„Tu nesi tavo tėvas“

Vaikų literatūros paskaitose girdėjome, kad šiuolaikinė pasaulio vaikų (nors gal tiksliau – paauglių ir jaunimo) literatūra labai atvira, nevengianti pačių opiausių problemų, knygose rašoma apie seksą, narkomaniją, homoseksualumą ir t. t. Tačiau lietuvių skaitytojams iki šiol buvo prieinamos bemaž tik vienos problematikos knygos – vadinamoji šeimos destrukcija, tėvų skyrybos. Tiesa, pastaruoju metu pasirodė kūrinių apie mirtį, savižudybę. Prie problemiškosios prozos dabar dėsime ir Kanados rašytojos Merės Vudberi (Mary Woodbury) „Bredo visatą“*. Ši knyga parašyta itin nemalonia tema – tai apysaka apie pedofiliją.

Suprantama, šis motyvas atsiskleidžia ne iš karto. Rašytoja vaizduoja ne per seniausiai į provincialų miestelį atsikrausčiusį keturiolikmetį Bredą (arba Bredlį) ir jo mamą. Siužetas ima plėtotis tada, kai po daugelio metų iš ligoninės, kur „vaikams nebuvo leidžiama lankytis“, grįžta tėvas. Bredas iš dalies laukia, „kad tėtis grįžtų namo ir pamatytų, kad turi jau didelį berniuką, o ne vaiką. Gal jiedu galės pradėti iš naujo“ (p. 18). Deja, painūs tėvo ir sūnaus santykiai, apie kuriuos sužinome kūrinio pradžioje, nesiklosto į gerąją pusę. Sunku būtų literatūroje rasti nepatrauklesnį tėvo paveikslą. Desmondas Grivzas – tikrai talentingas pianistas, bet nemato nieko kito, tik save, savo apdovanojimus, laurus. Jis, baisus egocentrikas, savimyla, despotas, veidmainis, aiškiai nekenčia sūnaus, niekada nebuvo prie jo prisilietęs. Kodėl taip yra? Šis klausimas rūpi pačiam Bredui, tai kartu ir skaitytojo dėmesį traukiantis dalykas.

Rašytoja savo kūriniui daugiausia panaudojo juodų ir baltų spalvų. Bredas (pagal metus labai didelis, stambus – tai menkutė jo paveikslą individualizuojanti detalė) piešiamas kaip idealus paauglys. Jis puikiai mokosi, trokšta žinių, mėgsta dalyvauti konkursuose, konstruoja teleskopą, sukuria kompiuterinį žaidimą, už kurį gauna gausybę prizų… Vienintelė Bredo problema, anot jo paties, – karštas būdas, tačiau ir tos jo ydos skaitytojas bemaž nepastebi. Tikriausiai norėdama dar labiau paryškinti herojaus idealumą, rašytoja gana plačiai vaizduoja skautų veiklą, apie kurią skaityti mažų mažiausiai nuobodu – jautiesi lyg skaitytum kokią senamadę didaktinę knygą. Bredas yra mąstantis paauglys, jo žvilgsnis kyla į žvaigždes, jis nori tapti astronomu, bando suvokti, kas yra visata ir kas – žmogus visatoje. Bredas įtemptai svarsto, kodėl jų namų atmosfera tokia sudėtinga, kodėl nuo jo slepiama šeimos, giminės istorija, kodėl jo tėvai niekad nesusėda ant sofos ir neapsikabina kaip jo draugo Kenio tėvai? Be abejo, psichologiškai šioje knygoje įtikinamiausia tai, kaip Bredą žeidžia iš tėvo sklindanti nemeilė ir panieka, o staiga sužinojęs, jog tėvas grįžęs ne iš ligoninės, o iš kalėjimo, kur sėdėjo (ir, atrodo, ne sykį) už pedofiliją, jis ima baimintis, ar tai nėra paveldima, o kartu pradeda suvokti jųdviejų santykių sudėtingumą, iš praeities išplaukia kai kurie prisiminimai, vaizdai. Aišku, Bredą išgąsdina galimos ir tikėtinos draugų patyčios, jis sumano bėgti iš namų, pagalvoja net apie savižudybę. Ir tik artimiausių jo draugų tėvas, skautų vadas Grantas Treinoras laiku suvokia padėtį, susiranda bebėgantį iš namų Bredą ir ištaria jam paguodos žodžius: „Tu nesi tavo tėvas, Bredai“ (p. 219). Tegul ir didaktiškai ištarta, ši knygos idėja yra vienas įspūdingiausių, reikšmingiausių kūrinio momentų. Ar vaikai turi atsakyti, kentėti už tėvų ydas, klaidas ir nuodėmes? Tai labai tikroviška aktualija, kurią svarstant galima pasitelkti aptariamąją knygą.

Greta kontrastingų tėvo ir sūnaus paveikslų, be jokios abejonės, meniškiausiai pavaizduota Bredo mama Unė Mei. Ji, senmergė, užauginta giminaičių, sužaloto veido, kažkada visų nuostabai ištekėjo už puošeivos muzikanto, bažnyčios vargonininko, nes norėjo šeimos, norėjo pagimdyti kūdikį, o dabar priversta slapstyti savo vyro problemą ir, svarbiausia, iš paskutiniųjų stengiasi sušvelninti vyro ir sūnaus santykius. Bredas motinai brangus, kaip ir ji Bredui. O vyras… „Tavo tėvas nėra blogas žmogus, Bredai. Jis padarė kelias klaidas, bet tikrai nėra blogas, patikėk manimi“ (p. 224), – įtikinėja sūnų ir, ko gero, save meilės nesulaukusi, be kaltės kaltę jaučianti moteris.

Apie kūrinio autorę kol kas žinoma tik tiek, kiek parašyta ant knygos viršelio, kur ji vadinama „bestselerių autore“. Štai šis apibūdinimas ir verčia nustebti, nes vargu ar „Bredo visatą“ galima laikyti bestseleriu. Tai gana racionali, neretai ir monotoniška, ne per daug psichologiškai spalvinga knyga, kuri greičiausiai patrauks vyrėlesnį ir gana intelektualų, mąstantį skaitytoją. Nors ką gali žinoti: gal tas paveikslų aiškumas, kontrastingumas kaip tik paaugliui visai pakankamas ir priimtinas, gal Bredo apmąstymai jam skambės visai šiuolaikiškai?

Knygos pabaigoje Bredas išdrįsta visai atvirai kreiptis į tėvą, tarsi sujudina tarp jų tvyrojusią sieną, tėvas baigiamosiose scenose prisiverčia savo sūnų viešai pagirti, Bredas išsaugo artimiausius draugus, o paskutinis knygos sakinys – „Buvo gera“. Taigi rašytoja įžiebia viltį, praskaidrina slogios, bet neišgalvotos problematikos kūrinį.

_____________________________________

* Woodbury, Mary. Bredo visata / iš anglų k. vertė Virgilijus Čepliejus. – Vilnius: Mažasis VYTURYS, 2001. – 235 [5] p. – (Iš „Mažojo VYTURIO“ kuprinės).

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 4 (20)