ASILĖLIS „MAŠIOTO KNYGYNĖLYJE“ SU VARPELIU

Jau pirmoje Jūsų knygelėje „Eini su manimi“ galima rasti eilutes: „O Biržų žeme, man esi / visam gyvenimui šviesi… / Nes kur užgimęs keliavai, / Kur motinos vaiku buvai, / Kur baustas glaustas nuolatos, / Kur kelias tau nesikartos, / Ten savas – medžio šaknimi, / Ten gyvas – saulės ugnimi…“ Kokie ryškiausi prisiminimai iš to vaikystės pasaulio, kuriame jautiesi savas?

Tie ryškiausi prisiminimai – vienas pačių blankiausių vaizdų. Niekada vėliau nemačiau tokio paslaptingo rūko. Jokia moderni scena šiandien taip į dūmus neįvilioja nei gastroliuojančios žvaigždės, nei žiūrovo ar klausytojo, kaip kitados mane buvo suvystęs tas nenusakomas rūkas. Neprisimenu nei dienos meto, nei tikslaus metų laiko, bet aš skendau šiltame, palaimingame sapne. Lyg bolavo arklys. Lyg, dusliai giedodami, skraidė paukšteliai. Gal tą kartą nė neįtariau, kad tai užsiliks visam gyvenimui. Visai panašų vaizdą vėliau aptikau labai geroje fotografijoje. Žiūrėjau kaip į kokį savo vaikystės dienų liudytoją ir negalėjau atgauti amo. Buvau laiminga, kad menas galėjo pritarti, jog gyvenime taip būna. Vaikystėje buvo daug pojūčių ir baugių, bet labai mielų augančio žmogaus nuojautų. Dabar yra visokių plastikinių šepečių, kurie kaip kokie ežiai dirgina padus, sujudina nervus. Bet man atrodo, kad žąsiuko lipimas nuo žolės ant vaiko delniuko, ta šalta plėvelė labiau verta psichologų dėmesio nei tiksliausia akupunktūra. Vaikystėje esame gavę daug signalų, ko saugotis, ko bijoti. Mūsų akyse griaudė ir žaibavo, į Sibirą važiavo kaimynai. Tik vėliau, visko prisiskaičiusi, sužinojau, kad mūsų tautosakoje esama apie 90 tūkstančių vestuvinių dainų. O mano kūrybinę nuotaiką tarytum užprogramavo pas meškas vežamo kaimyno Žulono daina, atskridusi iš rakandų prikrauto sunkvežimi „Gyvenimo rūmai seniai jau sugriuvo“. Daug kas vėliau manęs yra klausęs, kodėl aš lyrikoje tokia liūdna. Matyt, nuliūstame tada, kai su mumis neteisingai pasielgia. Tas „neteisingai“ galioja iki šiol.

Sakėte, kad, nugriovus tėvų sodybą, jai išnykus, labai daug kas žmoguje nutrūksta, kad neįmanoma apsakyti jausmo pamačius užmėtytą šulinį – namų pasaulio simbolį. Ar bandėte savo eilėraščiais išreikšti tuos praradimo jausmus?

Bandžiau ir lyrikoje, ir per Sargiuką ir Margiuką, kurie – „du broliai, / du dvyniai. / Abu vienodai loti / Išmoko neseniai“. Bet ir jie palieka sodybą sužinoję, kad dviem vietos ten nėra. Juk ne senųjų namų gedime. Mes kremtamės dėl to, kad barbariškai keičiasi santvarkos. Su baisiomis aukomis, su tiesos pralaimėjimu. Su katastrofiškai egoistiškomis turto dalybomis. O gimtoji vieta… „Čia tu esi ir Robinzonas, / Ir paskutinis žemknisys. / Bet tik išeik iš savo zonos – / Ir nieks tau nebepriklausys“.

H. Čigriejus rašė, kad autobiografija nutrūko palikus gimtuosius namus. Jau daugelį metų gyvena Vilniuje, bet negali šiam miestui parašyti nė eilutės. Ar Jūs Vilnių jau vadinate namais?

Aš Vilnių myliu kaip anksti mus palikęs prozininkas Antanas Ramonas. Pamilau šį miestą iš pirmo žvilgsnio, ir ta meilė lig šiol nepraeina. Kiek laiko buvau ėmusi manyti, kad jame mums niekas nebepriklauso, bet atsitokėjau ir vėl esu normali vilnietė. Kol nebankrutavo Rotušė, Vailokaičio rūmai su visa Rašytojų sąjunga, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, tol, kaip toje savanorių dainoje, „Vilnius mūsų“. O mes, žinoma, jo. Pasiturimas ar nepasiturimas mūsų gyvenimas jame – tai jau visai kitas dalykas. Vienas sostinę papuošia didžiuliu savo namu, kurį vadina bildingu, kitas pakabina reklamą, o dar kitas eina skaityti eilėraščių į sostinės pradžios mokyklėlę. Kiekvienam savo.

M. Martinaitis, ko gero, dramatiškiausiai apsako išėjimą iš namų: „Anksčiau į kultūrą būdavo einama iš dvarelių, sodybų. Mes atėjom iš namų. Neturime kur dėti nostalgijos (…). Mūsų atsiminimai apie namus nieko jau nenuramina. Mūsų pačių palėpėse nieko jau nėra. Kas mus matė susiėmusius už rankų ir apeinančius miestą kaip rugių lauką?“ Jūs irgi atėjote „iš namų“. Ar esate tokia pat pesimistė?

Esu realistė. Marcelijaus Martinaičio Kukutis yra padėjęs mums ateiti į nepriklausomybės laikus kaip J. Požėros romanas Žuvys nepažįsta savo vaikų, kaip J. Strielkūno rinkinys Vėjas rugiuos. Kaip Eduardas Mieželaitis, kuris buvo vienas principingiausių amžiaus poetų ir publicistų, bet ne visada mūsų skaitytas. Kaip beveik visa Just. Marcinkevičiaus kūryba. Kaip E. Ignatavičiaus apsakymas Upe į šiaurę. Tai buvo tais laikais, kai rašytojas visuomenei atrodė autoritetas. Šiandien Marcelijus Martinaitis turi be galo didelius įgaliojimus – jam leista spręsti apie Valstybinio radijo ir televizijos repertuarą. Milžiniškas TV pastatas irgi nestovi kokiame nors rugių lauke. Bet kur kas didesni už jį dangoraižiai Amerikoje lėkė gabalais kaip kokiame animaciniame filme. Mūsų vaikas šiandien mokomas nupilti, nustverti, nustumti, nugriebti, nugvelbti, turėti. Bet šalia yra televizijos storuliai – spalvoti teletabiukai, kurie kaskart taip meiliai apsikabina. Vadinasi, mokomės ir to, ir ano. Mūsų vaikai dainuoja ir šoka laidose „Duokim garo“. Gal kada nors mūsų mylimas poetas pasakys ar parašys, ką jis iš tiesų galėjo padaryti, kai jam buvo pasitaikiusi proga sužmoginti radiją ir televiziją? Aš bijau apsirikti cituodama, bet pamenu, kad, dėkodamas už Nacionalinę premiją, poetas sakė, jog jam malonu gauti pinigus, kurie padengti lietuvių literatūra. Taip, be abejo, padengti – nuo V. Kudirkai skirtų 500 litų iki Žemaitės lito. Juk tai rašytojų (ir lakūnų) – tautinės sąmonės ir kalbos kėlėjų – portretai.

O. Baliukonytė rašė, kad vaikystė, nors ir labai skurdi, įduoda pačius didžiausius turtus. Norėdami juos išsaugoti, nieko neprarandame. Vis labiau traukia Namai, vis didesnis troškimas juos atstatyti – nors eilėraščiais. Kokius turtus Jūs atsinešėte iš vaikystės? Gal pradėjote rašyti norėdama ką nors atstatyti ar išsaugoti?

Aš iš tiesų iš algos pritaikau žiemai namą Šilėnuose, vadinamuosiuose rašytojų soduose. Atstatau gyvenimą jau kitoje aplinkoje, nes negalėjau išsaugoti to, ką kitados turėjome Biržų krašte. Dabartinis mano būstas priklauso Antakalnio seniūnijai, vadinasi, tebesu vilnietė. Mūsų katinas Pilypas galėtų paliudyti, kad kanapė – pats gražiausias ir reikalingiausias augalas. Nuo jos sėklų apkiautę žvirbleliai ne tokie bailūs, ir jis, šoktelėjęs į orą, vieną kitą po ilgo tykojimo nugriebia. Bet tų kanapių ne daugiau kaip trys. XXI amžiaus pradžioje tai jau narkomanų augalas. Kaip man tai paaiškinti katinui? Kaip pasiaiškinti sau pačiai, kad ištikus nelaimei į daugelį namų baisu belstis, nes pirma išlenda šuns, o tik paskui – žmogaus galva? Daugybė senųjų taisyklių nebegalioja. Norint bendrauti, jau būtinas telefonas, nes švedai, sako, dukart be perspėjimo atėjusio svečio trečiąkart nebeįsileidžia. Taigi senuoju požiūriu namų atstatyti nebeįmanoma. Reikia žiūrėti, ką galima išsaugoti iš to žmogiškumo, kurio mirtinai reikia bent jau nelaimei ištikus.

K. Saja sakė, kad į gyvenimą, kaip ir į literatūrą, jį išvedė knyga. Ar Jus gyvenime lydi knygos? Vaikystės knygos – kokios jos? Gal Jūsų vaikystę lydėjo mamos sekamos pasakos? L. Gutauskas rašė, kad pasakos žmogui būtinos kaip miegas. Miegodamas vaikas auga, o klausydamas pasakų mokosi būti. Kas vaikystėje mokė būti – knygos, pasakos ar sutikti nuostabūs, geri žmonės, kuriuos esate minėjusi?

Knygos mane lydi visom prasmėm, nes daug metų buvau redaktorė. Taigi, kaip sakytų Vaižgantas, „ir juodadarbė, ir deimančiukų ieškotoja“. Bepigu žiūrėti į jau išleistą knygą kaip į pastatytą namą. Redaktorius, Dievo laimei ir nelaimei, mato tai, ko skaitytojas nė neįtaria. Jis mato ir verkiantį, kūrybinės nesėkmės draskomą autorių, ir pasitikintį savimi kūrėją, kuris mielai sau leistų net gramatikos klaidą. Bet redaktorius myli rašytoją. Jis myli tą žmogų, kuris tarytum iš nieko atkuria daugybei kitų žmonių būtinus jausmus ar samprotavimus.

Mano vaikystės knygos iš esmės buvo mano tėvelio, labai gabaus, tais laikais gana išsilavinusio, bet tam tikra prasme ir konservatyvaus žmogaus, turėtos knygos – medicininės ir veterinarinės, gražiai įrišti „Ūkininko patarėjo“ komplektai, daugybė visokių šviečiamųjų, taikomųjų knygelyčių. Reformatų maldaknygė buvo mano knygų knyga, o Giesmynas su nuostabiomis reformatų kunigo Šerno kurtomis giesmėmis man tada prilygo dangiškai kūrybai. Tėvelis buvo pasinaudojęs savanorio teise ir pasiėmęs žemės, tačiau visais polinkiais jis liko inteligentas. Sunku jam buvo kaime ir dar toje santvarkoje, kurią jis vadino baudžiava. Senatvėje sakydavo, kad žmogus turi dirbti tiek, kiek gali, o ne tiek, kiek verčiamas. Čia jis turėjo galvoje kolūkio karvių fermą, kur melžėjoms reikėjo keltis 3 valandą ryto. Gal jam buvo skaudu, kad jis gydė gyvulius ir žmones, visokioms konsultacijoms paaukodavo visą laiką, o atpildo lyg ir nebuvo?..

Šitai kalbėdama, noriu paaiškinti, kad vaikystės su specialiais žaidimais ar knygomis aš neturėjau. Kaimo aštuonmetėje rusų kalbos mokytojas P. Kaulinskas A. Puškiną mums irgi dėstė kaip suaugusiems. Mes buvome suaugę vaikai. Tokių šiais laikais drauge su „Vyturio“ leidyklos darbuotojais esu sutikusi Vilkaviškyje, o viena pati randu dažnoje vietoje. Tokie vaikai klausia: „Ar jūs esate parašiusi liūdną eilėraštį?“ Tokie vaikai padeda tėvams išgyventi. Man nežmoniškai skaudu ne dėl to, kad jau kelinti metai Lietuvoje laidotuvių daugiau nei krikštynų, bet kad taip beprasmiškai žūva vaikai – paskęsta, sudega, apsinuodija, tampa smurtautojų, iškrypėlių aukomis. Jų mirtys tikrai svarbiau už visą vaikų literatūrą. Todėl sakau, kad vaikams šiandien reikia rašyti dar atsakingiau, bent jau netoleruoti hedonizmo.

O geras pasakas skaito ir vaikai, ir suaugusieji. Tai amžinas laimingos pabaigos troškulys, viltis, kad trečias brolis būtinai praturtės. Tuo paremtos visos šių laikų loterijos, kurioms neprilygsta per visą amžių uždirbti mūsų pinigai.

V. Kukulas mano, kad skaityti, kaip ir rašyti, reikia laiku: „Šiandien bijau grįžti prie knygų, kurias kažkada mylėjau, laikiau gydančiomis ir palaikančiomis“. Ar sutinkate, kad vaikystėje skaitytos knygos turi tame laike ir pasilikti, nes, skaitomos vėliau, jos atneša nusivylimą? Gal yra knygų, kurios nepasens niekada?

Pasak specialistų, išgyvena tik vienas procentas parašytų knygų, o juk dažnam autoriui atrodo, kad jo knyga ir galėtų būti ta amžinoji. Knygos vadinamos ir šedevrais, ir bestseleriais. Pastarasis, t. y. gerai parduodamos knygos, įvardijimas dabar vis dažnesnis, o ar knyga šedevras, pasakys laikas arba palankios aplinkybės kitame laike, kaip kad šiandien palanku skambėti V. Kudirkos „Tautiškai giesmei“, nors trečiąkart atkurtos valstybės himną mielai parašytų ir koks nors šiuolaikinis poetas. Mano kartos žmonėms, deja, teko susidurti su trečiuoju knygų tipu – ideologizuotomis knygomis. Vienos buvo specialiai tarybinės, sukurtos tariamuoju socialistinio realizmo metodu, kitas paprasčiausiai buvo nepavojinga tada leisti. Ideologinė lektūra atkrito, ir liko visa, kas nesusiję su tarnavimu santvarkai. Knygos, vertingos meniniu požiūriu, nesensta. Bet, matyt, svarbiausia tai, kad ilgainiui patys susidarome būtinąją biblioteką – savo dvasios pasaulio klasiką. Aš kitados atmintyje turėjau septynias ar devynias valandas man brangios poezijos. Šia liga buvo susargdinęs Laimonas Noreika. Apimta paties šviesiausio pavydo, klausiau savęs, kodėl jis gali įsiminti 39 valandas poezijos, o aš nesusiskaičiuoju savyje gyvenančių posmų. Taigi tos it kokiame kompiuterio diskelyje įrašytos poezijos valandos padeda gyventi. Išsitrauki ką nors tą akimirką būtina – ir geriau. Bet tai turi būti ištisa, kaskart papildoma įvairių autorių antologija. Vieno autoriaus nepakanka, kaip nepakanka vieno pažįstamo žmogaus. Kartais mums padeda lyrikas, kartais – juokdarys, o kartais – paskutinis keikūnas. Jono Laucės knygoje Karūna ir kalavijas buvau radusi daugybę pagoniškų keiksmų. Ir dabar jaučiu jų poveikį. Tai natūrali fizinė jėga, o ką jau kalbėti apie emocijas. Juk sakoma: „Kad tau kulnys į priekį atsisuktų!“ Ką mes jaučiame žinodami, kad lietuvis lietuviui iš tiesų tuos kulnis šiandien atsuka? Kojas išrauna, bet savo pasiekia. Žmogaus kankinimo būdai neina švelnyn. Esu studijavusi ir kalinių kūrybą, jų eiles ir dainas. Šiurpu, kraupu ir įdomu. Vienas mano bičiulis literatas dar mūsų jaunystėje yra sakęs, kad mažame jo pasaulyje tūno didelis nuoskaudos lašas, kitas klausė: „Ar ne manęs, ar ne manęs atjojo raitelis rūstus?“ Kaip dažnai man ausyse skamba šios eilutės, atrodo, lyg vakar nugirstos…

Esate sakiusi, kad nuo žodžio „poetė“ susigūžiate kaip nuplikyta. Svajojote „turėti mažą, jaukų „Mašioto knygynėlį“ su gražiom knygelėm, kad įeinant skambėtų varpelis“. Galima suprasti, kad esate knygos žmogus. Kodėl tuomet baiminatės poete vadinama?

Niekas šiuo žodžiu, žinoma, nenuplikys mūsų Rašytojų sąjungoje, M. Mažvydo bibliotekoje, mokykloje ar vaikų darželyje. Bet daug kur kitur šiandien poetui be žodžių pasakoma žinoti savo vietą. Pirmiausia jis nekviečiamas į turto dalybas. Jis atsidūrė tarp tų, kuriems neužmokama arba užmokama simboliškai, nors visi iki vieno žino, kad knyga, daina, vaidinimas yra prekė, kad aplinkui net ir paprasčiausios paslaugos yra mokamos. Poeto niekas už dyką nenukirps, nepaveš. Jis, kaip ir visi mirtingieji, vienas po kito sulaukia mokesčių kvitų. Jei nemoki atsisakyti, gali gauti galybę visokių užsakymų. Net trylika vienu metu, o keturioliktu veiksmu gali susumuoti, kad už visus tuos atliktus darbus tau net geresnės kavos pakas neišeis. Kažkaip, žinote, nepriklauso. Taigi atsiranda kūrybinis žmogaus išnaudojimas. Jam įsisenėjant, tampa aišku, kad poetas aukštuomenei niekada nepriklausys. Toje aukštuomenėje jis ir pats nenorėtų būti, bet gal pageidautų prasigyventi iki save gerbiančio žmogaus, galinčio įsigyti jį prusinančių knygų. Ilgai tylėjau, bet šiandien sakau: aš esu už honorarą, už sąžiningas, garbingas kūrybines sutartis, už protingą požiūrį ne tik į rūmo projektą, bet ir į žodinę kūrybą. Kai sykį man vienoje pasiturimoje aplinkoje už literatūros vakarą įteikė nemenką honorarą, už jį aš aplėkiau pusę Lietuvos ir turėjau iš ko vaikeliams knygų nuvežti. Norint visavertiškai kurti, šiandien autoriui jau reikia nemažų investicijų – kompiuterio, spausdintuvo, diskelių, gero popieriaus ir t. t. Dar daugiau lėšų reikėtų „Mašioto knygynėliui“. Jei aš negaliu jų sukaupti iš to, ką parašiau, ką mano išspausdino, padainavo, įdėjo į piratinę kasetę ar kitaip panaudojo, vadinasi, tokį knygynėlį turės kitos profesijos ir kitų pažiūrų žmogus. Aš gal net negalėsiu būti jo lankytoja ir pirkėja.

Išleidusi kelis poezijos rinkinius suaugusiesiems, pradėjote rašyti vaikams. Klausiama, kodėl, neatsakote. Gal sutinkate su V. Palčinskaite: „Poete tapau trylikos. Rašyti atrodė lengva, labai lengva. O dabar sunku. Kuo toliau, tuo sunkiau (…). Daug rašau vaikams. Gausėja gyvenimo patirtis, kitaip atrodo džiaugsmas ir nusivylimo kartėlis. Gal todėl itin malonu pasinerti į vaikystės pasaulį, kuriame visos pasakos turi laimingą pabaigą“.

Poetė Violeta, kurią labai gerbiu ir vertinu, sako: „gyvenimo patirtis“. Taip, ateina neišvengiamas išvadų amžius, kai imame savęs klausinėti, kas iš to, kad mokėmės, rašėme, skaitėme, kas kitų parašyta, kol galop suvokiame, kad tai amžinas ratas, kad kiekviena karta, kiekvienas į šį pasaulį atėjęs vaikelis viską pradeda iš naujo. Gal mes norime ne tiek laimingos pabaigos, kiek laimingo visa ko tęsinio? Prancūzai sako, kad jie niekada prezidentu nerinktų politiko, kuris viešai kalbėdamas padarė tris kalbos klaidas. Ir mes jau visus trylika metų mokome žmones valstybinės kalbos – nuo 1988 m. lapkričio 18-osios. Tik prancūzams lengviau ant širdies. Jie nepaprasto kalbos grožio pasiekė per 500 nenutrūkstamos savo mokyklos metų. O lietuvių kalbos mokoma su šimtmečių ir keturiasdešimtmečių pertraukomis. Taigi būtina grįžti prie vaikų. Lenkti medį, kol jaunas, kad 10 b klasės jaunesnysis abiturientas nebesakytų „koroče, myliu“, o „debilas“ rašytų kaip de Golis, t. y. de Bilas.

Į klausimą, „ar lengva būti poete“, atsakėte: „Būti gera – labai sunku. Norėčiau būti M. Vainilaičiu ar Vyt. Žilinskaite“. Ar šie autoriai – didžiausi autoritetai?

Abu jie, mano supratimu, yra didžiausio kūrybinio raštingumo autoriai. Todėl abiem niekada nereikėjo daryti jokių kompromisų, jie bilietą į tikrąją literatūrą išsipirko didele savo kūrybos verte. Jų knygų net iliustruoti negalima bet kaip. Būtų tiesiog nepadoru, jei turininga knyga pasirodytų per menku apdaru. Regėdami jų kūrybos lygmenį, pasitempiame visi – turiu omenyje ir skaitytojus, ir tėvus, ir mokytojus. Brandi kūryba nepripažįsta prisitaikėliškumo, ji gali gyventi pati sau, kad ir kokios metodikos būtų diegiamos švietimo sistemoje. Tačiau ir čia esama šiokio tokio pavojaus. Kad minimi autoriai geri, neužtenka žinoti keliems jų gerbėjams. Pirmiausia tai turi žinoti valstybė, kuri vaikui prasideda nuo vadovėlio, nuo mokyklos bibliotekos. Nebūkime naivūs ir nemanykime, kad Švedija nepadėjo A. Lindgren su Pepe Ilgakojine apkeliauti pasaulio… Bet mums reikia ne tik literatūros autoritetų. Darosi gyvybiškai būtini kitų sričių specialistai – istorikai E. Gudavičius ir A. Bumblauskas, religijotyrininkas E. Beresnevičius, filosofai, sociologai, medikai. Tuomet bus mažiau kalbų apie Henytę, nors tylėti apie jį taip pat nereikia. Juk tai mūsų amžiaus žmogus, prisitaikęs gyventi ir savoje pilyje, ir kalėjimo vienutėje.

„Žmogų gali apgauti ne vien bankas ar pinigų padirbinėtojas. Gali ir eiliakalys“ – tai sakinys iš vieno Jūsų interviu. E. Mezginaitė rašė: „Savo eilėraščius tikrinu tokiu principu – ar nesumelavau“. Ar verta tikrintis vaikų rašytojui, jeigu sakoma, kad vaikų neapgausi?

Mes tikrinamės ne kaip vaikų rašytojai. Tikrinamės apskritai – ar mums visi namie, ar suvokiame, koks dabar laikas, kuo jis skiriasi nuo vaikystės dienų. Aš tikrai įsitikinusi, kad gerieji šių dienų vaikai geresni už mano laikų geruosius. Bet blogieji – blogesni. Progresuoja pats gėris ir blogis kaip tokie.

Kai mažylis sako: „Čia sugadinta saulytė“ ir rodo į jauno mėnulio ragelį, aikčiojame – koks protingas! Betgi tai vaizdinys, kilęs iš dar neturimo supratimo, kas yra tiedu net pasakose besikalbantys mėnuo ir saulė. Tačiau poezijai leista išaukštinti ir jausmus, susijusius su žinojimu, supratimu. Proto, o gal labiau pragmatizmo amžiuje tie jausmai niekur nedingo, tik apie juos imta rečiau kalbėti. Jei šalia mūsų vėl apsigyveno badas, turi apsigyventi ir gailestis. Man labai įstrigo sykį spaudoje pastebėtos Holivudo žvaigždės, austrų kilmės artisto Marko Brandauerio mintys. Į klausimą, kodėl yra vadinamas komunistuojančiu artistu, jis atsakė, kad taip atsitiko dėl jo nuostatos, jog žmogus turi turėti išgyvenimui būtino maisto ir būtiniausių apdarų nuogam kūnui pridengti. Jeigu jam reikia daugiau, tegul užsidirba. Juk vienas į žemę ateina su Onasio palikimu, o kitas neturi net vystyklams. Šiandien plieskiančiose „Maksimose“ mūsų lietuviukai suvalgo trikapeikę bandelę dar nepriėję prie kasos. Gal čia ir prasideda nusikaltimų biografija, kuri vėliau baigiasi kur nors užsienyje nugalabijant nieko bendra su mūsų vargais neturintį žmogų. XXI amžiaus pradžioje save gerbiančioje valstybėje niekas neturėtų būti alkanas ir dėl šios priežasties vogti. Tegu sau vagia kitais sumetimais. Reikia gerbti valstybes, kur karo ministrės – moterys: juk jos pasveria, kada ir kokioje kovoje verta aukoti sūnus. Vaikų neapgausi ne tik literatūroje, bet ir gyvenime. Daugumos akys šiandien nukreiptos į turtą, o gerojo dėmesio akys turi būti nukreiptos į žmogų ir jo vaiką. Reikia bandyti šiuos atšiaurius laikus žmoginti, aiškinti rinkos ir konkurencijos esmę žmogiškumo naudai, o ne priešingai. Skatinti sveikas ambicijas, o ne vien liaupsinti nusipirkusiuosius laimingą bilietą. Mene šią misiją gali atlikti tik labai geri kūrėjai, pradedant kinu, muzika, daile ir baigiant literatūra. Pastaroji (žinoma, tik labai gera) bene ilgiausiai išlieka. Vaikas turi baigti humanizmo mokyklą, nebūti dvasios beraštis, tuomet ir kompiuteriai, ir visa, kas pažangu, tarnaus doriems tikslams.

Rašėte, kad eilėraštis – tarsi su visu kaimietės atsidėjimu motinos austas rankšluostis. Gal galėtumėte pakomentuoti plačiau? Ar Jums svarbu griežta eilėraščio forma, motyvų tradiciškumas, tvarkingas ritmas ir rimas?

Aš tiesiog žinau, kad rankšluosčio su apsiriktu raštu save gerbianti kaimietė niekada nekabins matomoje vietoje, neapdengs stalo bet kaip nuausta staltiese. Tas pat ir poezijoje. Jei kas nors ją įsivaizduoja kaip palaidą balą, labai klysta. Poeto talentas ir yra gebėjimas net nežinant jokių eiliavimo taisyklių sueiliuoti ne prasčiau už mūsų patarlę: „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“. Kūrybos tvarka yra visur. Daug kas statoma ant tradicijos pamatų. Kokių tik dabar nėra namų! Neregėto grožio projektai! Bet visi tie statiniai su langais, durimis, stogu. Tegu visa tai stilizuota, su laiko akcentais. Ir verlibras nėra bedrausmis. Tie, kurie kiek kitaip supranta formos griežtumą, atsigriebia turinyje. Be to, visokia gera poezija skamba, turi savus kodus, magiškąjį kokybės ženklą. Tarybiniais laikais sakydavome, kad skaitant tikrą poeziją per nugarą turi bėgioti skruzdės. Man ketureilis priimtinas tuo, kad jis drausmina, liepia laiku padėti tašką. Juk visa soneto esmė – tryliktoje ir keturioliktoje išvadų eilutėse. Žaviuosi Jonu Strielkūnu, Alfonsu Maldoniu, kurie, neišsižadėdami tradicinio ketureilio, pasiekė tokių minties aukštumų. Netiesa, kad ketureilyje nėra vietos meistriškumui, kad jis negali būti novatoriškas. Kai kada jis – tiesiog amfora, į kurią supiltas karalių gėrimas… Ir kai kada, deja, – tik plastikinis puodelis netvarkingoje virtuvėje. Tik toks formos skirtumas. Svarbu, kas ir ką rašo.

Naujausius Jūsų knygos „Asilėlis“ eilėraščius galėtume vadinti tradiciniais, juose daug kaimiškų motyvų: „Tos kaimiškos žiemos, tos giliosios žiemos. / Tas langas raštuotas, tas kaminas šėmas…“ Eilėraščių herojai – Sargiukas, asilėlis, Margė, Prunciukas – lyg iš Mašioto knygynėlio. Nerasi jokių robotų, kompiuterių, žvaigždžių karų personažų ar pan. Ar Jūs labai konservatyvi?

Po Asilėlio pasirodė Asilėlis Benas žinių šaltinyje. Benas eina į XXI amžiaus mokyklą, bet jis sprendžia amžiną klausimą, kas yra mokslas, ką jis duoda. „Mokslas – tai žinių šaltinis. / Atsigersiu pirmutinis / Ir pavirsiu žirgeliu. / Lėksiu žvengdamas keliu.“ Bet tėvynėje vis dažniau net ir po ilgiausių mokslų greičiau virstame ne žirgeliais, o darbiniais arkliais. Tai gal mano Benas – potencialus emigrantas? Kad kiltų šis klausimas, man visai nebūtinas koks nors robotas ar metalinė pabaisa. Savo knygelių tekstus leidėjui pateikiu kompiuterio diskelyje. Man šis prietaisas priimtinas, nes mintis – taip pat elektronas, atlekiąs tarsi iš niekur. Asilas – gyvas Dievo kūrinys. Mes turime daug jo bruožų. Jų ir prireikia kuriant, kol paskutiniu asilu laikomas tas, kuris dar vargsta tėvynėje.

Sakėte, kad ketureilis padeda vaikui augti. Suaugęs poezijos nesupras, jei nebus jos skaitęs vaikystėje. Ar pripažįstate didaktinį literatūros tikslą? Gal sutinkate su S. Geda, kuris tvirtina, kad literatūra neturi jokio tikslo, o „mūsiškiais laikais tas jos bruožas išryškėjo“?

Argi ne didaktinė mūsų tautosaka: „Negirk dienos be vakaro“, „Lenk medį, kol jaunas“, „Nesidžiauk radęs, neverk pametęs“? Liepiamoji nuosaka yra daug gero žmonijai padariusi – visomis kalbomis, visomis intonacijomis. Poetas neturi po ranka metodinės literatūros, kaip rašyti eilėraštį, koks to eilėraščio tikslas. Gal ir pati žmonija to tikslo neturi, jeigu ji susiskirsčiusi į kūrėjus, sargus ir griovėjus ir jei pastarieji neleidžia įveikti blogio? Neapsisunkinkim aukšta filosofine gaida. Yra daug žemiškiau ir paprasčiau. Norėdami ką nors sukurti, išbandome visas nuosakas ir visas galimybes.

Viename pokalbyje prisipažinote, kad kaip avarijų bijote recenzijų. Kodėl? Ar kritikai buvo Jums negailestingi? Naujausią knygelę skyrėte anūkui Faustui. Gal jis – didžiausias Jūsų kritikas?

Recenziją su avarija lyginu dėl to, kad abi pasirodo po laiko. Kelių policija baudžia už pažeistas eismo taisykles, kritikas irgi turėtų bausti už pažeistus kūrybos kriterijus. Jis privalėtų kelti visiems vienodus profesinius reikalavimus. Ir knygą turėtų būti perskaitęs iki galo, kad nemaišytų citatų. Bet aš visa esybe pripažįstu literatūros mokslą, kuris be sąžinės ir drąsos neįmanomas, kaip ir istorijos mokslas. O anūkėlis Faustas? Jam dabar šešeri. Galėtų pasmuikuoti kokią mano dainelę. Labai norėčiau kada nors su juo užlipti ant scenos. Argi ne apie jį ir panašius rašau „Čiurlionio menų stotelėje“: „Snaudžia balandėlis, / Trupinį sulesęs. / Ir berniukas laukia / Iš smuikelio klasės“…

Rašytojus dažnai vargina klausimai: „Ar įsivaizduojate savo skaitytoją?“, „Koks skaitytojo idealas?“ Ar galvojate apie tuos, kurie skaito Jūsų knygas? Ar Jums tai svarbu?

Labai svarbu. Bet reikia parašyti ką nors tikrai vertinga, kad skaitytų. Niekas nieko nepamilsta šiaip sau. Turi būti už ką. Ir siuvėjas nori, kad jo siūtą eilutę dėvėtų, ir dailininkas geidžia, kad jo paveikslas neliktų stovėti prie sienos, ir dainininkas trokšta, kad jam būtų atlyginta plojimais čia ir dabar. Poeto garbės ir pripažinimo logika tokia – neišleisi dvidešimt pirmos knygos ar knygelytės, jei prieš tai išėjusių dvidešimties niekas nepirko. Oponentas sakys, kad nelabai išprususi visuomenės dalis gali pageidauti būtent prastų knygų, o humoristas atsakys, kad tokiam skoniui jis neturi ko pasiūlyti. Kartais sakome: ko iš jo norėti, juk jis – verslininkas. O tas verslininkas poetui yra padėjęs daugiau negu tie, kuriems tai daryti priklausytų. Jei verslininkas nuperka 200 kalėdinių poeto knygelių ir laiko jas vertinga dovana savo verslo partnerių ir pavaldinių vaikams, kaipgi neatsidėkoti jam geru žodžiu? Bet yra ir tokių, kurie sėdi ant pinigų maišo ir Kalėdų Senelio maišas jiems tiesiog juokingas. Sakoma, kad dailininkas prasideda nuo užrašo ant savivarčio. Nežinau, kur prasideda poetas, bet visuomenei tikrai reikia gerų reklamos dvieilių ir ketureilių. Jeigu jų nebus, apsiprasime su „fintikliuškomis“. Aš turiu nemažai anoniminės veiklos. Ji man kartais paprasčiausiai pelninga, o kartais ir dvasiškai svarbi. Taigi, viską sudėjusi, drąsiai sakau, kad skaitytoją pažįstu, myliu ir gerbiu. Jokio vargo su juo bendraujant. Problemos visai kitur. Ir mene esama įtakos sričių. Kartoju, ką sakiau anksčiau: reikia žinoti savo vietą, savo ribas, susivokti, į kokį leidėją tau dera kreiptis, o į kokį – šiukštu ne.

Kai sykį pasirodys, kad tau iškrėtė akivaizdžią kiaulystę, oponentas atsakys, kad ne, pasielgta teisingai – daugiau garbės ir pinigų tau ir nepriklauso. Tačiau nuoskaudos – labai vertingas dalykas. Jos žadina pačias sveikąsias kūrybines ambicijas. Jei bandai gintis, ginkis kūryba ir šiukštu – niekuo kitu.

Pokalbyje aktoriaus R. Karvelio klausėte, kodėl žmonės taip nori, kad juos linksmintų. Kaip pati į tokį klausimą atsakytumėte? Kartais esate vadinama linksmiausia poete. Ar toks apibūdinimas tikslus ir teisingas?

Aktorių Rimgaudą, visų mylimą Šarą, gerai pažįstu. Sovietiniais laikais esame drauge sukūrę ne vieną agitmeninės brigados programą, statę Šekspyro „tragedijas“, kurias Rimgaudas vadino kochmomis. Žiūrovų būdavo pilnos salės. Taigi be reikalo, kaip žydas – kelio, klausiu Šaro tokio aiškaus dalyko. Mes juokiamės keliais atvejais: kai juokinga, kai linksma, kai ne visi namie, kai nėra kitos išeities, kai net nesuprantame, kad juokiamės, teisingiau, – pajuokiame. Mano tėvelis sakydavo: kai juokiesi, mato visi, kai verki kampe, niekas nenori matyti. Dar jis sakydavo, kad miške vienu tiesiu medžiu daugiau nei kreivu ir gyvenime vienu geru žmogumi daugiau nei blogu. Argi ne juokinga, kad visur tik vieno persvara, o miškas sau ošia ir žmonės sau gyvena?

Vienu metu buvote labai aktyvi publicistė. Jūsų nuomonę aktualiais klausimais buvo galima rasti įvairiuose leidiniuose. Rašėte ir apie mirties bausmę, ir apie Moterų partijos kūrimą, apie Biržų krašto problemas ir pan. Dabar esate mažiau pastebima. Kas atsitiko? Pabodo, nusivylėte ar, atvirkščiai, jau matote suklestėjimą, kurio, tikėjote, sulauks Jūsų anūkas? Kiek dabartines Jūsų nuotaikas atspindi kandūs satyriniai eilėraštukai (pavyzdžiui, „Naujalietuvis Anapilyje“), kurių randame spaudoje?

Šiandien turiu tris nuolatines jaukias vieteles gana įtakingoje spaudoje. Taip, per radiją ir televiziją kalbu rečiau. Jei dukart pakviestas atsisakai, trečiąkart paprastai ten nueina kitas. Esu valstybės pareigūnė ir visu kasdieniu savo darbu galiu paliudyti, kad šios kategorijos žmonės turi kur kas daugiau pareigų nei teisių. Mano knygų knygos – Viešojo administravimo etika, Žmogiškieji santykiai, Manieros ir karjera, Diplomatijos vadovas, Kaip išgauti „taip“, Menas derėtis įvairiose kultūrose. Ir maldaknygių maldaknygė – Vilniaus universiteto docento A. Jakubčionio Lietuvos muitinės. Kasdienė, beveik privaloma mano lektūra – Valstybės žinios, Gimtoji kalba, naujosios raštvedybos taisyklės – iki kabučių ir brūkšnių rašymo. Ir man, kaip tam pirmokėliui, kyla klausimas: „Mama, kas yra ta valstybė, niekaip negaliu suvokti?“ Pirmokėliui mamytė atsako: „Ai, vaikeli, vok, vok ir suvoksi… Suvogsi“. Net nebežino, su „k“ ar su „g“ tas žodis. O aš iš pagarbos šiai sunkiai profesijai, geriausiems jos žmonėms kartais net juokauti šia tema nenoriu. Reikia suvokti kito padėtį, pajusti, ką reiškia surinkti 40 procentų valstybės biudžeto pajamų, – tuomet juokai išgaruoja. Ir aš, kaip A. Vidžiūnas Seime, turiu garbės kolegoms muitininkams padėti sukirčiuoti „alkoholį“: „Nevaišink alkoholiu, / Nes paeit nebegaliu“. Arba: „Nebegriebkim iš biudžeto. / Pinigėliai nesimėto… / Remkim mokslą, remkim meną, / Bet laiku atskirkim traną“. Kas kitas geriau nei muitininkas mato, kiek ko iš mūsų išvežama ir ko į nedidelę valstybę įvežama. Taigi turiu garbės dirbti valstybinį darbą, džiaugtis, kad lietuvių kalba kaip valstybinė jau sulaukė trylikos metų. Gal ketina už ko, eidama į Europą, tekėti? Ko gero, dar ne. O tokias publicistes kaip aš puikiausiai šiandien gali pakeisti šių laikų politikai, jau lietuviškos mokyklos, žodžiu, savi diplomatai, puikūs įvairių sričių specialistai. Spaudoje vietos man tikrai užtenka, bet dar negirdėjau, kad kas nors būtų balsu pravirkęs, jog eteryje ar ekrane – ne Karosaitė. Tačiau aš natūraliai trokštu iš literatūros akiračio nedingti. Miško paukštis į mišką žiūri. Kaip poetė, muitinės sistemoje esu patyrusi labai laimingų akimirkų. Akimirkų, ne metų. Ir visai be ironijos sakau, kad man ir nederėtų, būtų labai neetiška reikalauti išskirtinių privilegijų. Man muitinė pirmiausia prasideda nuo Medininkų ir eina jų našlių ir našlaičių, o ne kontrabandos keliais. Jei tos vietos, kurioje esi, negerbi, visada gali iš jos pasitraukti. Kiek mano nuotaikas atspindi kandūs satyriniai eilėraštukai? Jie – tik dalelė kūrybos. Tik „einančiosios į Europą“ tam tikros savijautos epizodėliai: „Išsiverdu kokią kruopą / Ir su radijo tašku / Iškeliauju į Europą, / Kur taip lengva ir jauku“.

Prisipažinote, kad liūdniausią dieną prisimenate A. Belo žodžius: „Ir pačią laimingiausią dieną nemanyk, kad esi laimingiausia, o kai būni nelaiminga, žinok, kad yra dar nelaimingesnių“. S. Geda mano, kad skaitytojai iš rašytojų darbų atsimena vieną kitą žodį, posakį, eilutę. Gal yra daugiau eilučių, kurios, įstrigusios atmintyje, lydi visą gyvenimą, padeda, paguodžia, pralinksmina? Kuri Jūsų pačios kūrybos eilutė, posmas ar visas eilėraštis pats brangiausias, mieliausias? Ar pritariate kūrėjams, kurie labai dažnai į tokį klausimą atsako, jog geriausias ir brangiausias jų kūrinys tas, kuris dar neparašytas…

Laimė nuo nelaimės skiriasi tik tuo, kad pirmoji teturi vienaskaitą, o antroji – ir daugiskaitą. Mes negalime patirti devynių laimių iš karto. Net ir vagis, sėkmingai apvogęs devynis butus. O nelaimių kartais nors vežimu vežk. Geriausią eilėraštį mano metų poetei jau reikėjo parašyti, bet gal vaikėjimo amžius irgi bus produktyvus? Mane domina, ar vienodai visi patiriame nieko nekainuojančio dėmesio. Tuoj prasidės Kalėdų dovanos, o mano pelytė Pilkė iš naujausios knygelės negaus nė aguonos grūdelio, nes pragraužė Kalėdų Senelio maišą, kad tas lebeda katinas vėl negautų „Močiutės varškės“ pakelio ir „Medžiotojų“ dešrelės už pasakytą peles pajuokiantį eilėraštį: „Miau miau miau, aš gimiau, / Kad pelytėms būt linksmiau“. Rašau tostus. Kai kurie gal ir prigijo: „Už viltį su plevenančia žvake… / Už laiką mumyse ir mus laike“… Visada traukė epitafijos, o dabar – ypač. Viena šeima net giminės nuotrauką man padovanojo. Paminkle iš tiesų iškalti mano žodžiai: „Ašara vėjy… / Ilsis savieji“. Sau ir kitiems kaip koks J. Baltušio Juza sakau: „Kai tu stovėsi prie šio žalio kapo, / Suprasi, kad tik datos nesutapo“…

Atleiskit, jei kas ne taip. Norėdama atsakyti į visus mielus Jūsų klausimus, aš iš tiesų vieną naktį temiegojau dvi valandas. Taigi kai ką ir vertinkite kaip neišsimiegojusios autorės mintis. Gal ir pabaigos posmas bus kiek mieguistas: „Idėjos nekaltos. Idėjos nekaltos. / Jos nieko neliepia kapoti kirviu. / Jos skraido padangėmis – švarios ir baltos. / Tai mes jas atplėšiam nagais nuo erdvių“…

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 4 (20)