Poemėlė – perliukas. Vytei Nemunėliui – 90
Klasikiniu lietuvių vaikų poezijos kūriniu, mūsų literatūros perliuku Vytės Nemunėlio Meškiuką Rudnosiuką pavadino poetas M. Vainilaitis, vienas iš poemėlės autoriaus gerbėjų ir talentingiausių mokinių. O literatūrologo ir poeto T. Venclovos nuomone, ta poemėlė lygiuojasi su geriausiais pasaulinės vaikų literatūros kūriniais, užimdama tarp jų tokią pat garbingą vietą kaip L. Kerolo ir A. Milno knygos anglų literatūroje. Todėl ir dera pažvelgti į šį kūrinį su didesniu dėmesiu. Iškilus poemėlės autoriaus jubiliejus – puiki tam proga!
Apie Meškiuką Rudnosiuką, išleistą 1939 m., B. Brazdžionis (taigi pats autorius!) rašė, kad kūrinyje „pasakojami vieno meškiuko nuotykiai namie, miške, mokykloje. Tai perkelta prasme žmonių vaizdavimas“. Galima pridurti, kad tai kūrinys ir apie gamtą, jos gyventojus, kurie dažni liaudies pasakose ir vaikų dainelėse, ir kartu apie darnią šeimą, kurioje vienturtis sūnelis auga, mokosi, savo kailiu patiria kasdienybės sunkumus ir grožį.
Poemėlę sudaro lyriškų humoristinių situacijų grandinė, tarpusavy susijusių įvykių siužetas, su kurio pagalba piešiama paprasta, o kartu reikšminga vaiko gyvenime jo spartaus augimo atkarpėlė. Keturi pirmieji posmeliai po atsklandos pobūdžio pradžios – nedidelė dainelė, įvedanti į veiksmo aplinką, pristatanti pagrindinius veikėjus. Pirmoji pažintis su jais kupina vakaro jaukumo, šiltų šeimos santykių, lyrinių lopšinių nuotaikos. Tokia emocinė būsena išlieka ir dviejuose paskutiniuose poemėlės posmuose, pradžios dainelės tęsinyje, aidu atkartojančiame veiksmo pradžią ir įrėminančiame pasakojimą apie vaiko laimę, „kai visa šeima namuos“, o mažylis „šiltoj minkštoj lovelėj / Klauso pasakų mamos“.
Daugiausia vietos poemėlėje užima meškino Rudnosio nuotykiai – jo palydos, nesėkmingas bičkopis, ožkos pirkimas. Tai, galima sakyti, trys gana sceniškos poemėlės paveiksliukai, o gal ir aštuoniolikos posmelių pasaka pasakoje, besiremianti savarankiška veiksmo užuomazga, jo eiga, kulminacija ir atomazga. Tie nelinksmi nuotykiai pirmiausia susiję su tėvu, bet ir meškiukas linksmučiukas nėra pašalinis. Jau pačioje pradžioje jis duoda Rudnosiui tokių „rimtų“ patarimų („Bitė jei norės įgelti, / Šok iš medžio, bėk ir rėk!“), kad jais iš karto sukelia šypseną ir susidomėjimą mažuoju gudručiu. Tas dėmesys ir linksmumas stiprėja besiklausant atsakymo Rudnosio, virsnojančio „šliumpu-pumpu, šliumpu-pumpu“ žingsniu, rodos, dainuote išdainuojamas, – su vaikiška žaisme balse, žvilgsniu ir norais („Pavaišinsim vilką – Pilką,/ Šarką – Tarką, žvirbliukus, / Pavaišinsim, apdalinsim / Ir gerus žmonių vaikus“). Netgi posmai apie karčiausią įvykį („Pusę žando jam sukando / Ir subadė rankeles…“) vertintini kaip linksmos dainelės apie komišką veikėją pradžia. Trečioji meškino dainelė, besiremianti liaudies išmintimi („ – Iš medaus nevirsi košės, / Iš medaus nebus dešros…“), atverčia naują geros meškinų dienelės puslapį („Pieną maukia Rudnosiukas, / Net žiūrėt į jį gražu.“
Pačiam poemėlės vidury – savotiškas Rudnosiuko ir motinos dialogas-duetas, į kurį tik viena kita eilute įsiterpia poetas pasakotojas. Leisdamas veikėjams išdėstyti savo mintis, autorius padeda susipažinti su jais iš arčiau. Ne vienas iš rašiusiųjų apie Meškiuką Rudnosiuką kaip poetinį atradimą iškėlė šio paveikslėlio pradžią – meškiuko prašymą „Eik, mamyt, man pagrybuot“ ir gana dalykišką, pedagogišką, pamokantį taisyklingos bei tikslios kalbos Rudnosienės atsakymą („Ne „grybuoja“, o „grybauja“, – / Taip, kaip reikia, taip kalbėk…“). Poetas J. Aistis šį momentą apibūdina kaip labai efektingą ir puikiai atitinkantį vaiko psichologiją. Nuo įspūdingos ir natūralios kalbos pamokėlės nepastebimai pereinama prie vaiko klusnumo visur jo tykojančių pavojų akivaizdoje temos: „Pilnas miškas kiškių-piškių, / Pilnas varnų, vanagų…“ Kai po šio įspėjimo, grėsmingo savo pasikartojančiais priebalsiais p, k, v, Rudnosiukas ne suklūsta, o nukreipia šneką į kitą pusę (siūlo motinai „krepšelin kiškį-piškį, varną, vanagą“ pagauti), tai su jo žodžiais, kuriuose vėl kartojasi p, k, v, atsiranda nuojauta, kad nepaklusnus meškiukas-vaikas gali pakliūti į bėdą.
Vienas iš ryškesnių poemėlėje – meškiuko paklydimo girioje epizodas. Iki šiol girdėjome beveik ištisai vartotą tiesioginę kalbą, o šioje kūrinio atkarpoje vyrauja poetas pasakotojas. Jis, lyg žaisdamas, pasišaipydamas iš pakliuvusio į dramatišką padėtį sūnelio dejonių, išplečia poemėlės veiksmo erdvę, padidina įtampą, pagreitina veiksmą. Rudnosiukas taip uždūduoja ant storųjų ir laibųjų, kad suklūsta visas miškas. Bet grėsmė greit išsisklaido, įtampa atslūgsta, kaltininkas pats suvokia negerai pasielgęs. Poetas neapsistoja prie to nelemto įvykio, pakreipia veiksmą į šviesesnę scenos pusę, nuo aštresnių, kandesnių žodžių, sakinių pereina prie žaismingesnių, šiltesnių, lyriškesnių. Motina linksma po pavykusio grybavimo. Rudnosiukas, jau pažįstamas kaip mėgėjas postringauti, fantazuoti, kuria savo dainelę-pasakėlę, kurioje daugiau žodžių žaismo negu prasmės, kuri gyva nuostabos, nuoširdumo išraiška, patraukli vaikiška fraze ir intonacija, daugiau poetine negu buitine tikrove („Baravyką pasodinkim / Kur kamputy ant grindų – / Gal pernakt išaugs iš vieno / Man baravykiukai du…“). Nauja scenelė, naujas veiksmo posūkis ženklina naujo etapo vaiko gyvenime pradžią. Pirmieji jos posmai mįslingi, o kartu ir iškilmingi. Neskubama pasakyti svarbiausio dalyko. Apie jį paliekama byloti laiškui, kurį Rudnosis skaito pamažu, skiemenuodamas, pabrėždamas svarbiausius žodžius: „Nuo pirmos dienos rugsėjo / Pirmą skyrių atdarau…“
Svarbiausia poemėlės veiksmo grandis – pirmieji Rudnosiuko žingsniai mokykloje. Pradžia labai lyriška. Kiekvienoje pirmojo posmo eilutėje po mažybinį žodį, padedantį sušildyti visą posmą. Iš pasakos visiškai pereinama į tikrovę. Kaip ir namų, gamtos aplinkoje Rudnosiukas išlieka smalsus šnekorėlis, glaudžiasi prie suaugusiojo („Ir su mokytoju moka / Jis gražiai pasikalbėt“). Pagrindinę poemėlės mintį – vaiko kelią į ateitį nušviečia mokslas ir darbas – prasmingai pabrėžia pabaigos dialogas:
Sako: – Mokytojau, kalba
Mano skyriaus mokiniai,
Kad skaityti jums nereikia –
Skaito jūsų akiniai.
Bet jei aš juos užsidėčiau,
Ar skaitytų už mane? –
Kol raidžių dar nepažįsti, –
Tarė mokytojas: – ne!
Kalbą apie poemėlę, mielą kūrinį apie smalsų mokiniuką, būtų galima pratęsti pasakant ir nemažai tų pačių gerų žodžių, kurių nusipelno daugelis geriausių Vytės Nemunėlio eilėraščių. Ir jie savo meniniu svoriu labai arti Meškiuko Rudnosiuko, nors kiek ir stokoja tų ypatybių, kurios daro poemėlę labai patogią ne tik skaityti, bet ir deklamuoti, inscenizuoti.
Redakcijos prierašas. Sveikindamas poetų su jubiliejumi „Rubinaitis“ norėtų atkreipti skaitytojų dėmesį ir į kitas naujesnes publikacijas apie Vytę Nemunėlį (ne B. Brazdžionį!). I. Korsakaitė straipsnyje „Kaip atsirado meškiukas Rudnosiukas“ (Etiudai: 1991. Nr. l. P.43–45) atskleidė, jog ši poemėlė parašyta pagal vokiečių dailininkės I. Bohattos-Morpurgs piešinius. G. Skabeikytės „Vaikas ir jo pasaulis Vytės Nemunėlio poezijoje“ (Kn. Vaikų literatūros patirtis. – V, 1995. – P. 216–232) analizuojamas tematikos ir poetikos savitumas. Jubiliejaus proga pasirodė J. Linkevičiaus „Vytės Nemunėlio pilnatvė“ (Metai. 1997. Nr. 2. P.88–93) ir L. Žvironaitės „Pasakysiu aš eilutę…“ (Lit. ir menas. 1997. Vas. 15. P 11).
Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 1 (6)
