Holgeris Danas

Apsakymas „Holgeris Danas“ leidžia mums pajusti kitokį Anderseną, negu esame pripratę. (Beje, tai turbūt yra pirmasis vertimas į lietuvių kalbą iš danų kalbos.)

Kūrinyje daug Danijos vietovardžių ir asmenvardžių. Kai kuriuos būtina paaiškinti, kad geriau jį suvoktume.

Holgeris Danas – istorinė asmenybė, minima net „Rolando giesmėje“. Danijoje legenda apie jį labai išpopuliarėjo XVIII a. Kronborgo pilyje yra jo skulptūra.

Tiugė Brahė (1546–1601) – garsus danų astronomas.

Leonora Kristina Ulfeld – Kristiano IV duktė, buvo kalinama, įtarus, kad prisidėjo nužudant jos vyrą.

Knutas Didysis (1818–1035) – siekė įkurti danų valstybę visose Šiaurės jūrą juosiančiose šalyse: Anglijoje, Norvegijoje, Švedijos pakrantėse…

Ivaras Hirtfeldtas (1665–1710) – Laivyno karininkas.

Danijoje yra sena Kronborgo pilis, pastatyta Eresunde, kur didžiuliai anglų, rusų ir prūsų laivai kasdien šimtais plaukia pro šalį. Jie sveikina senąją pilį patrankų šūviais: „Bum!“, o pilies patrankos jiems atliepia: „Bum!“, nes taip jos sako „Laba diena!“ ir „Ačiū!“ Žiemą laivai čia neplaukioja, viskas uždengta ledu iki pat švedų žemės, ir atrodo lyg kelias, kurio galuose plevėsuoja danų ir švedų vėliavos, ir danai ir švedai sako vieni kitiems „Laba diena“ ir „Ačiū“, bet ne patrankų kalba, ne, o draugiškai paspausdami ranką ir vaišindami vieni kitus pyragu ir riestainiais, nes svetimi valgiai – skaniausi. Ir vis dėlto puikiausia yra senoji Kronborgo pilis, ir tai, kad jos giliuose tamsiuose požemiuose, kur niekas neįžengia, gyvena Holgeris Danas. Jo šarvai – iš geležies ir plieno, galvą parėmęs savo stipriomis rankomis. Jo ilga barzda driekiasi viršum marmurinio stalo, tvirtai į jį įaugusi. Jis miega ir sapnuoja, tačiau sapnuose mato visa, kas Danijoje vyksta. Kiekvieną Kūčių vakarą pasirodo Viešpaties Angelas ir praneša, jog viskas, ką Holgeris Danas sapnavo, yra tiesa, ir jis galįs toliau miegoti, nes Danijai dar negresia joks rimtas pavojus. Tačiau, jei tik kas nutiktų, atsikeltų senasis Holgeris Danas, ir krestelėjęs savo barzdą, kad net stalas suskeldėtų, žengtų į priekį ir kovotų, kad girdėtųsi visuose pasaulio kraštuose.

Visa tai apie Holgerį Daną senelis pasakojo savo mažajam anūkui, o berniukas tikėjo kiekvienu senelio žodžiu. Pasakodamas senelis drožinėjo didelę medinę figūrą, kuri vaizdavo Holgerį Daną. Ji turėjo būti pastatyta laivo priekyje. Senelis buvo drožėjas, jis raižydavo laivų pirmagaliams papuošimus, o pagal juos kiekvienam laivui būdavo duodamas vardas. Dabar jis drožė Holgerį Daną, tiesų ir išdidų, ilga barzda. Vienoje jo rankoje – platus kalavijas, kita ranka padėta ant Danijos herbo. Senelis tiek daug pasakojo apie keistus danų vyrus ir moteris, kad mažasis anūkas ėmė manyti, jog jau žino tiek, kiek ir Holgeris Danas galėjo žinoti, nors tas viską tik iš sapnų sužinodavo. Atsigulęs mažylis nesiliovė apie tai galvojęs ir, prispaudęs smakrą prie apkloto, įsivaizdavo, jog turi ilgą barzdą ir kad ji tvirtai į apklotą įaugusi.

Senelis tuo metu dirbo ir raižė paskutines detales danų herbe. Baigęs, nužvelgė, ką padaręs, ir susimąstė apie tai, ką buvo skaitęs ir girdėjęs, ką tą vakarą berniukui buvo pasakojęs. Palingavo galva, nusišluostė akinius, vėl juos užsidėjo, ir tarė sau:

– Na, aš Holgerio Dano jau turbūt neišvysiu, bet berniukui, kuris miega, gal ir teks jį pamatyti ir būti greta, kai to tikrai prireiks.

Senolis sėdėjo linguodamas, ir kuo ilgiau jis žvelgė į savąjį Holgerį Daną, tuo aiškiau suprato gražų daiktą sukūręs. Rodėsi jam, kad ėmė rastis spalvos ir šarvai žvilgėjo, lyg iš geležies ir plieno būtų nukalti. Širdys danų herbe vis skaisčiau liepsnojo, šokčiojo liūtai su aukso karūnom.

– Puikesnio herbo visam pasauly nerasi! – tarė sau meistras. – Liūtai – galybė, o širdys – švelnumas ir meilė!

Pažvelgė į liūtą herbo viršuje ir pagalvojo apie karalių Knutą, privertusį Angliją paklusti Danijos sostui. Pažvelgė į antrąjį liūtą ir prisiminė Valdemarą, suvienijusį Daniją ir vendų žemes pavergusį. Žvelgė į trečiąjį liūtą ir galvojo apie Margretę, sujungusią Daniją, Švediją ir Norvegiją. Kai tik jis nukreipė žvilgsnį į raudonas širdis, jos dar skaisčiau sušvito ir virto liepsnomis, o jo mintis sekė kiekvieną jų virptelėjimą. Pirmoji liepsna nuvedė jį į aukštą ir tamsų kalėjimą. Ten buvo uždaryta kalinė, graži moteris, Kristijono Ketvirtojo duktė Eleonora Ulfeld. Liepsna lyg rožė sušvito ant jos krūtinės ir sužydėjo kartu sujos širdimi. Ji – kilniausia ir geriausia iš visų danų moterų!

– Taip, tai Danijos herbo širdis! – tarė senolis. Jo mintys sekė liepsną, o ši nešė jį tolyn į jūrą, kur dundėjo patrankos, o laivai skendėjo dūmuose. Lyg ordino kaspinas sužibo liepsna ant Vitfeldo krūtinės, kai jis susprogdino savo laivą ir pats žuvo, kad išgelbėtų eskadrą.

Trečioji liepsna nunešė jį prie Grenlandijos trobelių, kur pastorius Hansas Egedas skelbė meilę žodžiais ir darbais. Liepsna buvo žvaigždė ant jo krūtinės, širdis – danų herbui.

Senolio mintys jau aplenkė plazdančią liepsną, jis žinojo, kur toji pasuks. Štai Frederikas Šeštasis stovi neturtingame valstietės kambaryje ir ant rąsto kreida rašo savo vardą. Liepsna virptelėjo ant jo krūtinės, suplazdėjo jo širdyje. Valstiečio gryčioje jo širdis virto širdimi Danijos herbe. Senelis nubraukė ašarą, pamatęs karalių Frederiką, jo sidabro baltumo plaukus ir nuoširdžių mėlynų akių žvilgsnį, nes jį pažino ir jam tarnavo. Tada susidėjo rankas ir sėdėjo, ramiai žvelgdamas priešais save.

Atėjusi marti pakvietė vakarienės, nes jau vėlu ir jam reikėtų pailsėti.

– Tavo darbas nuostabiai padarytas, seneli! – tarė marti. – Juk čia Holgeris Danas ir mūsų senasis herbas! Rodos, lyg būčiau šį veidą anksčiau mačius!

– Ne, tu jo tikrai nematei, – atsakė senelis, – tačiau aš jį mačiau ir pasistengiau išdrožti jį tokį, kokį prisimenu. Tai nutiko tąsyk, kai anglų laivai stovėjo Kopenhagos uoste, Redene, antrą balandžio, ir mes žinojom, jog esame tikri danai. Aš koviausi „Danojos“ laive, Steno Bilės eskadroje. Šalia buvo vyras, kurio sviediniai, rodės, vengė! Linksmas traukė jis senas dainas, šaudė ir kovėsi lyg būtų ne žmogus. Iki šiol atsimenu jo veidą. Tačiau, iš kur jis atvyko, kur iškeliavo, nežinau, ir niekas to nežino. Dažnai galvoju, kad tai buvo pats Holgeris Danas, atplaukęs iš Kroborgo ir pavojaus valandą mums pagelbėjęs. Štai jo paveikslas, taip buvo mano sugalvota.

Sieną ir net dalį lubų figūra buvo užklojusi savo dideliu šešėliu. Atrodė, lyg tikrasis Holgeris Danas už jos stovėtų, nes šešėlis judėjo, bet taip galėjo būti ir dėl besiblaškančios žvakės liepsnos. Marti pabučiavo senelį ir nuvedusi pasodino į didelį krėslą prie stalo. Ji ir jos vyras, senelio sūnus ir mažojo berniuko, kuris miegojo savo lovelėje tėvas, susėdę vakarieniavo, tuo tarpu senelis kalbėjo jiems apie danų liūtus ir širdis, galybę ir švelnumą. Taipogi aiškino, jog be kardo esanti ir kita galybė, ir rodė į lentyną, kur buvo sudėtos senos knygos, o tarp jų ir visos Holbergo komedijos, dažnai skaitomos, nes buvo labai šmaikščios ir juokingos, taip ir įsivaizdavai tuos senus laikus ir žmones.

– Taigi, jis taip mokėjo kirsti, ir rodė, kaip mokėdamas, kas žmonėse bloga ir negražu!

Sulig šiais žodžiais senelis parodė veidrodžio link, kur buvo padėtas almanachas su „Apvaliuoju bokštu“. Tada jis tarė:

– Tiugė Brahė taip pat imdavo kardą į rankas, tačiau ne į mėsą ir kaulus kirsti, bet kad praskintų kelią tarp padangių žvaigždynų. Ir štai jis, kurio tėvas buvo manojo luomo, seno drožėjo sunūs, jis, baltaplaukis ir plačiapetis, jis, kurį mini visuose pasaulio kraštuose! Taip, jis galėjo kirsti, aš – tik drožinėti! Taigi Holgeris Danas įvairiais keliais gali ateiti ir garsinti Danijos galybę visame pasaulyje. Pakelkime už tai taures!

Mažasis berniukas savo lovelėje aiškiai matė senąją Kronborgo pilį ir Eresund, ir tikrąjį Holgerį Daną, sėdintį giliame požemyje, su barzda, į marmuro stalą įaugusia, ir sapnuojantį viską, kas šalyje atsitinka. Sapnavo Holgeris Danas ir mažą skurdų drožėjo kambarėlį ir girdėjo viską, kas ten buvo kalbama, o per miegus linguodamas tarė:

– Taigi nepamirškite manęs, danų žmonės, galvokite apie mane. Aš padėsiu negandų valandą!

Diena Kronborge buvo šviesi ir graži, vėjas iš kaimynų šalies nešė medžioklių rago aidą, laivai, plaukdami pro šalį, sveikinosi: „Bum! Bum!“; o iš Kronborgo jiems atliepdavo: „Bum! Bum!“. Tačiau, kad ir kaip jie šaudė, nenubudo Holgeris Danas, nes tai juk buvo paprasčiausi „Laba diena!“ ir „Ačiū!“. Kitokių šūvių reikia, kad jį pažadintų, o kad Holgeris Danas atsikels, galite nė kiek neabejoti.

Iš danų kalbos išvertė Liudas Remeika

Versta iš: H. C. Andersens eventyr og historier. Forste bind, Kobenhavn, 1905

Iliustracijos: Vilh. Pedersen ir Lorenz Frolich

Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 1 (2)