Pasaulis, vienas visiems

„Kam katinui ūsai?“ – tokį klausimą galėjo pateikti ir E. Mieželaičio Daina (Dainos dienoraštis), ir V. Petkevičiaus Poviliukas (Kodėlčius), ir V. Misevičiaus Danukas (Danuko Dunduliuko nuotykiai). O pateikė L. Gutausko Juozulis. Knygos, paremtos mažųjų siekiu pažinti pasaulį, įprastos vaikų literatūroje, tačiau naujoji L. Gutausko knyga Kam katinui ūsai* nuo minėtųjų iš esmės skiriasi. Juozulio pasaulis kitoks nei Dainos, Poviliuko, Danuko. Anie vaikai savarankiškai, originaliai mąstydami buvo susikūrę kiekvienas atskirą, unikalų, specifiškai vaikišką pasaulį, kurį priešpriešino suaugusiųjų pasauliui. Juozulis nori pažinti pasaulį, egzistuojantį nepriklausomai nuo jo. Pasaulį, vieną visiems, – jam pačiam, seneliui, žiogui, pušiai, saulei, vasarai, Jėzuliui ir net mirčiai.

L. Gutausko poezijoje vaikams, kurią galima pavadinti daiktų poezija, pasaulio objektus siekta pažinti laikantis kantiškosios nuostatos – kaip „daiktus savyje“. Naujojoje knygoje svarbus yra pažįstančiojo santykis su pažinimo objektais. Kalbama apie tuos objektus, kuriuos paliečia Juozulio mintis, kurių buvimo būdą, priežastis, prasmę ir kita jis nori išsiaiškinti. Į klausimus atsakinėjantis senelis kaip objektyvias tiesas perduoda savo individualų pasaulio suvokimą, kurį vaikas patikliai tuoj perima. Pasaulis toks, kokį jį laikom esant, – byloja anūko ir senelio pokalbiai. O ši subjektyvistinė nuostata aktuali ir filosofiniu, ir pedagoginiu požiūriu.

Vaiko ir senelio ar senelės bičiulystės motyvas būdingas daugeliui L. Gutausko kūrinių. Knygoje Kam katinui ūsai? senelio ir anūko ryšys suabsoliutinamas. Adresuotąjį suaugusiems ir vaikams kartu: „Vaikams ir seneliams“ – skaitome tituliniame puslapyje. Ši nuoroda susijusi su esmine knygos idėja – vienovės visa kur teigimu. Ji pastebima visuose teksto ir net užtekstiniuose lygmenyse. Ne tik skaitytojai – vaikai ir seneliai – suburiami draugėn. Ne tik vaizduojamas pasaulis – vienas visiems. Kūrinių stilius taip pat byloja apie vienovės siekimą. Tai dialogų, kuriuose sulieti visų literatūros rūšių – poezijos, prozos ir dramos – elementai, knyga.

Dialogai – nelyg senelio ir anūko bendravimo trupiniai. Tik juos L. Gutauskas patiki skaitytojui, o visa, kas už jų, tvyro poetinėje nutylėjimų erdvėje. Dalis dialogų atitinka miniatiūros žanrą, o jos prasmė netiesioginė. Tad senelio atsakymai į anūko klausimus neretai yra klausimai skaitytojui – šis turįs perprasti senelio kalbos giliamintiškumą. Taip skaitytojas įtraukiamas į dialogus, tampa trečiuoju jų dalyviu.

Skaitant pirmuosius lapus, dialogai atrodo pažerti be jokios tvarkos: tame pačiame puslapyje aiškinamasi, ar senelis girdėjęs, kaip mirtis į močiutės langą beldėsi, kodėl višta kiaušinius dilgynėje slepia, ar Marija naktimis viena bažnyčioje verkia ir kas Batuotam katinui aulinius pasiuvo. Suaugusiojo logika reikalautų juos surūšiuoti: čia folkloriniai, čia krikščioniškojo tikėjimo, čia buitiniai, čia egzistenciniai… Bet ar klausiančiam vaikui rūpi klausimų seka, ar jis juos grupuoja, sistemina? Vaikui visa – vienodos svarbos. Pasaulis jam vientisas, ir jo sudedamosios yra lygiavertės.

Vienovės naujojoje L. Gutausko knygoje siekiama visiškai atsisakant kai kurių kertinių pasaulio modelio opozicijų ar bent jas sušvelninant. Priešybių vienybės filosofija jai svetima. Šios knygos pasaulyje nėra supriešinama būtis su nebūtim, nes nebūties nėra iš viso. Į klausimą, kurgi Juozulis su Kastuku prieš šimtą metų buvę, atsakoma: „judu dar žvaigždelėse gyvenot, kiekvienas – savoj“. Ir mirtis nėra suvokiama kaip išėjimas nebūtin: Juozulis žino, kad močiutė dabar danguje, ji ir senelį greit pasišauks. Nutrinama įprastinė dangaus, kaip sakraliosios erdvės, ir žemės, kaip profaniškosios, priešprieša. Dangus ir žemė traktuojami tik kaip atskiros vietos. Antai dievo karvytės, nuskridusios į dangų, vienos apsigyvena rojaus soduose, o kitos grįžta atgal. Žmogaus buvimas danguje nesiskiria nuo buvimo žemėje. Senelis viliasi: „Gal aš ten, aukštybėse, ir vėl imsiu krepšius pinti ar šaukštus drožti – be darbo nebūsiu“. Sušvelninama ir amžinoji gėrio-blogio opozicija. Blogis tapatinamas su piktais žmonėmis. Tai jie sušaudė koplyčiose nupieštus angelus, tai nuo jų Trys Karaliai savo pėdsakus slepia. Bet Juozuliui su piktaisiais susidurti netekę. Jaučiamos senelio pastangos užkirsti kelią viskam, kas galėtų pažeisti vaiko saugumą. Šiuo atžvilgiu išskirtinas dialogas apie raganas. Senelio atveriamas pasaulis pakankamai folklorizuotas. Čia yra vietos ir namų dvaselėms, ir piliakalnio milžinams, ir laumėms. Tačiau raganų į jį įsileisti senelis nenori – jos neva seniai išnykusios. Kodėl taip elgiamasi, iš dialogo nepaaiškėja, bet nuspėti nėra sunku: juk pasakų raganos – vaikų grobėjos.

Rinkinio sandarai vientisumo teikia kai kurių pokalbio temų kartojimasis. Filosofiniu gilumu išsiskiria krikščionybės slapčių aiškinimosi dialogai, kuriais anūkui perduodamas tradicinis graudulingasis krikščioniškosios religijos suvokimas. Pasak dialogų, liūdesys ir kentėjimas – vieninteliai šventųjų, Marijos, Jėzaus ir net paties Dievo patiriami išgyvenimai. Tik dangiškųjų asmenų kančia ypatinga: Marija pernakt kraujo ašarom verkia, bet rytais kraujas rožėmis virsta, mėnulis rasą atiduoda šventiesiems, ir ši ašarų perlais tampa. Nelengva vaikui atverti kančios esmę ir prasmę, gal ir neįmanoma. Tad nieko stebėtino, kad atsakymai į vaiko klausimus kartais nevaikiškai talpūs, kreipiantys meditacijon:

– Seneli, o kodėl girios koplytėlėj parimęs Dievulis toks liūdnas?

– Kad pikti žmonės jam širdį pervėrė, Dievuliui labai sopa.

– Tai kodėl Dievas Tėvas piktųjų nenubaudė?

– Tas parimusio Dievulio liūdnumas ir yra didžiausia bausmė.

Nepamirškim, kad ši knyga – ne vien vaikams, bet ir seneliams…

Išsaugomas L. Gutausko knygoje ir tradicinis krikščioniškojo pasaulėvaizdžio suliejimas su folkloriškuoju. Mirtis, pasak senelio, Dievui paliepus, vėlių luoteliu dangun nuplukdo. Tik ubagėliai giminių neturi, luotelio niekas jiems neišdrožia, tad šventasis Petras pupos, lig dangaus užaugusios, viršūnę pririša, ir ubagėliai jos šakomis į dangų užkopia. Beje, ubagėliai čia, kaip ir tautosakoje, idealizuojami: Dievo stebuklu vadinamas jų atsiradimas, manoma, kad jie turi nepaprastų galių.

Prie krikščioniškojo pobūdžio dialogų šliejasi ir pašnekesiai apie mirties išsivestą senelę. Bet apie ją kalbant graudulio nėra, tik jutiminio ryšio ilgesys: kodėl Juozulis negirdįs senelės danguj poteriaujančios, ar dar kada pamatysiąs jos veidą? Atsakymai viltingi: „Paimk, Juozuli, močiutės siūlų kamuolį, nueik pas ežerą, mesk jį tarp lelijų ir labai įtempęs akeles žiūrėk – gal iš raibuliuojančio vandens išnirs jos veidas“, „o tu sapne paglostyk baltąsias močiutės rankeles – išgirsi“. Atrodytų, iškeliami vanduo ir sapnas – archajiškieji tarpininkai. Bet gal už vandenį ir sapną svarbesnė yra vaiko meilė („paglostyk baltąsias močiutės rankeles“)? Taip pasaulio vienovė sutvirtinama dar vienu būdu – teigiant įmanomą gyvųjų ir mirties išsivestųjų ryšį.

Ne visų pokalbių tonas rimtas. Juozulis – vaikas kaip ir kiti, tad natūralu, jog kai kurie jo klausimai suaugusiems kelia šypseną: jei juoktis sveika, tai kodėl nuo juoko kartais pilvą suriečia, kodėl karvių pienas baltas, jei jos ėda žalią žolę, ar senelis kada ant avino jojęs? Ir senelio atsakymuose retsykiais jaučiamas sąmojis, o kiek dažniau – žaismė.

Vyraujanti pokalbių atmosfera rami ir mąsli. Skaitytojai vaikai trokšta įvykių dinamikos. Šioje knygoje – tik minties dinamika, bet knygos logika tai pateisina: regis, kad šnekamasi vakaro tyloje prieš užmingant. Psichologiniu požiūriu šis metas labai palankus įtaigai. Vaikas pasaulį pažįsta protu ir jausmais drauge. Tad vakaro tykumą – pats tinkamiausias laikas kartu su pasaulio paslaptimis perduoti anūkui ir pasaulio grožio pajautą. Juozuliui atveriamą pasaulį senelis suestetina – labai subtiliai, taikydamasis prie vaikui būdingo pasakiško tikrovės suvokimo:

– Seneli, kas prie dangaus žvaigždes prisiuvo?

– Maži rudens voreliai plonais voratinklių siūleliais.

– O kaip jie užkopė iki dangaus?

– Mėnulio spindulių kopėčiomis.

– O aš ar galėčiau užkopti?

– Užmerk, Juozuli, akeles – ir užkopsi.

Kad senelio pastangos sužadinti anūko sieloje grožio pajautą nėra bevaisės, liudija ir tokie vaiko klausimai: kas prikalė žiogeliams aukso pasagėles? kas debesiui švarkelį pasiuvo? ar volungės iš gryno aukso?..

Taigi grožis šioje knygoje taip pat traktuotinas kaip pasaulio vienovės apraiška. Jis jungia ir pažinimo objektus, ir pažįstančiuosius.

Vienovės žymių esama ir daugiau, tik recenzijoje visko neaptarsi. Baigiant belieka atsidusti: ak, kaip trūksta vaikams senelių, kokį turi Juozulis! Ir kaip trūksta seneliams knygų, panašių į Kam katinui ūsai?!..

_____________________________________

* Gutauskas, Leonardas. Kam katinui ūsai?: Vaikams ir seneliams / Iliustr. aut. – V: Tyto alba, 1996. – 63, [1] p.: iliustr.

Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 1 (6)