Pokalbiai apie dabartį

Vytauto Račicko pavardė nėra nauja vaikų literatūros mylėtojams. Šis rašytojas 1980 m. debiutavęs knyga Kai mes mylėjome vienas kitą, sėkmingai tęsia dialogą su vaikais, o dažnai ir su suaugusiais. Tokiu adresato poliariškumu pasižymi dvi populiariausios jo knygos – Zuika padūkėlis (1985) ir Mano vaikystės ledai (1988). Abi jos skirtos vidutinio mokyklinio amžiaus skaitytojui – „bjauriojo ančiuko“ amžiui, kai bręstančiojo balsas mirguliuoja besikeičiančiom vaiko ir suaugusio žmogaus intonacijom, o labili psichikos būsena verčia pasaulį sužydėti dviem spalvom – juoda arba balta. Taigi adresatas – paauglys, pagrindinis knygos veikėjas – taip pat paauglys: ties verčiamo lapo riba susitinka du bendraamžiai ir dalijasi savo vaikiška-nevaikiška patirtimi. Dažniausiai tai labai atviras ir jautrus pokalbis, kurio paviršinę sandarą kai kurie tyrinėtojai yra apibūdinę kaip santūrią. Tačiau lakoniškumas čia greičiau ne trukdo, o padeda išgauti natūralesnį sakomų žodžių skambesį ir grynesnį po jais slypinčių gyvenimo tiesų spindesį. Gilų prasminį kodą turi ir taiklios V. Račicko detalės, o humoristinėmis gaidelėmis grojama tiesiog virtuoziškai, nors dažniausiai kalbama ne apie pačius džiugiausius dalykus. Tačiau rašytojas pasitiki skaitytoju ir, pateikdamas jam net ir tragiškus dalykus, negaišta laiko pamokymams ar didaktiškiems aiškinimams. Vadovėlinių tiesų neprikrautame tekste atsiveria talpi dinamiško, veržlaus veiksmo erdvė, ir tai vienas iš būdingiausių jo bene ryškiausios apysakos Zuika padūkėlis – pasakojimo apie deromantizuotą vaikystę – bruožų.

Naujausioji šio autoriaus knyga Šlepetė* savo pilnakraujį gyvenimą pradėjusi 1996-aisiais, nors dalimis publikuota „Genyje“ ir anksčiau, patvirtina minėtą kūrybinį metodą. Greita įvykių kaita yra Vakarų literatūros, kino pagrindas. Ten, matyt, yra pasižvalgęs ir V. Račickas, nes kol kas lietuvių literatai tokios pasakojimo meistrystės tik mokosi. Novelių apysakoje (pamėgtas rašytojo žanras) veiksmas rutuliojamas netgi su pagreičiu, pasitelkiant tam geriausius detektyvinio ir nuotykinio žanro atradimus: mįslę, netikėtumo efektą, atsitiktinumo ir neišvengiamybės derinius ir pan. Pretekstas užmegzti ir rutulioti intrigą atsiranda tada, kai iš pagrindinio veikėjo Edvarduko rankų išsprūsta stropiai saugota nauja šlepetė, kurią namus paliekantis tėtis per skubėjimą pamiršo. Rašytojo pasirinktas intrigos objektas iš pradžių kelia nepasitikėjimo šypsnį, nes šlepetės buitišumas neabejotinas. Priklausydama namų sferai, ji, rodos, neturi savy jokių galimybių tapti veiksmo varikliuku. Tačiau dar kartą (o geros knygos tai daro dažnai!) stereotipinis skaitytojų mąstymas apie visuotinai įprastą vieno ar kito daikto paskirtį sutriuškinamas: veiksmo strėlė iššaunama ir sėkmingai lekia į taikinį. Šypsnys išlieka, tačiau ironizuojame jau nebe autorių, o kartu su autoriumi, kuris, meniniame kūrinyje pabrėždamas buitinės srities svarbą, tuo pačiu pirštu baksnoja ir į visuomenės sudaiktiškėjimą. Be to, neproporcingai atrodo ir Edvarduko relikvijos mastelis, palyginti su mums įprastų relikvijų dydžiais. Tuo tarsi pabrėžiama, kad mamos skuba atsikratyti visų su tėčiu susijusių daiktų ištuština ne tik namus, bet ir berniuko vaikystę. Edvarduko amžiaus (o jis lanko pirmą klasę) vaikui žodis „namai“ yra sinonimiškas žodžiui „šeima“, nes pats savo buvimu vaikas dar nepajėgus užpildyti atsivėrusių tuštumų, padidėjusios erdvės, dar negali savarankiškai kurti jaukios, saugios aplinkos. Todėl ypatingą graudulį kelia vaikiškų rankelių kabinimasis už šlepetės ir naivus rūpestis: „Kaip tėvelis gyvens be tos šlepetės? Juk nevaikščios kaire koja basas ir kada nors vis tiek ateis užmirštos šlepetės pasiimti…“

Tai beveik nereali viltis, tačiau tokia daiktiška, apčiuopiama vaiko pasaulyje. Tokios vilties atsisako suaugęs žmogus – Edvarduko mama. Jei knygos veiksmas rutuliotųsi tiktai pagal realybės dėsnius, V. Račickas būtų turėjęs galimybę sukrėsti skaitytoją tragiška kūrinio pabaiga – taip, kaip išsprendžiamos knygos Zuika padūkėlis problemos. Tačiau šiuo atveju rašytojas renkasi kitą būdą: pasakojimas pradedamas jau praūžus skyrybų audrai, apie kurią gana ramiai pasakoja pats Edvardukas, o pabaigoje jis jau tempia pirkinius pavaduodamas tėtį, kad tasai… galėtų paimti už parankės mamą. Laiminga pabaiga gana idiliška, tačiau ji pateisinama vaikų literatūroje. Be to, šioje knygoje užtektinai antirealistiškumo. Štai parapsichologiniai Edvarduko sugebėjimai ir įtikina, ir ne. Parodoma, kad antgamtines jo galias pabudino įvykusi avarija, smegenų sutrenkimas, tačiau kodėl jos išnyko, lyg ir neargumentuojama (gal tai natūrali reabilitacija po ligos?). Be to, tos galios pernelyg akivaizdžiai susijusios su Edvarduko reikmėmis… Psichologinio pagrindimo pasigestume ir Laimos bei tėvelio paveiksluose. Autorius, rodos, pataikauja skaitančio vaiko norui matyti šalia savęs tik gerus suaugusiuosius ir kuria neįtikėtiną savanaudės Laimos atsivertimo istoriją – be jokių vidinių šios veikėjos kolizijų. Tėvo išėjimas iš namų taip pat paliktas nuošaly…

Užtat visas autoriaus dėmesys – pagrindiniam veikėjui Edvardukui, lyg ir paprastam berniukui, bet jautrios ir skaisčios sielos. Knygos pradžioje vaiko puoselėta viltis, kad tėvelis kada nors grįš pasiimti šlepetės, iš pirmo žvilgsnio lyg ir pamirštama, nes ir Edvardukas, ir jo draugai uoliai ieško šlepetės. Tačiau šios paieškos savotiškai subrandina vaiko troškimus, paskatina realiais veiksmais siekti tikslo. Šlepetės Edvardukas su draugais ieško kaip labai svarbaus dvasinio objekto – atminties, kuri suteikia jam ateities perspektyvą, kai beveik visi suaugusieji aplinkui pasiduoda vien „aukso karštligei“ – materialinės ateities paieškoms. Rašytojas pašaržuoja žmones, priklausančius nuo loterijos ir panašių dabartinės visuomenės gyvenimo reiškinių. Pasitelkęs hiperbolę, jis smagiai dėsto sveiką protą praradusios visuomenės simptomus. Aistros nuraminamos įsikišimu iš pašalės – tiesiogiai neįvardytas rašytojas gauna piniginį laimėjimą ir moka juo už būsimą šlepetės istoriją, – taip skaitytojas tarsi pakviečiamas dar kartą žaisti tuos pačius atsitikimus, o knygoje pateiktą meninę realybę siūloma suvokti kaip tikrą laikraštinį įvykį, kuris ateity galėtų būti pakylėtas į dar vieną meninę erdvę…

Publicistinio stiliaus intarpai meniniame tekste netiesiogiai orientuoja skaitytoją į vartotojiškos visuomenės vienadieniškumą ir sykiu mėgina šnekėtis su skaitytoju jo kalba. Tam vartojamos ir kitokios aktualijos: minimos Marčiulionio, Landsbergio, Vidžiūno pavardės, „Nemuno“ loterija, „Lietuvos ryto“ laikraštis ir pan. Visa tai tirpdo atstumą tarp skaitytojo ir veikėjų, kuria jaukesnę, atpažįstamą atmosferą, vis dėlto kartais šiuolaikiškumui skiriama per daug dėmesio – kai kur kalbinė pusiausvyra ardoma dirbtinai. Tačiau viską maskuoja pašaipa, ironija, ypač pastebima ten, kur bendresni dalykai smulkinami, konkretinami, aktualinami, detalizuojami. Pasakotojo balse dažnai pasigirsta vaikiškų intonacijų, o vertinant pasinaudojama vaikiškais parametrais, taip nubraukiant nuo pasaulio suaugusiųjų atmestinai pažymėtus štrichus. Taigi pasakotojas dažnai susilieja su pagrindiniu veikėju, nors ir be autorinės kalbos nemažai vietos skirta Edvarduko monologams ir dialogams.

Kitas ryškus veikėjas – tai teta Milė, žavi savo gyvumu, veiklumu ir… vaikiškumu, kurį ji pati pripažįsta kalbėdama apie Profesoriaus Knyslio laidelę vaikams. Tiktai šis jos vaikiškumas – tai ne mažumas, o gražus grįžimas į praeitį, į vaikų pasaulį, kuriame taip nedaug vietos racionalumui ir taip daug emocijoms, fantazijai. Ši senutė galėtų būti ir pasakiškas personažas, mat apie jos raganiškumą sklando legendos, tačiau rašytojas nepasinaudoja šia galimybe, o tik pabrėžia jos ilgaamžiškumo paslaptį: sportas, vaisiai ir teigiamos emocijos – akivaizdus sveiko gyvenimo būdo receptas.

Šalia Milės apysakoje veikia dar dvi senutės – plona Ona ir stora Julė. Smagus jų duetas užsiima liežuvavimu ir įvykių registravimu. Kartais autorius jomis pasinaudoja kaip ruporais, o kartais gyvenimiška patirtimi leidžia pasidalyti su vaikais. Šmaikštūs jų dialogai labai pagyvina tekstą ir pastūmėja veiksmą į priekį, o šiam detektyviniam kūriniui (bet ne detektyvui!) tai labai svarbu.

Sparčiu veiksmu pasižyminčių kūrinių V. Račickas yra rašęs ir anksčiau, bet šioje apysakoje šalia senųjų rašytojo kūrybinių metodų pažeriama ir naujų meninių eksperimentų. Ir nors kūrinyje Šlepetė tokių psichologinių, egzistencinių gelmių kaip apysakoje Zuika padūkėlis nepasiekta, vis dėlto jaunąjį skaitytoją galėtų sudominti paslaptingi įvykiai, detektyvinės mįslės, šiuolaikinės aktualijos ir lengva, sklandi, nuotaikinga kalba.

________________________________

* Račickas, Vytautas. Šlepetė: – V: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 1996. – 107, [3] p.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 1 (6)