Nusilenkti protingam klausimui

Vienas protingas dėdė, pamatęs mano rankose knygą su užrašu Ei! Ar čia yra kas nors?*, entuziastingai pasakė: „Tai žodžiai, kurie buvo pasiūlyti konkursui, ką turėtų pasakyti amerikiečių kosmonautai, išsilaipinę Mėnulyje!“

Pasakė – kaip pirštu dūrė! Prieš mane gulėjo knygutė – maloni visais atžvilgiais: neįprasto, bet parankaus formato, išspausdinta ant gero, tvirto popieriaus, su puikiomis ir intriguojančiomis iliustracijomis, vien iš kurių jau galima buvo spręsti, kad joje labai svarbi kosmoso tema. Trumpai apie ją galima būtų pasakyti štai ką: tai istorija apie aštuonerių metų berniuką Joakimą, kuris netikėtai liko vienas namie, nes tėtis išvežė mamytę į ligoninę gimdyti broliuko. Ir štai gal sapne, o gal ir iš tikrųjų, Joakimas pakėlė akis į žvaigždėtą nakties dangų. O tokiu atveju labai dažnai kyla mintys apie tai, ar yra gyvybė ir protingos būtybės dar kur nors visatoje… O toliau… toliau nutiko nuostabus dalykas: ant obels šakos jis išvydo bekybantį berniuką, labai panašų į jį patį ir vis dėlto daug kuo besiskiriantį. Tai buvo Mika – lygiai toks pat smalsuolis – atkeliavęs iš Kosmoso, iš Joakimui iki tol visai negirdėtos Eljo planetos. Naujasis draugas išmokė Joakimą su didžiausia pagarba žiūrėti į kiekvieną klausimą, nepasitenkinti jokiu atsakymu, privertė susikaupti, prisiminti ir papasakoti viską, ką jis žino apie tai, kaip atsirado mūsų Žemėje gyvybė, kaip ji vystėsi, kaip išnyko dinozaurai, kaip atsirado žmogus, kuo jis panašus į kitus žinduolius, kurie nededa kiaušinių, bet auginasi jauniklius savyje, o vėliau juos maitina savo pienu. O Mika, pasirodo, išsiritęs iš kiaušinio ir mokąs skaityti dar neišsakytas mintis. Jis papasakojo, kaip jo planetoje skaičiuojamas laikas, – visai kitaip! Daug nuostabių dalykų suvokė Joakimas gal sapne, o gal ir tikrovėje, keliaudamas su savo draugu po sodą, mišką, jūrą, slapstydamasis kartu su juo nuo tetos Elenos, kad tik ji, kaip kartais suaugusieji moka, ko nesugadintų.

O dabar grįžkime prie kreipinio-klausimo, kurį vienodai tikėtinai gali ištarti ir vaikas, eidamas į tamsų kambarį, ir astronautas, įžengęs į dar neištirtą planetą. Kuo sudėtingesnė ir reikšmingesnė situacija, tuo paprastesnių žodžių reikia jai apibūdinti. Įsivaizduokime, aplink tamsu, tylu, paslaptinga ir pavojinga… Ir tada kosminius tolius perskrodžia toks paprastas, netgi kasdienis klausimas: „Ei! Ar čia yra kas nors?“ Ne kokia didinga, daugiaprasmė, gili frazė, o natūralus žmogiškas klausimas, kuris visada kyla, kai staiga žmogus praranda saugaus ir įprasto gyvenimo ženklus, praranda gerai pažįstamus orientyrus, pasitikėjimą savimi ir supančiu pasauliu. Tamsa ir nežinomybė verčia iš naujo, iš pat pradžių, nuo pačių pagrindų kurti tai, ką vadiname savo pasauliu, ir vienintelis kelias į šviesą bei didesnį tikrumą – tai drąsa klausti. Todėl ne veltui pirma, ką padaro mažasis ateivis iš kitos planetos, – tai išmoko nusilenkti, t. y. išreikšti pagarbą, klausimui. Žinoma, tie, kurie jau skaitė kitą šio autoriaus knygą Sofijos pasaulis ir žino, kad tai visame pasaulyje žinomas filosofinių knygų vaikams kūrėjas, supras, jog pagarba vaikiškiems klausimams čia ne šiaip sau reiškiama. Vaikiški klausimai – tai dažnai vadinamieji radikalūs klausimai. O radikalūs klausimai yra filosofiniai. Į juos reikia ne tik atsakyti, ne tik tam tikrų žinių. Radikali klausiamoji būsena siekia nušviesti visą savo buvimą šiame pasaulyje pirmine šviesa. Sujungti atskirus įspūdžius, padrikus ženklus, nesuprantamus reiškinius į vieną prasmingą visumą, kuri, viena vertus, reikštų „mano pasaulis“, o kita vertus, – „mano Aš“.

Kai kurie suaugusieji yra didžiai pasipūtę ir mano, kad filosofija – tai tik jų veiklos sritis. Prisipažinsiu, kad girdėjau dar kategoriškesnį tvirtinimą, jog mąsto tik vyrai (?!). Sunku tokioje aplinkoje moterims ir vaikams, kuriems atimama teisė mąstyti ar nepripažįstama ši galia iš esmės. Žinoma, šiuolaikiniame demokratijos pasaulyje panašūs pareiškimai gali sulaukti tik begalinės nuostabos kaip koks lietuviško atavizmo reiškinys. O Norvegijoje, kur gyvena šios knygutės autorius, kaip ir visoje Skandinavijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, net Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Kinijoje, Japonijoje ir kitur sėkmingai plinta filosofija vaikams. Užtektų priminti, kad 1991 m. pasirodęs Sofijos pasaulis jau išleistas 41 pasaulio šalyje 12 mln. egzempliorių tiražu ir 1995 m. tapo pačia perkamiausia pasaulyje knyga, o knygelė Ei! Ar čia yra kas nors?, kuri gimė tik 1996 m., jau išleista 22 pasaulio šalyse.

Visame pasaulyje imama aiškiai suprasti, kad vaikystė – tai kaip tik tas laikotarpis, kai klausimai keliami ne dėl formalaus atsakymo, o siekiant sukurti asmenybės identiteto pamatus. Kodėlčiukai yra drąsūs, yra kūrybingi, yra išradingi, yra kupini nuostabos, yra atkaklūs, nes jie ir negali būti kitokie, to reikalauja jų gyvybiniai poreikiai. Vaikams, kaip ir suaugusiems, būtinos visos tos pačios egzistencinės sąlygos, kurios atveria žmogaus lūpas klausimui, ir pirmiausia – laisvė. Ir tai jų žmogiškojo kelio pradžia, o pradžios klausimai, atsakymai ir apsisprendimai dažnai yra lemtingi. Vaikai ne tik gali lygiavertiškai dalyvauti filosofiniame dialoge, jie gali iškelti tokių klausimų, į kuriuos bejėgiai atsakyti daugelis suaugusiųjų, žinoma, su sąlyga, kad prieš tai ši natūrali klausimo būsena nebuvo grubiai sutrikdyta „visažinių“ suaugusiųjų, užmiršusių, jog kiekvienas žinojimas yra sąlyginis ir kuo daugiau žinai, tuo dažniau prisimeni garsiuosius Sokrato žodžius: „Žinau, kad nieko nežinau“.

_____________________________________

* Gaarder, Jostein. Ei! Ar čia yra kas nors? / Iš norv. k. vertė E. Išganaitytė; Iliustr. R. Kjelsen. – V: Tyto alba, 1996. – 136 p.: iliustr.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 1 (6)