VAIKŲ KNYGŲ LEIDYBA LIETUVOJE 1991–2000 M.

Keičiantis politiniam, ekonominiam ir kultūriniam Lietuvos gyvenimui, keitėsi ir šalies knygų leidyba. Pirmieji pokyčiai pastebėti dar devintojo dešimtmečio pabaigoje, Lietuvos atgimimo laikotarpiu, kai, susilpnėjus cenzūrai, pasikeitus įstatymams, rinką užplūdo istoriškai aktuali literatūra. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje padaugėjo leidyklų, leidyba tapo pelningu verslu. Tą laiką galėtume laikyti leidybos bumo metais, nes knygos, leidžiamos šimtatūkstantiniais tiražais, buvo sėkmingai parduodamos.

Kaip rodo Lietuvos spaudos statistika¹, 1991–2000 m. knygų kasmet buvo išleidžiama vis daugiau: 1991 m. pasirodė 2482 pavadinimų knygos, 1995 m. – 3164, 1998 m. – 4109. 1998-ieji – rekordiniai metai, nes vėliau knygų pavadinimų skaičius ėmė po truputį mažėti (1999 m. – 4097, 2000 m. – 3709). Labai sumažėjo bendras išleistų knygų tiražas: nuo 34 586 900 egz. 1991 m. iki 11 017 500 egz. 2000 m. Vidutinis vienos knygos tiražas per dešimtmetį sumažėjo 4,6 karto (atitinkamai nuo 13 900 iki 3000 egz.). Tai aiškintina blogėjančia ekonomine šalies padėtimi ir knygų rinkos perprodukcija.

Šiuo laikotarpiu gerokai keitėsi ir leidėjai. Sovietiniais laikais veikė kelios didelės valstybinės leidyklos, kurios visas knygas ir išleisdavo. Atkūrus nepriklausomybę, tos leidyklos išliko, persitvarkė, pasikeitė jų statusas, tačiau buvo sparčiai steigiamos naujos leidyklos, knygas ėmė leisti leidybos įmonės, organizacijos, privatūs asmenys. Kasmet leidėjų daugėjo, vienos leidyklos veiklą pradėdavo, kitos išnykdavo, nes, neturint patirties ar gerų darbo sąlygų, nedaugeliui pavyko plėtoti tokią leidybos politiką, kokią diktavo rinkos ekonomika. Nors šiuo metu leidyklų kone 7 kartus daugiau nei 1990 m. (1990 m. buvo 73, o 2000 m. – 519), tačiau pagrindinę knygų produkciją kasmet išleidžia apie 70 leidyklų (turimos omenyje tos, kurios išleidžia daugiau nei 10 knygų). Daugiausia knygų 1991–2000 m. išleido „Šviesa“ (2396), „Technologija“ (1196), „Alma littera“ (937), Vilniaus universiteto leidykla (937), „Vaga“ (662), „Egmont Lietuva“ (430), „Tyrai“ (398) ir kitos leidyklos.

Statistinis vaikų knygų leidybos vaizdas

Panašių tendencijų galima įžvelgti ir vaikų knygų leidyboje. Sovietmečiu beveik visą vaikams skirtą literatūrą leido „Vagos“ ir „Vyturio“ leidyklos. Šiek tiek pažintinių ir grožinių knygų vaikams išleisdavo „Šviesa“. 1945–1990 m. vaikams pasirodė 3141 pavadinimo knygų². Vaikų knygų leidyba, pradedant 1945 m., kasmet po truputį augo ir 1973 m. pavadinimų skaičius jau perkopė šimtą. Devintajame dešimtmetyje vaikams kasmet buvo išleidžiama vidutiniškai po 116 knygų. 1990 m., vykstant politiniams pokyčiams ir prasidėjus ekonomikos blokadai, pasirodė tik 71 knyga ir trečdalį jų išleido naujos privačios leidyklos ar leidybinės organizacijos.

1991–2000 m. vaikams išleista 2778 pavadinimų knygų. Bendras vaikams išleistų knygų pavadinimų skaičius kasmet sudarydavo nuo 4,8 iki 11,2 proc. bendros knygų produkcijos. Vaikų knygų leidybos dinamiką vaizduoja grafikas (žr. 1 ir 2 pav.), iš kurio matyti, kad 1991–1994 m. leidyba plėtojosi šokinėjančia kreive. Palyginti su sovietmečiu, knygų buvo išleidžiama daugiau ir įvairesnių (vidutiniškai po 148 pavadinimus kasmet) – tai tarsi eksperimentų ir ieškojimų laikotarpis. Per šiuos metus gerokai išsiplėtė leidžiamų knygų tematika, pasikeitė turinys, buvo sparčiai leidžiami anksčiau netoleruoti arba tiesiog draudžiami leidiniai, ypač išeivijos rašytojų kūryba. Tačiau daugelis leidinių buvo išspausdinti ant prasto popieriaus ir menine išvaizda nepasižymėjo. Vaikų knygų leidyba ryškiai pakilo 1995 m.: per vienerius metus ji išaugo beveik 40 proc. ir tais metais buvo išleista jau 230 pavadinimų knygų. Palyginti su ankstesniais metais, išaugo ne tik pavadinimų skaičius, bet pagerėjo ir poligrafinis apipavidalinimas, pasikeitė leidybos repertuaras. Šis pakilimas sietinas su stabilesne ekonomikos padėtimi, didesniu leidyklų pajėgumu, geresniu vaikų knygų rinkos poreikių pažinimu. Toks augimas truko iki 1999 m.: tada vaikams knygų buvo išleista daugiausia per visą Lietuvos istoriją – net 461 pavadinimas. Po metų, 2000-aisiais, knygų pavadinimų skaičius kiek sumažėjo – pasirodė 405 pavadinimai. Dešimtmečio viduryje pakito originaliosios ir verstinės literatūros santykis. Originalioji leidyba, pradedant 1970 m., ilgą laiką vaikų literatūroje buvo vyraujanti. 1996 m. verstinių knygų leidyba pralenkė originaliąją (išleistos 162 verstinės ir 120 originalių knygų). Ypač vertimų pagausėjo per pastaruosius trejus metus ir dabar jie sudaro daugiau nei 60 proc. visos vaikų knygų produkcijos. Iš viso aptariamuoju laikotarpiu vaikams išleistos 1234 originalios ir 1544 verstinės knygos.

Vaikų knygų tiražai per dešimtmetį pastebimai mažėjo. 1991 m. vidutinis šių knygų tiražas buvo 50 221, 1993 m. – 18 963, 1995 m. – 7600, 1997 m. – 3625, 2000 m. – 3440 egz. Sunku patikėti, kad dar taip neseniai knygos vaikams buvo leidžiamos 50 000–100 000 egz. tiražu, o Džanio Rodario Čipolino nuotykių (1993) tiražas – net 150 000 egz., kuris po metų dar papildytas 5000 egz. Jau keleri metai vidutinis vaikų knygų tiražas kiek stabilizavosi; originalių ir verstinių knygų tiražai gerokai skiriasi. Originalių knygų tiražas svyruoja nuo 200 iki 15 000 egz.: lietuvių rašytojų knygos leidžiamos 1500–3000 egz. tiražu, lietuvių liaudies pasakų rinkiniai – maždaug 4000 egz.; gerokai didesni – 10 000–12 000 egz. – spalvinimo, lavinimo knygelių tiražai. Rekordiniai pernai išleistų Jeronimo Lauciaus Vieną kartą kelyje ir Romualdo Karazijos Šviesos ir šešėlio paslapčių tiražai – net 15 000 egz.! Verstinių knygų tiražai ne tokie svyruojantys ir kiek mažesni. Dažniausiai užsienio autorių kūriniai leidžiami 2000–3000 egz., rečiau 4000–5000 egz. tiražu, todėl ir šių knygų tiražo vidurkis truputį mažesnis už bendrąjį – maždaug 2880 egz.

Vaikų knygų leidyklos

Aptariamuoju laikotarpiu kasmet keitėsi leidyklų, leidžiančių vaikų knygas, skaičius. Įvairiais metais jis svyravo nuo 48 iki 75. Nors vienos leidyklos, kurios vėliau tapo svarbios vaikų knygų leidyboje, – „Victoria“ (įk. 1989 m.), „Alka“, „Alma littera“, „Aušra“, „Spindulys“ (1990) – įsikūrė dar prieš atkuriant Lietuvos  nepriklausomybę didžioji dauguma – „Lietus“, „Vaiga“ (1991), „Egmont Lietuva“, „Rosma“ (1992), „Gabija“, „Skomantas“, vėliau tapęs „Tverme“ (1993), „Homo faber“, „Tyrai“, „Trys žvaigždutės“ (1994) – veiklą pradėjo pirmaisiais nepriklausomybės metais. Per pirmąjį nepriklausomos Lietuvos dešimtmetį vaikams knygas leido 274 leidyklos, leidybinės organizacijos, draugijos ir privatūs asmenys. Dauguma leidėjų įsikūrę Vilniuje ir Kaune, tačiau būta jų ir kituose miestuose – Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Utenoje, Marijampolėje, Ukmergėje, Kėdainiuose, Alytuje, Anykščiuose, Radviliškyje, Naujojoje Akmenėje ir Plungėje. Daugiau nei pusei visų leidėjų (164) vaikų knygų leidyba buvo atsitiktinė veikla, nes vaikams jie teišleido po 1–2 knygas. Dar apie 70 leidyklų išleido nuo 3 iki 10 knygų. Yra leidyklų, kurios išleido palyginti nedaug, tačiau aukštos meninės ir poligrafinės kokybės, žinomų autorių, populiarių knygų. Iš tokių minėtinos „Baltos lankos“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, „Tyto alba“, „Katalikų pasaulis“, „Garnelis“, „Margi raštai“, „Meralas“.

Pagrindinį vaikų literatūros srautą išleido apie 40 leidyklų (žr. 3 pav.). Tarp daugiausia spaudinių išleidžiančių ir vaikų knygų rinkoje įsitvirtinusių leidėjų pirmiausia minėtini „Egmont Lietuva“ (430 pavadinimų knygų), „Alma littera“ (234), „Trys nykštukai“ (178), „Vyturys“ (154), „Šviesa“ (131), „Alka“ (97), „Spindulys“ (89), „Rosma“ (66; įeina ir „Mažosios Rosmos“ bei „Naujosios Rosmos“ leidiniai), „Trys žvaigždutės“ (61), „Victoria“ (60), „Tyrai“ (55), „Aušra“ (51), „Lietus“ ir „Vaga“ (po 49). Kai kurios iš šių leidyklų – „Trys nykštukai“, „Vaga“, „Tyrai“ – vaikų knygas leido tik kelerius pastaruosius metus (1996–2000 m.), bet sugebėjo įsitvirtinti tarp produktyviausių leidėjų. Nagrinėjant kiekvienos leidyklos produkciją, pastebima, kad dauguma rimtų vaikų knygų leidėjų turi savo leidybos politiką, kryptis, savo leidiniais stengiasi išsiskirti iš kitų.

„Vyturys“, jo patirtis ir likimas

Tarp didžiausią vaikų knygų leidybos patirtį turinčių leidyklų pirmiausia minėtinas „Vyturys“. Ši leidykla neseniai atšventė 15 metų sukaktį, o Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje surengtoje jubiliejinėje parodoje nebuvo įmanoma sutalpinti per šį laikotarpį išleistų knygų. Analizuodami leidyklos produkciją, vertintojai dažnai pažymi, kad „išskirtinis „Vyturio“ leidyklos knygų bruožas – kokybė“³. 1985 m. sausio 1 d. įsteigta „Vyturio“ vaikų ir jaunimo literatūros leidykla tapo svarbiausia vaikų knygų leidėja. Ji įnešė daug naujo į bendrąją knygų leidybą ir per šešerius pirmuosius gyvavimo metus (1985–1990) vaikams išleido 615 knygų. Deja, paskutinis dvidešimtojo amžiaus dešimtmetis šiai leidyklai nebuvo lengvas. Kadangi ir atkūrus nepriklausomybę „Vyturys“ kiek laiko „popieriuje“ išliko valstybinė specialiosios paskirties leidykla (nors iš tikrųjų visada ir visiškai išsilaikė pats, leisdamas ir platindamas savo produkciją), tai gerokai trukdė vykdyti tokią leidybos politiką, kokią diktavo Lietuvos ekonominės sąlygos. Vėliau vykdytos reformos (1995 m. valstybinė „Vyturio“ leidykla perregistruota į akcinę bendrovę, o 1998 m. tapo uždarąja akcine bendrove) teigiamų rezultatų neatnešė, ir po kelerių metų, 2000-aisiais, leidyklos veikla visiškai sustabdyta. Nors per pastarąjį dešimtmetį šios leidyklos gyvenime įvyko daug įvairių, net gana skaudžių įvykių ir pertvarkų, jos darbuotojai visada su entuziazmu ir didžiule atsakomybe dirbo išlaikydami ankstesnių metų darbo stilių ir kokybę, kasmet vaikams ir paaugliams išleisdami po 10–20 knygų. Iš viso per dešimt metų „Vyturio“ leidykla vaikams skyrė 154 knygas.

Leisdamas įvairiausią literatūrą (73 prozos, 23 poezijos, 34 paveikslėlių ir 24 pažintinės knygos), „Vyturys“ visada laikėsi savo prigimtinio principo – kuo daugiau parengti originalių knygų. Lietuvių autorių knygų „Vyturys“ išleido net 98 (64 proc.). Kasmet pas skaitytojus viena po kitos keliavo išeivijos kūrėjų – rašytojų Nijolės Jankutės, Liudo Dovydėno, Vytauto Tamulaičio, Romualdo Spalio, Jurgio Jankaus, poetų Jono Minelgos, Vytės Nemunėlio, Leonardo Žitkevičiaus – knygos. Šiuo laikotarpiu Lietuvos rašytojai sunkiai rasdavo leidėjų naujoms savo knygoms, tačiau „Vyturys“ išleido Bitės Vilimaitės apsakymus Čiuožyklos muzika ir Ramutės Skučaitės eilėraščių rinkinį Lopšinė ešeriukui, kurie vėliau buvo apdovanoti Geriausios metų knygos premijomis, naujas kitų autorių – Emilijos Liegutės, Vytauto Misevičiaus, Arvydo Každailio, Sigito Gedos, Martyno Vainilaičio, Juozo Erlicko, Almos Karosaitės, Sigito Poškaus, Valdo Kukulo – knygas.

Kadangi „Vyturio“ leidėjai buvo gana gerai susipažinę su pasaulinės vaikų literatūros geriausių knygų sąrašais, jie pirmieji Lietuvoje išleido populiariąją Astridos Lindgren Pepę Ilgakojinę, tris Tuvės Janson pasakas apie Muminukus, Milošo Macoureko, Michaelio Endės literatūrines pasakas, dar daugiau populiarių vertimų pakartojo. Praėjus keletui dešimtmečių po pirmųjų lietuviškų leidimų, „Vyturys“ pagaliau išleido vaikų literatūros klasika vadinamas knygas, tokias kaip Danielio Defo Robinzonas Kruzas, Džanio Rodario Čipolino nuotykiai, Džeimso Kriuso Timas Taleris, arba Parduotas juokas, Oskaro Lutso Pavasaris, Gavrilo Trojepolskio Baltasis Bimas Juodoji Ausis, Alano Maršalo Aš moku šokinėti per balas. Nors Lietuvoje išleidžiama labai daug paveikslėlių knygų, garsių kūrėjų pavardžių tarp jų retai aptiksi. „Vyturio“ leidyklos paveikslėlių knygos – tikra išimtis. Leidykla išleido keturias garsios XX a. pradžios anglų paveikslėlių knygos kūrėjos Beatričės Poter, dvi vokiečių paveikslėlių knygos klasiko Janošo knygas, austrų menininkės Hanės Tiurk Peliuką Filipą ir t. t. Būta bandymų, kai lietuvių dailininkai, remdamiesi užsienio autorių kūriniais, patys sukūrė paveikslėlių knygas: pagal Donaldo Biseto pasaką Aukštyn kojom knygelę sukūrė Rimvydas Kepežinskas, pagal H. K. Anderseno Sniego senį – Alfonsas Žvilius, estų pasaką Stebuklinga duona savaip pateikė dailininkė Audronė Klimienė, latvių pasaką Vilko popieriai – Rūta Lelytė. Garsūs Lietuvos dailininkai yra iliustravę ne tik „Vyturio“ leidykloje išleistas paveikslėlių knygas, bet ir nemažai užsienio bei savų autorių prozos ir poezijos kūrinių (R. Kepežinskas – Dž. Rodario Čipolino nuotykius, Kęstutis Kasparavičius – Gotfrydo Biurgerio Baroną Miunchauzeną ir A. Každailio Žvyniuko laiškus iš Karibų jūros, Vilius Jurkūnas – D. Defo Robinzoną Kruzą, Sigutė Valiuvienė – Vytės Nemunėlio eilėraščių knygą Tėvų nameliai brangūs, Diana Radavičiūtė – Almos Karosaitės Asilėlį ir t. t.). Dauguma „Vyturio“ knygų pasižymi puikia menine ir poligrafine išvaizda, kai kurios jų įvertintos premijomis ir diplomais, o iliustracijos eksponuotos įvairiose parodose ir konkursuose.

Grožines ir pažintines knygas „Vyturys“ stengėsi jungti ir leisti serijomis. Po 1990 m. kiek laiko dar buvo toliau leidžiamos anksčiau pradėtos serijos – „Vyturiukas“ (išleistos 2 knygos), „Pasaulio pasakos“ (5), „Noriu žinoti“ (3), „Atradimų pasaulis“ (2), „Tėviškė“ (4), „Gimtinė“ (1), „Smalsutis“ (1), tačiau po kelerių metų jos nutrūko. Tiesa, būta bandymų kurti ir leisti naujas knygų serijas, tačiau dėl leidykloje vykusių reformų jos pasirodydavo neilgam. 1992 m. išėjo pirmoji „Sakalėlio“ serijos knyga – Motiejaus Valančiaus Vaikų knygelė. Šis sumanymas „išleisti seriją knygų, plačiai atspindinčių lietuvių literatūros kelią, jos formavimąsi, atskirų žanrų raidą ir žymiausių kūrėjų indėlį“⁴, buvo ilgai brandintas ir realizuotas tik po kelerių metų. Serija buvo skirta mokyklai ir visuomenei, knygos leistos didelės apimties, jose publikuojama po kelis autorių kūrinius. Nors kasmet planuota išleisti po 2–3 knygas, 1992–1995 m. tepasirodė Simono Daukanto, Balio Sruogos, Ksavero Sakalausko-Vanagėlio, Bronės Buivydaitės knygos, ir tuo „Sakalėlio“ serija baigėsi. 1999–2000 m. įkurtos dvi naujos serijos – „Iš „Vyturio“ kišenės“ ir „Po vienu dangum“. Pirmojoje serijoje – anksčiau leisti klasikiniai vaikų literatūros kūriniai – Džeimso Kriuso Timas Taleris, arba Parduotas juokas, Alano Maršalo Aš moku šokinėti per balas – ir šiuolaikinių autorių – Angelos Zommer-Bodenburg, Katarinos Mazetti – knygos, antroji – geriausių animalistinių knygų serija. Deja, šių serijų leidimas, kaip ir visa „Vyturio“ leidyklos veikla, šešioliktaisiais gyvavimo metais nutrūko.

„Egmont Lietuva“ ir jos „Kraupioji istorija“

Kiekybiškai vaikų knygų leidyboje pirmauja leidykla „Egmont Lietuva“. Ji įkurta 1992 m. rugsėjo 17 d. ir iki 1995 m. vadinosi „Egmont Lithuania“. „Egmont Lietuva“ – vienas iš 28 tarptautinės „Egmont“ kompanijos, užsiimančios leidybos ir poligrafine veikla, filialų. Čia leidžiamos knygos, komiksai ir žurnalai. „Egmont Lietuva“ – vienintelė Lietuvoje leidykla, turinti Volto Disnėjaus kompanijos leidinių leidybos teises. Didžioji jos produkcijos dalis skirta 9–10 metų vaikams, o kita orientuojama į 12–14 metų paauglius. Ši leidykla knygas ir kitokią produkciją leidžia koordinuotai su kitų šalių „Egmont“ grupės filialais. Iš centrinės „Egmont Fondation“ būstinės Danijoje „Egmont Lietuva“ gauna pusiau parengtas leisti knygas ir tik įdeda išverstą į lietuvių kalbą tekstą. Nesvarbu, kokioje pasaulio šalyje knyga spausdinama – Italijoje, Slovakijoje ar Lietuvoje, ji vis vien skaitytoją pasiekia tuo pačiu metu ir yra vienodos išvaizdos.

Per devynerius metus (1992–2000 m.) leidykla išleido 430 knygų (čia įeina tik leidiniai lietuvių kalba, nors buvo leidžiama ir latviškai bei estiškai), spalvinimo knygelių, lipdukų, albumų, komiksų. Didžiąją išleistos knygų produkcijos dalį sudaro V. Disnėjaus kompanijos sukurtos istorijos, iliustruotos šios kompanijos piešiniais. Pirmaisiais gyvavimo metais leidykla, tarsi tirdama rinką, teišleido po keletą knygų. Staigus leidybos šuolis įvyko 1995 m., kada pasirodė 30 knygų. Leidyklos produkcija kasmet įvairėjo, kol visiškai atsiskleidė „Egmont“ leidžiamos produkcijos stilius. Didumą jos produkcijos sudaro adaptuotos grožinės, paveikslėlių, galvosūkių ir žaislinės knygos, kurios dažniausiai jungiamos į įvairias serijas: „Walt Disney mažylės“ (išleistos 26 knygos), „Walt Disney klasika“ (22), „Barbie“ (19), „Knygelės mažylės“ (13), „Skaitau su mamyte“ (11), „Mini Barbie“ (10), „Linksmosios mįslės“ (10), „Spalvotos mįslės“ (8), „Žymių asmenybių gyvenimas“ (8) ir kt. Neadaptuotų grožinės literatūros kūrinių leidykla išleido nedaug – tik keletą Enid Blyton ir Tomo Brezinos detektyvų bei visą Oskaro Vaildo pasakų rinkinį. Iš pažintinių leidinių išsiskiria Jaunųjų švilpikų enciklopedija, kurios išleista 13 knygų pačiomis įvairiausiomis temomis: Aukštyn į dangų, Pramogos ir išdaigos, Internetas, Į kelionę, Burtai ir magija, Žaliosios paslaptys ir kt.

1998 m. leidykla pradėjo leisti gana populiarią, nors literatūrologų skeptiškai vertinamą knygų seriją paaugliams „Kraupioji istorija“. Serija supažindina su senovės tautomis ir kultūromis, vidurinių amžių istorija, XX a. įvykiais. Tai verstinė literatūra, atsiradusi Didžiojoje Britanijoje 1993 m., o jos autorius – Terry Deary, labiau žinomas kaip grožinės, o ne kaip pažintinės literatūros kūrėjas⁵. Mėgstantis eksperimentuoti T. Deary, pasinaudodamas pokštais, galvosūkiais, komiksiukais ir humoro priemonėmis, sukūrė naują negrožinės literatūros stilių. Autorius bando šokiruoti skaitytojus jau vien knygų pavadinimais Vėplos vikingai, Bjaurybės romėnai, Kraugeriai keltai, Viduriuojantys viduramžiai ar Purvinasis Pirmasis pasaulinis karas. „Kraupioji istorija“ pasakoja apie tikrus egiptiečius, graikus ir romėnus, aprašo jų karus, nuotykius. Knygose gausu siaubo, kraujo ir komedijų. Knygos dailininkas Martinas Brownas, pasižymintis dideliu dėmesiu detalėms, puikiai prisiderino prie humoristinio T. Deary stiliaus. Serija turėjo milžinišką pasisekimą Didžiojoje Britanijoje ir išleista jau 12 pasaulio šalių⁶. Lietuvoje per trejus metus išleista 14 knygų. Reklamos tikslais Lietuvos leidėjai pasitelkė mūsų šalies garsenybes – Juozą Erlicką, Alfredą Bumblauską, kurie esą šias knygas rekomenduoja. Savo stiliumi šiajai artimos ir kitos dvi serijos – „Kraupusis mokslas“ (išleistos 8 knygos) bei „Kraupusis menas“ (2), kuriose taip pat „kraupiai“ dėstomos matematikos, chemijos, fizikos, botanikos, menų ir kitų mokslų žinios. Jas sukūrė jau kiti autoriai ir dailininkai, o lietuviškų leidimų rekomendacijas rašo atitinkamų mokslų daktarai.

„Alma littera“ ir jos „10+“

Leidyklos „Alma littera“ gimimo diena – 1990 m. lapkričio 16-oji, nors tuomet ji vadinosi „Alna“. Dar kiek laiko leidykla vadinosi „Alna litera“, o nuo 1994 m. – „Alma littera“. Tai viena didžiausių ir prestižiškiausių Lietuvos leidyklų. Per pastarąjį dešimtmetį vaikams ji išleido 234 knygas – tai sudaro apie 25 proc. visos leidyklos produkcijos.

Leidybinės veiklos pradžioje „Alma littera“ vaikams teišleisdavo po 3–6 knygas per metus. Nuo 1995 m. vaikų knygų asortimentas išsiplėtė, daugiau imta leisti paveikslėlių ir pažintinių knygų. 1996 m. leidykla jauniesiems skaitytojams jau išleido 38 knygas. Šie metai jos gyvenime svarbūs ir tuo, kad tada pradėta leisti grožinės paauglių literatūros serija „10+“, kuri tapo bene populiariausia ir reikšmingiausia vaikų knygų serija Lietuvoje. Porą metų vaikų knygų apimtis šioje leidykloje nedidėjo, o 1999 m. pasiektas apogėjus – 56 knygos vaikams ir paaugliams.

Per 10 metų „Alma littera“ išleido 86 paveikslėlių ir žaislines knygas patiems mažiesiems, 73 pažintinius leidinius, 68 prozos, 5 poezijos knygas ir 2 komiksus. Verstiniai leidiniai sudaro didžiąją dalį (91 proc.) leidyklos vaikų knygų. Originalių knygų teišleista 21. Vienas pirmųjų originalių leidinių vaikams buvo Jono Balio sudarytų Lietuviškų pasakų pakartojimas (1991). Jis išleistas trimis knygomis, ant laikraštinio popieriaus ir iki šiol mena blokados laikotarpio spaudos galimybes. Vėliau pasirodė kelios lietuvių autorių paveikslėlių knygos, du lietuviški komiksai ir Juozo Erlicko eilėraščių knyga Bobutė iš Paryžiaus, kuri išrinkta geriausia 1995 m. vaikų knyga. Būta sumanymų leisti ir daugiau savų autorių knygų. Štai 1999 m. pradėtos dvi serijos: „Grigo ratai“ turėjo apimti lietuvių vaikų literatūros klasiką (buvo išleistos populiarios Jono Avyžiaus, Petro Cvirkos, Sigito Gedos, Vytauto Petkevičiaus ir Kazio Sajos knygos), o „Senų gerų knygelių“ serijoje ketinta kartoti anksčiau leistas, brandžiai, meniškai iliustruotas užsienio ir lietuvių autorių pasakėles mažiesiems skaitytojams. Deja, po metų abi serijas leisti nustota ir kažin ar jos bus tęsiamos.

Gerokai daugiau ir įvairesnių leidykla yra išleidusi verstinių knygų – žaislinių, paveikslėlių, lavinamųjų, pažintinių ir grožinių. Paveikslėlių ir žaislinės knygos pasižymi turinio, formos ir dizaino įvairove. Tai nestandartinės formos knygelės (Reginos Jächke’s Keistas namas, Nicolos Baxter Jaukus namelis, Įrankių dėžė, Moksleivio kuprinė, Pirkinių krepšelis), knygos dėlionės (Džiunglių gyventojai, Mūsų draugai), garsinės knygos (Nicolos Baxter Pasakysiu CYP ir Pasakysiu KVA, Sarah’os Toast Rytas kieme, Kalėdų giesmės pačiam pagroti ir pagiedoti), knygelės su įvairiais priedais (Ingridos Selberg Upės ir ežerai su akvariumu, Kurgi mano pirštinytės? su pirštinėmis) ir kt. Dauguma tokių leidinių atstovauja vadinamajai masinių knygų produkcijai, bet lietuviškoje knygų rinkoje jos buvo naujos, neregėtos. Tarp mažesniųjų skaitytojų buvo išpopuliarėjusios „Miško pasakų“ serijos knygelės, kurias iliustravo italų menininkas Tonis Wolfas.

Tarp 68 grožinių prozos knygų – nemažai klasikinių vaikų literatūros kūrinių. „Alma littera“ pirmą kartą Lietuvoje išleido visą naujai išverstą Brolių Grimų pasakų rinkinį Vaikų ir namų pasakos, F. L. Baumo pasaką Nuostabusis Ozo šalies burtininkas, R. R. R. Tolkieno trilogiją Žiedų valdovas, Astridos Lindgren Papievius. Leidykla parengė nemažai adaptuotų ir specialiai vaikams pritaikytų klasikos kūrinių – Frankenšteiną, Iliadą, Odisėją, Apvaliojo stalo riterius, taip pat Peterio Holeinonės perpasakotas Lafonteno, Hotorno, Bechšteino, Bazilio, Brolių Grimų, Anderseno pasakas. 1999 m. pradėta leisti romantizmo epochos literatūrinių pasakų serija „Atlantida“: Liuiso Kerolio Alisa stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje, V. M. Tekerėjaus Rožė ir žiedas, Aleksandro Puškino Pasaka apie carą Saltaną bei E. T. A. Hofmano Aukso puodas ir kitos istorijos. Deja, ši kultūros požiūriu reikšminga, labai meniškai apipavidalinta, iš esmės elitinė serija nebetęsiama.

Serija „10+“, priešingai, yra labai gyvybinga ir, kaip minėta, tarp skaitytojų itin populiari. Galima pastebėti dvi pagrindines šios serijos atšakas: senoji paauglių klasika ir šiuolaikinės garsių autorių knygos. 1996–2000 m. su „10+“ ženklu išleista 21 knyga. Pirmasis serijoje buvo F. H. Bernet Paslaptingas sodas (vėliau išleistas dar vienas šios autorės kūrinys – Mažoji princesė), paskui pasirodė kitos XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje parašytos knygos: Eleanoros Porter Poliana, Susanos Coolidge Ką nuveikė Keitė, Edmondo de Amičio Širdis ir kt. Šiuolaikinei literatūrai atstovauja Kristinos Niostlinger, Bjarne’s Reuterio, Ulfo Starko, Sylvijos Waugh, Sue Townsend knygos. Iš viso šioje serijoje išleista 16 naujų vertimų, o populiarūs Edmondo de Amičio, Astridos Lindgren, Ericho Kestnerio, Katerinos Paterson ir Marko Tveno kūriniai pasirodė pakartotinai. Visos šios serijos knygos iliustruotos arba originalo iliustracijomis, arba lietuvių dailininkų – Aidos Janonytės (iliustravo 7 serijos knygas), Eglės Kuckaitės (3), Laisvydės Šalčiūtės (2), Birutės Zokaitytės (1), Gintaro Jociaus (1), Neringos Žukauskaitės (1) – piešiniais.

„Alma littera“ išleido daugiausia pažintinių leidinių vaikams ir šiuo požiūriu pralenkė net „Šviesą“, turinčią bene didžiausią pažintinių knygų leidybos patirtį. 1994 m. „Alma littera“ pirmoji Lietuvoje išleido enciklopediją vaikams Mano pirmoji enciklopedija, kuri vėliau buvo du kartus pakartota. Per dešimtmetį pasirodė daug universalių ir specializuotų enciklopedijų, žinynų (Philipo Wilkinsono Iliustruotas mitologijos žodynas, Davido Burnie Gamta, Iliustruota faktopedija, Gamtos stebuklai ir paslaptys, Pasaulio geografija, Moksleivių enciklopedija ir kt.), iliustruotų kalbos žodynų, mokslo populiarinimo leidinių: ypač išpopuliarėjo Angelos Wilke’s knygos Puiki knyga lietingai dienai ir Puiki knyga giedrai dienai, kurios moko piešti, statyti, auginti, gaminti ir kepti. Pažintinę literatūrą sistemina serijos „Žmonės ir visata“, „Aš ten buvau“, „Pažink pasaulį“, „Didieji menininkai“, „Kaip žmonių gyventa“, „Bravo“, „Žvilgsnis į pasaulį“.

Ypač įdomi serija „Žvilgsnis į pasaulį“. Tai tikrai enciklopedinės, labai kruopščiai moksliškai parengtos, gausiai iliustruotos knygos. Jos ne tik skaitomos, bet ir vartomos, t. y. prieinamos pačiam įvairiausiam amžiui – nuo mažylių, kuriems vien iliustracijos įdomios, iki išsilavinusių skaitytojų, kurie vienoje vietoje ras svarbiausių atitinkamos srities žinių: kiekviena knyga skirta vienai kuriai nors temai. Ši serija, kurią leidžia anglų „Dorling Kingsley“ leidykla, kuriama ir toliau, nors jau išėjo 68 knygos⁷, o „Alma littera“ atsirenka, kurias jų leisti Lietuvoje. Per penkerius metus jų jau išleista 12: Arkliai, Katės, Žinduoliai, Piratai, Ginklai ir šarvai, Dykumos, Actekai, Viesulai ir uraganai ir kt.

Leidyklai „Alma littera“ užsienio rašytojų kūrinius ir pažintinius veikalus verčia Algimantas Gudaitis (iš italų kalbos išvertė apie 25 knygas), Virgilijus Čepliejus, Viltaras Alksnėnas, Eugenija Stravinskienė, Teodoras Četrauskas, Audronė Tupikina (iš anglų kalbos išvertė apie 20 pažintinių knygų), Virginija Mickienė, Diana Bučiūtė, Ramutė Ramunienė, Jonė Ramunytė ir kiti vertėjai.

„Lietus“ ir jo „H. K. Anderseno premijos laureatai“

Nors pagal išleistų knygų skaičių „Lietaus“ leidykla užima 13 vietą, vaikų knygų leidyboje ji svarbi tuo, kad leidžia H. K. Anderseno medalio laimėtojų knygas (tiesa, tų pačių autorių knygos leidžiamos ir kitose Lietuvos leidyklose). Kadangi H. K. Anderseno medalis yra aukščiausias tarptautinis XX a. vaikų rašytojų apdovanojimas, šių laureatų kūriniai laiduoja tam tikrą literatūrinį ir meninį lygį. Nors įkurta 1991 m. gruodžio 4 d., savo tikrąjį gyvenimą ši leidykla skaičiuoja nuo Astridos Lindgren knygos Emilis iš Lionebergos (1993) pasirodymo. Pradėjęs leidybinę veiklą nuo vaikų literatūros, „Lietus“ iki šiol didžiąją produkcijos dalį skiria vaikams, nors yra išleidęs ir šiek tiek grožinių knygų suaugusiesiems, mokomosios bei ugdomosios literatūros mokytojams ir auklėtojams. Per gyvavimo metus leidykla vaikams išleido 6 pažintines ir 43 grožines knygas. Iš pažintinių minėtinos dvi biografinės knygos – viena apie švedų rašytoją Astridą Lindgren, kita apie prancūzų dailininką Monė. Nors didžiąją leidyklos produkcijos dalį sudaro verstinė literatūra, išleista ir 11 lietuvių rašytojų knygų. Dauguma šių knygų autorių – išeivijos rašytojai (Jurgis Jankus, Vytautas Tamulaitis, Julija Švabaitė-Gylienė, Danutė Lipčiūtė-Augienė) ir dailininkai (Pupos pasaka ir Salomėjos Nėries poema Eglė žalčių karalienė iliustruotos dailininko Pauliaus Augio Augustinavičiaus piešiniais). „Lietuje“ išleista ir Vytautės Žilinskaitės apysaka Tiputapė – geriausia 1996 m. vaikų knyga. Tarp verstinių autorių knygų gausu pasaulinės klasikos kūrinių. Tai Pamelos Trevers Merė Popins, E. T. A. Hofmano Spragtukas ir Pelių karalius, Astridos  Lindgren Mijo, mano Mijo, Otfrydo Proislerio Krabatas, Džonio Griuelo Skudurinės Onutės pasakėlės ir kt. Leidykla bendradarbiauja su žymiais literatūros vertėjais. Knygų „Lietui“ yra išvertę Eugenija Stravinskienė (5), Teodoras Četrauskas (5), Antanas Gailius (4), Laima Bareišienė (2), Agnė Kudirkaitė (2) ir kiti žinomi vertėjai.

„Lietuje“ pradėta populiari serija „Siaubų autobusas“ (išėjo 4 knygos), tačiau, kaip minėta, svarbiausia serija – „H. K. Anderseno premijos laureatai“. Jos pradžia – 1996 metai, pirmoji knyga – Marijos Gripės Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija. Per penkerius metus išleista 13 devynių medalio laimėtojų knygų: Astridos Lindgren ir Tuvės Janson po tris, kitų autorių – Sesilijos Biodker, Mainderto De Jongo, Marijos Gripės, Kristinos Niostlinger, Skoto O’Delo, Katerinos Paterson, Anės Šmidt – po vieną. Tad kol kas gausiausiai pristatyti Skandinavijos autoriai. Serija patraukliai apipavidalinta (dailininkas Kazimieras Paškauskas), kai kurios iliustracijos – iš originalių leidimų, keturias knygas iliustravo lietuvių dailininkės Neringa Žukauskaitė ir Rūta Lelytė. Knygų gale spausdinami literatūrologo Kęstučio Urbos pabaigos straipsniai, supažindinantys su rašytojų biografijomis, kūryba, knygos atsiradimo istorija ir tikrai lavinantys jaunųjų skaitytojų literatūrinį skonį, naudingi bibliotekininkams ir mokytojams. Kadangi H. K. Anderseno medalį jau yra pelnę 25 rašytojai, o šioje serijoje kol kas išleistos tik 9 autorių knygos, reikia tikėtis, jog skaitytojai dar turės puikių progų susipažinti su talentingiausių pasaulio vaikų rašytojų kūryba.

„Alka“ ir „Iliustruota didžioji klasika“

„Alkos“ leidykla, kuri leidybinę veiklą pradėjo 1990 m., aptariamuoju laikotarpiu išleido 97 vaikų knygas (į šį skaičių įeina ir beveik kasmečiai kai kurių knygų pakartojimai). Iki 1997 m. parengusi beveik dvi dešimtis knygų vaikams (daugiausia tai lietuvių autorių – Petro Cvirkos, Juozo Nekrošiaus, Ramutės Skučaitės, Algirdo Gustaičio, Aldonos Liobytės, Petro Rimkūno – knygos), leidykla tais metais pradėjo dvi naujas serijas – „Iš tautos išminties lobyno“ ir „Iliustruota didžioji klasika“. Pirmoji – jaunesniojo amžiaus skaitytojams skirta originali knygų serija, kurios pagrindą sudaro smulkioji tautosaka: mįslės, sakmės, pasakėlės ir kt. Nors joje buvo planuota išleisti keliasdešimt knygelių, išėjo vos keturios: Ežiukai, Katė ir pelė, Kregždės ir Šuniukai. 1999 m. „Alka“ pradėjo dar vieną originaliosios literatūros seriją „Lietuvos tūkstantmetis. Tautos istorinė atmintis“, kurioje iki šiol pasirodė tik dvi knygos – Vinco Krėvės padavimai Aitvaras ir Šatrijos Raganos Lietuvos senovės istorijos pamokos.

„Iliustruota didžioji klasika“ – tai verstinė, Amerikoje suformuota knygų serija, kurioje leidžiami klasikiniai užsienio rašytojų kūriniai, adaptuoti ir pritaikyti jaunesniojo amžiaus skaitytojams. Šios knygos, jau daugiau kaip tris dešimtmečius labai populiarios angliškai kalbančiose šalyse – JAV, Kanadoje, Australijoje, yra išverstos į vokiečių ir kitas kalbas. „Alkos“ vadovas Juozas Nekrošius pažymėjo, kad „jie leidžia nors ir pramoginę, tačiau gėrį, grožį ir darną idealizuojančią literatūrą ir išskyrė tris pagrindinius šios serijos bruožus: didelį šriftą, specialų matinį šviesą sugeriantį popierių (kas nevargina akių) ir iliustracijas, kurios yra kiekviename puslapyje ir jauniesiems skaitytojams turėtų padėti geriau suprasti siužetą ir įsigilinti į personažų charakterius“⁸. Taigi pusę kiekvienos knygos sudaro piešiniai (deja, šiuolaikiniame knygos meno kontekste jie neatrodo patraukliai), tekstas spausdinamas didelėmis raidėmis, iš jo išimti subtilesni aprašymai, niuansai, „išgrynintas“ siužetas – visa tai laiduoja šių knygų populiarumą, nors jos ne visada perteikia meninį originalo savitumą. Reikia pripažinti, kad ši serija Lietuvos vaikus supažindino su keletu vardų ir pavadinimų (Annos Sewell Juodasis gražuolis, M. L. Alcott Mažosios moterys, Washingtono Irvingo Legenda apie Tykųjį klonį ir Ripą van Vinklį, Claudios Vurnake’s Kalėdų vakaro novelės, Johanno R. Wysso Šveicarų Robinzonų šeima), tačiau dauguma buvo jau seniai pažįstami iš autentiškų leidimų. Seriją sudarys 48 knygos, iš kurių 41 jau išleista: Čarlso Dikenso – 5 knygos, Žiulio Verno – 3, Marko Tveno – 2, Džeko Londono – 2, Aleksandro Diuma – 2, Hovardo Pailo – 2, Herberto Velso – 2, Danielio Defo, Frensės Bernet, Bremo Stokerio ir kitų kūriniai. Serija sulaukė didžiulio susidomėjimo, daugelis knygų išleistos pakartotinai, tačiau suaugusiųjų visuomenė ją vertina prieštaringai. Stengdamasis atremti neigiamus vertinimus, J. Nekrošius sako, kad šie „leidiniai pritaikyti dabartiniam gyvenimo tempui. Iš pirmo žvilgsnio tai „perrašyta“ klasika, kuri pajėgi konkuruoti su televizija, radiju, kitomis masinės informacijos priemonėmis. Kaip parodė tyrimai, tokios knygos pritraukia ir tą jaunimo dalį, kuri iš viso neskaito knygų“⁹.

Galimi apibendrinimai

Statistikos analizė rodo, jog per aptariamąjį dešimtmetį vaikams išleista 1228 paveikslėlių, 1132 grožinės, 403 pažintinės knygos ir 15 komiksų. Grožinę literatūrą skirstant pagal žanrus, knygos pasidalytų taip: prozos leidinių – 860, poezijos – 262, pjesių – 10 (žr. 4 pav.). Nors, kaip minėta anksčiau, verstinių knygų išleista daugiau, poezijos ir pjesių vertimai tesudaro 1,8 proc.

Krinta į akis paveikslėlių knygų gausa ir tai, matyt, lemia paklausa: jauni tėvai stropiai stengiasi aprūpinti savo mažąsias atžalas lektūra, o vėliau tas entuziazmas pastebimai blėsta. Deja, literatūros specialistų, dailėtyrininkų nuomone, tikrai vertingų, meniškai brandžių klasikinių paveikslėlių knygų lietuvių kalba yra nedaug, nes jų leidyba labai brangi. Nemažai ankstyvajam skaitymui (klausymui) skirtų knygelių galima vadinti tiesiog kiču.

Palyginti su ankstesniais dešimtmečiais, pastebimai pagausėjo brandžios grožinės literatūros, skirtos paaugliams. Daugiausia pagyrimų nusipelno minėtosios „10+“ ir „H. K. Anderseno premijos laureatų“ serijos, tačiau, aišku, išėjo ir vertingų pavienių šiam amžiui skirtų knygų.

Dar vienas svarbus naujosios leidybos bruožas – pažintinių knygų gausa, įvairovė ir aukštas poligrafijos lygis. Stokodami vietos, šios krypties knygų panoramą pristatysime pasitelkę vaizdinę išklotinę (žr. 5 pav.).

Dėl vietos stokos straipsnyje plačiau panagrinėta, pakomentuota tik kelių leidyklų produkcija, skirta vaikams ir paaugliams. Literatūrinė ir meninė knygų vertė, jų iliustracijų kokybė yra kitų, specialių, straipsnių ir recenzijų objektas.

Galbūt čia pateikti duomenys nevisiškai sutaps su leidyklų registruojama statistika. Renkant 1991–2000 m. išleistų vaikų knygų informaciją, remtasi valstybinės bibliografijos rodyklėmis, statistiniais biuleteniais, pačiomis vaikų knygomis. Išsamiai suregistruoti visus Lietuvoje pasirodančius leidinius, deja, negali net tą funkciją vykdančios tarnybos. Ne visada galima remtis spaudos statistikos duomenimis, nes ne visus išleistus spaudinius statistika užfiksuoja. Dalis leidėjų nesilaiko Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 22 d. nutarimo „Dėl spaudinių ir kitų dokumentų privalomųjų egzempliorių siuntimo tvarkos“, kuriuo nutarta „įpareigoti viešosios informacijos rengėjus per 2 dienas po neslaptų spaudinių ir kitų dokumentų <…> tiražo išleidimo <…> nemokamai išsiųsti privalomuosius egzempliorius“¹⁰ (toliau šiame nutarime nurodoma, kiek ir į kurias bibliotekas būtina siųsti privalomųjų egzempliorių). Deja, ne visi leidėjai suvokia, kaip svarbu šio nutarimo laikytis. Ypač daug netenkama, kai privalomojo egzemplioriaus negauna Lietuvos nacionalinė M. Mažvydo biblioteka. Šioje bibliotekoje privalomojo egzemplioriaus pagrindu formuojama valstybinės bibliografijos duomenų bazė, sudaroma rodyklė Bibliografijos žinios ir leidinys Lietuvos spaudos statistika. Paskui šie leidiniai patenka į Nacionalinės spaudos archyvą. Taip garantuojamas amžinas knygos saugojimas ir informacijos pateikimas ateinančioms kartoms. Pagal gautą privalomąjį egzempliorių sudaroma Ekspresinformacija apie naujus spaudinius, išėjusius Lietuvoje, kuri padeda orientuotis naujų knygų sraute, o daugeliui bibliotekų ir kitų institucijų tai yra vienintelis informacijos šaltinis, kuriuo remiantis užsakomi leidiniai ir taip formuojami literatūros fondai.

Kitas svarbus dokumentas, kurio reikalavimų ne visada paiso leidėjai, – Lietuvos Respublikos standartas, reglamentuojantis leidybinį knygų įforminimą, nustatantis leidybinius spaudinių duomenis, jų eilę ir pateikimo formą. Jei knygose nėra svarbiausių leidybinių duomenų, bibliografai, knygotyrininkai, literatūros tyrėjai susiduria su daugybe nepatogumų. Ypač pasidarė įprasta nenurodyti knygos tiražo. Verstinėse knygose dažniausiai nepateikiama duomenų, iš kokios kalbos ir leidinio versta. Pastaruoju metu pasitaikė net tokių faktų, kai knygose nėra leidimo datos! Vaikų bibliotekininkams, bibliografams tam tikrų sunkumų kelia ir tai, jog leidėjai nebenurodo knygos adresato amžiaus.

Iš esmės aukštos Lietuvos knygų leidybos kultūros neturėtų menkinti nei korektūros klaidos, nei leidybos standartų nepaisymas.

_______________________________

¹ Duomenys apie bendrąją spaudinių leidybą ir leidyklas imti iš kasmečių Lietuvos spaudos statistikos biuletenių.

² Čia ir kitur duomenys apie 1945–1990 m. vaikų knygų leidybą paimti iš leidinio Mozūraitė, Vita. Vaikų knygos leidyba Lietuvoje 1940–1990 m.: socialinių mokslų daktaro disertacija: [mašinraštis]. – Vilnius, 1993. – 177 p.

³ Malinauskienė, V. Šventės mansardose // Tarp knygų. 2000, nr. 7, p. 30.

⁴ Linkevičius, Jonas. Atskrend „Sakalėlis“ // Knygnešys. 1991, nr. 11, p. 2.

⁵ „Egmont Lietuva“ knygos – nauji vadovėlių konkurentai // Knygnešys. 1998, nr. 10–12, p. 2–3.

⁶ Ten pat.

⁷ Norkus, Arminas. Vien todėl norėčiau būti vaikas, kad galėčiau knygas skaityti // Lietuvos aidas. 1997, saus. 24, p. 13.

⁸ Kundrotas, Robertas. Juozas Nekrošius leidžia amerikiečių adaptuotą Europos klasiką // Lietuvos aidas. 1997, birž. 27, p. 12.

⁹ Nekrošius, Juozas. Eksministras rašo eiles, leidžia amerikoniškas knygas ir mąsto apie Lietuvos kultūrą // Šiaulių kraštas. 1997, rugs. 25, p. 20.

¹⁰ Lietuvos leidėjai: katalogas. – Vilnius: LNB BKC, 1998. – P.

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 4 (20)