Viplala ne tik grįžo. Jis liko

 

Visada žinojau, kad moteriškes, pardavinėjančias daržoves, geriau aplenkti, – to išmokė Ernstas Teodoras Amadėjus Hoffmannas. Iš Dahlo pramokau, kaip atskirti raganą: ja gali būti mokytoja, kuri balsiai skaito knygą, mokančią, kaip atskirti raganas. O bibliotekininkės? Ar apie jas yra kas parašęs? Ir ką? Ne kažin ką… Tačiau tikrai turime rašytoją bibliotekininkę, ne tik jautusią, bet ir žinojusią, ko vaikams stinga. Tai Annie M. G. Schmidt, Olandijos (kam mieliau – Nyderlandų) rašytoja, per ilgus metus bibliotekoje ne tik prisiskaičiusi gerų knygų, ne tik prisiklausiusi vaikų džiaugsmo protestų, bet ir rašiusi pati.

Lig šiol Lietuvoje skaitėme tik Annie M. G. Schmidt knygą Viplala – išmintingą ir smagų pasakojimą apie tai, kaip žmonių gyvenimą gali pakeisti iš pažiūros menki, maži, veik neįžiūrimi dalykai. Viplala – tai toks nykštukėlis, netikėtai atsirandantis Blomų namuose, kuriuose gyvena tėtis, dukra Nela Dela ir sūnus Johanesas. Mamos nėra… Netikėtas atvykėlis užpildo tuštumą, jo begalinis naivumas ir klaidų virtinė skatina… rūpintis ir mylėti.

„Lietaus“ leidykla išleido ir Viplalos tęsinį – Viplala grįžta*, o tas jo sugrįžimas vieną mano teoriją patvirtino, kitą – sugriovė. Tiek pirmąją knygą skaitydama, tiek ir antrąją, džiaugiausi smagiu Antano Gailiaus vertimu iš nyderlandų kalbos. Labiausiai – tikru atradimu, terminu (jei tik galima taip sakyti) užkukurinti. Viplala neburia, nekeri, nekuria stebuklų. Jis kukurina. Dažniausiai nesėkmingai. Jis iš tų, apie kuriuos mano amžinatilsį močiutė būtų sakiusi: gerais norais pragaras grįstas. Ir tikrai: pridirba Viplala tiek, kad šeimos gyvenimas virsta nemenku pragarėliu. Apie jį – kiek vėliau.

Dabar – apie antrąją teoriją, žlugusią. Žlugo, o taip malonu. Ne kartą esu pasisakiusi prieš knygų tęsinius, prieš herojų prikėlimus veik iš mirties, atgaivinimus etc. Dažniausiai tęsiniai, komercinę naudą duodami, išbarsto meninę įtaigą. Šįkart turiu pripažinti: Viplalos sugrįžimas – ne menkesnis už jo pasirodymą pirmojoje knygoje. Tęsinys gal kiek paprastesnis, aiškesnis, bet lygiai toks pat smagus.

„Neramumai Bizantijos imperijoje“ ar „Kaninefatų psichologija“ – štai tokias knygas rašo ponas Blomas. Tikros tarnybos niekada neturėjo… Tai ar keista, kad jo namuose teliko lygiai septyniasdešimt keturi centai? Tačiau tai ne tas skurdas, kai visko trūksta. Tai tik toks neturtas, kai pakanka to, kas yra ir kiek yra… Bent jau sūnus Johanesas nušvitusiu veidu gali fantazuoti, kaip plėš banką arba, dar geriau, kaip klajos visa šeima elgetaudami nuo durų prie durų, kaip trauks jie iš vieno miesto į kitą apsirengę purvinais skudurais ir bus iš visur vejami, kol kur nors ras drobinį maišą, pilną aukso pinigų. Tėčio sėkmė (bet ar sėkmė?) svajones nutraukia: jis įsidarbina sriubų fabrike. Viplala atsiranda laiku – kai kyla pavojus gyventi stabiliai, normaliai, įprastai ir nuobodžiai, taip, kaip gyvena dauguma šeimų, neramų išradingumą iškeitusios į sočią rutiną. Nelyg didysis reformatorius trečiasis brolis Jonas, Viplala keičia pasaulį – ramybės nelauk. Lauk netikėtumų. Svarbiausias iš jų tas, kad pono Blomo direktorius užkukurinamas sėkmingai. Bent jau Viplalos požiūriu – labai sėkmingai. Jis virsta tuo, ko nykštukas ir geidė, – šunimi…

Jei kas vaikų literatūroje ieško didaktikos (o kaip neieškosi…), ją, neprikišamą, subtilią, Viplaloje ras: direktorius šunimi liks iki pat knygos pabaigos, ir iki pat atkukurinimo ponas Blomas ir Blomiukai kreipsis į jį pagarbiai: ne Kudliumi ar Ciuciumi vadins, tik ponu Petersu. Maža to, atgavęs žmogaus pavidalą, direktorius už gražų elgesį su ašaromis akyse dėkos. Taigi moralas toks: jei žmogus netikėtai atsidūrė kad ir šuns vietoje, jo orumo įžeisti nevalia.

Aukų rinkėja virsta strazdu. Tai, kaip ją, jau moteriške atvirtusią, gaisrininkai bando iškelti iš medžio, kaip ji apgailestauja dėl nutraukto perėjimo ir kiaušinėlių, kurie atšals, tikrai kelia nuoširdų juoką. Tačiau ir vėl primenama pareiga: Nela Dela ir Viplala pasirūpina, kad tie buvusios paukštės kiaušinėliai būtų išperėti. Tiek netvarkos, tiek chaoso – bet viskas grįžta į savo vietas. O ar ne iš chaoso atsirado visa, kame mes gyvename?

Jei reikėtų apibūdinti šią knygą vienu žodžiu, bene labiausiai tiktų šis – jauki.

Jaukus Viplalos namelis Blomų name, iš lego kaladėlių statytas. Jaukios nykštuko maudynės ar vaikštinėjimas po pusryčių stalą. Bene jaukiausias – kreipimasis į Blomą „tėveli“. Viplala įsivaikina pats. Ir šįkart lieka dvigubuose namuose – iš savojo namelio stebi šeimos gyvenimą.

O Annie M. G. Schmidt nebėra. Hanso Kristijano premijos laureatė mirė 1995 m. Gražiai ją titulavo tautiečiai – Nyderlandų vaikų literatūros karaliene. Tai šit kokios jos, tos kukurinančios bibliotekininkės, – niekada nežinai, ko sulauksi…

______________________________

* Annie M. G. Schmidt. Viplala grįžta / iš nyderlandų kalbos vertė Antanas Gailius; iliustr. Jenny Dalenoord. – Vilnius: Lietus, 2001. – 187 p.: iliustr. – (H. K. Anderseno premijos laureatai).

 Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 4 (20)

 

Įžanginis

GAILA MEDŽIŲ

Straipsniai

VAIKŲ KNYGŲ LEIDYBA LIETUVOJE 1991–2000 M.

Sukaktys

ŽMOGUS, NEMOKĖJĘS NUPIEŠTI PELIUKO MIKIO (Volto Disnėjaus 100-mečiui)

Mano vaikystės skaitymai

ASILĖLIS „MAŠIOTO KNYGYNĖLYJE“ SU VARPELIU

Paskaitykim, mama, tėti!

EILĖRAŠČIAI
STEBUKLINGOJI AŠAKA

Supažindiname

KARNEGIO MEDALIS (CARNEGIE MEDAL)

Atidžiu žvilgsniu

Balsai iš Latvijos (ir mūsų) praeities
„Tu nesi tavo tėvas“

Užklasinis skaitymas

SKAITYMO MEILĖS PAGRINDAI

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

SUMMARY

Mūsų partneriai ir rėmėjai