STEBUKLINGOJI AŠAKA
Didysis anglų realistas Čarlsas Dikensas (1812–1870) buvo artimai susijęs su pasakos pasauliu. Vaikystėje jis godžiai skaitė rinkinį Arabų naktys (Tūkstantis ir viena naktis), Ezopo pasakėčias, žavėjosi Raudonkepuraite ir kitomis Šarlio Pero bei Brolių Grimų pasakomis. Pasakų struktūra, motyvai darė įtaką kai kuriems garsiems jo paties romanams. Apie šiuos dalykus yra parašytos dvi mokslinės monografijos.
Č. Dikensas paliko ir tiesioginį pėdsaką literatūrinės pasakos istorijoje. Lietuvių skaitytojui jau prieinamos dvi adaptuotos Kalėdų giesmės (1843–1848) versijos. Tačiau mums mažiau žinoma, jog paskutiniais gyvenimo metais Dikensas parašė pasakų ciklą Atostogų romansas, kuris buvo spausdinamas periodikoje, o po autoriaus mirties pasirodė atskira knyga. (Romanso terminas šiuo atveju reiškia pasakojamosios literatūros žanrą, kuriame, anot Vebsterio žodyno, vaizduojami pramanyti veikėjai, o veiksmas nukeliamas į tolimesnius laikus bei erdves; dar jam paprastai būdingas herojiškumas, nuotykių pradas, paslaptingumas.) Literatūros istorijos knygose, žinynuose dažniausiai minima šio Dikenso ciklo pasaka Stebuklingoji ašaka, publikuota 1868 m. Visas šias pasakas autorius pateikia kaip neva per atostogas sukurtas vaikų, norėjusių pasakyti suaugusiesiems, koks turi būti pasaulis. Vaikiškas pasakotojo balsas (tariami ciklo pasakų „autoriai“ – nuo šešerių su puse iki devynerių metų) lemia stiliaus savitumą, iš jų dar sykį pajuntame Dikenso stiliaus meistrystę.
Stebuklingosios ašakos publikacija skiriama Čarlso Dikenso 190-osioms gimimo metinėms.
Čarlsas Dikensas
STEBUKLINGOJI AŠAKA
ROMANSAS
Parašytas panelės Alisos Reinbed ranka*
Gyveno kartą Karalius ir turėjo žmoną Karalienę, ir buvo jis vyriškiausias iš visų vyrų, o ji – mieliausia iš visų moterų. Iš profesijos Karalius buvo Jaunesnysis valdininkas, o Karalienės tėvas buvo kaimo gydytojas.
Jie turėjo devyniolika vaikų ir ketino jų turėti dar daugiau. Septyniolika iš tų vaikų prižiūrėjo mažiausiąjį, dar kūdikį, o Alicija, vyriausioji, rūpinosi jais visais. Tų vaikų amžius buvo nuo septynerių metų iki septynių mėnesių.
O dabar pradėkime pačią istoriją. Vieną dieną Karalius ėjo į savo kontorą ir užsuko į žuvų parduotuvę nupirkti pusantro svaro lašišos – tik kad būtų ne visai prie uodegos! – kurią Karalienė (o ji buvo labai rūpestinga šeimininkė) liepė jam parsiųsti namo. Ponas Pikulis, žuvų pardavėjas, pasakė:
– Suprantama, pone, kokia dar gali būti kalba, labas rytas.
Karalius žingsniavo į savo kontorą liūdnai nusiteikęs, nes kito ketvirčio pradžia, kai į iždą įplauks pinigų, dar taip toli, o keletas jo vaikučių išaugo drabužėlius. Jis buvo ne per toliausiai tenuėjęs, kai iš paskos atlėkė pono Pikulio pasiuntinukas ir šūktelėjo:
– Pone, jūs nepastebėjote mūsų parduotuvėje vienos tokios senutės!
– Kokios senutės? – nustebo Karalius. – Aš nieko nemačiau.
Iš tikrųjų Karalius jokios senutės nematė, nes toji jam buvo nematoma, o šitam pono Pikulio pasiuntinukui – matoma. Galbūt todėl, kad tas pasiuntinukas taip išdykavo ir taip taškėsi vandeniu, ir taip smarkiai šlepseno po tą vandenį savo medpadžiais, kad jeigu toji ponia jam būtų buvusi nematoma, jis būtų aptaškęs jai apsiaustą.
Ir kaip tik tuomet skubiais žingsneliais prie Karaliaus priartėjo toji senutė. Ji vilkėjo prašmatniausio šilko visiškai nudėvėtą suknelę ir kvepėjo džiovintomis levandomis.
– Karalius Votkinsas Pirmasis, jeigu neklystu? – kreipėsi senutė.
– Votkinsas, – atsakė Karalius, – toks mano vardas.
– Nuostabiosios princesės Alicijos tėvelis, jeigu neklystu? – vėl pasitikslino senutė.
– Ir dar aštuoniolikos vaikučių, – atsakė Karalius.
– Tai jūs einate į savo kontorą, – pasakė senutė.
Ir tą pat akimirką Karaliui švystelėjo mintis, jog ji turi būti Fėja, nes kaipgi kitaip ji viską žinotų?
– Jūs teisus, – atsakė į jo mintis senutė. – Aš esu Geroji Fėja Grandemarina. Kai grįšite namo pietauti, mandagiai pakvieskite princesę Aliciją suvalgyti keletą gabalėlių lašišos, kurią ką tik nupirkote.
– Bet ji gali nepanorėti, – pasakė Karalius.
Toji absurdiška mintis senutę taip supykdė, jog Karalius gerokai nusigando ir puolė mandagiai atsiprašinėti.
– Pernelyg dažnai plepame, jog kas nors nenorės šito, o kitas nepanorės ano, – su didžiausia, kokią tik sugebėjo išspausti, panieka pasakė senutė. – Nebūkite rajūnas. Manyčiau, jūs pats vienas trokštate suvalgyti visą lašišą.
Karalius, šitaip išgėdintas, nuleido galvą ir prižadėjo daugiau niekad nekalbėti apie jokius nenorus.
– Būkite gerutis, – pasakė Fėja Grandemarina, – ir daugiau taip nebekalbėkite! Kai nuostabioji princesė Alicija malonės pasivaišinti lašiša, – o aš manau, kad malonės, – pamatysite, jog lėkštėje ji paliko ašaką. Liepkite jai tą ašaką išdžiovinti, nuvalyti, nublizginti, kol ims švytėti it perlamutras, ir saugoti ją kaip mano jai siųstą dovaną.
– Ir viskas? – paklausė Karalius.
– Kantrybės, pone, – atšovė Fėja Grandemarina ir ėmė rūsčiai jį barti: – Nepertraukinėkite žmonių, kol jie nebaigė kalbėti. Su jumis, suaugėliais, amžinai taip. Visada šitaip elgiatės.
Karalius ir vėl nuleido galvą ir prižadėjo daugiau taip nebedaryti.
– Būkite gerutis, – pasakė Fėja Grandemarina, – ir daugiau taip nebedarykite! Perduokite princesei Alicijai mano karštus linkėjimus ir pasakykite, jog toji ašaka yra stebuklinga dovana, kuria galima pasinaudoti tik vieną kartą. Bet tą vienintelį kartą ji gaus visko, ko panorės, jeigu IŠTARS SAVO NORUS TINKAMIAUSIU LAIKU. Štai ką turite jai pasakyti. Nepamirškite.
Karalius jau žiojosi klausti: „Ar galėčiau pasiteirauti, dėl kokių priežasčių…“, tačiau tą akimirką Fėja visiškai pašėlo.
– Ar nesiliausite, pone? – sušuko ji ir treptelėjo koja. – Dėl kokių priežasčių tas, dėl kokių priežasčių anas? Amžinai šitaip! Jums visada reikia priežasčių. Be jokios priežasties! Štai taip! Ir pašvilpkite man! Pavargau nuo jūsų, suaugėlių, priežasčių.
Toks baisus senutės įniršis Karalių nepaprastai išgąsdino, ir jis puolė atsiprašinėti, kad šitaip ją įžeidė, ir prižadėjo daugiau niekad nebesidomėti priežastimis.
– Būkite gerutis, – pasakė senutė, – ir nebedarykite šito!
Po šių žodžių Grandemarina išnyko, o Karalius nuėjo toliau ir ėjo, ir ėjo, ir ėjo, kol priėjo savo kontorą. Čia jis atsisėdęs rašė ir rašė, ir rašė, kol atėjo metas keliauti namo. Tada jis mandagiai pakvietė princesę Aliciją, kaip buvo liepusi Fėja, pasivaišinti lašiša. Ir kai Alicija pasigardžiuodama ją suvalgė, Karalius lėkštėje pamatė ašaką, kaip jam ir buvo nusakiusi Fėja, ir tada jis persakė princesei Fėjos žodžius, ir princesė Alicija tą ašaką išdžiovino, nuvalė ir išblizgino taip, kad ji ėmė švytėti it perlamutras.
O štai iš ryto Karalienė, kai jau buvo belipanti iš lovos, sudejavo:
– O varge! Ai! Ai ai ai! Galvą! Galvą!
Ir nualpo.
Princesė Alicija, kuri kaip tik tuo metu pravėrė Karalienės kambario duris, ketindama pakviesti ją pusryčių, labai išsigando pamačiusi, kas ištiko jos karališkąją mamytę, ir paskambino varpeliu, kad ateitų Pegė – toks buvo Rūmų valdytojos vardas. Bet prisiminusi, kur stovi buteliukas su uostomąja druska, užsilipo ant kėdės, pasiekė jį, paskui užsilipo ant kitos kėdės šalia lovos ir pakišo buteliuką Karalienei po nosimi, o paskui nušoko ant žemės, įsipylė truputį vandens, tada vėl užšoko ant kėdės ir suvilgė Karalienei kaktą, ir kai netrukus pasirodė Rūmų valdytoja, tai toji miela sena moteriškė mažajai princesei pasakė:
– Kokia tu spartuolė! Nė aš pati nebūčiau mikliau apsisukusi!
Bet tai nebuvo didžiausias Karalienės ligos priepuolis. O ne! Ji iš tikrųjų buvo labai ligota, ir jau labai seniai. Princesė Alicija prižiūrėjo visus tuos septyniolika Princų ir Princesių, aprengdavo juos ir nurengdavo ir šokdindavo mažąjį kūdikį, žiūrėdavo, kad užvirtų puodas, šildydavo sriubą, valydavo židinį, išpildavo vaistus, slaugydavo Karalienę ir darė viską, ką galėjo, ir buvo labai labai labai užsiėmusi, kad labiau nė neįmanoma. Mat Rūmuose nebuvo daug tarnų. Dėl trijų priežasčių: kadangi Karaliui nuolat stigo pinigų, kadangi jo kontoros pajamos, atrodė, taip ir nepadidės ir kadangi įplaukų diena buvo taip toli, jog atrodė iš tiesų toli – tolima ir vos įžiūrima kaip maža žvaigždutė danguje.
O kur tą rytą, kai nualpo Karalienė, – kur tada buvo stebuklingoji ašaka? Ak, bet juk ji buvo princesės Alicijos kišenėje. Princesė jau buvo ją beištraukianti, kad atgaivintų Karalienę, bet paskui įsidėjo atgal ir susirado tą buteliuką uostomosios druskos.
Kai Karalienė tą rytą atsigavo iš savo alpulio ir snūduriavo lovoje, princesė Alicija nuskubėjo laiptais viršun atskleisti ypatingos paslapties ypač artimai savo draugei – Kunigaikštienei. Visi žmonės manė, jog tai Lėlė, bet iš tikrųjų ji buvo Kunigaikštienė, nors niekas to nežinojo, tik pati princesė.
Toji ypatingoji paslaptis buvo stebuklingosios ašakos paslaptis. Tą istoriją Kunigaikštienė labai gerai žinojo, nes princesė jai buvo viską papasakojusi. Princesė priklaupė prie lovos, ant kurios su visais drabužiais gulėjo žvalioji Kunigaikštienė, ir pašnibždomis susakė jai tą paslaptį. Kunigaikštienė šypsojosi ir pritariamai linkčiojo. Žmonės greičiausiai manė, kad ji niekad nesišypso ir nelinkčioja, bet ji dažnai taip darydavo, nors niekas to nežinojo, tik pati princesė.
Tada princesė Alicija vėl nuskubėjo laiptais žemyn pabudėti Karalienės kambaryje. Ji dažnai čia budėdavo pati viena. Tačiau kol Karalienė sirgo, ji tenai kas vakarą budėdavo su Karaliumi. Ir kiekvieną tą vakarą Karalius sėdėdavo ir rūsčiai žvelgdavo į princesę stebėdamasis, kodėl ji niekad taip ir neišsiima tos stebuklingosios ašakos. Kai tik ji tą žvilgsnį sugaudavo, tuoj lėkdavo laiptais viršun ir vėl šnibždėdavo tą paslaptį Kunigaikštienei ir netgi pasiguosdavo:
– Jie mano, jog mes, vaikai, neturime nei proto, nei nuovokos!
Ir Kunigaikštienė, – o tokios madingos Kunigaikštienės dar niekas pasaulyje nebuvo regėjęs, – jai mirkteldavo.
– Alicija, – vieną vakarą prabilo Karalius, kai ši palinkėjo jam labos nakties.
– Klausau, tėveli.
– Kaip ten su ta stebuklingąja ašaka?
– Ji mano kišenėje, tėveli.
– Aš maniau, kad tu ją pametei.
– Oi ne, tėveli!
– O gal pamiršai?
– Tikrai ne, tėveli!
Ir štai vieną kartą mažas, bjaurus, aršus kaimynų mopsas užpuolė vieną iš jaunųjų princų, kai tas grįžo iš mokyklos ir jau lipo laipteliais, ir taip klaikiai jį išgąsdino, kad princas sugrūdo ranką pro lango stiklą ir paplūdo kraujais. Kai kiti septyniolika princų ir princesių pamatė, kaip jis plūsta ir plūsta, ir plūsta kraujais, jie irgi klaikiausiai išsigando ir visi vienu metu visu garsu paleido savo septyniolika gerklių. Tačiau princesė Alicija savo delnais vieną po kitos užspaudė visas tas septyniolika gerklių ir įkalbėjo juos nutilti, nes Karalienė taigi serga. Tada ji panardino sužeistą princo ranką į dubenį su šaltu vandeniu, o dukart septyniolika lygu trisdešimt keturios plius keturios ir dar trys minty akys spoksojo į tą ranką. Paskui princesė apžiūrėjo, ar žaizdoje nėra stiklo šukių, ir, laimė, jų ten nebuvo. Ir tada ji paliepė dviem kreivakojams, labai stipriems, bet dar mažiems princams:
– Atneškite man karališkąjį maišelį su skiautėmis. Turiu kai ką perkirpti, kai ką susiūti, kai ką patrumpinti ir kai ką pailginti.
Taigi tiedu mažieji princai įsikibo į karališkąjį maišą su skiautėmis, atitempė jį princesei, o toji įsitaisė ant grindų su didelėmis žirklėmis rankose, su adata ir siūlu ir kirpo, ir siuvo, ir trumpino, ir ilgino, ir padarė tokį tvarstį ir, kai uždėjo jį ant žaizdos, jis nuostabiai ten tiko, o kai visa tai buvo baigta, pamatė tėvelį Karalių, žvelgiantį pro praviras duris.
– Alicija.
– Klausau, tėveli.
– Ką tu čia veiki?
– Kirpau, siuvau, trumpinau ir ilginau, tėveli.
– Kur stebuklingoji ašaka?
– Mano kišenėje, tėveli.
– Maniau, kad ją pametei.
– Oi ne, tėveli!
– O gal pamiršai?
– Tikrai ne, tėveli!
Po viso to ji užbėgo laiptais viršun pas Kunigaikštienę ir atskleidė visa, kas dėjosi, ir vėl papasakojo savo paslaptį, o Kunigaikštienė krestelėjo linų spalvos plaukus ir nusijuokė savo rožinėmis lūputėmis.
(Tęsinys kitame numeryje)
____________________________________
* Septynerių metų.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 4 (20)
