Vaikai turi teisę žinoti

 

Tai, apie ką mes nemėgstame jiems pasakoti

 

Išgalvotas ir tikrasis siaubas. Pastaruoju metu daugelio šalių vaikų knygose, filmuose ir televizijos programose atsiranda, o neretai ir karaliauja, daugelis ankstesniųjų kartų tabu: prievarta, žudynės, smurtas, AIDS, skyrybos. Nuostata, kad tam tikromis temomis su vaikais kalbėtis būna per anksti ar apskritai nedera, yra akivaizdžiai susilpnėjusi. TV, video, audio ir kompiuterinės industrijos invazija atneša išgalvotus gyvenimus į mūsų svetaines muilo operų, reklamos klipų ir kompiuterinių žaidimų pavidalu. Vaikai neturi galimybės, laiko ir postūmio spręsti, ar šie produktai skirti jiems, ar programa amorali, nesąžininga, sensacinga, ar teisinga ir atvira. Nebent tą padaro jų vidinis cenzorius – nuobodulio jausmas. Mūsų atžalos draugauja su dinozaurais, žmogumi-šikšnosparniu, vampyrais, vėžliukais-ninzėmis, o laideles vaikams veda vaiduoklis. Tokia siaubo „devalvacija“ dar šokiruoja mūsų tėvus, bet nebe mus pačius. Belieka prisiminti įžymaus amerikiečių mokslininko Neilo Postmano pastebėjimą, jog dėl masinių komunikacijų poveikio šiandien suaugusiųjų elgesys tampa vaikiškesnis, o vaikai anksčiau perima suaugusiųjų elgesio modelį1. Tapdami atviresni fantazijai ir išmonei, tebeliekame atsargūs realybės akivaizdoje: vaikų piešinių AIDS tema konkursas sutinkamas nepatikliai2, atsisakoma demonstruoti per televiziją vaikų su negalia koncertą, nes tie vaikai negražūs; į mergaitės klausimą telefonu, ar bibliotekoje yra knygų apie seksą, pasispiktinusi bibliotekininkė atsako: „Liaukis skambinusi ir uždavinėjusi kvailus klausimus“. Kas atsitinka suaugusiems, kai jie tildo vaikus, klausiančius apie dėdę invalido vežimėlyje, gestų pagalba bendraujančius nebylius, psichiatrinėje ligoninėje gulinčią močiutę? Kodėl jiems dažniausiai pritrūksta drąsos ir žodžių paaiškinti vaikams apie ligas, senatvę, negalią, mirtį?

Šiuo straipsniu nesiekiame išanalizuoti visų minėto reiškinio aspektų – etinių, psichologinių, socialinių ir kitų. Apsiribosime užsienio šalių vaikų literatūros kai kurių tendencijų bei bibliotekų darbo šioje srityje aptarimu.

Personažai su negalia vaikų literatūroje. Dar prieš dvidešimt metų patarimą vaiką su negalia palikti specialioje gydymo ar ugdymo institucijoje natūraliai priimdavo dauguma žmonių, o šiandien taip pat natūraliai auginami tokie kūdikiai namuose, leidžiami į „normalias“ mokyklas, skatinami bendrauti su bendraamžiais. Mamos nebesigėdija išeiti į svečius ar viešumą su savo psichiškai ar fiziškai nesveiku vaiku, o kaimynams jie nebėra pagrindinis apkalbų objektas. Tokia tendencija itin ryški Vakaruose, o ir mes (bent deklaratyviai) stengiamės pratintis prie minties apie invalidų integracijos į visuomenę būtinumą. Visuomenė, pripažindama kiekvieno jos nario lygias teises į dalyvavimą socialiniame, kultūriniame, edukaciniame, politiniame procese, įpareigoja keisti ir sustabarėjusį požiūrį j invalidus bei stereotipinį elgesį su jais. Šių santykių atspindžiai vaikų literatūroje yra pakankamai iškalbingi. Štai kad ir epizodas iš 1980 metais pasirodžiusios Anės Mus knygos „Gimtinės alyvos“ vertimo į lietuvių kalbą: “[…] į stotelę atėjo tokia nenormali moteris. Kojinės jai buvo susiraitę apie kulkšnis, ji atsisėdo išsiskėtusi, šnekėjo pati su savimi ir tarpais bliūvavo. […] Ji ir autobuse tebeklykavo, vieni ją barė, kiti juokėsi. Viena motina dėstė savo vaikui: „Matai, kokia bloga teta, kokia kvaila teta.“ […] Aš pamačiau vyriškį, stovintį šalia tos moters, jis šypsojosi ir kažką šnekėjo, uždėjęs jai ant peties ranką. Pamaniau, gal jisai gydytojas“3. Čia esama visko: ir vaiko pasimetimo, susidūrus su psichiniu ligoniu, ir aplinkinių smerkiančios reakcijos, ir suvokimo, kad tik gydytojas gali paprastai ir normaliai bendrauti su tokiais žmonėmis. Sunkiausia yra ne pačios negalios, bet bendravimo su žmonėmis uždedama našta.

Ypatingai reikšmingą vaidmenį laužant stereotipus bei formuojant naują santykį atlieka vaikų literatūra. Australijos kritikai tvirtina, kad būtent vaikų literatūra čia pirmauja4. JAV yra sudarytos dvi bibliografijos, suregistravusios knygas vaikams, kuriose yra personažų su negalia. 1977 m. paskelbtoje rodyklėje yra 311 knygų, išleistų per 36 metus; 1984 m. rodyklėje – 649 knygos5. Tokių knygų vaikams ir jaunimui pastaruoju metu ne tik daugėja, bet, svarbiausia, jose keičiasi invalidų ir nesveikų žmonių vaizdavimo būdas, autoriaus pozicija ir siūlomas elgesio su jais modelis. Kritikai pastebi, kad negalia nebėra išskirtinis bruožas, tai tik viena iš asmenybės charakteristikų6. Tradiciniai pasakų ir romantinės literatūros personažai – luošos raganos, vienakojai ir vienaakiai piratai, akli seneliai – turėjo magiškos galios ir (ar) pasižymėjo įgimtu blogiu. Šiandieninis aklas, kurčias, psichiškai atsilikęs ar nesveikas, negalintis vaikščioti ar turįs kitų negalių vaikų knygų herojus neturi tokių ypatingų charakteristikų, vis dažniau jis yra net ne pagrindinis, o tik vienas iš kūrinio veikėjų. Negalia išskiria žmogų iš kitų tiek pat, kiek jį išskirtų rudi plaukai ar riesta nosis. „Aš tokia pat kaip kiti, paprastas žmogus su problemomis“, – sako nebylė Rowena Batts, Morriso Gleitzmano romano „Plepė“ („Blabber Mouth“, 1992) herojė. Pasakojimas apie Rowenos negalią nėra pagrindinė knygos siužetinė linija. Mergaitė sprendžia tas pačias santykių su tėvais ir aplinkiniais problemas kaip bet kuris jos amžiaus ir aplinkos žmogus. Knygoje „Dvi savaitės su karaliene“ (Two Weeks with the Queen, 1990) su humoru (!) Morrisas Gleitzmanas pasakoja apie mirštantį nuo AIDS jaunuolį ir sergantį vėžiu berniuką. Ar įmanoma kam nors telepatijos būdu padėti jaustis geriau?“, – klausia berniukas. „Žinoma, – atsako jo nelaimės draugas, – juk žmonės gali lankstyti šaukštus“7. Mirtinos ligos prilyginimas kasdieniškam ir banaliam veiksmui neabejotinai šokiruoja, tačiau kartu primena, kad liga irgi yra žmogaus gyvenimo dalis. Kurčia mergaitė Siuzana iš Elizabeth Hutchin romano „Kažkokie ypatingi pirmadieniai“ (There’s Something Special about Mondays, 1988) sako savo mamai: „Ar pamiršai, kad esu kurčia ir man reikia specialios priežiūros?“. O mama elgiasi su ja taip pat kaip su kitais dviem savo vaikais, neleisdama negaliai tapti dominuojančiu mergaitės savimonės bruožu. Caroline MacDonald (Naujoji Zelandija) knygos „Lankytojai“ (The Visitors, 1984) veikėja Mariana turi kalbos defektą, niekam neužtenka kantrybės išklausyti bent vieną jos sakinį iki galo. Ji suranda kitą išraiškos būdą: bendrauja su Teri, psichiškai atsilikusiu berniuku, kompiuterio pagalba. „Jei aš negaliu žmoniškai kalbėti, tai dar nereiškia, kad aš neturiu smegenų,“ – sako Mariana. Toks požiūris žymi nemažus poslinkius, įvykusius visuomenėje nuo Alano Maršalo įžymiosios knygos „Aš moku šokinėti per balas“, kur „paralyžius atrodė tolygus idiotizmui“8.

Dažnai knygas apie vaikus su negalia realistišku, kasdienišku, paprastu stiliumi, be nereikalingo atsargumo, baimės užgauti, įžeisti, o kartais net su humoru rašo žmonės, patys ištikti negalios ar auginantys tokius vaikus. Minėtoji Elizabeth Hutchin augina kurčią dukrą, australų rašytojas Ivan Southall – kurčią ir psichiškai atsilikus} sūnų. Romane „Leisk balionui skristi“ (Let the Balloon Go, 1968) sunkiai sergantis vaikas vaizduojamas be jokių sentimentų, jo iššūkis gyvenimui yra siekimas būti visų pirma žmogumi, o ne žmogumi su negalia.

Vaikai mato ligas, senatvę ir negalią. Vaikų susidūrimo ir bendravimo su nesveikais bei senais žmonėmis problemos pastarųjų metų vaikų knygose irgi vaizduojamos natūraliau, nors tai nereiškia – paprasčiau. Suomių rašytoja Riitta Jalonen romane paaugliams „Angelo naktys“ (1990) rašo apie mergaitę, turinčią psichiškai nesveiką mamą, Jane Leslie Conly pasakoja apie psichiškai atsilikusio dvylikamečio berniuko gyvenimą su alkoholike mama9. Tai nenuglaistytos istorijos apie rimtas jausenos ir bendravimo problemas. Wendy Orr romane „Palieku tai tau“ (Leaving lt to You, 1992) vaizduoja aštuoniolikmetę Laurą, savanoriškai atėjusią slaugyti reumatu sergančios 87 metų ponios Pugh, kurią ištiko insultas. „Į ją buvo galima tik spoksoti“, – sako Linda. Bendravimas su senyva ir ligota moterimi išmoko Lindą paprastos tiesos, kad išvaizda nėra pats svarbiausias asmenybės bruožas: „Nepaisant senatvės ir ligų, dauguma žmonių vertina dalykus, kurie iš tiesų yra svarbūs“. Ketrinos Paterson herojės smarkuolės Gilės Hopkins iš to paties pavadinimo knygos santykiuose su „kvaištelėjusiu“ Viljamu Ernestu ir aklu negru ponu Randolfu permainos irgi vyksta panašia kryptimi: nuo išankstinės nuostatos apie savo pranašumą prieš „skirtingus“ žmones iki suvokimo, jog priimti aplinkinius reikia tokius, kokie jie yra10. Tik taip galima atrasti vienam kitą.

Realiame gyvenime vaikai vis dažniau susiduria su giminių, artimųjų, kaimynų ir praeivių senatvės ypatumais, ligomis, negalia, nes turtinga ir gerą medicinos priežiūrą turinti vakarų visuomenė sparčiai senėja. Australų rašytoja Elizabeth Gray rašo švietėjiškas knygeles paaugliams, kuriose populiariai aiškinami klinikiniai ir socialiniai senatvės aspektai. „Kodėl teta Liusi dreba?“, „Kodėl močiutė manęs nebepažįsta?“, „Senelį ištiko insultas“, „Ponas Atchinas serga artritu“ – tai keletas pavadinimų, akivaizdžiai nusakančių tokių knygelių turinį11. Švedijos bibliotekininkų akcijos „Senėjimas yra augimas“ tikslas yra priminti visuomenei, ypač vaikams ir jaunimui, kad senyvi žmonės – suvisom savo keistenybėm, ligom, negaliom – yra visuomenės dalis.

Viena iš sunkiausių temų, kuriomis ypač keblu kalbėtis su vaikais, yra mirtis. Jei vesterno herojaus žūtį vaikai gali priimti nesigilindami į amžinybės problemas, tai artimų žmonių išėjimas jiems sukelia šoką. Jį patiria ir Rėjaus Bredberio apsakymo „Prosenelė išeina“ herojus: „Vadinasi, jei tramvajai ir mašinos, pažįstami ir draugai gali išvažiuoti laikinai arba visiems laikams, surūdyti, suirti arba mirti, ir jeigu žmones galima žudyti, ir jeigu tokie, kaip prosenelė, kuri turėjo gyventi amžinai, gali numirti…jeigu visa tai tiesa…vadinasi, ir aš, Dagias Spoldingas, kada nors…turiu…“12

Teisė žinoti. „Nesmagiosios“ temos, „neparankieji“ personažai vaikų literatūroje rodo tolerantiškesnį ir atviresnį visuomenės požiūrį ne tik į senyvų, ligotų ir žmonių su negalia integraciją, bet ir į tėvų ir vaikų, suaugusiųjų apskritai ir vaikų bendravimą. Jis vis labiau grindžiamas ne autoriteto, o lygiavertiškumo ir lygiateisiškumo principais. Pirmą kartą rimčiau susimąstyti apie suaugusiųjų cenzūros ir paauglių skaitymo laisvės, socialinės atsakomybes klausimus teko 1993 metais Reikjavike įvykusio Šiaurės ir Baltijos šalių bibliotekininkų seminaro „Jaunimas ir informacija“ metu. Tuomet svarstyti klausimai, ar turi teisę bibliotekininkas duoti paaugliui knygas, kurios formuoja jo laisvą ir nevaržomą požiūrį į pasaulį, bet kurias jam draudžia skaityti tėvai dėl savo religinių, politinių ar dorovinių įsitikinimų; kiek knygos apie savižudybę, seksą, narkomaniją, smurtą patenkina natūralų domėjimąsi tomis temomis, o kiek pagreitina norą viską išbandyti patiems; kur apskritai yra bibliotekininko socialinės atsakomybes riba. Moderni visuomenė gyva laisvos informacijos plitimo ir laisvo asmenybes apsisprendimo principais, tad mūsų vaikai irgi turi teisę žinoti. Žinojimas, kad skirtis nuo kitų nėra nenormalu, padeda ne vien žmonėms su negalia, bet ir sveikiems.

________________________________

1 Postman N. Disappearance of Childhood. N. Y., 1982.

2 Ar mes žinome, ką žino vaikai? // Kauno tiesa. 1994. Gruod. 1. Nr. 280.

3 Mus A. Žmonės iš septintosios „A “// Kiekvienas žmogus turi savo vardą: Dorinio ugdymo chrestomatija. K., 1994. P. 166.

4 Roberts A. The Disabled in Children ʼs Literature // Orana: Journal of School and Childrenʼs Librarianship. 1994. August. P. 155.

5 Baskin B., Harris K. H. Notes from a Different Drummer: A Guide to Juvenile Fiction Portraying Handicapped. N. Y., 1977; Baskin B., Harris K. H. More Notes from a Different Drummer. N. Y., 1984.

6 Tilley Ch. Sexism and Difference: Images of Young Woman with Physical Disabilities in Young Adult Novels // Orana. 1993. May. P. 78

7 Roberts A. The Disabled in Children ʼs Literature… P. 161.

8 Maršalas A. Aš moku šokinėti per balas. V., 1961. P. 9

9 The Horn Book Magazine 1994. May / June. P. 278

10 Paterson K. Smarkuolė Gilė Hopkins // Kiekvienas žmogus turi savo vardą. P. 6–32.

11 Letʼs Tell our Child Why // Orana. 1994. August. P. 165.

12 Bredberis R. Prosenelė išeina // Kiekvienas žmogus turi savo vardą. P. 438

Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 1 (2)

 

Įžanginis

Balandžio 2-oji – Tarptautinė vaikų knygos diena
Knyga vaiką sieja su pasauliu

Hansui Kristianui Andersenui – 190

Andersenas ir vaikai
Ilgaamžiškumo paslaptis
Daugiau negu vaikų rašytojas
H. K. Andersenas lietuviškai
Holgeris Danas

Apžvalgos Anotacijos

Raugių apniktas metų poezijos derlius
Papildyta prozos knygų lentyna

Mano vaikystės skaitymai

Kelias pro namus

Supažindiname

H. K. Anderseno Muziejus
H. K. Anderseno Centras

Kronika

Parodos, pokalbiai, seminarai 1993–1994 metais

Summary

Summary

Mūsų partneriai ir rėmėjai