Augimo paslaptis

Didžiuma skaitytojų tikriausiai nedaug bus girdėję apie Frances Hodgson Burnett – XIX a. antrosios pusės–XX a. pradžios anglų kilmės amerikiečių rašytoją, parašiusią daugiau nei penkiasdešimt knygų, iš kurių geriausiomis laikomi trys jos kūriniai vaikams. Vienas iš jų – Paslaptingas sodas*. Antai lenkai šią knygą neseniai išleido „Užburtų puslapių“ serijoje, greta pačių žinomiausių ir labiausiai pasaulyje skaitomų autorių, tokių kaip A. Dumas, C. Collodi, T. M. Reidas, R. Kiplingas, Ch. Dickensas, W. M. Thackeray, J. ir W. Grimai.

Kas gi svarbiausia šioje knygoje? Žinoma, paslaptis, kurią rašytoja geba išlaikyti iki paskutinio romano puslapio ir kurios dėka taip lengvai įsitraukiame į Paslaptingo sodo skaitymą. Verčiant lapą po lapo, regis, tuoj tuoj ims ryškėti pasakos logikos rikiuojama fabula, ir, – jei jau nebesi visai vaikas, – galėsi ramiai atlyžti atokesnio stebėtojo pozicijon. Tačiau taip neatsitinka. Per visą knygos pasakojimą įvyksta vienas vienintelis pasakiškas stebuklas – liepsnelė parodo Merei kelią į paslaptingą sodą.

Kas yra stebuklas? „Merė Lenoks iš ajos pasakojimų buvo labai daug girdėjusi apie stebuklą. Toji visad sakydavo, kad tai, kas netikėtai nutinka, yra stebuklo dovana“. Kas gi netikėtai nutinka Hodgson Burnett romane? Aikštinga „pasišiaušėlė Merė“, tas „iš tiesų nemalonus vaikas, niekieno nemylimas ir niekuo pats nesidomintis, pamažu pradeda spinduliuoti sveika vaikiška energija, dešimtmetis Kolinas, visą savo neilgą gyvenimą dusintas alinančios isterijos, sode kartą sušuks: „Aš gyvensiu – amžinai, amžinai, amžinai!“ Arčibaldas Kravenas, Kolino tėvas, kaip vėliau jam paaiškės, kaip tik tą dieną tolimuose kraštuose ieškodamas atilsio savo liūdesio iškamuotai sielai ir jo nerasdamas, „beveik pašnibždomis“ ištars: „Kas gi tai?“. „Atrodė, lyg kažkas viduje atsipalaidavo ir palengvėjo – labai tyliai.“

„Aš per mažai žinau apie nuostabius neatskleistus dalykus, kad galėčiau paaiškinti, kaip tas jam nutiko. Ir niekas negalėtų paaiškinti“, – sako rašytoja.

Taigi stebuklas Hodgson Burnett knygoje įvyksta žmonėse, – jiems netikėtai susiduriant vieniems su kitais ir gamta. Vieni Paslaptingo sodo herojai – Merės motina, Merė, ponia Medlok, Arčibaldas Kravenas ir Kolinas – gyvena tarsi antrinėje tikrovėje, kurios nebepasiekia gamtos gyvenimą rikiuojantys dėsniai, jie nebesugeba atsiverti gamtiškai kaitai ir vyksmui (tėvai nebesugeba mylėti savo vaikų, vaikai nesidomi juos supančiais žmonėmis ir aplinka), todėl yra pasmerkti vidiniam ir išoriniam sunykimui.

Merę, perduodamą iš vienų nemylinčių rankų į kitas ir dabar keliaujančią į pono Kraveno dvarą, ponios Medlok pasakojime apie keistą naująjį jos šeimininką sujaudino tik tai, kas buvo panašu į jos skaitytą pasaką. Mergaitė, kuri „neketino išsiduoti, kad domisi“ („tai buvo vienas iš jos nelaimingų, nemalonių įpročių“), staiga „nevalingai šoktelėjo“: „– Ką? Ji mirė?“ Pono Kraveno istorija jai priminė kažkada skaitytą pasaką apie vargšą kuprių ir gražiąją princesę. Tačiau mergaitės užuojauta bemat dingsta, kai Arčibaldą Kraveną ponia Medlok pristato Merei kaip būsimą jos šeimininką, kurio – nelaimingo keistuolio – įgeidžiams ji turės paklusti. Pirmiausia „nekišti nosies ten, kur nereikia“.

Taigi Merė atgabenama į nuošalią Jorkšyro grafystę, kuri, pasak ponios Medlok, – „nei laukai, nei kalnai, tiesiog mylių mylios negyvenamų plotų, kuriuose niekas neauga, tik viržiai, prožirniai ir karklai. Ir niekas negyvena, tik laukiniai poniai ir avys“. „Tai laukinė labai liūdna vieta – nors daug kam ji patinka, ypač kai viržiai žydi.“ Patinka ji ir viržynės pakraščiuose menkose trobelėse gyvenantiems žmonėms: pono Kraveno dvare tarnaujančiai Martai, jos broliui Dikenui, motinai Suzanai Sojerbiu. Jorkšyro žmonės – stiprūs, ramūs ir orūs, jie šnekasi „paprastai ir nuoširdžiai“, keistai tardami žodžius – jie kalba Jorkšyro tarme. Įdomu, kad tokius pat tvirtus, kilnius, sąžiningus, gebančius mylėti visa, kas gyva, žmones jau esame sutikę kitoje vaikų knygoje. Tai Eriko Knighto Lesė grįžta. Paslaptingo sodo vertėjas mėgino, pasitelkęs lietuvių kalbos tarmes ir tiesiog išmonę, „sukurti“ Jorkšyro tarmę, E. Knighto knygos vertėjas tenkinosi taupiu tos tarmės nusakymu. Kuris variantas priimtinesnis? – Turime progą palyginti. Šiaip knyga išversta gražia, gyva kalba.

Jorkšyro žmonės pasitiki savimi, viržyne, jie galynėjasi su jos vėjais, kurie čia tiesiog „raunasi“, paklūsta meilės ir augimo jėgai, plūstančiai iš gamtos, šalia kurios ir kurioje jie gyvena. Suzana Sojerbiu augina dvylika vaikų, kuriuos, anot jos, „peni viržynės oras“. Ir pats pirmasis stebuklas, kuriam netikėtai atsiveria Merė, yra ją ištikusi nuostaba: „Kaip tas namelis su keturiolika alkanų burnų galėjo įduoti kam nors dovaną!“ Martos motina, neturėdama pinigų kam nors daugiau nusipirkti iš prekiautojo, už Martos parneštą dvipensį nuperka Merei šokdynę: „Tegul žaidžia lauke šviežiame ore ir šokinėja, ir jos kojos, ir rankos sustiprės“. Merė, jau atvėrusi duris, staiga kažką prisimins ir iš lėto atsigręš: „– Marta, tai buvo tavo alga. Tai juk iš tikrųjų tavo du pensai. Ačiū tau“. Ji tai ištars sumišusi, nes niekada nebuvo žmonėms dėkojusi.

Kita panašia proga rašytoja pasakys: „Gaivus viržių vėjas pradėjo draskyti voratinklius nuo jos smegenėlių“.

Paslaptingame sode netiesiogiai varijuojama augimo tema: augimo džiaugsmas ir augimo baimė. Susidraugavusi su Martos broliu Dikenu, Merė ištisas dienas praleidžia su juo sode. Jiedu kapsto pavasarėjančią sodo žemę ir kalbasi apie joje glūdinčius, vis labiau brinkstančius baltus gumbus, iš kurių po kiek laiko skleisis lelijos, snieguolės, narcizai. Dikenas „visada kalba apie gyvus daiktus. Niekad nekalba apie mirusius arba sergančius. Visą laiką užvertęs galvą, kad matytų, kaip skraido paukščiai. Arba žiūri į žemę, kad matytų, kaip kas nors auga“. Taip Merė apibūdina savo draugą Kolinui. Jos manymu, Dikenas vienintelis galėtų Koliną prajuokinti.

Kolinas, dešimtmetis dvaro šeimininko sūnus, kamuojamas nuolatinių isterijos ir nevilties priepuolių, toks pat išblyškęs kaip anksčiau Merė, guli įkalintas (ir įsikalinęs) viename iš šimto užrakintų kambarių. Kolinas dažnai su baime liečia savo nugarą, jam regisi, jog ten jis užčiuopia gumbą, iš kurio išaugs kupra. Jis mirs arba užaugs kuprotas kaip tėvas. Taip jam įkalta į galvą. („Merė pasibaisėjo, kiek daug nemalonių dalykų Kolinas turėjo neužmiršti.“) Jam uždrausta augti, jis nenori augti.

Merė ir Kolinas – panašios patirties vaikai. Abu nemylimi ir nemieli. Abiem galėjo būti nupirkta visa, bet labiausiai norėta juos pamiršti…

Rašytoja veda Merę ilgais dvaro koridoriais Kolino verksmo link. Jiems lemta susitikti. Merei, suradusiai kelią į sodą, kur net nudžiūvusi obelis vasarą atrodo gyva, nes ligi viršūnės ją apsivijusi rožė kasmet apsipila žiedais, ir Kolinui, kurio kambaryje ne tik langai aklinai uždarinėti, bet ir kabantis motinos portretas užleistas širma: berniuką žeidžia linksmos motinos akys ir šypsena. Merė nesirengia niekam pataikauti, ji nebejaučia poreikio ir nekęsti: ji laiminga, ji turi savo Sodą, ji turi gražią paslaptį. Jeigu Kolinas nori, Merė gali su juo pasikalbėti, kaip lygi su lygiu, ji gali pasakyti jam tiesą: „Tu nenumirsi“, „Tu savanaudis“, o įžeista – „Aš išeinu ir niekada čia negrįšiu“. Taip Kolinas priverčiamas grumtis pats su savimi.

Taigi Merę keičia gamtos vaikai: Marta, Dikenas, sodininkas Benas Vėjoramstis; Merė kaip lygiavertė draugė (net ir savo egoizmu) keičia Koliną. Tai vyksta pavasarį atgimstančio, vaikų tvarkomo, kadaise apleisto sodo fone. Iš pradžių čia matome tik fiziškai ir dvasiškai sustiprėjusius vaikus, garbinančius Didįjį Stebuklą, bet romano pabaigoje čia atskubės ir ponas Kravenas, iš tolimos kelionės pašauktas paslaptingo balso („Sode… sode!“ – „Koks tikroviškas buvo tas sapnas – koks nuostabus ir aiškus tas balsas, kuris jį pašaukė atgal“) ir, žinoma, Suzanos Sojerbiu laiško. Juk jis „nenorėjo būti blogas tėvas“…

Visa, kas įvyko Paslaptingame sode, geriausiai nusako tokie pačios rašytojos žodžiai: „…nieko antgamtiško čia išvis nebuvo. Netgi dar įspūdingesnių dalykų gali nutikti žmogui, jeigu jis, užslinkus nemalonioms ir slogioms mintims, laiku atsitokėja ir nuveja jas šalin, užleisdamas vietą malonioms ir skaidrioms. Du dalykai negali tilpti vienoje vietoje“.

______________________________

* Burnett, Frances Hodgson. Paslaptingas sodas: Romanas / Iš anglų k. vertė V. Alksnėnas; Iliustr. A. Janonytė. – V.: Alma littera, 1996. – 349, [3] p.: iliustr. – (10+).

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 1 (6)