Raugių apniktas metų poezijos derlius

Dejuojame: tušti 1994-ųjų metų vaikų poezijos aruodai. O gal netušti, tik derlius pilnas raugių? Pernai Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Utenoje, netgi Taujėnuose pasirodė septyniolika eilėraščių rinkinėlių. Čia rasime garsių ir mažai žinomų ar debiutuojančių pavardžių, elitinių ar pilkomis sermėgėlėmis aprengtų knygelių, jubiliejinių ir įprastinių leidinėlių… Pirmoji tarp jų puikuojasi iškili Leonardo Žitkevičiaus „Su tėvelio kepure“ („Vyturio“ leidykla). Ją su didelio talento jėga iliustravo S. Vainilaitienė. Tai graži, seniai laukta užjūriuose gyvenančio ir savo aštuoniasdešimtąjį gimtadienį atšventusio poeto dovana Lietuvos vaikams. Ji laikytina iškiliausiąja metų vaikų poezijos knyga, kurią dėl eilėraščių meniškumo ir aukštos poligrafinės kultūros maloniai paims į rankas ir subtilaus estetinio skonio skaitytojas.

Rinktinėje sudėti geriausi eilėraščiai iš rinkinių „Čyru vyru pavasaris“ (1935), „Su tėvelio kepure“ (1938), „Muzikantų brigada“ (1941). L. Žitekvičius buvo vienas iš tų poetų, kuris, perfrazuojant Vaižgantą, nečepsėjo ir nesiseilėjo vaikų eilėraščiuose, o pateikė tikros poetinės kūrybos. Jo eilėraščiuose kaip ir vaiko pasaulyje apstu juoko, išdaigų, kūlverstukų. Vaikas ir daiktai, kuriuos paliečia poeto plunksna, ima valiūkiškai žaisti, šurmuliuoti, plyšauti „bumčik bumčik ei dai da – /Tai linksmai žygiuoja traukia /Muzikantų brigada!“ Estetiškai žaisdamas, išmonę ir kūrybinę formą laikydamas esme, poetas tuometinį nuobodų, kanonozuotą ir didaktišką eilėraštį kilstelėjo iki estetinio įspūdžio lygmens. Jo lyrinio subjekto pasaulis stebėtinai susiliejo su vaikų estetinių pagavų galimybėmis. Vėliau tragiški iš tėvynės išblokšto poeto išgyvenimai eilėraščių poetinę žaismę prislopino, pritildė. Su kitais 60 000 pabėgėlių atsidūręs svetur, poetas stoiškai sielvartauja dėl tėvynės netekties, jos vargų, kančių. Čia apstu nostalgijos, ilgesio, susimąstymo, vaiko, atsidūrusio tarp kitos kultūrinės tipologijos žmonių savivokos. Kitokioje geografinėje, socialinėje, rasinėje plotmėje augančio lietuviuko žvilgsnis jau skverbiasi į egzotišką aplinką, formuojasi tremtinių vaiko pasaulėjauta. Bet ir tarp dangoraižių, palmių alėjų, pašėlusiu greičiu skriejančių karuselių ir kitų modernios civilizacijos realijų poeto eilėraščių lyrinis subjektas regi tėvynės vizijas: senovės lietuvių pilis, gimtąją žemę ginančius karžygius, Vilniaus bokštus, o vaikščiodamas Misūrio upės pakrantėmis niūniuoja ne kokį nors negrišką „džiazbendą“, o melodiją „Kur bėga Šešupė“. Čia poetas – vaikų be savosios tėvynės dainius.

Tyliai lyg vaidila, be patoso, retorikos, kiek elegantišku tonu L. Žitkevičius rečituoja, kaip „broliai, žemę išpurenę, apraudojo arimus“ („Partizano mirtis“), trokšta, „kad grįžtų mūsų broliai / Iš šiaurės tolimiausios“ („Erškėtrožė“). Jis švelniai, taktiškai praskleidžia egzodo vaikų būtį, gaivina lietuvybę, saugo nuo asimiliacijos jaunosios kartos gimtąją kalbą ir tautos identitetą moderniame svetimkalbiame pasaulyje.

Poeto akyse vyko skaudi drama. Išeivijoje gimė ir augo vaikai, kurių tėviškė – ne tėvų ir senelių žemė, o užjūrių tėvonija. Ir gimtoji kalba jau ne ta, nes jis augo kaip dvikalbis. Poetui brangi kiekviena realija, kuri vaikui primena tikrąją jo giminės žemę. Už puošnųjį užjūrio paukštį poetui brangesnis pilkasparnis čirkšlys žvirbliukas, nes jis iš Lietuvos. Svečiose šalyse net ir Velykų rytas poetui graudokas, nes padubysėliuose ridenamus margučius broliukai ir sesutės nudažė savo ašarėlėmis („Velykinė dainelė“). Čia, velykinėje giesmėje, piemenėliai skuba ne į Betliejų nusilenkti Gimusiajam, o į Lietuvą, „kur banguoja nemunėliai“, „kur namučiai mylimi“ / „Bėkit, bėkit, piemenėliai“ /. Iš namo sugrįžtančios L. Žitkevičiaus poezijos pajaučiame, kaip dalis atplėšto tautos kūno skausmingai ilgisi gimtojo krašto, sunkiai vegetuoja („Amerikoj kojos / Širdis gi Lietuvoj“).

Jo eilėraščiai kondensuoti, taisyklingos architektonikos, nėra bereikšmių žodžių ritmo ir rimo spragoms užkaišioti.

Vaiko pasaulio jausena, poetine maniera, net idėjomis L. Žitkevičiui ranką paduoda kitas iškilus metų poetas M. Vainilaitis, išleidęs eiliuotą sakmę „Skruzdėlytė po kanopa“. („Vilties“ leidykla). Abu poetus sieja graži neakivaizdi draugystė susirašinėjant, svarstant vaikų literatūros būklę pas mus ir užjūriuose. Skaudus laikmetis savo alegorinėmis formomis įsirėžęs ir į M. Vainilaičio poemėlę „Skruzdėlytė po kanopa“. Ši sakmė, parašyta totorių pasakos motyvais, yra savotiška poeto kūrybos metamorfozė, ženklinanti naują kūrybos etapą. Ankstesniųjų rinkinių M. Vainilaičio lyrinis subjektas veržiasi į platesnes erdves, kur daug grožio, išmonės, juoko. Čia apstu fantazmų, mitologijos, įtvirtinami lietuvio pagonio, lietuvio krikščionio, pagaliau šių dienų pakrikusios pasaulėjautos žmogaus sąmonės raidos etapai. Iš jo kūrybos trykšta savitai transformuota baltų, skandinavų mitologija. Sakmėje „Skruzdėlytė po kanopa“ – kita mitologinė versmė ir pasaulėjauta.

Kodėl poetas atsigrįžo į Rytų tautų epą ir įvaizdžius?

Vaizdavimo objektu imamas keistas tvarinys, gimęs asilės ir mulo guoly: „Ne į tėtį – ne muliukas / Ir, deja, ne asiliukas“ /p. 3/. Jo vardas irgi keistas – Mukalas. Šis padaras tingėjo arti, o tik spardėsi, nesugebėjo vežimo traukti, o tik piestu stojo ir kramtėsi. Šis bastūnas, nepažįstama ir baisi jėga, įsibrauna į ramų ir darbštų skruzdėlytės gyvenimą, reikalauja meilės, pagarbos, paklusnumo, nors… „Viską daro šitas smirdžius / Po savim ir: – Ygabū!“. Sunkus ir juodas skruzdėlytės prievartinės santuokos jungas. Niekur nepabėgsi nuo tokio Mukalo: „Pajudėsi žingsnį – opa! – / Pasivys ir… po kanopa… “ /p. 16/. O ir pabėgti, palikti savo namus nėra kaip: „Čia gimtinė! Čia tėvynė! / Čia mama!“ Tai dvisluoksnis kūrinys, lyg su dvigubu dugnu. Taip sekama pasaka, kuri skaitytojo dvasią ugdo ne silogizmais ar retorika, o realybės ir fantazijos dermės vaizdais, vaiko suvokimui artimomis užuominomis, situacijomis, plečiant, gilinant net ir neseniai tautos patirto gyvenimo supratimą. Sakmės pabaigoje, panaudojant paradokso situaciją, pavaizduota prie nustipusio Mukalo graudžiai verkianti skruzdėlytė:

Kaip gi aš, tokia maža,

Kaip kiškučio aviža,

Jam išrausiu duobę gilią?

Kaip užversiu gūdžiame

Šabakštyne jį žeme,

Kad nedvoktų jis per mylią?

Dailininkės E. Kriaučiūnaitės skoningose iliustracijose šio bastūno kelnes prilaiko diržas su penkiakampe sagtimi. Paprasta ir aišku net mažiausiam vaikui, kaip sakmėje atgijo ne tik pasakos grožis, bet ir dramatiška, savitai paradoksali mūsų būtis. O tai didelio talento vaikų poeto išgalės…

Iš šūsnio pernykščių knygelių išore patraukliausia Vytauto Brenciaus jūros poema „Banginiukas žemę suka“ (iliustravo A. Kliševičienė, išleido „Alna litera“). Kieti viršeliai, kokybiškas popierius, geras brošiūravimas, raiškios iliustracijos, primenančios, kad Lietuva – jūrų šalis. Šešiasdešimties puslapių poema sukomponuota iš dvidešimties atskirų skyrelių. Vėjų karalystėje, laukdami iškrėsti piktų pokštų, tūno keturi broliai vėjai: Išdykėlis, Smalsuolis, Landūnas ir Siaubūnas. Tropinių vandenynų gelmėse gimusio banginuko Tuko laukia negailestingi išbandymai – tolima kelionė į ledjūrį. Mažasis Tukas mokosi atskirti ryklių mykimą, krabų juoką, tunų cypsėjimą. V. Brenciaus vaizduojami žmonės – „dvikojai padarai“. Jie harpūnais, „ugnies kokoso riešutais“ išdrasko banginių kūnus“ (p. 18). Teta Utė gaivaliuojasi su sulaužytu žandikauliu, nešiojasi Taičio čiabuvių įsodintą harpūną. Teta Motė kenčia nuo kaulo durklo, kabarkščiuoja ties peleku užlūžęs kardažuvės pjūklas, iš žaizdų kraują čiulpia minogos. Rykliai plėšosi dėl banginio grobio. Šėlsta jūros, o pasimetęs Tukas klaidžioja okeano platybėse, kol vėl prisiglaudžia prie saviškių. Poemoje gausu paslapčių, pasimetimų ir susitikimų, kovų ir dvikovų, kitų elementų, būdingų nuotykių žanrų literatūrai. Versdamas lapą po lapo įsitikini, kad poetas myli jūrą, pažįsta jos ramybę, alsavimą ir šėlsmą. Lyriniai intarpai okeano stichijai suteikia ypatingo grožio. Bet visa tai atskirų epizodų, o ne visumos įspūdis. Užvertęs knygą skaitytojas lieka apimtas prieštaringų įspūdžių, minčių. Kodėl poetas imasi eiliuoti pažintinius dalykus iš okeano gyvenimo? Ar ne geriau, tiksliau ir informatyviau būtų, jeigu savo marinistines žinias ir įspūdžius V. Brencius būtų papasakojęs prozos kalba? Eiliuodamas poetas dažnai prieina žanro aklavietę. Argi įmanoma į silabotonikos schemą įsprausti faktus, kuriuos būtina pateikti išsamiai, tiksliai, įtikinamai ir informatyviai? Naiviai atrodo eiliavimai, pavyzdžiui, panašūs į tą, kai ant siaučiančios jūros nuplėšto triumo dangčio užsiropščia audrų nualsintas Tukas, kuris, vos gimęs jau buvo „nieko sau galgonas – tonos“. Panašių į melagių pasakas barškalų apstu ne tik V. Brenciaus, bet ir AJasiulionio knygelėje „Apie Lietuvą dainą dainuoju“ (išleido „Spindulys“, iliustravo S. Aleksiūnas). Čia silabinės ir silabinės-toninės eilėdaros kratiniu sueiliuota visa Lietuvos valdovų istorija – nuo pat Algirdo iki Vytauto Didžiojo. Jo eiliavimai – lyg greitakalbe pateikti rebusai. Ar skaitytojas gali susigaudyti, apie kokio Lietuvos valdovo žygdarbius kalbama kad ir tokiame ketureilyje:

Su plikom rankom iš kalėjimo išėjęs,

Jis visą Lietuvą atgauti sugebėjo.

Valdžion paėmęs žemių jos daugybę –

Jis ėmėm kurti Lietuvos galyb. (p. 10)

Ir dar posmelis „kantičkinio“ eiliavimo:

Nemiega Tavo kūnas Katedros rūsiuos,

Jis suskilo kaip indas paliestas audros.

Atomais pavirtęs virš laukų plačių

Kaip Žalgiry grumtums su priešu piktu. (p. 12)

Toliau cituoti nėra prasmės, nes grafomanija akivaizdi.

Čia norėjau dėti rašinio pabaigos tašką, bet akys užkliuvo už knygelės „Žvėrių paradas“ autorių M. Karčiausko ir dailininko L. Grabausko pavardžių. Jie mažiesiems padovanojo plakatinę pažintinę knygutę, kurią pavartęs prisiminiau V. Majakovskio panašią knygelę „Čia kas puslapis yra tai dramblys, tai kengūra“ (A. Saulyno vertimas, 1953) ir naująjį A. A. Jonyno vertimą „Šitoje knygutėj – ir drambliai ir liūtai“ (1980). Pasidarė smalsu – kaip tuos pačius plakatų žvėris poetiškai apibūdino poetinio plakato meistras V. Majakovskis ir šio darbo ėmęsis M. Karčiauskas. Palyginkime: V. Majakovskis apie zebrą:

„Zebras.

Na ir reginys!

Dryžas tartum čiužinys “.

(A. Saulyno vertimas)

„Zebras –

Mielas tvarinys!

Lyg dryžuotas čiužinys!“

(A. A. Jonyno vertimas)

M. Karčiauskas:

„Linksma zebrui, pasirodys,

kaip jūreiviškai atrodo.“

Dvieilį ištiko nesėkmė: maži vaikai mąsto daiktavardžiais, spalvingais būdvardžiais ir veiksmažodžiais, o čia privelta ne tų žodžių. Taigi būti pažintinių knygelių poetu – nelengva.

Ramutė Skučaite subtiliai perkūrė kai kurias Š. Pero ir H. K. Anderseno pasakas (išleido „Alma littera“). Žvilgsnis stabtelėjo prie rinkinėlio „Eilėraščiai Kotrynai“, kurį parašė D. Teišerskytė (išleido „Gabija“, iliustr. R. Vaitkutė). Neiškenčiu nepaminėjęs ir kitų autorių pavardžių: J. Voveris, V. Bladykaitė, V. Kaziela, O. Mačiulienė, B. Martinkėnaitė. R. Zemkauskas išleido net dvi poemų knygeles. Visi tie eiliavimai yra savotiškas saviveiklos menas, mūsų dienų „folkloras“ vaikams, nes kuriamas ne iš pašaukimo ir įkvėpimo, o iš pastangų pažaisti eilėraščiu, imituoti poezijos kūrybą.

Šios rūšies eiliavimams neįmanoma taikyti meno analizės mastelių.

Daugelio autorių kalba „suraizgyta sumazgyta“, šokikas neskiriamas nuo šokėjo, lakantis katinas nuo geriančio riestauodegio… Ar galima poezija vadinti tokius eiliavimus:

Raudonšoniai obuoliukai

Spardosi kaip kumeliukai.

Mama bara blogą vaiką,

Kad tuščiai praleidžia laiką.

Rainis, pasikinkęs pelę.

Išvažiavo į artelę.

Elementarios rašybos ir skyrybos klaidos, iš visokiausių kerčių sugraibstyti žodelyčiai rimo ir ritmo spragoms užkaišyti, tušti kaip barškata žodžiai, eilutės, posmai, susiliejantys garsai ir daugelis kitų negerovių rodo, kad nemažai autorių nemoka elementariausios eiliavimo abėcėlės. J. Jablonskis sakytų, kad tokie „eilėraščių dariniai“ dildo vaikų kalbos jausmą, griauna jų kalbą, kurios mokykloje taip sunkiai pramokstama. Apie tikrą, vaikų širdžiai ir protui skirtą poeziją, išskyrus dvi tris knygeles galima tik pasvajoti. Praeitų metų poezijos duona su raugėmis labai karti…

Žurnalas „Rubinaitis“, 1995 Nr. 1 (2)