka atminty visą gyvenimą.

Pasakojimai ramindavo mane, atverdavo dar nepažintą pasaulį, ugdydavo manyje gerumo jausmą, padėdavo ištverti vienatvę ir susigrąžinti dingusią drąsą.

Kai jau pats turėjau šeimą, šią nuostabią patirtį kartu su žmona perdaviau savo vaikams. Taip praleisti metai man kaip tėvui buvo nepakartojama, pati didžiausia palaima. Žinoma, įvairiausių istorijų mes visų pirma sėmėmės iš knygų. Skaitydami kartu su vaikais, tarp veikėjų susirasdavome bendrų bičiulių ir drauge leisdavomės į keliones po pasaulį, kurio įsivaizduotas ribas praplėsdavo knygos magija ir galia. Knygos, kurių turiniu mes, tėvai, dalijomės su savo vaikais, virto mums dvasios namais, mūsų sielos tėvyne. Tai buvo tas siūlas, kuris tapo tvirta gija tarp mūsų ir mūsų vaikų.

Aš tikiu knygos galia. Joje, paprastoje ir kiekvienam prieinamoje, visam laikui išliks žmonių sielose užgimę pasakojimai, užrašomi neblunkančiomis raidėmis, o kartais ir pailiustruojami. Turėdamas knygą, gali atsiversti ją bet kada ir bet kur. Tada tu gali ištrūkti iš savo sielos ir patekti į kito sielą. Į sielą tų, kurių jau nebėra, į sielą tų, kurie čia pat, į sielą tų, kurių kalba ir kultūra mums nepažįstamos.

Knyga priklauso tiktai tau, bet kartu ji priklauso visiems pasaulio žmonėms. Jei būtų taip, kad kiekvienas vaikas mokėtų skaityti, jei kiekvienas vaikas turėtų bent po vieną knygą, aš neabejoju, kad pasaulyje nesutarimų būtų daug mažiau.

Tie suaugusieji, kurie dar prisimena vaikystę, visada žinos, ką reiškia būti paliktam vienui vienam. Ir jie dar turbūt nėra pamiršę, kad, apnikti vienatvės, pagalbos ir vilties pasisemdavo iš knygų ir pasakojimų.

Būna, kad knygų galią aš netikėtai pastebiu laikraščių puslapiuose ir televizijos žiniose. Aš matau, kaip nuo karo baisybių pabėgusių žmonių stovyklose vaikai vėl pradeda šypsotis greta maisto išvydę knygą arba išgirdę įdomų pasakojimą. Argi ši šypsena nėra pats geriausias liudijimas, kad puiki, vaikui skirta knyga yra mūsų indėlis taikos vardan.

Iš japonų kalbos išvertė Dalia Švambarytė

Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 1 (2)