Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena

Nelengva su kuo nors palyginti tą neįprastą šventę, Vaikų knygos dieną. Gal su Meilės diena? Tuo labiau, kad abi jos beveik kartu, prieš keletą metų, pradėjo įsitvirtinti Lietuvoje. Vaikų meilės knygai diena?!… Kai kuriems suaugusiesiems, skatinantiems, diegiantiems tą meilę knygai, išgyvenantiems dėl jos likimo, tai iš dalies yra profesinė šventė.

Tarptautinė vaikų knygos diena pradėta švęsti 1967 metais, jos idėją iškėlė Tarptautinė vaikų knygos taryba (IBBY). Kiekvienais metais kuri nors šalis yra tos šventės rėmėja. Tos šalies rašytojas rašo kreipimąsi, atvirą laišką pasaulio visuomenei, o dailininkas kuria plakatą.

Šių metų šventės rėmėjai – Japonijos IBBY skyrius. Plakatą sukūrė dailininkas Kaoru Ono. Kreipimąsi parašė rašytojas, vertėjas Shigeo Watanabe.

Trečius metus iš eilės IBBY Lietuvos skyrius ir Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centras šią šventę mini ir Lietuvoje. Išrenkamas ir apdovanojamas geriausios ankstesniųjų metų naujos knygos autorius. (Premiją skiria Šarūnas Marčiulionis!). Tris mėnesius į Vaikų literatūros centrą plūsta vaikų laiškai, anketos – išrenkamas ir paskelbiamas populiariausių knygų penketukas. Eksponuojamos naujausios Lietuvos leidyklų knygos. Vaikų literatūros tyrinėtojai aptaria knygų „derlių“, vaikams surengiama literatūrinė popietė, susitikimas su rašytojais.

Šiemet vaikų knygos diena ypatinga tuo, kad sutampa su H. K. Anderseno 190 metų jubiliejumi. Tai, kad šio rašytojo gimtadienis pasirinktas kaip Vaikų knygos diena, kad jo vardu pavadintas pagrindinis pasaulinis apdovanojimas už kūrybą vaikams, rodo, kokia svarbi vieta vaikų literatūros istorijoje skiriama šiam didžiam menininkui. Jo vardas tapo savotiška vaikų literatūros ir apskritai pasakiškumo, poetiškumo emblema. Tačiau nežinia, kaip pats Andersenas žiūrėtų į jam suteiktą šlovingąjį statusą… Ar Andersenas vaikų, ar ne vaikų rašytojas? Ši ir kasdienybėje, ir moksliniuose kuluaruose nuolat įsižiebianti diskusija, greičiausiai kylanti dėl susiaurėjusios, stereotipinės vaikų literatūros sampratos (o gal dėl vaiko suvokumo neįvertinimo, dėl nepasitikėjimo vaiku?..), nuskambės ir šiame „Rubinaičio“ numeryje, kurio diduma ir skirta H. K. Andersenui.

„Ne bėda gimti ančių kieme, kad tik būtum iš gulbės kiaušinio“ (H. K. Andersenas). Bjaurusis ančiukas, pavirtęs gulbe, gali būti suvokiamas kaip Anderseno likimo parabolė, bet mūsų sąmonėje jis yra tapęs ir guodžiančia, viltingąja metafora, kuri supulsuoja galbūt ir tada, kai vaikui į rankas įduodame knygą…

Kęstutis Urba

Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 1 (2)