Papildyta prozos knygų lentyna

1994 metų lietuvių autorių knygos vaikams parodo visų pirma gerokai išsiplėtusią leidyklų geografiją: ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir Klaipėdoje, Šiauliuose, Utenoje, Vilkaviškyje spausdinamos knygos. Ypač iniciatyvūs uteniškiai.

Kaip ta proza vaikams, išleista 1994 metais atrodo? Susidarė įspūdis, kad brandžiausios knygos buvo parašytos daug anksčiau, bet tik dabar pasiekė mūsų skaitytoją. Pirmiausia turiu galvoje J. Jankaus „Po raganos kirviu. Senas kareivis Matatutis“. Ši knyga, išsamiai pristatyta J. Linkevičiaus, tęsia mažojo skaitytojo pažintį su lietuvių literatūrine pasaka. Pasakų lentyną papildo ir A. Šmulkščio „Negirdėtos neregėtos pasakos“. Tai jotvingių, sėlių, prūsų, žemgalių, kuršių pasakos, atgaivinančios išnykusių genčių dvasią, jų pasaulėvaizdį. Tačiau perdėm aprašomasis, monologinis pasakojimo būdas galbūt ir atbaidys jaunąjį skaitytoją…

Išskirtinę vietą užima 1993 metų pabaigoje Šiauliuose išleista pačių vaikų sukurtų pasakėlių knyga „Kelionė į Nykštukijos šalį“. Anot vaikų bibliotekos darbuotojų, ši knygelė labai populiari tarp mažųjų šiauliečių: juk įdomu paskaityti tikroje knygoje savo klasės ar kiemo draugo sukurtą istoriją!

Kalbant apie realistinę prozą taip pat pirmiausia minėtina iš emigracijos mus pasiekusi rašytojo R. Spalio-Giedraičio apysaka „Gatvės berniuko nuotykiai“. Ji papildo tuštoką paauglių skaitinių lentyną. Skautų stovyklos, prieškarinės Lietuvos kasdienybė vaizduojama per vaikystės prizmę, įdomus ir dinamiškas pasakojimas turėtų patraukti šiuolaikinį skaitytoją. Autorius yra parašęs šio pasakojimo tęsinį: „Ant ribos“, „Rezistencija“. Taigi galėtume turėti lietuvišką „Vaikystės“, „Paauglystės“, „Jaunystės“ variantą.

Prozos knygeles vaikams sukūrė S. Eitminavičius („Metai žaibo apšviesti“), V. Greblikas („Sauja karšto smėlio“). V. Greblikas skiria savo knygą sūnaus Artūro atminimui – tai iškart nuteikia atitinkamam skaitymui ir ypatingam realybės pojūčiui. O apsakymo „Skrajūnas“ herojus ir knygos pradžioje besišypsantis berniukas su lėktuvėliu tokie panašūs…Skaitydamas šios knygos apsakymus „Sauja karšto smėlio“, „Naujas keistas žaidimas“ jauti pulsuojančią kasdienybę, šiuolaikinio vaiko jauseną ir pasaulio suvokimą. Gražūs tradiciniai apsakymai apie gamtą („Laimės paukščiai“, „Balti gulbės sparnai“), kur vaikai, pažindami gamtos pasaulį, mokosi pažinti svarbius žmogaus gyvenimo dalykus. Šiuolaikišką ir netgi savaip publicistišką šią knygą daro aktualios temos: „Ilga naktis“ (trėmimai į Sibirą), triptikas apie vaikų namus, „Naktinis svečias“ (Afganistano karas). Bet paskutinysis apsakymas pasirodė itin laikraštinis ir nevaikiškas. Turbūt ne temos aktualumas, bet pasakojimo emocingumas, vaiko paveikslo įtaigumas turėtų veikti skaitytoją: Toks, sakyčiau, yra apsakymas „Atsisveikinimas“. Mirties tema nevaikiška, bet, antra vertus, ji yra viena iš svarbiausių ir didžiausių vaikystės baimių. Apie tai labai rimtai kalbėjo dar A. Lindgren, parašiusi šia tema apysaką-pasaką „Broliai Liūtaširdžiai“. V. Grebliko apsakyme mergaitės bendravimas su močiute, seno žmogaus filosofinis santykis su mirtimi padeda mažajai herojei suvokti svarbią tiesą, kad mirtis yra gyvenimo dalis. Mirus močiutei, turbūt, „kažkur turės gimti naujas žmogus“…

Iš kitų pernai išėjusių knygų išskirčiau pažintines knygeles. Jas sukūrė jau skaitytojui pažįstami gamtininkai G. Isokas („Kur lizdelį sukti“), S. Paltanavičius („Ir meška, ir skruzdėlytė“), A. Každailis („Žvyniuko laiškai iš Karibų jūros“). Labai reikalingą ir svarbią knygelių apie įžymius žmones lentynėlę papildo S. Laurenčikaitės „Mūsų Basanavičius“ iš „Tėviškės“ serijos. Manyčiau, kad mieliausiai jaunesni skaitytojai imsis knygelių apie gamtą, rasdami čia dinamišką pasakojimą, stebėdami nuostabų, kupiną įvykių gamtos gyvenimą ir Lietuvos miške, ir egzotiškoje Karibų jūroje. Každailio knygelė yra ir įdomesnės meninės formos – tėvelio jūreivio laiškai pasiekia sūnų per fantastinį, labai „jūrišką“ personažą Žvyniuką. Skaitytojai, pamėgę šio rašytojo knygą „Ko verkė plekšnytė“, manau, nenusivils ir dabar.

Kiek problemiškesnė „Mūsų Basanavičiaus“ situacija. Kažin, ar knygelė atitinka adresatą! Sunku bus vaikams peržengti tam tikrą pasakojimo akademiškumą, aprėpti faktų gausumą! Apskritai, reikia pasakyti, kad „Tėviškės“ serijos knygelės gal daugiau ir skirtos vaikams skaityti kartu su tėvais, mokytojais: gyvas suaugusio komentaras gali padaryti patį pasakojimą ir dinamiškesnį, ir „vaikiškesnį“, o faktus aiškesnius.

V. Landsbergio „Rudnosiuko istorijos“ yra jau tradiciniu Lietuvoje betampantis improvizavimas vaikystės, vaikų literatūros tema. Savotiškas įkvėpėjas čia būtų S. Geda, po jo minėtume J. Erlicką. Šią tradiciją tęsia V. Landsbergis, o dabar ir S. Poškus. Smagu pažaisti, šiek tiek atsikvėpti ir vaikui, ir suaugusiam!

Neišnyko praėjusiais metais rašytojų dėmesys istorinei tematikai: A. Kandroškaitė parašė „Kaip romėnai Jėzų kryžiavo: Tunikos legenda“ (dail. L. Grabauskas), A. Jasiulionis – poemą „Apie Lietuvą dainą dainuoju“ (dail. S. Aleksiūnas). Skaitant atrodė, kad viskas jau girdėta, apie viską jau kalbėta, tik paveiksliukus tai tikrai įdomu pažiūrėti. Ačiū iliustratoriams!

Tai kokia ta 1994 metų proza vaikams? Įvairi. Atsirado naujų autorių ir naujų leidyklų. Kol kas labai aktualu, kad gera knyga, išleista Utenoje, Vilkaviškyje ar kur kitur patektų bent jau į bibliotekas. O jas atsirinks pats skaitytojas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 1 (2)