Nuo vaikystės knygų – į gyvenimą su knyga

Kas iškyla iš atminties, kai klausiama – „Mano vaikystės skaitymai?“

Mano vaikystė ir mokslo metai prabėgo Panevėžy – erdviame mediniame name pačiame miesto centre su mamos gražiai išpuoselėtu gėlynu ir tėvelio puikiu sodu. 1940 m. visa tai buvo nacionalizuota, paskui – nugriauta, užstatyta kitais namais, ir dabar nebėra nė ženklo nei tų namų, nei gėlynų, nei sodo. Vaikystės žemė gyvena tik prisiminimuose. Kiek atsimenu – namai visados buvo pilni knygų. Aš vaikystėje daug sirgau, o tai apribojo judėjimo galimybę ir savaime stūmė į knygų pasaulį.

Buvau miesto vaikas, sąlyčio su gyvu folkloru neturėjau jokio, nebuvo senelio ar močiutės, kurie sektų pasakas ar dainuotų dainas. Iš vaikystės atminties tolių iškyla viena mamos pasaka, kurią norėdavau girdėti nesuskaičiuojamą daugybę kartų: apie vištytę ir gaidžiuką. O visos kitos – iš knygų, nuo K. Šimonio iliustruotų lietuviškų pasakų iki brolių Grimų, Anderseno, Haufo, Tūkstančio ir vienos nakties. Nebeatsimenu, kada pradėjau jas pati skaityti.

Stengiuosi prisiminti ankstyviausius knygų įspūdžius. Prieš akis iškyla paveiksluotas Batuotas katinas, prie kurio buvo nuolatos grįžtama. Neatsimenu, ar ten būta teksto, ar su mama aiškindavomės pasakos seką. Dar – paveiksluota knyga apie neklaužadas vaikus: Pauliną, kuri žaidė su degtukais ir padegė namus; berniuką, kuris nenorėjo valgyti sriubos, sulyso ir numirė; apie Adomėlį: „Pažiūrėkit, Adomėlis – / Pasišiaušęs susivėlęs: / Niekam jis nenori duoti / Kirpt nagų, plaukų šukuoti“. Daug vėliau sužinojau, kad tai vokiškojo Struwelpeterio vertimas. O kas taip sklandžiai išvertė? Gal Binkis? Atsimenu ir neišvaizdžią poezijos antologiją Cit, paklausykit. Iš jos paskui mamą kartojau: „Žinau aš, ne kartą man sakė mamaitė, / Kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė…“, „Jūra motinėlė turi dukrelių būrį, / Tėvui vėjui liepiant, visos šokti turi…“

Kai buvau gal septynerių metų, su didžiausiu įsijautimu klausiau mamos skaitomos Dėdės Tomo trobelės. Prie jos šliejosi ir kitos knygos, skaitomos mokyklinio amžiaus vaikų. Aš pradžios mokyklos nelankiau, tad man riba tarp ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus lektūros nėra labai aiški. Tik žinau, kad šalia Dėdės Tomo trobelės ne mažiau įdomios buvo Pinokis, Princas ir elgeta. Ir, žinoma, – knygos apie gyvūnus bei keliones. Daugybę kartų skaityta ir perskaityta Daktaro Dolitlio serija, P. Mašioto Sparnuočiai, J. Mackevičiaus-Nord Peliukės Micės laiškai, V. Tamulaičio Skruzdėlytės Greitutės nuotykiai. Nepamenu, kada pirmąkart perskaičiau Brisiaus galą, tik žinau, kad jau gimnazijos kažkurioje iš pirmųjų klasių klykėme nustebusiai mokytojai, jog neskaitysime šio apsakymo: matyt pirmasis sąlytis buvo toks skausmingas, kad buvo baugu jį pakartoti… Bet mokytoja skaityti liepė, ir – nieko! Buvo tik gražu ir liūdna.

Iš kelionių knygų gražiausia, žinoma, buvo Kelionė aplink pasaulį per 80 dienų. O šalia jos – dar keli netipiški atvejai. Tėvai nupirko dešimttomę rusišką Vaikų enciklopediją su nepaprastai gražiomis spalvotomis įvairių egzotiškų kraštų gyvūnų ir augalų nuotraukomis. Ir dar – mūsų kaimynystėje gyveno rusas berniukas su mama ir močiute, jis mano artimiausias žaidimų draugas, iš jo pramokau rusų kalbos. Tai jo mama, pakaitomis su manąja, skaitė mums knygą apie mokslininkų laivo ekspediciją aplink pasaulį. Knyga buvo stora, skaitymas truko ilgai ir teikė nepabaigiamų siužetų žaidimams kieme ir sode. Žiemą žaisdavome ekspedicijas į Šiaurės ašigalį, vasarą – į džiungles, rinkdavome eksponatus, kurdavome muziejus. Dešimties metų mano mažasis draugas – be galo gyvas ir judrus vaikas – nuskendo Nevėžyje. Nutrūko ir mano rusiškoji lektūra – mokėjau tik šnekamąją kalbą, supratau mamos skaitomą tekstą, o pati skaityti neišmokau. Sugrįžau prie rusiškų knygų jau sovietmečiu, 1945–1947 metais, jau studijuodama. Pirmosios buvo Dostojevskio Velniai ir Broliai Karamazovai – tuomet svarbiausios, aktualiausios knygos, jau pažįstamos iš A. Maceinos ir M. Miškinio interpretacijų.

Bet iki to laiko dar buvo toli, šalia kelionių knygų šliejosi Robinzonas, Tarzanas, K. Majaus knygos apie indėnus. Jos tada turėjo absoliutaus tikrumo vertę. Kai kartą mokytoja apie Tarzaną ar Robinzoną pasakė, jog tai pramanyti dalykai, aš niekaip nesidaviau įtikinama: juk ten pasakyta, kad herojų laivas išplaukė iš Liverpulio uosto tiksliai nurodytais metais, mėnesį ir dieną – kaip tad galima abejoti visų aprašytų žmonių ir nuotykių tikrumu?!

Iš pasakojimų jūros iškyla ir vienas kitas poezijos įspūdis. Buvau gal septynerių metų, kai mama nupirko Pavasario balsus – dar dabar turiu tą 1920 m. leidimą su įvairiomis vinjetėmis, piešiniais ir nuotraukomis. Įstrigo, bet ryškiai, tik Čičinskas. Užtat daug stipresnis ir man reikšmingesnis buvo kito eilėraščio išgyvenimas. Pradžios mokyklos, kaip minėjau, nelankiau. Pirmasis mano mokytojas namuose buvo L. Valkūnas – tuomet šeštos klasės gimnazistas, o vėliau daugelį metų Vilniaus universiteto lotynų kalbos dėstytojas, docentas ir prodekanas. Tai jis man uždavė išmokti Putino Pumpurėlį. Eilėraštis padarė nepaprastą įspūdį. Buvo pavasaris, išėjau į žydintį sodą, į kiemo gėlynus. Tiesa, greitai tie išgyvenimai nugrimzdo į užmarštį, į pasąmonę ir iškilo tik gerokai vėliau, susilietę su sąmoningesne literatūrine patirtimi.

Iš ankstyvosios lektūros norėčiau dar išskirti tai, kas vadinama mergaičių literatūra. Lietuviškos tokios anuomet gal ir beveik nebuvo, aš ją pažinau per vokiečių kalbą.

Tais laikais Panevėžy daugelis pasiturinčių šeimų samdėsi guvernantes, kad išmokytų vaikus svetimos kalbos, dažniausiai vokiečių, nes lengviausia buvo gauti vokietaičių iš Klaipėdos krašto. Turėjom jų ir mes keletą metų, kol pradėjau lankyti gimnaziją. Esu už tai labai dėkinga tėvams, nes niekad taip lengvai neišmokstama svetimos kalbos kaip ankstyvoje vaikystėje. Teisybė, žodynas būna vaikiškas, bet užtat lieka visam gyvenimui kalbos sistemos, sakinio sandaros pajautimas. Tad skaitė man toji panelė ir vokiškų knygų, vėliau jau pati išmokau skaityti. Kažin ko neatsimenu, bet labai patiko serija apie mergaitę Lizelotę (Else Ury Nesthakchen) – pradedant jos ikimokykliniais metais, per paauglystę, jaunystę, studijų metus iki laiko, kai ji pati tampa močiute ir dalyvauja savo anūkių gyvenime. Vienas po kito išėjo tos serijos dešimt gražiai išleistų tomų, paskutinio sulaukiau turėdama gal 13–14 metų, skaičiau juos po daugelį kartų (bičiuliai pasakojo, kad dabar tos knygos vėl leidžiamos). Jau seniai nebeturėjom guvernantės, o šios knygos padėjo man neužmiršti vokiečių kalbos, kol jau kitu lygiu prie jos grįžau baigdama gimnaziją ir studijų metais. Prie „mergaitiškų“ knygų savo pobūdžiu prisišliejo A. Vienuolio Viešnia iš Šiaurės, H. Senkevičiaus Quo vadis?, G. Petkevičaitės-Bitės Ad astrą – prie jų išlieti upeliai ašarų apraudant nelaimingas meilės istorijas.

Buvau tad pakankamai apsiskaitęs vaikas, bet gerai atsimenu vieną barjerą, kurio nesugebėjau peržengti. Antroje ar trečioje klasėje reikėjo namie perskaityti ir išmokti papasakoti, regis, iš P. Klimo Skaitinių, Kvailių ašaras iš Vaduvų krašto. Man tas epizodas pasirodė klaikiai neįdomus ir nepaskaitomas, turbūt jo ir nesistengiau suprasti. Kaip tyčia mokytojas iškvietė pasakoti. Šnekėjau apie kažkokias mergeles su vaikais, klasė juokėsi, o aš nesupratau kodėl: mat tekste kalbama apie vaikus, taip pat ir apie mergeles. Nesupratau, kad turimos mintyje mergaitės, nes mergelės man – tik suaugusios panos. Gal čia buvo kaltas ir kaimo gyvenimo nepažinimas.

Knygos namie būdavo perkamos be jokios ypatingos progos, taip pat dovanojamos Kalėdoms, per vardines. Atsimenu keletą metų vis laukdavau naujų Elsės Ury knygų. Esu gavusi labai gražiai įrištų knygų, kuriomis tėvai paskatindavo, įprasmindavo mano to laiko interesus. Pirmose klasėse, kai buvau užsidegusi visokiais gamtamoksliniais dalykais, gavau V. Ruzgo Gamtos rinkinių gaminimą, J. Elisono Zoologiją; penktoje klasėje, kai pradėjom mokytis visuotinę literatūrą, – Dieviškąją komediją (Narijausko vertimą). Bet ypač reikšminga man buvo ketvirtoje klasėje gauta kalėdinė dovana. Antrieji vainikai – naujausios lietuvių poezijos antologija, nes ketvirtoje klasėje ir baigėsi mano literatūrinė vaikystė, atbudo ir ėmė klostytis specifiniai literatūriniai interesai. Žavėjo Kossu-Aleksandravičius, Salomėja Nėris, Brazdžionis, A. Miškinis, kiti tos antologijos autoriai. Eilėraščiai lengvai užsilaikydavo atminty, su draugėmis mėgdavome juos sakyti viena kitai. Didelį įspūdį padarė Putino Margi sakalai. Atsirado suvokimas, kad ne tik poezijos, bet ir prozos žodis gali būti ypatingas. Dar anksčiau buvo nustebinęs, rodos, L. Dovydėno, palyginimas: „Dangus mėlynas tarsi lubino žiedas“ – kaip gražiai, netikėtai galima pasakyti!

Grožio viršūnė atrodė Nelės Mazalaitės stilius. Mokėmės tuomet literatūros teoriją iš J. Ambrazevičiaus vadovėlio, mokytoja užduodavo namie pririnkti įvairių tropų pavyzdžių – tuomet ir aptikau Mazalaitę vartydama „Naujosios Romuvos“ numerius – žurnalas buvo prenumeruojamas nuo pat pradžių. Bet tai jau kitas lektūros ir interesų etapas, kuris nebeįeina į mūsų pokalbių temą.

S. Geda yra kalbėjęs apie nusivylimą, atsirandantį vėliau, iš naujo skaitant vaikystės knygas.

Be abejo, daugumos vaikystės knygų skaitymo vėliau nebeįmanoma pakartoti, jos nebesužadina kadaise patirtų išgyvenimų. Tiesą sakant, aš niekad nė nebandžiau sugrįžti – nei prie Dėdės Tomo trobelės, nei prie Karlo Maįaus indėnų. Nors, kita vertus, riba tarp vaikų ir suaugusiųjų literatūros ne visados būna griežta, akivaizdu, pavyzdžiui, kad Dikensas, V. Hugo iš „rimtosios“ literatūros perėjo vaikams, paaugliams.

Ar galima kalbėti apie specifinę vaikų literatūrą?

Manau, kad yra specifinė vaikų literatūra, atitinkanti amžiaus interesus, psichologiją. Niekad nenorėčiau atsisakyti išgyvenimų, kuriuos patyriau skaitydama Robinzoną, Princą ir elgetą, indėnų nuotykius. Puikiai suprantu, kad ne viskas čia atitinka geros literatūros kriterijus, bet vaikystėje tokios ir panašios knygos patraukia ir sukrečia, o tai juk esmingai svarbu.

Ar egzistuoja vaikų literatūroje uždraustos temos, tam tikri tabu?

Manau, kad ne tiek svarbu temos, kiek jų traktavimas. Geroje vaikų literatūroje visados yra ne tik džiaugsmo, linksmumo, juoko, bet ir kančios, nusivylimo, mirties. Tačiau pernelyg atviro, detalaus prievartos, smurto vaizdavimo neturėtų būti. Tą patį pasakyčiau apie seksualinės sferos vaizdavimą. Tačiau svarbiausia yra ne tematika, o aiški vertybinė orientacija – simpatija pasauliui, užuojauta silpnesniam, žmogui ir gyvūnui; pasitikėjimas savo jėgomis, noras tobulėti. Man svarbiausia, kad vaikų literatūra būtų pagrįsta pozityviu santykiu su savimi ir pasauliu – tuomet vaikui bus pakeliamos ir skaudžios temos.

Ką manote apie draudžiamas vaikams knygas?

Ar vaikystėje buvo draudžiamų knygų? Ne. Jau vėliau, gimnazijos bibliotekoje, buvo knygų, kurias leisdavo skaityti tik nuo anuometinės penktosios klasės. Nelabai atsimenu, kokios tai buvo knygos, tik žinau, kad tarp jų buvo Altorių šešėly. Perskaičiau ją anksčiau, kai tik susidomėjau, regis, ketvirtoje klasėje, senelių bibliotekoje.

Ar vaikystė tarp knygų nulėmė Jūsų domėjimąsi literatūra?

Taip. Mane visuomet supo knygos, ir literatūros poreikis įaugo į kraują. Bet, aišku, tai nebuvo vienintelis veiksnys. Apskritai negalėčiau pasakyti, kad mintimis į vaikystę grįžtu kaip į prarastąjį rojų. Gyvenimas man visados atrodė įdomus, atsiskleidžiantis vis naujomis savo pusėmis, knygų pasaulis irgi buvo pilnas atradimų, intriguojantis ir įdomus.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 1997 Nr. 1 (6)