Apie tai, ką mes darome (Šiuolaikinės vaikų literatūros teorijos)

Per pastaruosius 20 metų smarkiai pakilo vaikų literatūros mokslinių tyrinėjimų lygis. Tereikia vien prisiminti įvairiose šalyse įsikūrusius vaikų literatūros institutus ir mokslinio tyrinėjimo centrus, augantį akademinį vaikų literatūros mokymą. Vaikų literatūra dėstoma ne tik universitetuose, bet ir bendrojo lavinimo mokyklose bei menų ir humanitarinių mokslų departamentuose. Todėl galima tikėtis, kad vaikų literatūra kaip mokslo objektas vertinama daug rimčiau.

Džiugina ir tai, kad pasirodo vis daugiau mokslinių darbų apie vaikų literatūrą. 1991 m. Paryžiuje vykusioje Tarptautinės vaikų literatūros tyrinėtojų draugijos konferencijoje Zohara Shavit iš Izraelio savo pranešime „Prasta meno būklė“ apgailestavo, kad stokojama teorinio požiūrio į vaikų literatūros esmę. Jau tada ši nuomonė buvo klaidinga. Šiandien ji atrodo dar mažiau teisinga. Pasaulyje esama pakankamai daug rimtų ir įvairių vaikų literatūros mokslinių tyrinėjimų.

Mano bandymai apžvelgti daugelį vaikų literatūros teorijų bei požiūrių į ją yra pagrįsti literatūriniu, o ne pedagoginiu aspektu. Mokytojai ir bibliotekininkai, susidūrę su knygomis vaikams, kelia labai konkrečius pragmatinius tikslus. Juos domina, kokias knygas galima skaityti, koks jų turinys, kokios knygos vaikams labiau patinka, kokiam amžiaus tarpsniui ar lyčiai knyga tinka, kaip ji atspindi vaiko temperamentą, pomėgius ir aplinką.

Literatūros kritikams, vaikų literatūrą laikantiems tiriamuoju objektu, rūpi kiti motyvai. Jie domisi tekstais ir kelia tokius klausimus: kaip sukurti charakteriai? kokia pasakojimo forma? kokie meniniai teksto vaizdai? etc. Kadangi knygos, kurias aptariame, rašomos ypatingos kategorijos skaitytojams ir kaip tik tokių skaitytojų yra perkamos, mes taip pat neturime vengti klausimo, ar knygos vaikams skiriasi nuo knygų suaugusiesiems? Jei skiriasi, tai kuo? Yra daug būdų, galinčių padėti atsakyti į šiuos klausimus. Apžvelgdama skirtingus kai kurių literatūros tyrinėtojų teiginius, aš pasirinkau tam tikrus apibendrinamuosius įvardijimus.

Agresyvusis požiūris

Apibūdindama šį požiūrį į vaikų literatūros teoriją, remsiuosi Zoharos Shavit mintimis. Savo straipsniuose bei leidinyje Vaikų literatūros poetika (1986) ji išryškina tokią mintį: tik nedaugelis vaikų knygų yra meniškos ir todėl vertos tyrinėti. Tokias knygas ji apibūdina semiotikos terminu „ambivalentiškos“, kuris, jos supratimu, reiškia, kad šios knygos priklauso dviem sistemoms: pedagoginei (vaikų literatūra) ir literatūrinei (bendroji literatūra). Tokių knygų yra nedaug. Shavit pamini Alisą Stebuklų šalyje.

Shavit neskiria vaikų literatūros kaip socialinio ir literatūrinio reiškinio. Ji tik šneka apie „skirtingas literatūrines normas“. Straipsnyje „Prasta meno būklė“ (1992) Shavit teigia, kad mokslinis vaikų literatūros tyrinėjimas nėra literatūros kritika. Ji tvirtina ne vertinanti vaikų literatūrą, o tirianti ją analitiniu požiūriu. Vienas Shavit oponentų yra pažymėjęs, kad tiek ji, tiek kai kurie kiti kritikai vaikų literatūrą laiko populiarios (masinės) kultūros dalimi. Vaikų, moterų, mažumų, populiarioji literatūra dažnai yra priskiriamos vienai grupei ir laikomos prastesnės rūšies literatūra tiek universitetų paskaitų kursuose, tiek plačiosios visuomenės.

Agresyvaus Shavit požiūrio padarinys yra tas, kad ji ieško dar vieno teorinio lauko, kur galėtų tirti savo „ambivalentiškus“ tekstus, ir pasirenka semiotiką. Tokia analizė nepajėgi pateikti estetinio įvertinimo, ir tai yra vienas iš silpnesnių struktūralizmo bei semiotikos momentų. Vis dėlto, mano nuomone, prasminga tirti vaikų literatūrą semiotiniu aspektu, bet Shavit iš tikrųjų to nedaro. Ji tik bando vartoti semiotikos terminiją, kad pateiktų savo mokslinius tyrinėjimus „rimtiems“ kolegoms. Deja, šis blefas gali lengvai suklaidinti kiekvieną, kuris pakankamai gerai neišmano semiotikos.

Nepalankus požiūris į Shavit pirmiausia kyla dėl to, kad ji neaprėpia 99 % vaikų literatūros.

Apologetinis požiūris

Kanados mokslininkas Perry Nodelmanas straipsnyje „Vaikų literatūros interpretacija ir akivaizdus tapatumas“ (1985) aptaria vaikų ir suaugusiųjų literatūros santykį. Jis tvirtina, kad vaikų literatūra yra kitokia, todėl negalima jai kelti tokių pat reikalavimų kaip ir suaugusiųjų literatūrai. Suaugusiųjų literatūros (iš pateiktų pavyzdžių matyti, kad jis turi omenyje geriausią ir naujausią suaugusiųjų literatūrą) pagrindas yra originalumas ir naujumas, o vaikų literatūra remiasi pakartojimais ir atpažinimu. Tai jis vadina tapatumu. Nodelmanas siūlo pamiršti „nerimą dėl įtakos“. Ši mintis kilo žymiam amerikiečių literatūros profesoriui Haroldui Bloomui, ir, kiek man žinoma, su šia problema susiduria daugelis anglosaksų kraštų literatūros kritikų.

Pasak Perry Nodelmano, tapatumas yra vaikų literatūros esmė. Iš tiesų tai ne kas kita kaip gerai žinomos loci communes, bendros vietos, retorinės formulės. Nodelmanas pažymi, kad to paties žanro tekstai, susiję su laiko kaitaliojimo iliuzija, yra labai panašūs vienas į kitą ir gali būti laikomi imitacija.

Kartu Nodelmanas pabrėžia, jog klaidinga analizuoti knygas vaikams atsižvelgiant į jų pasikartojimus ir laikyti jas antrarūšėmis vien dėl to, kad jos primena kai kuriuos ankstesnius modelius. Aš galiu nusakyti šią mintį kitaip. Vaikų literatūra iš prigimties yra labiau imitacinė nei suaugusiųjų. Žodžiui „imitacija“ neteikiu jokios menkinamosios reikšmės. Kai mes, nagrinėdami šiuolaikinius romanus, ieškome originalumo ir novatoriškumo, vartojame tokias frazes: drąsios temos, stilistiniai eksperimentai ir novatoriški būdai. Jeigu tais pačiais principais bandytume analizuoti vaikų literatūrą, tuojau pat pastebėtume, kad beveik visa literatūra – nuobodi variacija ta pačia tema. Knygoje Vaikų literatūros pomėgiai Nodelmanas kalba apie elementarią siužeto schemą, būdingą daugeliui vaikų knygų: namai – išvykimas iš namų – nuotykiai – sugrįžimas namo. Šią schemą Nodelmanas laiko kiekvienos vaikų knygos raktu. Jis teisus, tik jo išvados – neteisingos.

Pagrindinė Nodelmano straipsnio mintis – kad vaikų literatūros tyrinėtojai turėtų liautis atsiprašinėję vaikų literatūros vardu. Anot jo, tapatumas nėra išorinė ypatybė, o rašytojo būdas aptikti to stiliaus ir meninių priemonių naujas galimybes, kurios kiekvieną vaikų knygą daro unikalią. Vėliau Nodelmanas pareiškia, kad vaikų literatūra paklūsta kitokioms taisyklėms nei suaugusiųjų, todėl nevertėtų sielvartauti, kad kartais vaikų literatūra pasirodo esanti prastesnė.

Aš nuodugniai polemizuoju su Nodelmanu knygoje Ties brandos slenksčiu (1995), pažymėdama, kad jo argumentai labai jau neapibrėžti. Pirmiausia, sekdamas Haroldu Bloomu, jis ignoruoja suaugusiųjų literatūros įvairovę. Sakydamas „literatūra“, jis turi galvoje dešimtį šedevrų, sukurtų vyriškos lyties baltųjų anglosaksų rašytojų. Antra, į vaikų literatūrą jis žvelgia kaip į stabilų tekstų rinkinį, nepakitusį per porą šimtų metų, ir mes, pasak Nodelmano, turėtume tuo būti beveik patenkinti.

Būdingas Nodelmano tvirtinimas „Galimas daiktas, kad vaikų literatūra yra moterų literatūros rūšis“ (96 p.). Nieko įžeidaus apie moterų literatūrą čia nepasakyta, tačiau aš šį pareiškimą laikau pliaukštelėjimu į veidą tiek vaikų literatūrai, tiek ir vaikų literatūros tyrinėtojams. Feministinė teorija iš tiesų padėjo geriau įvertinti daugelį vaikų knygų, bet tai neturi būti pateikiama kaip apgailestavimas.

Knygoje Vaikų literatūros pomėgiai Nodelmanas išvardija keletą bruožų, pasak jo, apibūdinančių vaikų literatūrą: nesudėtinga, bet nebūtinai prasta, labiau orientuota į veiksmą, o ne į veikėjus, naivi, optimistinė ir su laiminga pabaiga, didaktinė, pakartojamojo stiliaus ir struktūros (190 p.).

Ko gero, Nodelmanas, skaitydamas vaikų knygas, nenueina toliau E. B. White Šarlotės voratinklio (Charlottʼ’s Web) – knygos, kurią jis aptaria daugybę kartų. Suaugusiųjų literatūroje jis mato vien pačias geriausias knygas, o vaikų literatūroje akis užkliūva tik už kuklių vidutiniškų tekstų. Nodelmanas, matyt, išleido iš akių įspūdingą vaikų literatūros plėtotę per pastaruosius 10–20 metų. Jis taip pat nepastebėjo ir daugybės vaikų literatūros modernumo bei sudėtingumo mokslinių tyrinėjimų.

Nodelmano argumentai leidžia daryti išvadą, kad „vaikų knyga yra gera, nes tai yra vaikų knyga“, taigi tiesiog nusikaltimas rašyti blogą recenziją apie vaikų knygą. Tačiau tai menka paslauga vaikų literatūrai.

Getą primenantis požiūris

Peterio Hunto, kito angliškai rašančio pranašo, pagrindinės mintys kai kuriais atžvilgiais primena Nodelmano tvirtinimą, kad vaikų literatūra negali būti tyrinėjama tais pačiais principais kaip ir suaugusiųjų literatūra. Tačiau Huntas žengia dar toliau ir klausia: „Ar mes galime visapusiškai ištirti vaikų literatūrą?“ Jis išnagrinėjo daugelį vaikų literatūros kritikos krypčių ir pasiūlė visiškai pakeisti „vaikiškos kritikos“ (sąvoka, jo paties sukurta pagal feministinės kritikos analogiją) perspektyvą.

Hunto pareiškimas apie vaikišką kritiką man kelia daug abejonių. Pritarimas šiam požiūriui reikštų, jog vaikų literatūra dar labiau atskiriama nuo bendrosios literatūros kritikos. Hunto oponentai nurodo, kad „vaikiška kritika“ kaip literatūros kritikos rūšis yra antagonistinė bet kokiai teorijai, kuri pagrįsta patriarchaliniais, baltaodžių anglosaksų ar suaugusiųjų nustatytais kriterijais. Iš esmės Huntas tvirtina, kad mes, suaugusieji, neturime teisės tyrinėti vaikų knygų, nes nesame pakankamai įgudę skaityti kaip vaikai.

Tačiau tai netrukdo Huntui leisti vienų po kitos knygas apie vaikų literatūrą. Nenusižengdamas logikai, jis turėtų savo mokslinius tyrinėjimus skirti moksleiviams, kurių analitiniai sugebėjimai ribojasi tvirtinimu: „Man patinka ši knyga“. Savaime suprantama, ne todėl, kad vaikai kvaili, bet kad jie paprasčiausiai nesugeba suformuluoti savo vertinimų (beje, ir ne kiekvienas suaugęs gali tai padaryti). Daugelis mokslininkų visame pasaulyje kritikuoja Hunto argumentus, iškeldami būtinybę vertinti vaikų knygas estetiniu požiūriu, o tai įmanoma tik kvalifikuotai nagrinėjant literatūrą.

Kitas silpnas tiek Hunto, tiek ir Nodelmano teorijos momentas – apibendrinimai. Huntas ir jo šalininkai į vaikų literatūrą žvelgia kaip į homogeninį žanrą. Taip pat elgiasi ir Jacqueline Rose, išleidusi garsią knygą provokuojamu pavadinimu Piterio Peno atvejis, arba Neegzistuojanti vaikų literatūra (1984). Kaip pažymi daugelis mokslininkų, tokia iš esmės homogeninė, amžių, giminę, kultūrą ignoruojanti vaikų literatūra yra mitas, kurį, deja, puoselėja ir leidėjai, ir kritikai.

Ambivalencija

Kai kurie mokslininkai pradiniu savo tyrinėjimų tašku laiko skaitytoją ir pareiškia, kad vaikų literatūros savitumas kyla iš ambivalentiško kreipimosi į jį. Švedų kritikė Vivi Edström, kalbėdama apie ambivalenciją, vartoja Zoharos Shavit terminiją, tačiau Edström tezės iš esmės skiriasi nuo Shavit. Anot Shavit, tik nedaugelis vaikų knygų gali būti laikomos ambivalentiškomis. Tokios knygos labai tinka suaugusiesiems. Vivi Edström ambivalenciją laiko esminiu vaikų literatūros bruožu ir visada sąmoningai ar nesąmoningai kreipiasi į dvi kategorijas skaitytojų – suaugusiuosius ir vaikus. Vaikų literatūros „paprastumas“ ir „naivumas“ – tai neatsiejamos meniškumo priemonės. Šiuo požiūriu Vivi Edström artima Barbarai Wall, kuri savo darbe Pasakotojo balsas (1991) išskiria sąvoką „dvigubas adresatas“, turinčią neigiamą prasmę („dviveidės moralės“), ir „dvilypį adresatą“ teigiama prasme. „Dvigubas adresatas“ – tai rašytojo kreipimasis į suaugusįjį skaitytoją per vaiko petį. Tokie tekstai priklauso praeičiai, Wall šį teiginį iliustruoja Viktorijos laikų vaikų literatūra. Šiuolaikinėje vaikų literatūroje „dvilypį adresatą“ mes sutinkame tada, kai tekstą priima du besąlygiški skaitytojai – vaikas ir suaugęs, – kurie dekoduoja jį skirtingais lygmenimis, bet pakankamai adekvačiai.

Atrodo, kad ši tyrinėjimų kryptis tiksliau atskleidžia vaikų literatūros esmę, tačiau dar nepasiūlo reikiamo problemų sprendimo.

Suaugusiųjų literatūros kriterijai

Dar viena grupė tyrinėtojų bando analizuoti vaikų literatūrą, remdamasi suaugusiųjų literatūros kriterijais. Geriausiai žinomi Roderickas McGillis iš Kanados ir Johnas Stephensas iš Australijos. Įdomu, kad abu šie mokslininkai į vaikų literatūrą atėjo iš kitų mokslo sričių. Jie, kaip ir kai kurie kiti, remiasi pažangia šiuolaikine vaikų literatūros teorija, pirmiausia naratologija, taip pat dekonstravimu, psichoanalize, postkolonializmo idėjomis, Michailo Bachtino karnavalo teorija etc. ir pasiekia puikių rezultatų. Johnas Stephensas nuo naratologinio požiūrio perėjo prie interrogatyvaus požiūrio į tekstus, kuris, mano nuomone, atitinka vokiečių mokslininko Reinberto Tabberto „kūrybinių tekstų“ terminą. Šie tekstai suvokiami kaip didaktinių tekstų priešybė, t. y. tekstai, atsiveriantys skaitytojui ir leidžiantys jam surasti atsakymus į savo klausimus, nuslopinti abejones ir pritaikyti žinias.

Svarbu tai, kad Stephensas, Tabbertas ir McGillis pasisako prieš vienpusį požiūrį į vaikų literatūrą kaip homogenišką, stabilią ir aiškiai apibrėžto žanro. Neatsitiktinis dalykas, kad Stephensas yra vidurinių amžių istorijos specialistas ir todėl gali analizuoti tekstus, neatitinkančius XX a. literatūros kanonų.

Margaretos ir Michaelio Rustinų veikale Pasakojimai apie meilę ir praradimą (1987) pastebime psichoanalizės teorijos apraiškų. Pastaruoju metu taip pat pasirodė keletas puikių psichoanalize paremtų paveikslėlių knygų interpretacijų.

Vis dėlto dėl labai paprastų priežasčių mokslininkai dažnai negali visiškai nuneigti fakto, kad jie studijuoja vaikų literatūros tekstus, pavyzdžiui, kai spausdina savo straipsnius žurnaluose apie vaikų literatūrą. Šios problemos galima išvengti leidžiant knygą. Joanne Golden leidinyje Pasakojimo simboliai vaikystės literatūroje. Teksto struktūros tyrinėjimai analizuoja tekstus, kuriuos ji vadina vaikystės literatūra, o ne vaikų literatūra, matyt, norėdama priminti, kad yra paskelbusi daugybę orių semiotikos tyrinėjimų. Tačiau kaip vaikų literatūros tyrinėtoja Joanne Golden nekelia abejonių. Ji aptaria Franko Baumo, Lloydo Alexanderio, E. B. Whiteʼo, Beverly Clearyʼo, Ursulos Le Guin, Roberto OʼBrieno ir kitų rašytojų, kurie minimi kaip vaikų autoriai, kūrybą. Nepaisant mokslinės terminologijos, leidinyje yra visiškai konvencionaliai išdėstyti vaikų literatūros tyrinėjimai, o neįprastai pasirinkti tekstai gali daryti įspūdį ir semiotikos specialistams. Šis veikalas, kaip ir daugelis semiotikos tyrinėjimų, atskleidžia didžiules tekstų nagrinėjimo galimybes bei plačią perspektyvą. Toks semiotikos taikymas vaikų literatūroje yra daug svarbesnis nei iki šiol pasirodę kai kurie Zoharos Shavit literatūros tyrinėjimai.

Integracinis požiūris

Šis požiūris atspindi bendrosios literatūros įtaką vaikų literatūrai. Todėl vaikų literatūra yra analizuojama kaip natūrali visos literatūros vystymosi dalis. Tai viliojanti, bet problemiška mintis.

Švedų kritikė Sonja Svenson išdėsto vaikų literatūros istorijos rašymo principus ir įspėja apie pavojų, kuris gali kilti vaikų literatūrą visiškai integruojant į bendrąjį literatūros procesą. Leisdami dešimčiai ar penkiolikai geriausių visų laikų ir tautų vaikų knygų nuskęsti bendrosios literatūros istorijoje, nepasitarnausime vaikų literatūrai. Į tuzino bendrosios literatūros romanų sąrašą įtraukę vieną vaikų knygą, mes taip pat negalėsime objektyviai įvertinti vaikų literatūrą. Kita vertus, jei sugebėtume įtikinamai parodyti, kaip bendrąją literatūrą įkvėpė Alisa Stebuklų šalyje (tai padaryti bando Julieta Dusinberre knygoje Alisa prie švyturio), mes pagaliau laimėtume garbingesnę vietą tarp mūsų „rimtųjų“ kolegų tyrinėtojų.

Naują mišraus adresato sampratą, kuri man pasirodė vaisinga, iškėlė, pavyzdžiui, Michelis Tournier, rašytojas, viešai pareiškęs, kad rašyti vaikams ir daug sunkiau, ir daug maloniau nei suaugusiesiems. Tokiai „mišraus“ rašymo ir vaikui, ir suaugusiajam mintis gali mums padėti tiksliau apibrėžti specifinį teksto tipą, kurį Vivi Edstrom ir Barbara Wall vadino ambivalentišku ir kuriam adresato amžius nesvarbu. Tokios knygos mokytojams ir bibliotekininkams kelia daug rūpesčių, nes atrodo per daug sudėtingos, kad vaikai jas suprastų.

***

Iš esmės čia kalbėta apie anglų kalba pasirodžiusius kritikos straipsnius. Tačiau Vokietijoje mokslas taip pat juda į priekį, apimdamas vaikų literatūros kūrinių formos bei skaitytojų suvokimo problemas. Prancūzų literatūros kritika glaudžiai susijusi su ludistika, žaidimo teorija. Vienas žymiausių prancūzų vaikų literatūros tyrinėtojų Jeanas Perrot pastebi vaikų literatūros ir baroko meno paraleles.

Vaikų literatūros tyrinėjimai kaip disciplina pastaraisiais metais nepaprastai išsiplėtojo. Aš manau, kad tokių tyrinėjimų patrauklumą lemia tai, jog vaikų literatūroje vaizduojami nepaliaujamai tobulėjantys ir atviri pasauliui žmonės, tuo tarpu bendroji literatūra daug dažniau rodo žmones, praradusius viltį, žmones be ateities. Be to, vaikų literatūros skaitytojai savo knygas vis dar sutinka atvira širdimi.

Iš anglų k. vertė Loreta Žvironaitė

Pastaba. „Rubinaičio“ redakcija nepateikia gausios šio straipsnio bibliografijos, manydama, kad ja konkrečiai susidomės ne tiek jau daug skaitytojų. Be to, tai iš esmės nelengvai mums prieinami literatūros šaltiniai. Tačiau sąrašas redakcijoje saugomas.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 1 (6)