ŽMOGUS, NEMOKĖJĘS NUPIEŠTI PELIUKO MIKIO (Volto Disnėjaus 100-mečiui)

 

Valterio Elijaus Disnėjaus (Walter Elias Disney) gyvenimo aprašymą amerikiečiai vadina stebuklingu pasakojimu apie sėkmę. Jo biografijose mirga dolerio ženklu pažymėti šešiaženkliai skaičiai, amerikiečių akimis, matyt, ir turintys tą sėkmę apibūdinti. Tačiau daug svarbesnė yra kita šio kuklaus ir užsispyrusio žmogaus gyvenimo pusė – pinigai jam tebuvo priemonė svajonėms įgyvendinti: įrodyti, kad animacija yra visavertis menas, ir sukurti tokią stebuklų šalį, kurioje žmonės gerai praleistų laiką.

V. Disnėjaus vardas siejamas su daugybe animacijos naujovių: erdviniu piešiniu (iki tol animacija buvo plokščia), pirmaisiais spalvotais, garsiniais, pilnametražiais animaciniais filmais, specialiais filmavimo būdais, taip pat vaikų literatūros klasikos ekranizavimu, pramoginių ir edukacinių dokumentinių filmų apie gamtą kūrimu („Edukaciją mes įvyniosime į cukraus luobą“, – kartą pasakė V. Disnėjus, išgąsdintas studijoje susibūrusių švietimo specialistų), pagaliau pramogų parku Disneilendu.

Jo parašo faksimilę galima matyti ant gausybės knygų viršelių, animacinių ir meninių filmų užsklandų, suvenyrų. V. Disnėjaus vardas apaugo legendomis, kurių ne vieną sukūrė jis pats. Tačiau tik tie, kurie dirbo drauge su juo, žinojo, kad per savo gyvenimą V. Disnėjus nenupiešė nė vieno iš siejamų su jo vardu animacinių filmų herojų, nerežisavo nė vieno meninio vaikų filmo, nesukūrė nė vieno scenarijaus.

Garsusis peliukas Mikis – V. Disnėjaus jaunystės laikų draugo ir bendraminčio Jubo Aiverkso (Ub Iverks) kūrinys. Kai atlėpausis peliukas tapo kino žiūrovų numylėtiniu, V. Disnėjus atkakliai mokėsi keliais štrichais nupiešti jo išsiviepusį snukelį, kad nudžiugintų autografų medžiotojus. „Žinote, – pasakojo V. Disnėjus, – kartą mane suglumino berniukas, kuris paklausė: „Ar jūs piešiate peliuką Mikį?“ Turėjau prisipažinti, kad daugiau nebepiešiu. „Tai jūs sugalvojate visus pokštus ir idėjas?“ – „Ne, – atsakiau, – to nedarau.“ Jis pažvelgė į mane ir paklausė: „Tai ką gi jūs, pone Disnėjau, veikiate?“ – „Kartais manausi esąs maža bitutė, – pasakiau. – Keliauju iš vienos studijos vietos į kitą ir renku žiedadulkes, apdulkinu kitus ir kiekvieną paskatinu. Manau, kad tai ir yra darbas, kurį atlieku.“

Pats V. Disnėjus jaunystėje tesukūrė kelias dešimtis politinių karikatūrų, kelis primityvius reklaminius animacinius filmukus, kelias komiksų serijas laikraščiams. Nors turėjo tvirtą ranką ir savitą braižą, jis puikiai suprato tesąs amatininkas, niekada rimtai nesimokęs piešti, tačiau labai gerai suvokė, ko nori animacijoje pasiekti.

Gyvenimas – tai darbas

Šio žmogaus biografijoje žodį „gyvenimas“ derėtų pakeisti žodžiu „darbas“. 1901 m. gruodžio 5 d. gimęs išeivių iš Airijos palikuonių šeimoje, Voltas buvo jauniausias iš keturių brolių, nors ir niekada nelepintas. Tėvui Elijui Disnėjui laimė tik retkarčiais kreivai šypteldavo. Jis užsiėmė staliaus ir statybininko amatu, dirbo fermeriu, kol ferma bankrutavo, už sutaupytas lėšas Kanzase įsigijo provincijos laikraščio akcijų ir tapo jo bendrasavininkiu. Vėliau persikėlęs į Čikagą užsiėmė obuolių želė gamyba.

Ankstyvoji Volto vaikystė prabėgo fermoje. Jis labai mėgo gyvulius, rūpinosi veršiukais ir kumeliukais, priklydusiais šunimis, sušalusiais paukščiais, piestu stodavo gindamas mažuosius graužikus – peles, voveres, triušius, skunkus, kurie padarydavo daržams nemažai žalos. „Jie turi į tai teisę, – tikino jis šeimynykščius. – Juk mes galime visko, ko mums reikia, nusipirkti, o jie pinigų neturi.“ Vėliau meilė mažiesiems laukų ir fermos gyventojams atsispindėjo visuose V. Disnėjaus animaciniuose filmuose.

Šeimai persikėlus į Kanzasą, Voltas su vyresniaisiais broliais keldavosi trečią valandą nakties, kad spėtų prieš pamokas išnešioti laikraščius. Šaltomis žiemos naktimis jis labiausiai mėgdavo lankytis daugiaaukščių namų laiptinėse, kur, palikęs pluoštą laikraščių, dar keletą minučių šilumoje nusnūsdavo. Čikagoje jis darbavosi želė fabrike prie katilų.

Pirmasis pasaulinis karas suviliojo paauglį tariama romantika ir galimybe pasprukti iš namų. Suklastojęs savo amžiaus duomenis, šešiolikmetis Voltas sėdo prie Raudonojo Kryžiaus sunkvežimio vairo. Jis išvengė karo mėsmalės kratydamasis išmaltais Prancūzijos keliais, siuntė namo linksmais piešinėliais išmargintus laiškus ir visą gyvenimą išsaugojo meilę Europai.

Grįžęs po karo, jis tvirtai pasiryžo gyvenimą susieti su piešimu, tad atsisakė kuklaus, bet garantuoto uždarbio želė fabrike. Volto tėvas buvo labai pragmatiškas, Kalėdoms vaikams dovanodavo tik drabužius, batus, praktiškus daiktus, tad į sūnaus ambicijas tapti dailininku karikatūristu žiūrėjo labai nepalankiai. Net vėliau, kai, tapęs pasauline įžymybe, V. Disnėjus rodė jam Los Andžele savo naujos studijos pastatą, kuriame dirbo pusantro tūkstančio darbuotojų, Elijas negalėjo suprasti, kam toks pastatas gali tikti iš tikrųjų. Jo abejones sūnus išblaškė įtikinėjimais, kad, studijai bankrutavus, joje bus galima įrengti ligoninę.

Įsikūręs vaikystės mieste Kanzase, V. Disnėjus piešė karikatūras laikraščiams, už karo metais uždirbtus pinigus įsigijęs primityvią filmavimo kamerą, draudimo ir reklamos kompanijoms kūrė animacinius filmus. Jau tuomet jis ėmė ieškoti, kaip iki tol grubius, dažniausiai popieriaus aplikacijų filmukus galima būtų patobulinti, padaryti plastiškesnius. Susitikimas su puikiu dailininku karikatūristu J. Aiverksu leido V. Disnėjui įgyvendinti daug naujų sumanymų, atsisakyti piešimo, daugiau laiko skirti verslui ieškant galimų užsakovų, parduodant jiems pirmuosius savo animacinius kūrinius, kurie vadinosi Juok-O-gramos.

Nuolatinis pinigų stygius vertė suktis kaip beišmanant. Jungtines Amerikos Valstijas apėmė pokario depresija. Bankrotas tapo kasdienybe, neišvengė jo ir pirmoji nedidelė V. Disnėjaus studija. Trokšdamas būti arčiau kino kūrėjų „rojaus“, 1923 m. V. Disnėjus persikėlė į Los Andželą, kur tapo nuolatiniu Holivudo studijų lankytoju. Netrukus čia jis pasikvietė ir J. Aiverksą.

Sėkmės kelias

Pirmoji sėkmė atėjo pritaikius naują animacinių filmų kūrimo metodą ir pardavus kelias pirmąsias „Alisos pieštoje šalyje“ serijas, kuriose gyva mergaitė vaidino pieštame pasaulyje. Pradžioje Voltą finansiškai rėmė aštuoneriais metais vyresnis brolis Rojus, kuris visą gyvenimą taip ir liko didžiausiu jaunėlio idėjų skeptiku, bet sykiu – ištikimiausiu finansų pagalbininku ir draugu.

Atkreipęs dėmesį į tai, kad didelio susidomėjimo sulaukė Pato Saliveno (Patt Sulliwan) sukurtas animacinis katinas Feliksas, V. Disnėjus taip pat ėmė ieškoti patrauklaus ir komiško herojaus iš gyvūnų pasaulio. Taip atsirado ilgaausis triušis Osvaldas, kuris tuojau pat patraukė ne tik publikos, bet ir verslininkų dėmesį. Dar iki galo nepažinęs kapitalo dėsnių, Voltas netrukus prarado teises į savo kūrinį, vos tik šiam atnešus apčiuopiamos naudos.

Tikroji sėkmė atėjo sulig pirmuoju animaciniu filmu apie peliuką Mikį – „Garlaiviukas Vilis“ (1928 m.). Tiesa, pradžioje V. Disnėjaus žmona Lili peliuką pavadino Mortimeru, tačiau netrukus jo išvaizda ir vardas buvo pakeisti. J. Aiverkso ir kitų studijos dailininkų dėka ne tik jis, bet ir daugybė kitų animacinių herojų visam laikui įsitvirtino žiūrovų sąmonėje kaip tam tikri V. Disnėjaus studijos simboliai.

Peliukas keliavo po pasaulį, kino verslininkai reikalavo „daugiau pelių“, o studijoje 1933 m. jau gimė „Trys paršiukai“, kurie tapo pergalės prieš didžiąją depresiją – Didįjį Vilką – įvaizdžiu. Dainelė „Pilkas vilkas nebaisus“ užkariavo radiją. Reikalavimą „daugiau pelių“ pakeitė reikalavimas „daugiau paršelių“. V. Disnėjaus studija priėmė vis daugiau darbuotojų, organizavo jiems piešimo kursus, įtvirtino visam pasauliui įtakos turėjusias klišes.

Pastebėjęs, kad žiūrovai mielai žiūri po kelis animacinius filmukus iš eilės, V. Disnėjus ryžosi kurti pirmąjį pilnametražį animacinį filmą „Snieguolė ir septyni nykštukai“ (1937 m.). Šiam 83 minutes trunkančiam filmui prireikė triskart daugiau lėšų, nei buvo planuota (1,5 mln. dolerių), ir dvejų kruopštaus darbo metų. Iš sukurtų dviejų milijonų piešinių panaudoti buvo tik 200 tūkstančių. Filmas, kurio sėkme tikėjo tik Voltas, sulaukė pasaulinio triumfo. Nykštukai drauge su peliuku Mikiu tapo visų numylėtiniais. Imta reikalauti „daugiau nykštukų“.

Pasaulinė šlovė nesusuko V. Disnėjui galvos. Jis nemėgo kartotis, net jei tai žadėjo didžiulius pinigus. Visuomet buvęs darbštus ir atkaklus, V. Disnėjus to paties reikalavo iš samdomų dailininkų ir nesiskaitė su didėjančiomis studijos išlaidomis. Pagrindinis jo veiklos kriterijus buvo animacijos kokybė. Jis dalyvaudavo aptariant kiekvieno epizodo scenarijų, kartais pats suvaidindavo ištisas scenas. Nenorėdamas trikdyti darbuotojų, šeštadienio naktį jis tyliai įslinkdavo į studiją ir peržiūrėdavo dailininkų per savaitę sukurtas piešinių serijas, net ir jų eskizus, pats atrinkdavo arba atmesdavo ištisus epizodus. Jis neleido nė vienam kurti savo stiliaus, visi turėjo paisyti įtvirtintų klišių, o saviraiškos mėgėjai greitai netekdavo darbo.

Vienas po kito pasipylė Kino akademijos apdovanojimai – „Oskarai“. Pirmasis įteiktas 1932 m. už pirmąjį spalvotą animacinį filmą „Gėlės ir medžiai“, paskui visos krūvos „Oskarų“ sulaukė „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Per savo gyvenimą V. Disnėjus gavo 29 „Oskarus“ ir gausybę kitų apdovanojimų, iš kurių labiausiai brangino Nacijų Lygos medalį už kūrinius kaip geros valios simbolius ir JAV prezidento Laisvės medalį.

Joks kitas animacinis V. Disnėjaus studijos filmas nesukėlė tokios sensacijos kaip „Snieguolė“. „Pinokis“, Antrojo pasaulinio karo metais labai sunkiai ir ilgai kurtas „Bembis“, „Pelenė“, „Dambo“, „Absurdiškos simfonijos“, „Fantazija“, „Dama ir Valkata“, „101 dalmatinas“, begaliniai nauji peliuko Mikio, šuns Pluto, antino Donaldo ir kitų gyvūnėlių nuotykiai žiūrovus džiugino, bet greitai tapo įprastu reiškiniu. Tiek žiūrovus, tiek kritikus, o labiausiai patį V. Disnėjų nuvylė „Alisa Stebuklų šalyje“ ir „Piteris Penas“, ir jis atsisakė minties dar kada nors kurti animacinį filmą pagal pasaulinę vaikų literatūros klasiką.

Greta animacinių sėkmingai buvo kuriami ir vaidybiniai meniniai, muzikiniai filmai, iš kurių didžiausios sėkmės sulaukė „Merė Popins“, kuri atnešė dar vieną „Oskarą“. Lyg tarp kitko – ieškant naujų herojų animaciniams filmams – įvairiose šalyse nufilmuota dokumentinė medžiaga apie gyvūnus davė pradžią visai dokumentinių filmų apie gamtą serijai „Tikro gyvenimo nuotykiai“.

Pramogų parkas, arba Disneilendas

V. Disnėjaus laiškas mokyklos draugams
V. Disnėjaus laiškas mokyklos draugams

Tuomet atėjo eilė pasakų parkui. Holivudas visuomet sulaukdavo didžiulio turistų antplūdžio, tačiau pasižvalgyti čia nebuvo į ką. Studijos žioplinėjančios publikos neįsileisdavo, o kino žvaigždės neslankiojo gatvėmis. „Žmonės turi Holivude ką nors pamatyti“, – tokia buvo galutinė V. Disnėjaus mintis, ilgai puoselėjus sumanymą savo dukterims Dianai ir Šeron sukurti pramogų parką.

1955 m. Disneilendas Kalifornijoje atvėrė vartus pirmiesiems lankytojams ir greitai tapo lankomiausia JAV vieta. Miniatiūrinis Amerikos peizažas, upės su begemotais ir garlaiviu „Markas Tvenas“, Miegančiosios gražuolės pilis, animatroniniai gyvūnai ir kalbas rėžiantis prezidentas A. Linkolnas, animacinių filmų herojai ir pačios įvairiausios pramogos ne tik sutraukė milijonus lankytojų, bet jau trečiaisiais gyvavimo metais padėjo studijai išbristi iš milžiniškų skolų bankams ir akcininkams. Apsigyvenęs netoli įgyvendintos savo idėjos, V. Disnėjus nuolatos lankydavosi Disneilende, stebėjo lankytojų reakciją, dirbo studijoje, verslo reikalais važinėjo po visą pasaulį, ėmė kurti laidas vos tik atsiradusiai televizijai, užsiėmė labdaringa vaikams skirta veikla.

Jį pažinojo visi. Disneilende lankėsi karaliai ir prezidentai, garsiausios pasaulio aktorės prisipažino įsimylėjusios peliuką Mikį, o jo dievinamas Čarlis Čaplinas ne mažiau garbstė animacinius V. Disnėjaus filmus. Vaikai ir jų tėvai rašė jam begales laiškų, visose šalyse buvo rodomi animaciniai, meniniai, dokumentiniai jo studijos filmai. Prekės ženklu tapusį jo parašą galėjo atpažinti kiekvienas.

Įsukęs milžinišką pramogų ir verslo mašiną, V. Disnėjus nespėjo pailsėti. Visą gyvenimą varginamas jaunystėje sportuojant patirtos skausmingos traumos, jis mirė nuo plaučių vėžio 1966 m. gruodžio 15 d., ką tik sulaukęs 65 metų. Taip jau atsitiko, kad šis žmogus, iki tol gyvenęs visąlaik apsuptas bendradarbių ir gausios šeimos, mirties akimirką ligoninės palatoje buvo visiškai vienas.

V. Disnėjaus stilistika

Visą gyvenimą kolekcionavęs miniatiūrines daiktų ir gyvūnų kopijas, savo animaciniuose filmuose V. Disnėjus sukūrė ironišką žmonių kopijų pasaulį.

Kaip dailininką karikatūristą jį labiausiai domino ekscentriškai komiška personažų išorė. Jo filmų veikėjai savo elgesiu buvo panašūs į žmones, bet charakteriu išliko gyvūnai. Peliukas Mikis, kalbėjęs paties V. Disnėjaus balsu, buvo pripažintas tikslia jo kopija – toks pat nenustygstantis ir nervingas. Tad studijos dailininkai, vienu ar kitu atveju nerasdami tinkamos šio veikėjo išraiškos, prašydavo V. Disnėjaus pavaidinti ir, jį nufotografavę, pagal nuotraukas kurdavo piešinius.

V. Disnėjaus filmų stilius plėtojo XX a. pradžioje įsitvirtinusias vaikų knygų grafikos tradicijas. Ryškios, kontrastingos spalvos, aiškus kontūras, natūralizmo ir fantazijos mišinys buvo priimtinas eiliniam žiūrovui ir savo ruožtu persikėlė į V. Disnėjaus knygas. Kai meno kritikai prikišdavo V. Disnėjui begalinį klišių reprodukavimą ir neskoningą spalvingumą, jis replikav „Niekada nekėliau sau užduoties suteikti malonumą kritikams. Aš dirbu žiūrovams. Jei atvirukai daro liaudžiai įspūdį, – aš už atvirukus. Ir jeigu aš klystu, tai drauge su milijonais savo šalies žmonių“.

V. Disnėjaus knygų iliustracijos – tik menkas jo filmų atgarsis, nes tai, kas žavi dvidešimt keturiuose per sekundę prabėgančiuose kadruose, plokščiame puslapyje daro gana neskoningą įspūdį. Net ir jo animacinių filmų herojai iš tiesų buvo realūs aktoriai ir gyvūnai, kurie judėdavo prieš kamerą, o dailininkai nufilmuotus epizodus paversdavo piešiniais. Tad knygos iliustracijos ir filmo santykis toks kaip gyvo žmogaus ir jo nuotraukos.

„Kuriu filmus, į kuriuos vaikai nesigėdydami gali vestis ir tėvus“, – sakė V. Disnėjus, kūręs ne tik pasakas, bet ir realistinius filmus pagal garsius literatūros kūrinius, itin daug dėmesio skyręs Amerikos istorijai. Tačiau talentinga pradžia be galo kopijuojant kažkada originalias idėjas virto meno skurdinimu. Tai, kas kažkada buvo vertybė, tapo preke, kurios tikslas – tenkinti net menkiausiai išlavintą skonį. Klasikinių literatūros kūrinių vulgarizavimas, supaprastinimas, konvejerinis darbas sunaikino individualumą, originalumą. Įsitikinę, koks yra populiarus V. Disnėjaus klišių reprodukavimas, jo stilių perėmė ir kiti dailininkai.

Tačiau šalia šių priekaištų egzistuoja ir kita tiesa. V. Disnėjus visą kino ir komiksų kūrimo pramonę stumtelėjo pirmyn dar neištirtais keliais. Multimilijonieriaus studijos kūriniai tapo JAV kino folkloru, o joje sukurti herojai atpažįstami visame pasaulyje. Jis gana gerai išmanė vaiko psichologiją ir stengėsi jam įtikti. Priekaištus, kad gyvenimas jo filmuose pernelyg saldus ir pagražintas, jis atremdavo sakydamas: „Pasaulyje pernelyg daug bjaurumo ir blogio, kad dar ir aš prisidėčiau jį kurdamas“.

Mano filmai skirti žmonėms, kurie dar moka juoktis ir verkti“, – sakė V. Disnėjus. Jis nesiekė pigios šlovės, jaudinosi dėl kiekvieno sėkmės nesulaukusio filmo, ieškojo klaidų ir skubėjo jas taisyti. Jis visada tikėjo, kad kiekviename vaike yra labai mažai suaugusiojo, bet kiekviename suaugusiame žmoguje – labai daug vaiko. Visiems tiems vaikams jis tarsi burtininkas sukūrė tikrą pasakų pasaulį, kurio vaikystėje stokojo pats.

Literatūra

1. Schickel R. The Disney Version: The Life, Times, Art and Commerce of Walt Disney. – New York: Touchstone Books, Simon & Schuster, Inc., 1985. – 449 p.

2. Thomas B. Walt Disney: An American Original. – New York: Pocket Books, 1976. – 414 p.

3. Арнольди Э. М. Жизнь и сказки Уолта Диснея. – Ленинград: Исскуство, 1968. – 211 с.

4. Кюннеман Х. Уолт Дисней // Детская книга вчера и сегодня: По материалам зарубежной печати / сост. Э. З. Ганкина. – Москва: Книга, 1988. – С. 153–156.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 4 (20)

 

Įžanginis

GAILA MEDŽIŲ

Straipsniai

VAIKŲ KNYGŲ LEIDYBA LIETUVOJE 1991–2000 M.

Mano vaikystės skaitymai

ASILĖLIS „MAŠIOTO KNYGYNĖLYJE“ SU VARPELIU

Paskaitykim, mama, tėti!

EILĖRAŠČIAI
STEBUKLINGOJI AŠAKA

Supažindiname

KARNEGIO MEDALIS (CARNEGIE MEDAL)

Atidžiu žvilgsniu

Balsai iš Latvijos (ir mūsų) praeities
„Tu nesi tavo tėvas“
Viplala ne tik grįžo. Jis liko

Užklasinis skaitymas

SKAITYMO MEILĖS PAGRINDAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai