Ištikima pasakos žanrui

 

Lietuvių vaikų literatūroje Vytautė Žilinskaitė iki šiol išliko ištikimiausia literatūrinės pasakos kūrėja. Šis žanras, 7–8-ajame dešimtmetyje Lietuvoje išgyvenęs neabejotiną pakilimą ne tik formavęs vaikų prozos veidą, bet ir apskritai kėlęs lietuvių vaikų literatūros prestižą, paskutiniais mūsų amžiaus metais tarsi prislopo: neregime autoritetingų pasakininkų – K. Sajos, V. Petkevičiaus – kūrinių, o tik pavienius jaunesnių autorių (V. V. Landsbergio, S. Poškaus) bandymus ieškoti naujų šio žanro stilistinių galimybių arba jau anksčiau išeivijoje parašytų pasakų leidimus. Tik V. Žilinskaitė kas keleri metai pasirodančiomis puikiomis literatūrinių pasakų knygomis jaunajam skaitytojui ir mums tvirtina, jog šio žanro galimybės dar neišsemtos. V. Žilinskaitės literatūrinė pasaka, remdamasi tikroviškojo ir fantastinio pasaulio metamorfozėmis, giliai ir įspūdingai atskleidžia mūsų epochos žmogaus dvasinį ir psichologinį mikroklimatą, iškelia opiausias XX a. pabaigos ne tik atskiro žmogaus, bet ir aktualias globalines visuomenės problemas. Posūkis į visuotinesnių problemų sprendimą V. Žilinskaitės kūryboje išryškėjo 9-ojo dešimtmečio viduryje pasirodžius pirmajai jos apysakai-pasakai Kelionė į Tandadriką, kurios giluminis filosofinių, žmogaus būties, problemų sprendimas savaip artino šį kūrinį suaugusiojo skaitytojo link.

Neatsitiktinai miniu šią 1984 m. pasirodžiusią apysaką. Ji, manau, tam tikra prasme buvo etapinė V. Žilinskaitės kūryboje. Iki tol rašiusi poetines arba „magiškojo realizmo“ (literatūrologo V. Aurylos terminas) trumpąsias pasakas, nuo Kelionės rašytoja pasuko alegorinės apysakos-pasakos keliu, leidusiu, pasak pačios autorės, „patirti visai naujų kūrybinių išgyvenimų“. Vėliau pasirodę šio žanro kūriniai – Tik niekam nesakyk (1988) bei naujausioji knyga Tiputapė* – savaip pratęsia pirmosios apysakos problemų sprendimą arba net polemizuoja su jomis, išryškindami globalinius sprendimus naujos realybės šviesa. Tokį pasikeitimą yra taikliai apibūdinusi D. Striogaitė, recenzuodama Tik niekam nesakyk: „Esminės, bet abstrakčios būties problemos užleidžia vietą ne mažiau svarbiems ir dialektiškiems tikrovės klausimams /…/. Kasdieninio gyvenimo fenomenas čia tiriamas kaip savotiškas begalybės modelis“ (Literatūra ir menas. 1988. Gruod. 24. P. 4). Išsakydamas kelis pastebėjimus, noriu teigti, jog panaši tendencija regima ir naujausioje humoristinėje apysakoje-pasakoje Tiputapė, kurioje komiškai piešiama šių dienų mikrovisuomenė: alegoriškai atskleistas Džingų palėpėje gyvenančių pelių pasaulis, kur keliamas aktualus hierarchiškos visuomenės kūrimo modelis, o ypač jos piramidės viršūnės – tiputapės, -o (žmogiškai – deputatės, -o) rinkimo paradoksalios metamorfozės, talpiai ir taikliai parodytas šiuolaikinio pasaulio žmogaus nužmogėjimas bet kokiomis priemonėmis siekiant valdžios. Beje, jau Kelionėje V. Žilinskaitė Legarijos, Kadrilio paveikslais meniškai parodė, kaip valdžios troškimas keičia veikėjų prigimtį, o Tiputapėje šis siekis (peliukės Liukės paveikslas) dar skaudžiau ir atviriau apnuogina tamsiąsias jėgas. Paneigdamas visus moralės ir etikos principus, jis paslėptai griauna kitų likimus, grubiai iškreipia visuomenės sampratą, primesdamas jai tokias žaidimo taisykles, kurios, nepaisant jokių priemonių, artina individą prie išsvajotojo valdžios „lovio“.

Apysakos veiksmas vyksta gana konkrečioje ir ne visai pasakiškoje erdvėje – Džingų palėpėje, – kurioje personifikuotai ir vaizduojamas „nesaldus pelių gyvenimas“: mat jas jau penkiasdešimt metų (!) valdo negailestingos žiurkės, grobiančios jaunus peliukus ir verčiančios joms tarnauti arba kitaip juos baudžiančios. Tačiau, pasirodo, ir žiurkių pasaulyje vyksta netikėtos permainos – žiurkyno vadeivos vejamos lauk, o į jų vietą renkamos kitos – tiputapės. Tokią tiputapę (deputatę) gali išrinkti ir Džingų palėpės gyventojai. Apysakos-pasakos elementarios fabulos pamatas ir yra pelės deputatės rinkimai. Šią džiugią naujieną į palėpę parneša ne kas kita, ogi didžioji keliauninkė pelytė Liukė, jaunajam skaitytojui pažįstama iš V. Žilinskaitės knygos Robotas ir peteliškė (beje, iš ten į naująją apysaką atkeliavo ir vadovauti mėgstąs Drulis Liulis, amžinas pelių priešas katinas Tinas, negailestingoji žiurkė Niurkė). Į šį svarbų postą pirmiausia visomis išgalėmis ir veržiasi Liukė, dabar jau „sumitusi pelė“, – juk ji geriausiai atitinka tiputapės apibūdinimą (beje, pačios sugalvotą). Pasirodo, „reikia rinkti tokią tiputapę, kuri daug pasaulio mačiusi, visur buvojusi, tipenusi tapenusi: tipu tapu, tipu tapu“ (12 p.) (prisiminkime jos kelionę į Dulkių Siurblio šalį); be to, būsimoji tiputapė turi būti visų drąsiausia, sumaniausia, atkakliausia, santūriausia, mandagiausia… Tokią idealią charakteristiką, Liukės nuomone, gali atitikti tik… ji pati. Bet tik ar įvertins šias Liukės dorybes Džingų palėpės peliūtukai? Štai tada juos paveikti gudrybėmis bei klasta ir imasi Liukė!

Man regis, kad V. Žilinskaitės sukurti pagrindiniai veikėjų charakteriai yra didžiausias apysakos-pasakos privalumas. Jie – tai akivaizdus mūsų mikrovisuomenės atvaizdas, atskleidžiantis dabarties žmogaus tamsiuosius dvasios pokyčius – apgaulę, išdavystę, veidmainiavimą, egoizmą, prievartą, melą ir tauraus žmogiškumo blykstelėjimus – meilę, pasiaukojimą, gerumą ir pan. Būtent veikėjų charakteriai atveria talpų ir daugiaprasmį pasakos pasaulį, aprėpiantį keistus, prieštaringus ir paradoksalius mūsų realaus gyvenimo pavidalus. Kaip yra pažymėjusi pati rašytoja, jai kūryboje svarbu „suvokti savo laiko tėkmę“, kai pats laikas „ženklina mūsų sąmonę, elgseną, tarpusavio santykius, vertybių sampratą“ (Literatūros panoramaʼ81. P. 135). Žmogaus moralinių, etinių bei bendražmogiškųjų vertybių ir principų tvirtumas dažnai išbandomas valdžios siekimu. Tokį išbandymą patiria ir naujausios V. Žilinskaitės apysakos veikėjai: Liukė, Drulis Liulis, Peipė, poetas Pėtas, Bukis ir kiti. Pirmiausia, žinoma, Liukė. Ji šioje apysakoje – ne vaikiškai naivi fantazuotoja, atėjusi iš pasakų knygos Robotas ir peteliškė; jos vaikiškai skaidrus ir nekaltas melas Tiputapėje išauga į konkretų savitikslį, egoistinį siekimą, paminant pačius elementariausius dorovės principus.

Užlipusi ant gaublio ir patogiai pritūpusi „ant Himalajų kalnyno, padėjusi uodegą ant Ramiojo vandenyno“ (groteskiška diktatorės charakteristika!), Liukė gudriai riečia keisčiausias ir baisiausias istorijas apie Rająją Erčią, Bedugnį Vamzdį, į kurį žiurkės nori sukišti peles, netgi „numarina“ peliuką Gopelį, esą jį sutraškinusios žiurkės. Nuo absurdiško melo, šiurpo iki dramatiško, skaudaus išgyvenimo – tokia skalė Liukės pasakojimo, kurio tikslas vienas – įrodyti peliūkščiams, jog ji pati – tinkamiausia tiputapė. Didžiausi Liukės konkurentai – paslaptingoji Peipė ir iš prigimties vadovauti mėgstąs Drulis Liulis: jie taip pat norėtų būti išrinkti ir dalyvauti tiputapių susisėdimuose. Bet talentingoji aferistė Liukė ir juos apsuka apie pirštą – Peipę paperka auskarais ir paskiria ją tiputapės padėjėja, o Drulis, nors ir turi talentą vadovauti bei įsakinėti, bet, pasak Liukės, nesugebėtų klausyti įsakymų: juk „tiputapės pareiga yra tarnauti pelėms, pasišvęsti jų labui. Paklusti joms. Ne ji pelėms diktuoja, o pelės jai““ (32 p.). Taip per ištisus knygos puslapius autorė kuria Liukės apsimetinėjimo „teatrą“, nuspalvintą ironija, grotesku ir net sarkazmu. Liukės, kaip ir kitų neigiamų personažų (Drulio, Peipės), komiškumas kyla iš nuolatinio tezių ir antitezių žaismo, kuriuo V. Žilinskaitė rėmėsi geriausiuose satyriniuose savo kūriniuose. Dažnai jos veikėjai (ypač Liukė) viena mano, o kita sako, viena sako, o kita daro. Toks absurdiškas apgaulės „teatras“, realizuotas Liukės paveikslu, kupinu ironijos, grotesko, parodijos, sieja Liukę su vienu iš Kelionės personažų – Legarija. Atrodytų, jog šiuos veikėjus suartina ne tik valdžios troškulys, bet ir savanaudiškumas, tuščiakalbystė, demagogija, apsimetinėjimas; tiek Legarija, tiek Liukė, V. Venslovaitės žodžiais tariant, „tarsi sugeria į save kasdieninio ydingumo apraiškas“.

Valdžios troškulys užvaldęs ir kitus du apysakos veikėjus – Peipę ir Drulj Liūlį, tačiau jie, įvelti į apsukrius daugiažodžiavimo labirintus, tariamai pripažįsta naujus tiputapės įgaliojimus ir pasilieka paradoksalių Liukės manipuliacijų reiškėjais bei vykdytojais. Įdomiai nutapytas poeto Pėto paveikslas. Jį rašytoja ironiškai vaizduoja kaip „gyvą klasiką“, sugebantį „laiku meniniu žodžiu pagrįsti“ kiekvieną gyvenimo situaciją, įvykį ar detalę. V. Žilinskaitė Pėto paveikslu ir jo kūryba taikliai parodijuoja meninę kūrėjo stilistiką, groteskiškai iškelia konformistinį jo santykį su tikrove, dvasinio (ir meninio) pasaulio seklumą, primityvumą, garbės troškimą. Neatsitiktinai jis tampa deputatės Liukės, kaip valdžios atstovės, apologetu, norinčiu savo poetinius opusus rėžti tiputapių susisėdimuose Didžiojoje Malkinėje. Kai Liukė demagogiškai meta iššūkį – „Tik mirtis mane gali išvaduoti iš tiputapės pareigų“, tuoj Pėtas skelbia eilėraštį „Tiputapės mirtis“: „Ji krito prie Bedugnio Vamzdžio Erčioje / Ir plūsdama krauju vos girdimai vaitojo: / „Brangi palėpe, mirštu už tave, / Nors tu mane nekaltą apdergliojai“…

Mažiau išraiškingi dorųjų peliukų – Bukio, Elkės, Gogelio, Munio, Ulės ir kitų – paveikslai. Tačiau jie autorės sumanyti kaip opozicija tuščiakalbiams personažams (Liukei, Peipei, Druliui). Juk jų žmogiški charakteriai, dvasinė stiprybė, drąsa patvirtinami ne žodžiais, o veiksmu. Štai peliukas Bukis ir jo bičiuliai nepabūgsta graužikių žiurkių, įveikia jas ir išgelbsti iš nelaisvės savo draugą. Narsa ir gudrumu jie išsigelbsti ir nuo katino Tino, kai tiputapė tuo metu su pataikūnais iš baimės slepiasi palėpės kertėse. Bebaimis Gogelis, paslaptingai nuslinkęs į žiurkių buveinę, drąsiai atskleidžia rinkimų klastotę bei išdavikišką Liukės sutartį su didžiuoju Žvynų Žvyniu, mat šis, jos padedamas, norėtų įvilioti peles į Bedugnį Vamzdį, kurio gale, pasirodo, besąs didžiulis Spirgis („Tuo tuneliu, į tą Spirgį, į bendrą tikslą tipensime pelės ir žiurkės kartu! Šonas prie šono, ūsas prie ūso, žingsniukas po žingsniuko“ (98 p.). Bukis, „geroji palėpės dvasia“, perpranta Liukės klastą („Spirgis būna ir spąstuose“) ir drąsiai stoja prieš demagogų apgaulę bei melą, bet, deja, paslaptingai žūva griaustinio metu. Bukio mirtį, neaiškią, keistą, Džingų palėpės gyventojai suvokia ir kaip paslaptingą lemtį („Kai atūžia vėtra, pirmieji ją pasitinka aukšti ir tiesūs medžiai“ (129 p.), ir kaip savotišką įpareigojimą visiems atsitiesti – pirmiausia doroviškai, dvasiškai. Senoji Elkė, „pasakų, padavimų, prisiminimų ir lopšinių skrynia“, filosofiškai pareiškia mažiesiems peliūtukams, jog „žuvęs jis gal gyvesnis ir reikalingesnis negu gyvas“ (142 p.). Juk mažasis Žirneliokas jau tupi ten, kur, būdamas gyvas, kantriai ir tyliai budėjo Bukis, ir tarsi tęsia žuvusio draugo gyvenimą.

Jau pripratome prie polifoninio V. Žilinskaitės kalbėjimo stiliaus, paremto komizmo, lyrizmo ir dramatizmo sinteze, žaižaruojančių žodžio spalvų, meniškai išryškinančių veikėjų charakteristikas. Ir šioje apysakoje-pasakoje skaitytojo dėmesį turėtų patraukti plati intonacijų skalė – nuo švelnios pašaipos, lengvos ar žaismingos ironijos iki geliančio grotesko ir skaudaus liūdesio. Keičiasi kūrinyje pasakotojo stebėjimo laukas, padedantis įvairiapusiškiau, išsamiau vertinti veikėjus ir jų tarpusavio santykius. Vis dėlto vyraujančios įvairiaspalvės komizmo variacijos neišauga iki Kelionei būdingos apibendrinančios jėgos, nes, regis, skirtingi meniniai užmojai.

Nereta V. Žilinskaitės kūrinių baigtis veikėjo mirtimi nėra atsitiktinis dalykas, o greičiau meninė rašytojos koncepcija – ugdyti jaunąjį skaitytoją ne tik skambioms pergalėms (kas diegiama nuo pat gimimo), bet ir pralaimėjimams bei kasdienei kovai už moralines vertybes. Tiputapėje įvairiomis komizmo spalvomis nupiešti veikėjų paveikslai, aprėpiantys prieštaringus dabarties gyvenimo reiškinius, ypač valdžios troškimą, išaugantį iki absurdo, autorės meninės koncepcijos dėka parodo jaunajam skaitytojui ir kitą kelią, tik gal sunkesnį, dramatiškesnį…

___________________________

* Žilinskaitė, Vytautė. Tiputapė: Humoristinė apysaka / Iliustr. N. Šaltenytė. V: Lietus – 1996. – 142, [1] p.: iliustr.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 1 (6)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

ŠVIESOS IR ŠEŠĖLIO VAIKYSTĖ

Straipsniai

Apie tai, ką mes darome (Šiuolaikinės vaikų literatūros teorijos)
Klasių kova iš dviejų pozicijų (Amerikiečių ir lietuvių vaikų literatūros tyrinėtojai palygina perspektyvas)

Sukaktys

Poemėlė – perliukas. Vytei Nemunėliui – 90
„Esu taip pat iš vaikystės“

Mano vaikystės skaitymai

Nuo vaikystės knygų – į gyvenimą su knyga

Atidžiu žvilgsniu

Pokalbiai apie dabartį
Pasaulis, vienas visiems
Nusilenkti protingam klausimui
Augimo paslaptis
Mirtis ir meilė raisto malūne

Summary

Summary

Mūsų partneriai ir rėmėjai