SKAITYMO MEILĖS PAGRINDAI

Vis sukau galvą, ar reikėtų rengti rekomenduojamos literatūros sąrašus antrajai klasei. Ar jau galima kalbėti apie intensyvų antrokų skaitymą? Taip ir neapsisprendus, į trečiokų sąrašą pateko keletas knygų, kurias galbūt derėtų perskaityti anksčiau. Ir priešingai – kai kurios galbūt dar per storos, per didelės…

Pradinukų skaitymo interesų poliarizacija greičiausiai susijusi ne su skirtingais berniukų ir mergaičių polinkiais, kaip paauglystėje, o su nevienodai įvaldyta skaitymo technika. Vieni jau ateina į mokyklą skaitydami, kiti, ir ketvirtą klasę baigdami, dar klupčioja prie ilgesnio žodžio ar sunkesnio sakinio.

Įsiminė vienos trečiokės replika ėmus kalbėti apie Astridos Lindgren knygas: „«Madikė»?! Fui…“ Galima sutikti, jog dilogija apie Madikę nėra pati įspūdingiausia garsiosios rašytojos knyga, tačiau visiško priešiškumo ji irgi neturėtų kelti. Problema, matyt, ta, kad mano pašnekovei toji knyga dar per didelės apimties (ypač kad lietuviškai abi dalys išleistos viena knyga), per ilga, varginanti. Aišku, ir jos turinys dar galbūt svetimokas. Labai džiugu, jog dauguma leidėjų jau atsikrato seno įpročio kelis kūrinius, tegul ir siužetiškai susijusius (pavyzdžiui, Tuvės Janson knygos apie Muminukus), leisti viena knyga – lyg savotiškas rinktines. Mažam vaikui paprastai daug džiaugsmo ir pasididžiavimą kelia tai, kad jis jau perskaitė (!) visą knygą ir tuoj tuoj imsis kitos…

Kitas įspūdis, tikriau, nuogąstavimas – visai priešingas. Susidūriau su keliomis ketvirtokėmis, kurios jau perskaitė knygas, rekomenduojamas šeštokams, septintokams, net aštuntokams, ir liko jomis sužavėtos. Kaip vertinti tokį reiškinį? Manau, natūralu, jog yra ir bus vaikų, kurie aplenkia savo bendraamžius. Esu beveik įsitikinęs, jog, pamačiusios tą pačią knygą septintokų ar aštuntokų sąrašuose, šios skaitytojos mielai perskaitys ją dar kartą ir suvoks aukštesniu lygiu. Daugiau problemų kyla tada, kai pasiūlytoji knyga dar per sunki, per sudėtinga. Tokiu atveju, net atėjus tinkamesniam metui, iš anksčiau likęs neigiamas įspūdis skatins nuo tos knygos nusigręžti. Ir, žinoma, toji per ankstyva knyga gali suformuoti nuomonę, jog skaityti išvis yra atgrasu, suformuoti priešiškumą knygai.

Taigi manykime, jog trečiojoje, ketvirtojoje klasėje susiklosto esmingas požiūris į knygą, į literatūrą, jog, sulaukus šio amžiaus, dedami meilės knygai pamatai, prieinama prie išvadų, ar skaityti įdomu, malonu, ar tai tik kažkas privaloma. Aišku, formuojasi ir literatūrinis skonis, atsiranda individualūs polinkiai, kuriuos mokytojui ir bibliotekininkui derėtų pažinti, palaikyti arba koreguoti. Ne nuodėmė pasinaudoti ir tuo, kad dauguma pradinukų dar gana paklusnūs, pareigingi ir iš jų galima pareikalauti, suprantama, protingai ir atsižvelgiant į individualius kiekvieno gabumus ar galimybes, subtiliai laviruojant tarp „mokytoja liepė“ ir „mokytoja prašė“.

Manyčiau, jog, palyginti su paaugliais, pradinukai dar laisvesni, dar ne tiek daug pareigų turi namie, tad reikia pratinti tuos laiko išteklius skirti knygai. Dar vienas privalumas – nuo senų laikų šiam amžiui skirtos literatūros būta kur kas daugiau negu paaugliams ar jaunuoliams. Tereikia ją atsirinkti, tereikia, kad mokytojai ir tėvai suvoktų, kokį svarbų darbą dirba jų vaikai, kai skaito…

Šia publikacija baigiame metų projektą (kaip dabar madinga sakyti). Kol kas atgarsių sulaukta tik paskelbus pirmuosius sąrašus. Dabar, kai galima įvertinti visumą, būtų labai naudinga iš mokytojų, bibliotekininkų, galbūt ir tėvų išgirsti pastabų – ne tik apie tai, ar tokių sąrašų šiandien išvis reikia, bet ir konkrečių pastebėjimų, kur vis dėlto prašauta pro šalį, akivaizdžiai suklysta dėl adresato, kas apskritai praleista, užmiršta, nors būtų verta dėmesio. Sąrašo autorius tikrai turėjo nemažai konkrečių abejonių… Galbūt, sulaukus pastabų, tuos sąrašus su trumpomis anotacijomis, pataisytus, papildytus ir atnaujintus, vertėtų išleisti atskira brošiūrėle.

Tikiuosi Jūsų patarimų!

Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 4 (20)