„Esu taip pat iš vaikystės“
Vladas Dautartas, švenčiantis savo 70-metį, nuo pat kūrybinio kelio pradžios rašo ne tik suaugusiems, bet taip pat vaikams ir jaunimui. 1966 ir 1971 m. jo kūriniai įvertinti respublikinėmis premijomis.
„Savo kūrybinės biografijos ištakų ieškau tolimos vaikystės prisiminimuose“, – taip rašytojas pradeda autobiografiją. Panemunės gamta, tėvų namai, vaikystės ir paauglystės metais susiklostę vaizdai, sutikti žmonės lėmė jo kūrybos tematiką bei problematiką. Meilė Tėvynei, draugystė, įvairūs vaikų rūpesčiai ir ypač gamtos meilė – tai būdingiausios V. Dautarto knygų temos.
Žmogaus ir gamtos dialogui skirtas ne vienas kūrinys. Kaip savotiškas tokio pokalbio apibendrinimas yra knyga Klevo lapas, rasos lašas (1981). Čia rašytojas sako: „dar vaikystėje pajutau, kad šalia brangiausių žmonių – motinos ir tėvo, šalia visų artimųjų, jų svajonių, lūkesčių, darbų, šalia kasdieninės duonos kvapo, greta, visai greta, o gal ir kartu gyveno dar kažkas, gyveno dar neišaiškinta Paslaptis, gyveno Motina Gamta, kurios didingi namai buvo visų namai“ (12 p.). Jaunieji V. Dautarto skaitytojai pamilo apysakas apie gamtą Auksinio lyno vaišės (1965), Miškinukas ir senelis Kaukas (1971), Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį (1984) ir kitas. Vaikai pajuto gamtos grožį ir didybę, suvokė ją kaip neišsenkamą gėrio šaltinį, patys panoro tapti tikrais gamtos draugais, – apie tai skaitytojai rašė savo laiškuose rašytojui.
Ne kartą pabrėžęs, kad yra realistinės krypties rašytojas, V. Dautartas išbando ir apysakos-pasakos žanrą. Štai vienas iš gražiausių kūrinių Pasaka nepasaka apie lydekutį Kikutį. Tai tarsi realistinė pasaka, kurioje įvykiai, veikėjų poelgiai bei konfliktai nėra hiperbolizuoti ar perkelti į idealumo pakopą. V. Dautartas, sudvasindamas gamtos detales, antropomorfizuodamas gyvūnijos pasauli, ne tik įtaigiai atskleidė kasdienius lydekučio Kikučio rūpesčius ir vaikiškas išdaigas, pažinimo džiaugsmą ir nelaimės kartėlį, bet kartu pasiekė gilią perkeltinę prasmę, žmogaus ir gamtos gyvenimo apibendrinimą. Vaiką traukia savitas poetinis pasaulis, įvairi spalvų ir nuotaikų kaita, subtili lyrinių, komiškų, dramatiškų elementų dermė. Pasaka žavi įvykių gausa, netikėtais siužeto posūkiais, psichologiškai motyvuotu mažojo Kikučio paveikslu, kuriame telpa vaikiškas smalsumas, noras kuo greičiau pažinti ir suprasti jį supančią aplinką. Patraukliai čia atskleidžiami motinos lydekos Babilės ir sūnaus Kikučio santykiai. Rašytojas išvengė tiesmukumo, atviro didaktizmo. Lydekai Babilei Kikutis – tai ne tik giminės tęsėjas, bet ir gimtųjų namų, tėvų tradicijų saugotojas ir puoselėtojas. Todėl ji motiniškai kantriai aiškina sūnui painią gyvenimo filosofiją: „Gamta – tai ir mūsų ežeras, ir dangus, ir miškas, ir šita protaka, šitos nendrės, netgi mes patys, vaikuti, – gamta“.
Apysaką-pasaką V. Dautartas baigia liūdna lyrine gaida. Motinos Babilės mirtis kaip žaibas perskrodžia Kikučio sąmonę. Vietoj lauktos pasakiškai laimingos pabaigos autorius pateikia skaudžią ir tragišką gyvenimo tiesą. Ir šiuo atveju, kaip ir kituose kūriniuose, rašytojo požiūris nedviprasmiškas: aktualizuodamas dramatišką šių dienų gamtos padėtį, V. Dautartas siekia, kad jaunasis skaitytojas tragiško sukrėtimo akimirką patirtų dvasinio praregėjimo jausmą.
Romantizuotas gamtos pajautimas, žmogaus santykių su viskuo, kas Žemėje auga, kas gyva, poetinimas yra ir grynai realistinių V. Dautarto apysakų bruožas. Štai vieną iš populiariausių savo apysakų Žydrieji jungos (1972) rašytojas konstruoja iš esmės pagal nuotykinės literatūros modelį, tačiau gamta čia yra ne tik sodri veiksmo aplinka, – kūrinyje iškeliamas gamtosaugos motyvas. Vaiko akimis žvelgiama į pasaulį knygose Teka upė pro šalį (1959), Prakeikimo vartai (1966), Sapnuoju karalystę (1979). Apysakos Sapnuoju karalystę herojus Praniukas – gamtos vaikas, tyra siela, sugebanti paprasčiausiuose dalykuose regėti nematyto grožio viršūnes, trokštanti parodyti jas ir kitiems. Tai ir apysaka apie ankstyvąją meilę, nors šio žodžio autorius nevartoja, gal jo nežino ir pats herojus. Jo sukurtoji karalystė – išsvajotajai Saliutei. V. Dautartas nuoširdžiai vaizduoja tą trumpą ir sudėtingą žmogaus amžiaus tarpsnį, kai, sklaidantis pirmojo dvasinio sukrėtimo būsenai, nutolsta vaikystė, atsistojamą ant paauglystės slenksčio. Dėmesys vaiko vidaus pasauliui, išplėtota pasakotojo savistaba – visa tai lemia lyrizmo ir psichologinės įtampos kupiną pasakojimą. Gamta, vaikai ir žmogiška meilė – visa apimančios temos, prie kurių nuolat sugrįžta rašytojas V. Dautartas, linkėdamas ir jauniesiems savo skaitytojams visą gyvenimą branginti Tėvynę, Motiną, Darbą, Tiesą, skatindamas jausti ir gamtos džiaugsmus ir jos liūdesį.
Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 1 (6)
