GAILA MEDŽIŲ

Ką tik ati­da­ry­ta mo­der­ni bib­lio­te­ka Vis­bio mies­te, Got­lan­do sa­lo­je, pra­si­de­da nuo knygų dėžės 2–3 metų vai­kams. Į ma­no ta­riamą nuo­stabą, kodėl jo­je nėra cyp­sinčių, bliau­nančių, lo­jančių kny­ge­lių, bib­lio­te­ki­ninkė Kris­ti­na iškart at­sakė: tai blo­gos kny­gos, var­gu ar išvis kny­gos…

Ko­kia kny­ga vai­kams ar pa­aug­liams ge­ra, o ko­kia blo­ga – ne­leng­vas, vie­nas iš amžinųjų vaikų li­te­ratūros spe­cia­listų, bib­lio­te­ki­ninkų klau­simų. Nuo­lat su­si­du­ria­me su pro­ble­ma, kai mūsų, su­au­gu­siųjų, ge­ro­mis, me­niško­mis lai­ko­mas kny­gas pa­tys vai­kai skai­to ne­no­riai, o tos, ku­rios tarp vaikų ar pa­aug­lių po­pu­lia­rios, mums dažnai at­ro­do blo­gos, men­ka­vertės. Kad ir ko­kie sub­jek­tyvūs būtų vaikų kny­gos ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai, vis dėlto kar­tais vi­sai aki­vaiz­du, jog kny­ga blo­ga, ne­sko­nin­ga, ba­na­li.

Ne­si­im­da­mas at­sa­ky­ti į amžinuo­sius klau­si­mus, ne­siek­da­mas apibrėžti blo­gos kny­gos įvaizdžio, ban­dau svars­ty­ti: kodėl mes prieš tas pras­tas kny­gas maištau­ja­me, ką jos iš esmės da­ro blo­ga? Ne vieną po­kalbį su bib­lio­te­ki­nin­kais esu pradėjęs ar baigęs la­bai to­le­ran­tišku tei­gi­niu: te­gul tik skai­to – kad ir adap­tuotą, kad ir ba­na­lią knygą. Šiaip ar taip, kol skai­to, vai­kas, pa­aug­lys ne­da­ro nie­ko žalin­ga: tuo me­tu ne­si­kei­kia, ne­si­muša, nerūko, ne­var­to­ja nar­ko­tikų ir taip to­liau. Ir vis dėlto to­ji to­le­ran­ci­ja – te­gul tik skai­to – turbūt nėra vi­sai sąžinin­ga ir nuošir­di. Tai­gi kuo, kaip ken­kia blo­ga vaikų li­te­ratūra?

Pir­miau­sia ji va­gia skai­ty­to­jo laiką, kurį bu­vo ga­li­ma skir­ti mintį ir jaus­mus ska­ti­nančiai, tur­ti­nančiai li­te­ratūrai. Blo­gos kny­gos pa­pras­tai būna rėksmin­gesnės, ag­re­sy­vesnės, jos greičiau pa­trau­kia pirkėjo dėmesį ir išvi­lio­ja iš jo tuos kišen­pi­ni­gius, ku­rie galėjo būti skir­ti kla­si­ki­nei, me­niškai li­te­ratūrai. O už viską svar­biau, kad pras­tos kny­gos for­muo­ja blogą skonį, kurį vėliau ko­re­guo­ti bus la­bai sun­ku. „Pir­ma­sis su­si­ti­ki­mas su kny­ga – dažniau­siai su jos iliust­ra­ci­ja – la­bai svar­bus, lem­tin­gas“, – kalbėjo man minėto­ji švedų bib­lio­te­ki­ninkė Kris­ti­na. Tai by­lo­ja ne vie­no gar­saus žmo­gaus, me­ni­nin­ko pri­si­mi­ni­mai. Kny­ga, ku­rios iliust­ra­ci­jos vie­nap­lanės, teks­tas lėkštas, be­maž neišsi­lai­ko at­min­ty­je, nes ne­da­ro pa­slap­ties įspūdžio. „Ne­tie­sa, kad vai­kai ne­jaučia, kas yra tas va­di­na­ma­sis žodžio me­nas, kad ne­su­ge­ba skir­ti ta­len­tin­go ir ba­na­laus teks­to“, – ke­letą sy­kių yra sakęs ma­no ko­le­ga Re­gi­man­tas. O vie­na to­kia jau­no­ji skai­ty­to­ja Bartė reikšmin­gai api­ben­dri­no sa­vo pir­minį įspūdį: to­je kny­go­je yra to­kių gražių žodžių!..

Ki­taip sa­kant, dau­gu­ma vaikų tu­ri li­te­ratūrinę klausą, ku­rią pri­va­lu ug­dy­ti, kaip kad mu­zi­kos mo­ky­to­jas ug­do mu­zi­kinę klausą. O blo­ga li­te­ratūra tą klausą ga­di­na – kaip iškleręs pia­ni­nas. (Ne­si­ginčysiu: kai ku­rie vai­kai tos klau­sos ne­tu­ri, ir jos be­veik neįma­no­ma išug­dy­ti. Bet to­kių ne­daug.)

Ir pa­ga­liau, svars­ty­da­mas apie blogų knygų blo­gu­mus, šyp­so­da­ma­sis da­rau išvadą: gai­la medžių, ku­riuos iškir­to toms kny­goms spaus­din­ti… Ypač dažnai tas „gai­la medžių“ išsprūsta at­sidūrus kny­gy­ne, prie mažiau­sie­siems skirtų knygų sto­vo, prie saldžiai iliust­ruotų, nežinia ke­lintą kartą adap­tuotų, per­pa­sa­kotų, kažka­da bu­vu­sių gar­sių is­to­rijų, pa­sakų. Juk nuo šių kny­ge­lių kny­ge­liūkščių dažniau­siai ir pra­si­de­da pir­mie­ji san­ty­kiai su kny­ga, su li­te­ratūra. Štai dėl ko „Ru­bi­nai­ty­je“ mes vis sku­ba­me pri­sta­ty­ti, pa­ko­men­tuo­ti kiek­vieną svar­besnę, tik­rai me­nišką pa­veikslėlių knygą. Jų Lie­tu­vo­je dar la­bai ne­daug, bet jos to­kios svar­bios.

Išta­riau brangų „Ru­bi­naičio“ vardą ir išsi­gan­dau: o ar ne­gai­la tų medžių, ku­riuos iškir­to, kad išspaus­din­tu­me štai jau net dvi­dešimt jo nu­me­rių?! Kas at­sa­kys?..

Kęstu­tis Ur­ba

Žurnalas „Rubinaitis“, 2001 Nr. 4 (20)