Gėlių dvaro šviesa ir šešėliai

Spėju, kad Kristinos Gudonytės romanas vaikams^*, kurie jau šį tą išmano apie gyvenimą (tokia knygos paantraštė), sulauks skaitytojų dėmesio, knygynuose ir bibliotekose neužsigulės. Trūko nedaug, labai nedaug, kad romaną jau dabar graibstyte graibstytų.

Šią vasarą Lietuvos televizija kartojo pagarsėjusius režisierės K. Gudonytės filmus „Dvynukės“ bei „Dvynukai ir dvynukės“. Jei visuomeninė televizija prieš filmą ar po jo bent keliais žodžiais būtų knygą pareklamavusi (lengvatos sąlygomis), jei autorė ir „Lietaus“ leidykla nebūtų pasidrovėję ketvirtajame viršelyje apie knygos sąsajas su filmais bent užsiminti, jei tas „Lietus“ su smagiais griausmais ir spalvingais žaibais savo debiutuojančią autorę ir jos gėlyną į pasaulį būtų palydėjęs, tai…? Tai būtų buvęs pirmasis toks Lietuvoje, o pasaulyje dažnas, įprastas atvejis, kai filmas dirba knygos labui, o knyga – filmo.

Gal toks triukas kam nors atrodo pigus… Ir aš dar atskiriu reklamą nuo meno, komerciją nuo kūrybos. Bet vis dėlto… Kai apie šlamštą kasdien šūkaujama taip garsiai, taip įkyriai, ne nuodėmė būtų ir apie geresnį daiktą bent jau garsiau pakalbėti.

Bet… Mano pareiga šį kartą – ne leidyklą rinkodaros mokyti, o į tekstą atidžiau žvilgtelėti.

Žaidimų metas

Gėlių dvare daug šviesos, gyvenimas ten giedras, vasara amžina. Prasidėjęs ilgais, kiek klampokais, sudėtingais sakiniais ir užtęsta įžanga, vėliau tekstas įsibėgėja. Pasakojimas gyvas, lengvas, besimainantis ir besikeičiantis, kiekviename puslapyje vis kas nors nutinka, skaitytojui truputį graudu, o dar labiau – juokinga, švelniai sentimentalu (koks dvaras be sentimentų…). Drama, atsargiai apiplaukdama tragikos rifus, čia pat išsirutulioja į komediją. Ir tokia geranoriška pabaiga-nepabaiga, tartum ir žadanti tęsinį… Galima justi, kad knygą rašė teatrą ir kiną pažįstantis žmogus: dialogų daug, jie natūralūs, įtikinami, gražiai subalansuoti su pačios pasakotojos tartum užkadriniu, laiku įterpiamu tekstu.

 Gėlių dvaro vaikai žaidžia. Jie nepriklauso jokiam konkrečiam laikui, neatspėsi, kurie metai, kas valstybėje dedasi. Na ir kas? Tebūnie tai žaidimų, fantazijų, svajonių metas, – vaikų literatūros pasaulis leidžia jame gyventi. K. Gudonytės personažai nežiūri televizoriaus, nesėdi prie kompiuterio, beje, ir apie mokyklą žinių nėra. Tokias rašytoja pasirinko savo dvarui taisykles, – kodėl gi joms nepaklusti?

Kartą „Rubinaityje“ esu rašiusi, koks vienišas mūsų vaikų literatūroje atrodo Vytautas Račickas – be konkurentų. Dabar jau kitaip… Kyla noras lyginti du žaismingus autorius – Gudonytę ir Račicką. Debiutantė subtilesnė, romantiškesnė, sąmoningai vengianti to, kas intelektualiam žmogui dabartyje nepatinka, nuo ko ir vaiką norisi apsaugoti. Veteranas labiau linkęs į aktualijas, realizmą, buitį, į tokį gyvenimą, koks matyti dabar čia, Lietuvoje, per dienraščių ir televizijos laidų prizmę. (Jei Kultūros ministerija ir kitais metais vaikų knygas dotuos, galbūt kalbėsime jau ne apie duetą, o apie proveržį Lietuvos vaikų prozoje: smagu, o kartu ir neramu skelbti, kad iš stalčių jau veržiasi į gyvenimą patrauklūs vaikams lig šiol nerašiusiųjų rankraščiai.)

Man įdomiausi Gėlių dvaro personažai – ne vaikai. Abi močiutės – triušių augintoja ir primadona. Žinoma, ir tarnaitė Rozalija, ir jos išrinktasis – atsiskyrėlis dvynukių dėdė. Bene nuobodžiausi – seserų Linos ir Ievos draugai Tomas ir Zigmas, taip pat dvynukai. Jie tartum tik asistuoja, tik klusniai veikia, kaip dera statistams, taip ir negaudami progos pasireikšti, atsiskleisti. Smagiais varikliukais tampa mažiausieji – skundikas Liudvikėlis ir svajoklė Elzė, atsirandantys tada, kai veiksmas, regis, jau užstrigs, išnyrantys ten, kur, sakytum, jau tuoj bus nuobodoka. Dvarininkaičių turtas ir ateinančių į svečius berniukų dvynių bei jų sesės skurdas nekonfliktuoja – vaikai dalijasi tuo, ką turi. Gėlių dvarą valdo gėris. Net ir suaugusiųjų ydos labai menkos. Na, išvažiuoja tėvai į tolimas keliones, na, kariauja tarpusavyje močiutės, nusižengdamos net ir etikai, bet… Pasaulis sotus ir saugus. Net ir vaikų ryžtas pabėgti iš namų prie jūros nepaliekamas be globos: stoties perone išnyra ištikimoji Rozalija, pasirengusi lydėti pabėgėlius net į pasaulio kraštą. Nutolę nuo namų tėvai sukelia sesių dvynukių nuoskaudą, bet ne ilgesį. Pamiršta, niekam nereikalinga iš knygos puslapių išnyksta ligota brolių dvynukų mama – ji verta tik kelių sakinių.

Nuvylė iliustracijos. Juo labiau kad viršelis toks patrauklus: jaukus koloritas, slaptingas dvaras – beveik pilis, skaitytojo fantazijai palikta kiek niūroka, bet ir viliojanti kalvos erdvė. O piešiniai? Jie labiau primena eskizus, skubotus bandymus, tik paraišką: gal taip, gal kitaip. Knyga nuotaikinga, tik herojų portretuose nuotaikos nėra.

O kur reveransas?

Negaliu nutylėti apie šešėlį, Gėlių dvarą man temdantį. Jokia paslaptis, kad K. Gudonytės filmų serija prasidėjo nuo Ericho Kestnerio Dvynukių. Knyga Gėlių dvaras – savarankiškas kūrinys, tačiau E. Kestnerio jame tiek daug, kad norom nenorom dar kartą atsiverti titulinį puslapį ir ieškai to, kas teksto nesumenkintų, o tik primintų romano ištakas. Pasigedau užuominos arba tiesiog grakščios dedikacijos ir filmų, ir knygos apie dvynukes įkvėpėjui, neakivaizdiniam rašytojos ir režisierės mokytojui E. Kestneriui. Klasiko Luiza ir Lota K. Gudonytei tapo Ieva ir Lina, jųdviejų tėvas, kaip ir Ievos su Lota, – kompozitorius ir dirigentas Liudvikas, įspūdinga scena teatre tolokai nukeliavo nuo pirmųjų Dvynukių, bet… šiaip ar taip, tai – nejauki scena teatro ložėje, verčianti personažus drovėtis. Juokinga ji tik skaitytojui, beje, kartu gaunančiam pamoką, kaip spektaklio metu elgtis dera, o ko daryti nereikėtų.

Sunku įsivaizduoti rašantį, bet neskaitantį žmogų. Įtakos neišvengiame. Nė vienas. Vytautas V. Landsbergis neneigia, kad jo Rudnosiukas atkeliavo iš Vytės Nemunėlio. O ką jau kalbėti apie Pinokį, virtusį Buratinu, tūkstančius kartų persakytas, perpasakotas Anderseno pasakas. Toks tas pasaulis… Vis dėlto K. Gudonytės reveransas derėtų prie Gėlių dvaro nuotaikų.

Kristinos Gudonytės gebėjimas susitelkti, nebaigtą filmo seriją paversti knyga imponuoja kiekvienam, kuris žino, kokia slegiančia našta autoriui tampa ne dėl jo kaltės nebaigti darbai. Tikiu, kad po šio debiuto bus ir daugiau knygų. Savarankiškų.

Tu gali, Kristina.

______________________________________

^* Gudonytė, Kristina. Gėlių dvaras / iliustr. Zita Gustienė. – Vilnius: Lietus, 2002. – 126 p.: iliustr.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 3 (23)