Kelias pro namus

Dangaus durys dažytos

tėvas, ak tėvas sumanė statyt

tualetą, kad būtų sėdėt patogu

už tvarto kampo, prie malkų

pašiūrės, o durys į ežero pusę

sukalęs tupyklą tėvas kalbėjo

eik dabar, motin, matuotis

man tai kaip tik, man nereikia

jau nieko, o kaip, mano žmonės, bus jums

motina sakė, rakščių gal per daug

čia, juokėsi tėvas, turėsit ką veikt

šūkčiojo sesė, skersvėjis traukia

braukia per stuburą vėjas lyg pjūklas

gal per siaura dar skylė būtinoji

gal dar išpjaukim per porą pirštų

gal dar išpjaukim, pritaria tėvas

dar paobliuokim, kaip stalas bus

tėvas, ak tėvas pastatė namelį

kvepiančios lentos, durys dažytos

darbą padaręs, šypsosi tėvas

svietui margajam ant kelių tupiu

Sigitas Parulskis

G. Grass. „Skardinis būgnelis“: „Aš išvydau šį pasaulį dviejų šešiasdešimties lempučių pavidalo “. Taip prisimenamas gimimas. O nuo kokio amžiaus save prisimeni?

Galai žino. Nuo mažo amžiaus atsimenu. Gal ketveri metai buvo. Grįžo mano dėdė iš dvarelio, kariuomenės, vyrai gėrė alų, davė man paragaut vatų ir aš nukritau nuo lovos. Tai tą atsimenu.

Koks pirmiausia vaizdinys iškyla, kai pagalvoji apie vaikystę?

Gamta. Mano vaikystė praėjo Obelių apylinkėse, ten buvo daug dalykų kuriuos gali atsiminti. Mažulis miškelis, lazdynai, ežeras. Prastovėdavau prie ežero vasaros dienas. Namo palėpė didelė. Čia pagal Jungą – labai traukė palėpės. Ten žaisdavom tarp įvairiausių daiktų, rakandų.

Kada pradėjai skaityt? Ar prisimeni vaikystės knygas?

Skaityt išmokė mama, o iš kokios knygelės – neatsimenu. Atsimenu pasakas – slovakų, lietuviškas. Atsimenu „Pifo nuotykius“, knygelę apie indėnuką Kiką, kuris eina į kalnus, atranda erelio lizdą. Buvo tų knygų, ir mėgau skaityt. Labai gražiai atsimenu P. Mašioto knygas, dar kitas – apie keliones, Indiją, džiungles. Iš tų knygelių atsiranda egzotikos pojūtis, noras keliaut, plaukt laivais. Bet tai nebuvo pagrindinis dalykas. Visą laiką buvo ką veikti lauke – ir veiklos zona buvo didelė. Pakankamai buvo tikrovės ir nereikėjo mokytis gyvenimo iš knygų.

Kaip atsirado pirmasis tavo eilėraštis?

Gal kokioj septintoj klasėj. Rašinėjimai įsimylėjus. Mano pirmą eilėraštuką devintoj klasėj išspausdino rajoninis laikraštis. Jis buvo apie saulę. Dar taip gudriai parašytas. Skaitant atrodo, kad apie merginą. Kaip Maironio „Jau niekas tavęs“… Pradėjau mokytojai rodyti. Ji vis patardavo nerašyti kaip Marcinkevičius ar Martinaitis.

S. Geda yra rašęs: „aš atradau poeziją, kai praradau tėvynę ir namus. Tavo pirmos knygos anotacijoje yra tokie žodžiai: „karščiuojanti poezija apie vaikystę“. Ką tau reiškia vaikystės namai ir išėjimas iš jų?

Esu apie tai galvojęs. Iš savo vaikystės namų išėjau labai anksti. Jų nebėra, nugriovė. Ir tada prasidėjo gyvenimas lyg svetimuose namuose. Kai išeini iš vaikystės, pasidarai kaip nuomininkas šiam pasauly. Vaikystės aplinka, namai, daiktai reiškia daugiau negu daiktai. Tam tikras archetipas – pro langą matyti kryžius alyvų kalnely, šulinys savo vietoj, ežeras, upė. Pasaulis turėjo šventumo ženklų. Atsimenu – dar į mokyklą nėjau – labai bijojau miesto. Visai kita erdvė. Nebuvo jokių pažįstamų ženklų. Gal iš to ir randasi poezija – pereinant iš pažįstamo į nepažįstama…

„į lauką neištrūkti: / mokytis poterių iš katekizmo / keistos amžinybės / žodžiu… Iš kur tos tavo eilutės, ir ką tau reiškė tų tekstų skaitymas – gal tik mechanišką kartojimą?

Atsimenu tokią istoriją. Reikėjo mokytis katekizmo, kad prieičiau pirmos komunijos. Buvo pavasaris, užtvinusios pievos prie mūsų namų, išplautas kelias, baisiausia srovė. Vaikams labai įdomu mėtyti pagalius. Išlenda vandeninės žiurkės. Lydekos plaukdavo prieš srovę neršti į pievas. O kai reikia sėdėt namie ir mokytis katekizmo, kai kiti vaikai ten, prie vandens… Lyg ir neteisybės jausmas apima.

Tavo eilėraščiuose dažnokai kartojama: Dievas, bažnyčia, šventųjų paveikslai. Gal tai susiję su vaikystėje patirtais išgyvenimais?

Man tai buvo įdomus dalykas. Bažnyčia – visai kitokia erdvė, į kurią patenki iš kasdienybės. Kaip ir poezija. Ir žmonės ten elgiasi kitaip. Sakralinė erdvė, į kurią patenki, lyg ir baisu būdavo – gali kažkas atsitikt. Būdavo problema – išpažintis. Kaip nenusidėti mintimis, įdomių egzistencinių išgyvenimų patiri. Ir vaiko sąmonei tai daro įspūdį. Stacijos man buvo pirmieji dailės kūriniai, nes namuose nebuvo albumų. Tik šventųjų paveikslai – Šv. Marijos su kalavijais širdy. Todėl kūryboj ir išlikę to kito, kitokio pasaulio atspindžiai.

Vaikui nėra malonu kalt tikėjimo tiesas, atsakinėti, bet tokia prievarta pakankamai saldi, kai dabar prisimeni, nes tai visai kitokio pasaulio pažinimas. Nieko negalima reikalauti iš vaikų, jei jie nemato pavyzdžio. Jeigu nėra asmenybės, kuri įkvėptų tikėjimą. Reikia labai įdomios, gyvos asmenybės, kuri ieškotų būdų, kaip sudominti vaikus. Gal net vaidinimo forma. Vaikai labai greitai pajunta falšą, melą. Kodėl jie turėtų tikėti knyginėm tiesom, jei aplink visi elgiasi atvirkščiai? Čia jau visuomenės problema.

Esi rašęs: „Poezijos neverta skirstyti į vaikišką arba suaugusiųjų – ji arba yra, arba jos nė kvapo“. Tai kokia gi turi būti literatūra vaikams ar tiesiog literatūra?

Turi būti nesumeluoti dalykai. Parašyti atsakingai, su įkvėpimu. Ir suaugusiesiems turi būti įdomu skaityti vaikams sukurtas eiles. Nes atskirti, kad vaikai kvailesni, ir jiems galima gaminti bet ką – negalima taip. Tikrumo momentas turi būti. Tik specifika kitokia – reikia integruoti į vaikišką pasaulio supratimą. Jei poetas gali pažvelgti į pasaulį vaiko akimis – išeina įdomių dalykų, bet kai poetas suvaikėja – iki tariamo tam tikro štampo – įsivaizdavimo, kas yra vaikiška poezija ir kas yra vaikas, – tada lieka tik suvaikėjusio žmogaus sapaliojimas, veblenimas. Mokant eiliuot vaikams galima daug prirašyt, bet turi būti ir suvokimas: iš tikrųjų kuri, o ne meistrauji, eiliuoji šiaip sau.

Vaiką mieste esi pavadinęs: „žalias, bet jau apvytęs, apgeibęs daigelis, besiilgintis žalio daigo pavargusiam miesto veide.“ O gal tam vaikui jau nebereikia gerų knygų? Jis apakintas spalvoto žaidimų, filmukų, komiksų pasaulio?

Taip yra ir taip bus. Nieko nebepakeisi. Priklauso nuo tėvų. Jie turi vaikams parodyti kitokius dalykus. Tie komiksai, filmukai – viskas yra tik akims. Viskas tampa tik reginiais. Skursta žmogaus fantazija, kai viskas yra nupiešta, parodyta. Nes skaitydamas vaikas turi pats susigalvoti, kaip atrodo veikėjai, kaip jie kalba, elgiasi. O kai viskas parodyta – nelieka jokios erdvės. Knygelių parinkimas – visą laiką tėvų pasirinkimo problema. Kodėl vaikai dažniausiai deklamuoja prastus poetus? Yra suaugusių žmonių stereotipinis mąstymas ir jie tą mąstymą, poezijos supratimą diegia vaikams. Nenori, kad vaikai imtų tarkim, Gedos knygą ir skaitytų, o siūlo Kubilinską. Nesakau, kad tai blogai, bet kai esama įvairovės, kitokio pasaulio mąstymo, kažkodėl pasirenkama tai, kas lengviausia.

M. Martinaitis: „Donelaitis, Valančius, Vaižgantas, Krėvė… visa XIX a. poezija jau yra vaikams.“ Ar galvoji, kad vaikas gali suvokti klasikinės literatūros vertę?

Reikia mokėti ją perteikti. Tam bendram sraute jie yra įdomūs, bet kai mokytojas pradeda aiškinti, kad tai privaloma, kad yra taip, o ne kitaip – viskas subanalinama. Juk Donelaitį galima aiškint kaip nuotykinius dalykus – kaip kažkas vyksta, keičiasi, nekalbėti apie socialinę neteisybę – dalykus, atskirtus nuo bendro literatūros supratimo. Iš klasikos padaromas monstras pernelyg ją sureikšminant. Tas aiškinimas ne iš vaiko supratimo, o nuleidžiamos gatavos klišės. Vaikui kyla poreikis atstumti – gal geriau skaitysiu nerimtą nuotykinę literatūrą.

Atsimenu iš vaikystės tokį dalyką – žaisdavom suaugusiuosius. Juk vaikams tai labai įdomu – suaugusiųjų vaidmenys. Turi elgtis visai kitaip. Žaisdavom vyrus, žmonas. Išeidavom į karą. Būdavo įdomių, mistiškų dalykų. Žūdavom kare, gulėdavome balandose numirę. Paskui keliamės iš kapų valgyti. Mergaitės iš smėlio ir vandens „kepa“ bandeles. Suvalgom, vėl grįžtam į kapus. Vaikus galima įtraukti į žaidimą, ir taip kalbėti apie Žemaitės „Marčią“ – tada vaikai gali suprasti, įsivaizduoti, ką reiškia marti, nemylintis vyras, pikta anyta, visi darbai, kuriuos reikia nudirbti. O kai kalbama abstrakčiais žodžiais – socialiniai santykiai, visuomeninė santvarka – paprasčiausiai neįdomu.

Noras skaityti knygas, suprasti – gal yra įgimtas?.. Ar gali kuo nors padėti mokytojas?

Su vaikais kalbėdavausi apie poeziją – ir jie klausėsi. Gal jie atsimins tik nereikšmingus dalykus. O gal tik atrodo, kad nereikšmingus? Juk čia irgi mąstymas stereotipais – mums atrodo, kad viena svarbu, o kita – ne. Gal iš tų smulkmenų kada nors vėliau, gal po dešimties metų nuo mokyklos baigimo iškils supratimas. Mokytojas negali išmokyti literatūros. Gali išmokyt norėt skaityt literatūrą. Gali nurodyti tik kažkokius ženklus, kurie padėtų atpažinti. Jis turi sukurti tokią literatūros aurą, supratimą, kad tai dalykas, pilnas visokiausių vertybių. Ir jei nors trys mokiniai supras – to užtenka. Juk niekur nėra kitaip. Jei suskaičiuotume, kiek žmonių skaito knygas – labai maža dalis, o skaitančiųjų gerąsias knygas – visai mažai. Gal tiek ir užtenka, kiek yra…

Ar gali nurodyti knygą, kurią vaikai būtinai turėtų perskaityti?

Daug tokių knygų. Reikėtų, kad Bibliją perskaitytų, kol yra vaikai. Mes to negalėjom, o vaikai turi žinot ir šventųjų gyvenimus, ir Evangelijų siužetus. Jei žmogus su tuo nėra susipažinęs, dalis kultūros paprasčiausiai lieka jo nesuprasta.

Ar domiesi, kas „vyksta“ dabar lietuvių vaikų literatūroje?

Kažin kas ten, žinoma, nevyksta. Mažai kas talentingai rašo vaikams.

„Aitvare“ spausdintos kelios tavo pasakos vaikams. Gal jų bus daugiau?

Ten buvo nevisai pasakos. Nebuvo labai gabiai parašytos. Ir dabar imtis rašyt pasakų knygos nedrįsčiau. Gal – kai paaugs mano vaikai.

O eilėraščių vaikams nebandai rašyti?

Esu parašęs eilėraščių knygelę vaikams. Pasirodys gal rudeniop. Ji vadinasi „Debesys nori kriaušių“. Pagal klišes, kurias uždeda leidyklos, skirta „ikimokykliniam amžiui“. Mažiukams vaikams, kad mamos paskaitytų. Mano sūnus moka kelis eilėraščius ir jam smagu.

Tavo pasakų-nepasakų veikėjai keisti – laikrodžiai, skęstantis laivas, žiurkės. Jei rašytum dabar pasaką ar eilėraštį, kokį personažą pasirinktum?

Pasaulio literatūroje galybė įvairių personažų būta. O man visi gyviai gražūs. Minėtoje knygelėje ir sraigė šliaužia į dangų dainuodama, ir sliekas šuoliuoja per dykumą. Ir vėžlys, ir žiogas – visi jie man lygūs. Kam nors nenorėčiau suteikti didesnių privilegijų šitam sviete, net ir sau pačiam.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 1 (2)