Klasių kova iš dviejų pozicijų (Amerikiečių ir lietuvių vaikų literatūros tyrinėtojai palygina perspektyvas)

 

Iš kairės – IRSCL prezidentė M. Nikolajeva, V. Gražienė, V. Auryla, Stokholmo miesto meras, D. Šakavičiūtė
Iš kairės – IRSCL prezidentė M. Nikolajeva, V. Gražienė, V. Auryla, Stokholmo miesto meras, D. Šakavičiūtė

Iš amerikietiškų knygų prieš vaikus iškyla rasių konfliktai, klasių kova ir fizinė prievarta. Net ne kaip skausmingas kovos fenomenas, o kaip savaime suprantamas ir iš principo priimtinas elementas, skatinantis jaunąjį skaitytoją jaustis vaikų literatūros pasaulyje tartum namuose.

Sovietinėje vaikų literatūroje, ypač stalinizmo metų, juodaodžių diskriminacija, kapitalizmo klasių kova ir priespauda bei socialinės Vakarų problemos buvo pagrindinė ir savaime suprantama tema. Net ir vėliau, iki 8-ojo dešimtmečio vidurio, šitai buvo pateikiama jaunimui kaip idealizuotų Lenino, Stalino, Chruščiovo ir Brežnevo totalitarinės imperijos aprašymų kontrastas.

Apie tokias liūdnas besigrumiančių jėgų apraiškas jaunimo kultūroje pasakojo Danielis Hadeʼas, Pensilvanijos valstybinio universiteto pedagogikos profesorius, ir profesorius Vincas Auryla, tyrinėjantis Lietuvoje vaikų literatūrą jau nuo 1950 m. Dabar jie abu – Stokholmo ir Hässelby pilies svečiai, atvykę penkioms dienoms į tarptautinį simpoziumą. Šiemet, kai Pepei Ilgakojinei sukanka penkiasdešimt metų, su šiuo jubiliejumi gražiai derinasi ir XII Tarptautinės vaikų literatūros tyrinėtojų draugijos (IRSCL) suvažiavimas, vykstąs Švedijoje, vadovaujamas draugijos prezidentės, Stokholmo universiteto profesorės dr. Marijos Nikolajevos.

Teisių priedermės

Danielis Hadeʼas daugelį metų analizavo ideologinius jaunimo literatūros aspektus. Nenuostabu, – juk puikiai žinoma ir iš švedų, ir iš Europos vaikų knygų, – jog minčių centras telkiasi moralinėse nuostatose ir akivaizdžiuose ketinimuose padėti skaitytojui perprasti gyvenimo vingius bei suvokti save, būsimąjį suaugusįjį. Tačiau, be viso to, JAV rašytojai neretai tiesiogiai, vienaprasmiškai deklaruoja išankstines nuostatas klasių, rasių bei fizinės prievartos klausimais.

D. Hadeʼo pamėgtasis pavyzdys – šiuo metu populiari iliustruota Williamo Joyseʼo knyga Santa Calls (žodžių žaismas su Santa Clausu). Pagrindinis veikėjas berniukas Artas Atchinsonas Ainesworthas kaip tik sulig savo vardu bei puošniu rūbų stiliumi tvirtai jaučiasi esąs baltaodis vidurinės visuomenės klasės atstovas, anglosaksų palikuonis. Kelionėje Šiaurės ašigalin į Kalėdų senelio namus Artas išgelbsti savo seserį nuo juodaodžių miško nimfų. Jos, suprantama, – nuskarę beveidžiai negrų tipai. O nimfas globoja Juodoji karalienė su musulmonišku galvos apdangalu. Esant tokioms pavojingoms aplinkybėms, patsai Kalėdų senelis priverstas gelbėtis padedamas Santarian Guardo (pažodžiui – Šventojo Kario. – Vert.) – tamsiaodžio samdyto kario, vilkinčio rytietišką uniformą. Knygos išvados? – Taigi Artas, gelbėdamas seserį, išmoksta ją mylėti, nors ji tėra viso labo tiesiog mergaitė.

„Kai aš papriekaištauju dėl štai tokios akivaizdžios demagogijos, Amerikoje paprastai esu kaltinamas politizuotu vaikų literatūros suvokimu, – ironizuodamas pasakoja Danielis Hadeʼas. – Sakoma, kad aš atitraukiu dėmesį nuo literatūrinės knygos vertės ir esu linkęs versti vaikų literatūros skaitytojus laikytis suaugusiųjų interpretacijos, kas yra svetima kūrinio esmei. Aš manau, jog yra priešingai – esama rašytojų ir leidyklų, politizuojančių vaikų literatūrą.“

Penkios minutės

Hadeʼas mano, kad ir vargana vaikų literatūros rinka JAV turi poveikio klasiniam politizavimui. Tyrimai parodė, kad amerikiečių vaikai skaito grožinę literatūrą vidutiniškai penkias minutes per dieną, o, sakykime, televizorių žiūri šešias-aštuonias valandas. Realybė tokia, jog bemaž tik vidurinės visuomenės klasės atstovai, būdami palyginti išprusę, aprūpina savo vaikus knygomis ir skatina juos skaityti. Šitaip išlaikoma įprasta pusiausvyra tarp knygų pirkėjų ir skaitytojų.

Bet vis dėlto egzistuoja viena išimtis. Patriciaʼos HcKinnock knygoje Flosė ir lapė (Flossie and the Fox) juodaodė mergaitė Flosė susitinka lapę, kuri nori ją išgąsdinti savo laukinio žvėries pavidalu. Flosė kalba pietinių valstijų juodųjų šnekta, tuo tarpu lapė savo tekstą klosto karališkąja anglų kalba. Hadeʼas pažymi: „Tai istorija, kaip vargšė juodaodė mergaitė nepaklūsta pasiturinčiam baltajam vyrui. Kai jis nebepajėgia jos išgąsdinti arba jai imponuoti, tampa bejėgis. Triumfuojanti mergaitė paliekama veiksmo arenoje. Laimi nepalenkiamas pasipriešinimas“.

Pasakų formos kritika

„Sovietų valdžios metu vaikų literatūroje klostėsi kitokie įvykiai ir veikė kitokie antiherojai, – sako Vincas Auryla. – Gal ir ne Stalino metais, kai galiojo griežta cenzūra bei primygtiniai reikalavimai visuotinai laikytis socialistinio realizmo, tačiau apie šeštąjį dešimtmetį, Chruščiovo valdymo, metus. Tada daugelis vaikų rašytojų bandė pasinaudoti metaforomis ir motyvais, perimtais iš savos klasikinės bei užsienio vaikų literatūros pasaulio. O kai jau buvo išdrįsta atmesti soc. realistinę formą, nelauktai pradėjo rastis iki tol draustų dalykų.

Pasitelkus liaudies pasakų formą, buvo visiškai įmanoma metaforiškai kritikuoti visuomenės gyvenimą, – susižavėjęs pasakoja V. Auryla. – Vaikų literatūra tapo savotiška įslaptinto ideologinio pasipriešinimo išraiška, ko negalėjo padaryti suaugusiųjų literatūra.“

Kaip pavyzdys pateikta lietuvių literatūrinė apysaka-pasaka – V. Petkevičiaus Molio Motiejus – žmonių karalius, kur maištą sukelia molio statulėlė, atgyjanti išvydusi, kaip Duonuvos žemėje įžūlus valdovas engia ir išnaudoja žmones. Tas kalinamos puodžiaus žmonos nulipdytas molinukas Motiejus iš bedvasio molio virsta teisybės idealu – gyvo kūno ir kraujo. Jis organizuoja pasipriešinimo judėjimą, iš Duonuvos šalies išveja lauk engėjus ir skelbia naują amžinosios laisvės bei teisybės epochą. Ši istorija visiškai tiko sovietinės propagandos kontekste. Tačiau vėliau nutinka nelaukta: Duonuvos šalies žmonės pradeda pyktis ir paikai elgtis, nors jie nebesikankina kaip anksčiau, – nei Motiejus, nei kas nors kitas, – ir niekas nieko nebebijo. „Paslėptasis, potekstės, moralas, – sako V. Auryla, – yra tas, kad net ir revoliucionieriui didvyriui Motiejui nepavyko surasti amžinosios tiesos. Kiekviename žmoguje, kiekvienoje tautoje slypi savoji tiesa.“

Užslėptas protestas

Kaip tik todėl, kad paskutiniais sovietmečio dešimtmečiais vaikų literatūra praktiškai įgijo laisvesnės raiškos lauką, daugelis žymių rusų ir lietuvių kūrėjų ėmėsi rašyti knygas vaikams. Vaizduodami užslėptą protestą, ne prasčiau savo talentą ugdė ir vaikų knygų iliustruotojai. Kažin ar tai stebėtina, tačiau penki žymiausi Lietuvos vaikų rašytojai yra 1990 m. atkurtos Lietuvos nepriklausomybės akto signatarai arba Seimo nariai.

Tačiau šiandien vaikų literatūros mokslininkas V. Auryla sunerimęs. Atkūrus nepriklausomybę, kultūra, literatūra, o ypač vaikų literatūra, paniro į gilią krizę. Beje, ironiška, bet vyksta tikra sovietmečio vertybių kaita – vaikų literatūra mainais į pigią naftą! Kartu su vakarietiška kultūra per sienas plūste plūsta popkultūra, o egzistuojančios privačios leidyklos masiškai leidžia beveidę, tačiau pelningą literatūrą.

„Ko gero, vaikų literatūra bus praradusi savo ankstesnįjį prestižą mūsų šalies tautinėje kultūroje“, – niūriai tvirtina V. Auryla.

Jis kaip išimtį nurodo, kuo dar besilaiko kuklus skaitytojų būrelis: keletu jaunų vaikų rašytojų, nauju laikraščiu mergaitėms „Pepė“, ką tik pradėtu leisti žurnalu apie vaikų literatūrą „Rubinaitis“ su simboliška lietuviškojo Robinzono Kruzo figūra. Be to, aktyviu Baltijos šalių bendradarbiavimu vaikų kultūroje, kaip, beje, ir lėšomis, kuriomis Švedijos vaikų globos organizacija „Rädda Barnen“ remia lietuviškas struktūras.

Bet V. Auryla, kaip niekas kitas, gali įžvelgti ir įžvelgia šiandieninės krizės istorinę bei moralinę perspektyvą. Jis prisimena, kad kai vos ne prieš pusę šimtmečio tapo jaunu vaikų literatūros tyrinėtoju, Stalino imperijoje vaikų literatūros viršūne buvo laikoma viena „realistinė“ V. Gubariovo apysaka bei ta pačia tema parašyta S. Ščipačiovo poemėlė. Ji pasakojo apie paauglį Pavliką Morozovą, įskundusį represiniams organams savo tėvą, kad šis rengęs pasikėsinimą prieš sovietų valdžią.

Iš švedų k. vertė S. Radzevičienė

_____________________________

Redakcijos pastaba. Straipsnio autorius Peras Jönssonas yra didžiausio švedų dienraščio „Dagens Nyheter“ kultūros skyriaus vedėjas. Išspausdinta 1995 m. rugsėjo 5 d., vykstant XII IRSCL suvažiavimui, kuriame Lietuvai atstovavo V. Auryla, D. Šakavičiūtė ir V. Gražienė.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 1 (6)

 

Balandžio 2-oji – tarptautinė vaikų knygos diena

ŠVIESOS IR ŠEŠĖLIO VAIKYSTĖ

Straipsniai

Apie tai, ką mes darome (Šiuolaikinės vaikų literatūros teorijos)

Sukaktys

Poemėlė – perliukas. Vytei Nemunėliui – 90
„Esu taip pat iš vaikystės“

Mano vaikystės skaitymai

Nuo vaikystės knygų – į gyvenimą su knyga

Atidžiu žvilgsniu

Ištikima pasakos žanrui
Pokalbiai apie dabartį
Pasaulis, vienas visiems
Nusilenkti protingam klausimui
Augimo paslaptis
Mirtis ir meilė raisto malūne

Summary

Summary

Mūsų partneriai ir rėmėjai