Balsai iš Latvijos (ir mūsų) praeities
Kai per dešimtmetį tiesiog nusigręžėme ne tik nuo rusų literatūros (jos tai tikrai buvome permaitinti), bet ir nuo brolių latvių kūrybos, kaip nesidžiaugti išvaizdžiu latvių novelių jaunimui rinkiniu Namas su kiškio ausimis*. Dešimt autorių, septyniolika tekstų, trumpas pristatymas, informacija apie rašytojus – sudaryta ir versta dr. A. Butkaus, VDU Letonikos centro vadovo. Korektiškumas reikalautų paantrinti leidėjų įsitikinimui, kad „rinkinys prisidės prie geresnio abiejų baltų tautų tarpusavio supratimo“ (p. 4), bet tai nelengva – trafaretinės įvado frazės pernelyg primena formalią sovietinių laikų retoriką.
Aptakiai ir klaidinamai pristatyta kaip paskutinių XX a. dešimtmečių kūryba, knyga reprezentuoja latvių literatūrą iki atkuriant nepriklausomybę, todėl jos „publicistinis aštrumas“, „politinė drąsa“ suvoktini tik ano meto literatūros kontekste; potencialiems mūsų dienų skaitytojams tai jau ganėtinai tolima ir svetima epocha, jie skaito (jei skaito…) nepalyginti aštresnius ir drąsesnius tekstus.
Netikslus ir knygos adresatas – „jaunimui“. J. Baltvilko animalistiniai kūrinėliai mažiesiems, V. Lagzdinio pionieriškos istorijos, A. Neiburgos herojė, kuri „yra laiminga“ prigulusi prie šilto vyro kūno, – skirti įvairioms amžiaus grupėms.
Kita vertus, dalis tekstų yra ne tiek vaikams, kiek apie vaikus, nes akivaizdus suaugėlio požiūris ir vertinimas. Taip L. Mednės apsakyme „Amuletas“ imituojamas mažo vaiko matymas, bet kalba, palyginimai – literatūriškumo pavyzdys. Ir septyniolikmečių ar aštuoniolikmečių gyvenimo situacijos vaizduojamos dažniausiai ne iš vidaus, o mentoriškai, tarsi vykdant socialinį užsakymą parašyti apie jaunuolių (pseudo) problemas, kad būtų apie ką padiskutuoti per privalomas auklėjimo valandėles (D. Zigmontės „Barkarolė“).
Dauguma tekstų sumodeliuoti kaip didaktinis diskursas. R. Kalpinios novelėje „Storulė“ ir mokytoja, ir visa klasė terorizuoja storą „klasės komediją“, tyčiojasi iš jos. Ta nebeišlaiko – užrinka ir vieną pritvatina krepšiu. Įvyksta stebuklas – jai atneša paslėptus paltą, megztinį, nuvalo rankovę, šypsosi ir pirmą kartą per šešerius metus (!!!) pavadina Nora. Storulė džiaugiasi, nes žino, kad dabar taip gerai bus visada. Kodėl taip paprasta ir lengva? Todėl, kad taip nori autorė. Rafinuoto žeminimo epizodai visai įtaigūs, todėl patikėti, kad po šešerių tyčiojimosi metų įmanoma viską visiems laikams pakeisti, gali nebent mažiukas, kurį dar jaudina P. Mašioto „Morkos“. Mergaičių su liumpsinčiom krūtimis gyvenimas sudėtingesnis.
R. Kalpinios novelė bent jau dinamiška, kompaktiška (3 puslapiai); N. Kovalevskos („Mudvi su Aina“) moksleivė apie savo prunkštimus, nuobodžiavimus, pastangas save mokykloje pralinksminti pasakojasi ištisus penkiolika puslapių, nors moralizuojanti autorės pozicija akivaizdi jau nuo pirmųjų epizodų. Bet pasakojimas vis plečiasi, plečiasi (ir nuobodėja), kol ilgėliausioje scenoje tradiciška pavargusi mokytoja konstatuoja, kad pasakotoja atrodanti ne itin protinga, kad klasė ją laikanti blogiausia, nes ji „tingi, aplaidi, nedraugiška“, ir mergaitė, žinoma, ima susivokti, ją apima šlykštus liūdesys. Tipiškas taikomasis tekstas, kuris patiktų tai suvargusiai pedagogei, išerzintai jukesnių vaikų.
Nors dauguma autorių – moterys (septynios iš dešimties), ir vyro tekstas to paties tipo. „Gėlių lysvėje“ pora vaikinukų varžosi dėl merginos. Pasakotojas – akivaizdus blogiukas – uoliai save demaskuoja: jis pasipūtęs, nedraugiškas, grubus demagogas, o jo varžovas toks taikus, darbštus, geras. Egoistas, žinoma, pamokomas ir nubaudžiamas: kai dorasis iš gėlių išaugina lysvėje meilės prisipažinimą, iš nedorėlio juokiasi visa mokykla! Jam belieka ieškoti rudeninių sėklų – gal kitam sezonui sugalvos ką nors veiksmingiau. Nelabai juokinga, tik naivu ir net lėkšta.
Šviesi, pamokoma, į gera kreipianti pabaiga – tiesmukas ar subtilesnis teigiamas potėpis atrodo normatyvus: tai mergaitė simboliškai imasi plauti grindis (D. Zigmontės „Avietės“), tai berniukas simboliškai rengiasi įsukti lemputę (L. Mednės „Amuletas“), finale tai „buvo gera“ (V. Lagzdinio „Išmėginimas“), tai „pasidarė siaubingai gera“ (N. Kovalevskos „Mudvi su Aina“), tai „norisi verkti… iš džiaugsmo“ (R. Kalpinios „Storulė“). Arba – jeigu pasielgei blogai – bausmė: tu apvogei – apmaus tave (R. Kalpinios „Kvepalai mylimai merginai“), tu tingi ir nesistengi – tariamas sužadėtinis nakvynei pas tave atsives kitą (E. Rubenės „Trys dienos laisvės“). Tekstai darosi nuspėjami ir monotoniški. Personažai – panašaus temperamento, regis, nuspėjami. Vyrauja tradicinis buitinis-psichologinis vaizdavimas, tad dėmesio aplinkai – gatvei, interjerui, daiktams, veiksmo vietai – skiriama tikrai daug. Neretai buitis persveria. Taip D. Zigmontė „Barkarolėje“ itin smulkmeniškai aprašo laidotuves pasiturinčiame kolūkiniame kaime, „Name su kiškio ausimis“ – nejaukius, šaltus svetimėjančios šeimos namus. Detalių gausa, smulkiausių fizinių judesių fiksavimas dažniausiai yra be šviežesnio semantinio turinio; tokie monotoniški aprašinėjimai primena A. Zurbos į plotį, o ne į gylį orientuotus kūrinius jaunimui. Todėl nekeista, kad ir apsakymų personažai stebėtinai vangūs, pasyvūs. Mergaitė iš „Namo su kiškio ausimis“ neturi kur dėtis, ką veikti, tingi, nieko nenori. Nuobodžiauja ir „Barkarolės“ herojė. A. Neiburga ne kartą pabrėžia begalinį savo Elinos tingumą. E. Rubenės kūrinyje „Trys dienos laisvės“ pavargusi nuo laisvės pasakotoja tik stebi, kaip ja naudojasi, kas netingi, ir svajoja apie tylų gyvenimą bei turtingą vyrą.
Galbūt dviejų pastarųjų novelių autorės visai pagrįstai buvo vadinamos „piktosiomis merginomis“ – jos tikrai neidealizavo sovietinės tikrovės, tikrai paveikūs bjaurasties, išderinto gyvenimo vaizdai. Bet dabar tos epochos „pyktis“ ar drąsa atrodo blankūs, nes mūsų socialinė tikrovė nepalyginti žiauresnė, ir eilinis skaitytojas veikiau nusistebės, kad bute išlaužtomis durimis, kur virtinėmis šliaužioja girtuokliai ir vagys, tebėra ir siuvamoji mašina, ir šaldytuvas, kad kvepalai tekainuoja kiek daugiau kaip rublį, o už parduotą stiklainį galima pavalgyti. Gana netikėta išvada: būdingiausias personažų bruožas – infantilumas. Nenori, nesugeba, jiems net į galvą neateina, kad galima ką nors veikti, daryti. Tipiška situacija: „vos įveikia tingumą – prieš užmigdama mąstė, kas bus, kas bus – apie karą (!)“ (p. 122). Nedetalizuojama, žinoma, ką jau ten sumąstė, bet akivaizdu, kad net ir mąstyti neturi apie ką. Teigiama mergina iš R. Kalpinios „Kvepalai mylimai merginai“ „muštų ir muštų čekius – juk tai taip malonu!“ (p. 18). Kur jau ten jaunatviškas maksimalizmas, kartų konfliktai, maištas, jausmų audros, kūno prabudimas ir jo atradimai! Nuobodulys, tinginystė, apatija – pagrindiniai leitmotyvai. Skaitytojui ne taip jau įdomu, kiek ir ką anais laikais buvo galima atskleisti, kur tos drąsos ir pykčio ribos. Įdomiau būtų kitkas – kiek autentiškai smulkioji latvių proza atspindėjo (gal visai ne to norėdama!) savo epochą – Brežnevo sąstingį, troškią atmosferą, egzistenciją be planų, svajonių, troškimų, kur nėra svaigulio ir rizikos, kur nepralaimima, nes nieko ir nesiekiama. Manyčiau, kad šiuo požiūriu latvių novelės jaunimui būtų puiki pagalbinė medžiaga ir istorikui, ir filologui, tiriančiam normatyvinės literatūros mutacijas, kas Ezopo kalba netiesiogiai pasakoma apie laikmetį ir kaip to meto rašytojai suprato savo paskirtį. Perskaitęs šią knygą, geriau suvoki, kas yra tas sovietinis mentalitetas, kodėl ta apie karą mąstanti, taip lėtai lėtai gyvenanti, sugebanti „viską priimti pusiau abejingai <…>, nematanti jokio reikalo keisti ką nors gyvenime“ (p. 95) karta yra visai nepasirengusi dabarties gyvenimo pervartoms ir išbandymams. Pasvarstai, koks trumpas yra angažuotų kūrinių gyvenimas.
Paradoksalu, bet gražiausios pasirodė mažiausiems skaitytojams skirtos J. Baltvilko novelės apie gamtą. Publikacija būtų buvusi dar stipresnė, jei pirmosios novelės („Varna“) būtų buvę atsisakyta, nes ji yra eskiziška ir tarsi parengianti skaityti trečiąją – „Krankliai“. Tai tikrai dramatiškos istorijos, taupus, plastiškas, rupus, nesentimentalus ir jaudinantis pasakojimas, stoiška personažų (vaiko ar kranklio) laikysena susidūrus su neišvengiamybe.
Išsiskiria puikus A. Neiburgos apsakymas „Švietė saulė“ – sodrus, apgaulingai paprastas pasakojimas apie bėgantį laiką, nostalgiška grįžtis į saugią buvusių namų erdvę – ir į save. Apsakymas be fabulos, čia vos ne japonų principu kalba daiktai: siena, laiptų turėklas, kvapai, dainų ir šnekų nuotrupos, įdomūs, keliais potėpiais brūkštelėti personažai – savo laiko, savo sociumo vergai, bet kokie skirtingi, kaip intensyviai gyvenantys (gyvenę).
Originaliausias, sukrečiantis yra A. Neiburgos „Elina yra laiminga“ – vienintelis tekstas su sumaniai užšifruota autorės pozicija, su grotesko, paradokso elementais ir su gyvenančia / negyvenančia heroje. Tariamai neutralus pasakojimas meistriškai modeliuoja tragiškas situacijas. O artimos tematikos E. Rubenės „Trys dienos laisvės“ tekstas nesuveržtas, su psichologiniais riktais, negrabiai kyšančiomis autorės intencijomis.
Tiesą sakant, vargu ar įvardijimas „novelės“ yra tikslus – būdingų novelės požymių – intrigos, netikėtos, efektingos pabaigos, kondensuotumo etc. – maža. Greičiau tai apsakymai su lėtai įsisiūbuojančia, ilga ekspozicija, su monotoniška, tvarkinga fiksacija, aprašymo, o ne vaizdavimo persvara, pasibaigiantys tada, kai turėtų prasidėti pats įdomumas.
Vargu ar reikalingi vertėjo paaiškinimai ir žargonizmų – „man vienodai“, „knaipė“, „nusiknisti“, „fainiausiai“ – vertimai į literatūrinę kalbą. Gal verčiau reikėjo išversti rusiškus sakinius, rusiškų ar vokiškų dainų fragmentus? Norėtųsi, kad būtų buvę išversti ir latviški knygų pavadinimai informacijoje apie autorius, kad ten būtų buvę pažymėta, kas išleista lietuviškai.
Rinkinys būtų neblogas kąsnelis kokiam pradedančiajam redaktoriui – jis tikrai mokytųsi ištaisyti „ant durniaus“ (p. 32), „kaspinai trylikos metų amžiuje“ (p. 14), „nuduoda“ (p. 96, 112), „atrodau aukštumoj“ (p. 145), „išmetė grimasą“ (p. 151), „rezignuotas nusiraminimas“ (p. 94), suabejotų, ar galima niūniuoti barkarolę iš Hofmano apsakymų (p. 127), skaityti „stačiai, įsikibus alkūnėmis į stalą“ (p. 89), patikslintų, kas iš tiesų yra spraga (p. 4), ar frazė „Gal nori ko užkąst?“ yra samprotavimas (p. 120)…
Kad ir kaip rinkinys netenkintų, jauti knygai simpatiją – kaip savai literatūrai, kaip silpnam, bet savam, atpažįstamam, juo labiau kad kirba ir ne itin maloni mintis – o kokia galėtų būti reprezentacinė lietuviškų novelių rinktinė? Ar iš viso turėtume užtektinai tekstų? Pirmiausia ateina į galvą S. Šaltenio „Amžinai žaliuojantis klevas“, bet ar ta novelė apie vaiką, ar ji socialiai aštri, ar skirta jaunimui? Tokios definicijos niekinės. Talentingas tekstas gyvas ir anoje epochoje, ir dabar.
_______________________________
* Namas su kiškio ausimis: latvių novelės jaunimui / sud. ir iš latvių k. vertė Alvydas Butkus. – Kaunas: Aesti, 2001. – 157 p.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 4 (20)
