H. K. Andersenas lietuviškai

Lietuva „atrado“ H. K. Anderseną praslinkus keliolikai metų po jo mirties, dar spaudos draudimo metais. Tai buvo pirmasis mūsų Šiaurės kaimynų skandinavų rašytojas, pradėtas versti ir populiarinti Lietuvoje. Turbūt ir iki šiol jis yra vienas iš labiausiai verčiamų autorių į lietuvių kalbą. Pirmasis lietuvių rašytojas, atkreipęs dėmesį į Anderseną, buvo Juozapas Miglovara. Remdamasis lenkišku šaltiniu, jis sueiliavo pasaką „Motina“ ir paskelbė ją savo „Raštuose“ 1884 metais.

1893 metais Tilžėje išleistoje knygelėje „Negirdėtas daiktas ir geros rodos mūsų moterėlėms“ yra Aišbės (Antano Kriščiukaičio) išversta Anderseno pasaka „Negirdėtas daiktas“ (P. 3–7). Pirmasis šio rašytojo kūrybos rinkinys, pavadintas „Anderseno pasakos“, išėjo 1895 metais Tilžėje. Tai buvo 82 puslapių iliustruota knygelė. Dailininkas, kaip ir daugelio vėlesnių leidinių, nenurodytas. Į lietuvių kalbą „išguldė“, kaip parašyta ant viršelio, P. Nerys (Petro Vileišio slapyvardis). Pakankamai ilgoje „išguldytojo“ prakalboje skaitytojui pristatoma Anderseno biografija, kuri baigiasi žodžiais: „Čionai paduodame pirmąsias knygeles tų Anderseno pasakų“ (P. 15). Iš viso „paduota“ buvo dešimt pasakų: „Mergytė su degtukais“, „Istorija vienos motinos“, „Kaip senis padarys – vis gerai!“, „Vaikiščių plepėjimas“, „Garbės kelias erškėčiuotas“, „Sidabrinis pinigėlis“, „Kiekvienas daiktas turi savo vietą“, „Bent – kas“, „Luošis“, „Ką pasakė katras pačiujis“.

Vienintelį kartą XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Anderseno kūrybos leidimuose nurodyta, iš kokios kalbos ji versta. Tai – 1904 metais Peterburge išleistos „Anderseno pasakos“, „perdėtos iš prancūziškos kalbos į lietuvišką nu Monkiškiū Siles 1897 m.“ (Vertėjo slapyvardis priklauso bibliografui S. Baltramaičiui). Kazys Grinius buvo pirmasis Lietuvoje Anderseno kūrybos, tiksliau – S. Baltramaičio vertimo recenzentas. „Varpe“ jis rašė: „Tokiu būdu tai bene bus pirmas lietuviškas išleidimas Rusijoje po atgavimo lietuviškos spaudos. Bet tik tiek gero apie tą knygpalaikę ir galima pasakyti, jokios kitos vertės joje nė su žiburiu nesuieškotum. Pasirinkimas pasakų menkas, vertimas tiesiog niekam tikęs, kalba bjauri, rašyba neprisilaiko jokios gramatikos, išleidimas blogas (begalės klaidų, nėra surašo dalykų). Da sykį turiu pasakyti, jog gaila, dideliai gaila, kad dori žmonės nesigaili nė darbo, nė turto ant atspausdinimo tokios knygpalaikės. Čia daroma dvejopa skriauda: ir Andersenui, ir tiems, kurie tą knygutę nupirktų. Perskaitęs ją gali manyti, kad Andersenas visai nemokėjo rašyti pasakų, kuomet po teisybei jis gerai jas rašė. Tokia Andersenui skriauda, o pirkikams bereikalingas 30 kap. ištraukimas“ (Varpas, 1905. – Nr. 1 ir 2. – P. 12–13).

„Mokyklos Knygyno“ serijoje 1913 metais išėjo trys Anderseno pasakų knygutės: „Pas Kristaus eglelę“, „Eglė“ ir „Lakštingala“. Pasakas „sutaisė“ M. Šalčius. (Dvi iš jų – „Lakštingalą“ ir „Pas Kristaus eglelę“ – vėliau, 1922 metais, dar sykį Šiauliuose išleido „Kultūros“ bendrovė). „Vaikų knygynėlio“ serijoje 1917 metais išspausdinami K. Skabeikos išversti Anderseno „Linai“ – kartu su dviem V. Odojevskio pasakomis (Petrapilis, 1917. – P. 21–31).

Kaip matyti, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje susidaro būrelis vertėjų („išguldytojų“), bandžiusių prakalbinti Anderseną lietuviškai: A. Kriščiukaitis-Aišbė, P. Vileišis, S. Baltramaitis, M. Šalčius, K. Skabeika. Jų darbą pratęsė pusiau anoniminis, kolektyvinis vertėjas – kalbininko J. Balčikonio mokiniai, parengę ir išleidę 38 Anderseno pasakų knygą (Rinktinės Andersono pasakos. – Voronežas, 1918. – 234 p.). Pratarmėje J. Balčikonis rašė: „Šito leidimo Anderseno pasakas vertė mano mokiniai. Aš jas taisiau, lyginau – redagavau. Pradėjo jas versti Vilniuje, 1914–15 mokslo metais „Saulės“ kursų mokiniai (II ir III kursas) ir išvertė: „Eglutę“, „Mergaitę su degtukais“ ir „Motiną“. Kitos beveik visos išverstos Voroneže M. Yčo gimnazijos mokinių 1915–16 ir 1916–17 mokslo metais. Šešios pasakos jau buvo spausdinamos „Vargo mokykloje“ („Eglutė“, „Mergaitė su degtukais“, „Motina“, „Angelas“, „Vandens lašas“ ir „Bjaurusis ančiukas“), o kita pasirodo spaudoje pirmą kartą. Čia turiu išreikšti didelę padėką J. Jablonskiui, kurio patarimais dažnai naudojausi vertimams“ (Tas pats, p. 4). Būtent šio kalbininko vertimai labiausiai įsitvirtino leidyboje ir skaitytojų sąmonėje. 1923 metais išeina knyga, į kurią įdėta 40 pasakų – „Rinktinės Anderseno pasakos su paveikslais“. Joje iš principo kartojami 1918 metų leidimo kūriniai, šį kartą jau nurodant konkretų vertėją – J. Balčikonį, kuris pratarmėje vėl dėkoja už patarimus J. Jablonskiui. Gana išsami Anderseno biografija baigiasi tokiais žodžiais: „Pats Andersenas sakėsi rašąs visokiausio amžiaus žmonėms ir būdavo nepatenkintas, jei jį vadindavo vaikų rašytoju. „Vadinti mane vaikų poetu, – sako jis savo autobiografijoje, – yra grynas apsirikimas. Mano gyvenimo tikslas buvo rašyti visiems, todėl ir vaikų negalėjau aplenkti“. /…/ Lietuvių visuomenei čia mes teikiame gražiausias Anderseno pasakas“ (P. 3). Šiuo J. Balčikonio verstu rinkiniu rėmėsi Čikagos lietuviai, 1958 metais išleidę pirmąją jo pusę, o 1992 metais jį pakartojo „Caritas“ leidykla Kaune, kažkodėl neišspausdinusi tik paskutiniosios pasakos „Paskutinis perlas“.

Pokario metais, kada pasakos žanras apskritai vėl atgauna savo teises, išeina ir Anderseno „Pasakos“ – 1957 ir 1966 metais. Tada ir buvo labai teigiamai įvertintas vertėjo J. Balčikonio darbas. Recenzentas germanistas K. Masiliūnas „Pergalėje“ rašė: „Vertimo darbas atliktas ko puikiausiai. Mes čia vėl randame gausiai pažerta gyvų posakių, sakytume, vogte išvogtų tiesiog iš liaudies lūpų. Vaizdas apie šią knygutę nebūtų pilnas, jei nepaminėtume visos eilės naujų arba mažai žinomų žodžių, kuriuos J.Balčikonis teikia mūsų skaitančiai visuomenei“ (1957. – Nr. 8. – P. 124).

„Vagos“, o vėliau „Vyturio“ leidyklai ėmus leisti „Pasaulio pasakų“ seriją, J. Balčikonio verstam reprezentaciniam ir tam tikra prasme kanonizuotam Anderseno pasakų rinkiniui buvo suteiktas naujas pavadinimas – „Laukinės gulbės“. Serijoje knyga išėjo 1984 metais, o po metų, 1985, buvo vėl pakartota gausiu 200 tūkstančių egzempliorių tiražu, turbūt jaučiant didelį šio rašytojo populiarumą ir knygos poreikį. Tačiau ne tik į naują pavadinimą atkreiptinas dėmesys. Su šiais leidiniais į Anderseno pasakų iliustratorių plejadą įsijungė talentinga lietuvių dailininkė Irena Žviliuvienė. Jos tapybiškų iliustracijų subtilumas, atrodo, gana artimas Anderseno pasakų poetiškumui, tik žemas knygų poligrafinis lygis sumenkina tą įspūdį.

Be J. Balčikonio pokario metais Anderseno pasakas ėmėsi versti žinoma vertėja iš vokiečių kalbos Eugenija Vengrienė. Bemaž visos 19 pasakų jos išverstoje knygoje (Pasakos. – V., 1951. – 106 p.) jau buvo žinomos iš J. Balčikonio vertimų, bet jau netgi iš pavadinimų galima pastebėti kito vertėjo braižą.

Anderseno pasakų lietuvišką repertuarą labai papildė 1976 metais „Vagos“ išleistas jo kūrinių rinkinys „Pasakos ir istorijos“. Iš vokiečių į lietuvių kalbą išvertė Dominykas Urbas. Lietuvių skaitytojams atsirado galimybė susipažinti su kitomis, kai kuriais atvejais sudėtingesnėmis ir augesniesiems skirtomis pasakomis, pavyzdžiui, „Šešėlis“, „Apkaklis“ ir kt.

Kai kurios Anderseno pasakos įvairių leidyklų yra išleistos atskiromis knygelėmis: „Kiauliaganys“ (1969), „Skiltuvas“ (1977), „Undinėlė“ (1980), „Sniego senis“ (1991), „Nauji karaliaus drabužiai“ 1992). Jos itin gausiai iliustruotos. Mūsų akis labiausiai traukia savųjų dailininkų – J. Stauskaitės ir A. Žviliaus darbai. Beje, savitą būdą interpretuoti Anderseną buvo pasirinkusi dailininkė B. Demkutė: 1966 metais „Mintis“ išleido jos iliustruotą „Coliukę“… kaip atvirukų komplektą!

Rašytojo vardas ar konkretus kūrinys paprastai labai prigyja skaitytojų atmintyje, jeigu jis būna skaitomas mokyklos suole, iš vadovėlio. Mūsų dienomis taip yra atsitikę su Anderseno „Bjauriuoju ančiuku“, kuris nuo 1975 metų įeina į L. Abraitytės „Skaitinius“ V klasei. Ir neretai ši pasaka yra vienas iš mėgiamiausių penktokų tekstų. J. Linkevičiaus „Gintarėliai“ (I leidimas 1989) ketvirtokus skatina gilintis j pasakas „Nauji karaliaus drabužiai“ ir „Penki iš vienos ankšties“ (J. Balčikonio vertimai).

Kaip matyti iš apžvalgos, lietuvių skaitytojai pažįsta tik Anderseną – pasakų kūrėją. Nei jo romanai, nei kelionių užrašai, nei pjesės nėra išleisti lietuviškai. (Beje, lietuviškai galima susipažinti su H. K. Anderseno biografija – I. Muravjovos knyga „Andersenas“ išleista „Siluetų“ serijoje 1972 m.). Anderseno pasakos mėgiamos, plačiai žinomos, įaugę į kelių kartų lietuvių skaitytojų sąmonę. Pradėjus rinkti populiariausių vaikų knygų penketuką, į jį iškart pakliuvo ir „Laukinės gulbės“.

Anot docentės Dalios Striogaitės, Andersenas yra nemenkai paveikęs mūsų vaikų literatūrą. Anderseno pasakas yra sueiliavę B. Brazdžionis, A. Gustaitis. Anderseniški motyvai dažni V. Palčinskaitės, S. Gedos kūryboje. R. Skučaitės sueiliuotą „Bjaurųjį ančiuką“ (kaip ir Š. Pero „Raudonkepuraitę“) gali iliustruoti patys vaikai! Tokią unikalią poetės sumanytą knygą „Aš piešiu pasaką“ išleido „Alma littera“, 1994 m.

Vis dėlto gaila, kad Andersenas dar nėra išverstas iš originalo kalbos. Lauktinas ir bent kiek moksliškesnis jo kūrybos pateikimas, iš kurio galėtume sužinoti pasakų pirmųjų publikacijų datas, chronologiją, bandytume suvokti jų vidinę kaitą. Net rašytojo biografija paskutiniuose leidiniuose išnyko! O vertimo specialistams ar nebūtų įdomu patyrinėti, kaip tą pačią pasaką vertė kokie penki vertėjai?! Laukia ilgas ir nuoseklus darbas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 1 (2)