ŠVIESOS IR ŠEŠĖLIO VAIKYSTĖ

1997-aisiais Vaikų knygos dieną remia Slovėnijos IBBY skyrius. Jos motyvas – „Vaikystė yra gyvenimo poezija. Poezija yra pasaulio vaikystė“.

I

Suaugusieji klausosi žodžių, užuot juos girdėję.

Suaugusieji skaito žodžius, užuot juos jautę.

Suaugusieji taria žodžius, užuot juos ragavę.

Suaugusieji rašo žodžius, užuot juos uostę.

Suaugusieji kalbėdamiesi visai nepastebi žodžių, todėl šie skamba iš vienatvės ir liūdesio.

Suaugusieji vartoja žodžius, užuot juos mylėję. Taip žodžiai genda ir sensta.

Vaikai visai kitokie. Vaikai su žodžiais žaidžia. Žaidimas pataiso sugadintus žodžius. Žaidžiant nuo senų žodžių nušveičiamos rūdys ir grįžta jų jaunatvės spindesys. Žaidimas kuria naujus, negirdėtus, nenusakomai gražius žodžius.

Vaikai klausosi žodžių. Žodžiai – tai žmonių balsų muzika. Vaikai jaučia žodžius: ar minkšti? kieti? apvalūs? smailūs? Vaikai ragauja žodžius: ar saldūs? sūrūs? rūgštūs? kartūs? Vaikai uosto žodžius. Žodžiai – tai gėlių žiedadulkės. Vaikai myli žodžius. Todėl ir žodžiai myli vaikus.

II

Suaugusieji žiūri į spalvas, užuot jas matę. Suaugusieji jaučia pavidalus, užuot supratę jų kalbą. Suaugusieji gyvena šviesoje ir iš šviesos, bet jos visai nepastebi. Suaugusieji nusimeta ilgus šešėlius, bet nežaidžia su jais.

Suaugusieji užima daug (netgi per daug) erdvės, užuot nors kartelį nusistebėję jos platumu. Suaugusieji žvelgia į pasaulį užmerktomis akimis. Todėl erdvė traukiasi, šešėliai miršta, šviesa blausiasi, spalvos blunka, pavidalai tampa bežadžiai.

Vaikai kas kita. Jie žvelgia į pasaulį plačiai atmerktomis akimis ir stebisi daiktais. Vaikai žaidžia su spalvomis ir pavidalais. Žaidimas nupučia dulkes nuo išblukusių spalvų ir grąžina joms įgimtą blizgesį. Žaidžiant gimsta nauji, iki tol nematyti ir negirdėti, neregėtai gražūs pavidalai.

Vaikai regi spalvas. Spalvos – tai šviesos vaikystė. Vaikai supranta pavidalų kalbą: ar jie švelnūs? aštrūs? guvūs? liūdni? Vaikai jaučia, vaikai įkvepia, vaikai mato nematomą šviesą. Šviesa – tai pasaulio motina. Vaikai, nors jų šešėliai trumpi, žaidžia su jais. Šešėliai – tai aklieji, todėl šviesa juos vedžioja už rankos kaip vaikus.

Vaikai stebisi erdve, jos nenusakomu paprastumu.

Vaikai myli paveikslus, todėl ir paveikslai myli vaikus.

III

Kiekvienas poetas yra didelis vaikas. O kiekvienas vaikas – mažas poetas.

Kiekvienas tapytojas yra didelis terlius. O kiekvienas vaikas – mažas tapytojas.

IV

Šis laiškelis sudėtas kaip eilėraštis, kaip odė begalinei kūrybinei vaikų galiai. Deja, negaliu jo pabaigti poetiškai. Pernelyg daug vaikų kančių, kad jas nutylėčiau. Todėl sugadinsiu eilėraščio pabaigą. Vardan atsakomybės už vaikų likimą ir šio mūsų vienintelio pasaulio ateitį.

Aplankiau Sarajevą žiaurios šio nuostabaus miesto apsupties metu. Tarp siaubingų suniokojimo vaizdų labiausiai mane sukrėtė, o kartu ir nudžiugino kaip tik vaikai: visur juos mačiau, kiekvienoje pakampėje – kaip jie laksto su kamuoliu, eina slėpynių, gainioja vienas kitą su lazdomis – įsivaizduojamais ginklais – žaidžia karą. Netgi kai greta iš tikrųjų vyksta suaugusiųjų susišaudymai. Kiekvieną kartą tai matant, mane nukrėsdavo šiurpas – juk artimiausios snaiperių pozicijos būdavo nutolusios vos per 100–200 metrų, ogi žinoma, kad jie taip mėgsta šaudyti į tas mažas galveles. Tai nusikaltimas, pats niekšiškiausias ir baisiausias šiame klaikiame kare. Kaip tai gali būti, kad suaugęs žmogus sąmoningai taikytųsi į vaiką? Čia baigiasi pasaulis!

Mane draskė prieštaringiausi jausmai: drebėjau dėl Sarajevo vaikų gyvybės ir kartu supratau prigimtinį jų poreikį žaisti. Po tūkstančių dienų karo, po tūkstančių naktų slapstymosi rūsiuose (vaikui juk kiekviena diena – ištisa amžinybė) vaikiškas judėjimo ir žaidimo instinktas prasiveržė į paviršių. Bent trumpam jie turėdavo išbėgti į kiemą ar gatvę palakstyti ir patenkinti savo poreikį žaisti!

Nors, būdamas vaikas (po Antrojo pasaulinio karo), irgi dažnai „kariavau“, aš apmirdavau žvelgdamas į Sarajevo vaikų žaidimus: juk vaikų žaidimai, kaip žinoma, yra „suaugusios“ visuomenės santykių atspindys, ir mediniai šautuvai parodo karą su visu jo žiaurumu! Kokių tik žaizdų nėra širdyse šiandieninių vaikų, bręstančių kare! Bosnijoje, Ruandoje, Somalyje, Artimuosiuose Rytuose, Kurdų krašte, Čečėnijoje.

Tad tenuskamba šis laiškas apie vaikų kūrybingumą kaip prigimtinės jų teisės žaisti deklaracija. Ir kaip itin rimtas įspėjimas mums, suaugusiesiems, kurie jų vaikystę paverčiame pragaru: padarykime viską, kas mūsų galioje, kad baigtųsi vaikų kančios! Kad vaikai per greitai netaptų suaugusiaisiais! Nuo to priklauso šio mūsų vienintelio pasaulio ateitis.

Iš slovėnų k. vertė Jelena Konickaja ir Marius Glebus

Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 1 (6)