V. ŽILINSKAITĖS APSAKYMO „VISO PASAULIO TETOS“ KOMIZMAS

 

R. Stasiūnaitės iliustracija
R. Stasiūnaitės iliustracija

 Vytautė Žilinskaitė suaugusiųjų literatūroje garsi kaip daugybės kandžių humoreskų rašytoja, satyrikė. Vaikų literatūroje žinomi jos apsakymai, literatūrinės pasakos, eilėraščiai ir kelios pjesės. Nemaža dalis šių rašytojos kūrinių irgi yra komiški. Tačiau jos linksmoji proza toli gražu nėra skirta vien pramogai. Ir rimtos nuotaikos, ir linksmesniuose kūriniuose ji kelia svarbias problemas. Rašytoja įsitikinusi, kad „kuo daugiau vaikas skaito knygų, tuo jo širdis jautresnė ir geresnė“1. Todėl moralinė problematika jai ypač svarbi: „Aktualius moralinius klausimus būtina kelti ir vaikų literatūroje. /…/ Aiškinti, kad gėrio ir blogio susidūrimas vyksta ne tik aplink tave (tokį susidūrimą ir vaizduoja pasakos), bet ir tavyje, ir čia šviesioji pusė gali pralaimėti tamsiajai“2. „Vaikystės žemė Žilinskaitės prozoje nėra vienaplanė – tik šviesi, nerūpestinga. Vaikas gyvena sudėtingame, kartais net žiauriame pasaulyje, susiduria su įvairiais gyvenimo reiškiniais, pats mąsto ir vertina, liūdi ir kenčia“, – pripažįsta kritika3. Tačiau kūryboje daug vietos paliekama ir optimizmui: „Rašydama trokštu, kad skaitytojas būtinai prasijuoktų, o jeigu kur nuliūstų, vis tiek tikėtų, jog blogis anksčiau ar vėliau pralaimės, tik nereikia to pralaimėjimo laukti sudėjus rankas“4. Džiaugsmui V. Žilinskaitė teikia ypatingą reikšmę: „– Juoko mums reikia kaip duonos ir vandens. O šeima, kurioje jis retas svečias, – prasta šeima. Tai, sakytume, pilkas niūrus kambarys su vieninteliu langu į šiaurę. Vaikai čia augdami gali gauti dvasios rachitą“5.

Tad komiškoji šios rašytojos kūryba vaikams yra savitas, daugiaprasmis linksmos nuotaikos ir rimtų temų derinys. Tačiau V. Žilinskaitės pasakų ir apsakymų komizmas skirtingas. Apskritai komiškų apsakymų yra daugiau (apie du visų jos trumpojo žanro tekstų vaikams trečdalius) nei komiškų pasakų (tik apie trečdalį). Taip tikriausiai yra todėl, kad komizmo kiekis ir pobūdis priklauso nuo kūrinio žanro ir problematikos.

V. Žilinskaitės pasakų problematika dažniausiai moralinė, daug universalesnė, filosofiškesnė, jose mažai kasdienių reiškinių arba jie perkurti, transformuoti, virtę alegorijomis, metaforomis, o apsakymuose – visai kitaip: juose gausu dialogų, kasdienio gyvenimo realijų, į daug ką žiūrima vaiko akimis. Todėl čia dažniau sprendžiami pasaulio dėsnių, aplinkos pažinimo klausimai.

Kūrinių problematika lemia komizmo objektą, kuris pasakose ir apsakymuose taip pat skiriasi: pasakų komiškosios kritikos objektas dažniausiai apibendrintas (paprastai išjuokiami universalūs, įvairaus amžiaus žmonėms būdingi charakterio bruožai ar visuomenės reiškiniai), o apsakymuose lengviau atskirti, kada juokiamasi iš vaiko, o kada – iš suaugusiojo. Beje, dažniau tai būna komiški vaikų bendravimo, įvairių jų bruožų ir poelgių aspektai.

Neretai savo kūriniuose V. Žilinskaitė padidina ir išjuokia kokią nors ydą. Tokie gana didaktiški kūriniai yra apsakymai „Verksnio ežeras“, „Seneliūkštis“, pasakos „Melagių pilis“, „Bukagalviai karaliai“, „Koncertas pokštas“, „Įdomiau nebūna“ ir kt.

Komiškoji V. Žilinskaitės technika labai įvairi. Ypač daug kalbinio žaismo ir juokingų situacijų. Vyraujančios komizmo rūšys – satyra ir humoras, tačiau pasitaiko ryškių ironijos pavyzdžių, nemažai pokštų ir sąmojo, šiek tiek nonsenso ir grotesko elementų.

Rašytojos kūriniuose vaikams nemažai satyros. Šia komizmo rūšimi paprastai išjuokiamos kokios nors ydos, siekiama pamokyti, paauklėti. Dažnai taikiniu tampa socialinės aktualijos, kasdienybės reiškiniai, neigiami charakterio bruožai. Principinis vaikų literatūroje klausimas – kas yra satyrinės kritikos objektas: suaugęs žmogus ar vaikas?

V. Žilinskaitė tiki tiesioginiu literatūros poveikiu skaitytojui: „Manau, grožinė literatūra – ir vaikams, ir suaugusiems – turi taurinti skaitytoją, žadinti gėrio ir teisingumo ilgesį“6. Taigi dažnai jos satyros objektas – vaikų ydos: polinkis skųsti, irzlumas, išlepimas, nemandagumas, vyresniųjų negerbimas, pasipūtimas… Tačiau Dž. Maskuliūnienė teigia, kad „Žilinskaitei gerai pavyksta apiplaukti plikos didaktikos uolas. Dvasinės vertybės, filosofinės atvertys, kurių apstu kalbamuose tekstuose, talentingi meniniai vaizdai savaime auklėja skaitytoją – ir pradinuką, ir paauglį, įdomūs ir suaugėliui“7.

Tad rašytojos satyra būna nukreipta ir į suaugusiuosius, pavyzdžiui, į šiuolaikišką senelę, kuri nemoka sekti pasakų („Senelė Barbė Barbora“), arba į perdėtai rūpestingą, įkyrų suaugusiųjų bendravimą su vaikais („Viso pasaulio tetos“). V. Žilinskaitės satyra dažniausiai švelni, susipynusi su humoru, neįkyri, kartais ji – tik impulsas, nedidelė meninės visumos dalis, sumišusi su kitomis komizmo rūšimis.

Humoras – vyraujanti šiuose apsakymuose komizmo rūšis. Vaikams ji turbūt priimtiniausia ir suprantamiausia dėl švelnaus, atlaidaus, tolerantiško, supratingo požiūrio į juoką keliantį objektą, nes, kaip rašo lenkų teoretikas B. Dzemidokas, humoristiniuose kūriniuose pašaipa siejasi su užuojauta, sąmojis – su rimta mintimi, pokštas – su liūdesiu8.

„Viso pasaulio tetos“ – vienas populiariausių tarp jaunesniųjų paauglių V. Žilinskaitės tekstų, patekęs į 7 klasės literatūros vadovėlio komiškosios literatūros skyrių. Tai ne nuotykių literatūra, ne pasaka, o apsakymas, primenantis gyvenimo situaciją. Jame vaizduojami gana tikroviški santykiai, ne tiek žaidžiama žodžių ir posakių prasmėmis, kiek kalba, intonacijomis kuriami ryškūs charakteriai.

Šį apsakymą iš dalies būtų galima pavadinti įvairaus suaugusiųjų elgesio su vaikais parodija. Jam būdingas charakterio komizmas, grįstas šaržu ir hiperbole (t. y. išryškinami, pabrėžiami tam tikri charakterio bruožai, ypatybės). Siužeto situacija paprasta, nors pagrindiniam veikėjui nauja ir ypatinga: Vaidotas kelioms dienoms lieka namie visiškai vienas, ir jį telefonu globoja daugybė tetų. Tai tam tikra savarankiškumo pamoka. Apsakymo siužetas labai nesudėtingas – jį tesudaro keli pokalbiai telefonu.

Apsakymo pradžioje trumpai apibūdinami veikėjų jausmai, reakcijos į naująją situaciją: „Kiek mama susirūpinusi ir įsijaudinusi, tiek Vaidotas ramus ir išdidus: juk dabar jis kone įšventinamas į suaugusiųjų luomą, jam patikimi namai ir leidžiama tvarkytis vienam visas penkias dienas – tai bus pavydo draugams!“9 (p. 94). Šie priešingi jausmai vėliau ir taps daugybės komiškų nesusipratimų priežastimi: įkyriai besirūpinančių tetų skambučiai vis labiau trukdys Vaidotui pasijusti savarankiškam.

Kaip sakyta, apsakyme vyrauja komiški charakteriai, kuriami pasitelkus kalbą. Visos tetos panašios savo įkyrumu ir noru rūpintis vienu namie likusiu berniuku, tačiau daro tai labai skirtingai. Iš kalbos galima pabandyti atkurti, nuspėti kiekvienos tetos paveikslą, charakterį.

Pirmoji teta Aldona nuobodžiai klausinėja Vaidotą, nesupranta juokų ar abejingai į juos reaguoja, yra pernelyg įtari ir, užuot berniuką paguodusi ar palinksminusi, griežtai jį gąsdina ir grasina: „– Ko taip skubi padėti ragelį? – Tetos balsas nepatenkintas. – Gal jau draugų prisivedei pilną butą? /…/ Žiūrėk man, nes kaip mat suorganizuosiu patikrinimą, – rūpinasi teta“ (p. 96). Šios tetos rūpestis panašus į kontrolę.

R. Stasiūnaitės iliustracija
R. Stasiūnaitės iliustracija

Teta Karolina iš pradžių taip pat nuobodžiai klausinėja. Toks kartojimasis pradeda juokinti. Paskui ji ima vaiką pernelyg drąsinti. Kalba ir intonacija rašytoja puikiai kuria šį temperamentingą, beribio ryžto ir optimizmo kupiną charakterį. Čia pilna šauktukų ir karo terminijos: „– Tu vertas medalio, – kunkuliuoja pagyromis teta. – Ženk ir toliau su tokia narsa, nugalėk vienatvę, trenk nokautą baimei. Ir būsi kosmoso užkariautojas!“ (p. 97). Pernelyg didelį tetos užsidegimą pastebi ir Vaidotas, todėl jo demaskuojanti replika „Iki pasimatymo kosmose, teta Karolina“ (p. 98) nuskamba labai šmaikščiai.

Teta Onutė – visiška Karolinos priešingybė: ji šneka lipšniai, jos kalba pilna mažybinių žodelių: „– Ojojoj, vienas, vargdienėlis… bet nenukabink nosytės, – ramina tetutė Onutė. – Juk tu berniukas, o ne mergytė su sijonėliu, tiesa?“ (p. 98). Tai pernelyg rūpestingo charakterio pavyzdys.

Paskui pasipila skambučiai iš užsienio. Tetos iš Rygos kalba pilna patarimų, čia daug neiginių, todėl tie patarimai darosi panašūs į draudimus: „/…/ Sakyk, ką dabar veiki? / – Televizorių žiūriu… / – Gerai, žiūrėk, žiūrėk, tik žinok, kad per daug žiūrėti nesveika, kenkia akims, – perspėja teta iš Rygos. – Mūsų name vienas berniukas žiūrėjo žiūrėjo be saiko, tai dabar nešioja akinius šešių dioptrijų!“ (p. 99). Teta Edita sakosi norinti padrąsinti, o iš tikrųjų nuo pat pirmojo sakinio elgiasi atvirkščiai – baugina vaiką žiauriais dalykais: „Ir dar nepamiršk sriubos, nes čia, Rygoje, vienas berniukas visiškai nevalgė sriubos, tai gavo tokį apendicitą, kad niekas nepadėjo, niekas niekas nepadėjo, ar girdi?“ (p. 99). Šitoks ketinimų ir jų vykdymo būdų neatitikimas taip pat kelia juoką.

Svetimų kalbų žodžiai – labai tinkama ir veiksminga priemonė kalbos komizmui kurti. Ją rašytoja naudoja Vaidoto pokalbyje su teta Palmira iš Niujorko. Kitų kalbų žodžiai ne tik mūsų ausiai neįprasti, – jų reikšmė tekstą praturtina svetimos kultūros realijomis, tokiais dalykais, kurių Lietuvoje nėra (arba bent jau nebuvo tada, kai V. Žilinskaitė rašė šį apsakymą): seifas, marihuana, gangsteriai, komiksai, lenčas. Ne mažiau kultūros ir istorijos realijų ir Olgos Aleksandrovnos, tetos iš Riazanės, kalboje: pyragėliai su kopūstais, pionieriai, komjaunuoliai, kazačiokas, kreipinys „balandėli“… Juokingai, neįprastai skamba ir su rusiška priesaga tariamas berniuko tėvavardis – Vaidotas Kęstutovičius, kuris buvo beveik beprigyjąs Lietuvoje, nors šiuolaikiniam septintokui turbūt tai jau specialiai aiškintinas reliktas.

Tetų paveikslai kuriami karikatūriškai: kalba paryškina jų ydas, hiperbolizuoja charakterio bruožus, tokius kaip rūpestingumas, optimizmas, perdėtas atsargumas.

Juokingiausia, kad visos tetos į Vaidotą žiūri kaip į nesavarankišką ir globotiną, todėl persistengia. Toks suaugusiųjų požiūris į vaiką ir yra šio apsakymo komizmo taikinys. Rašytoja šmaikščiai pasijuokia iš vaikų taip nemėgstamo suaugusiųjų noro auklėti, mokyti ir rūpintis jais, net kai šitai nebūtina. Juk visi vaikai trokšta užaugti ir būti savarankiški. Todėl šio apsakymo herojų Vaidotą erzina jo orią vienatvę trukdantis įkyrus suaugusiųjų rūpestis.

Žaismingai kuriami charakteriai padeda naujai pažvelgti į vaikų ir suaugusiųjų bendravimą, atkreipia dėmesį į jo primityvumą, ribotumą. Kadangi ši problema aktuali ir mažiems, ir dideliems, apsakymas turėtų būti įdomus visokio amžiaus skaitytojui. O moksleiviams jis – puikus komiškosios literatūros pavyzdys, padedantis perprasti, kaip veikėją charakterizuoja jo paties kalba.

____________________________________

1 Žilinskaitė V. Knyga be vaiko negyvens (Kalba, pasakyta gavus geriausios metų knygos premiją) // Rubinaitis. 2001. Nr. 2. P. 2.

2 Žilinskaitė V. Ugdyti moralinį atsparumą // Šiuolaikinės vaikų literatūros problemos. Vilnius, 1979. P. 216.

3 Maskuliūnienė Dž. Tebūnie čia radinių namelis // Rubinaitis. 2000. Nr. 4. P. 24.

4 Su gimimo diena, Vytaute Žilinskaite: [pokalbis su rašytoja humoriste] // Genys. 2000. Nr. 11/12. P. 18–19.

5 Laužikas V. Su humoru ir fantazija – į pasakų šalį // Lietuvos pionierius. 1984 rugsėjo 26 d. P. 4.

6Trokštu, kad vaikai juoktųsi ir džiaugtųsi, tada šviesėja jų mintys ir sapnai“: [pokalbis su vaikų rašytoja, humoriste V. Žilinskaite] – kalbėjosi Rasa Bataitytė // Lietuvos aidas. 2000. Balandžio 22 d. P. 25.

7 Maskuliūnienė Dž. Min. str.. P. 29.

8 Dzemidok B. O komičeskom. Moskva, 1974.

9 Žilinskaitė V. Viso pasaulio tetos // Knygų valandos (skaitiniai). Antroji knyga. Kaunas, 2002. (Tikintis, kad šiuo straipsniu pirmiausia domėsis literatūros mokytojai, citatos pateikiamos iš vadovėlio, toliau nurodant tik puslapį.)

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 3 (23)

 

Įžanginis

KAS APGINS ANDERSENO TEISES?

Straipsniai

ŠIUOLAIKINIS ANTIHEROJUS (B. Reuterio „Busterio pasaulis“)
V. RAČICKO „ŠLEPETĖS“

95-osioms A. Lindgren gimimo metinėms

KODĖL MUMS REIKIA ASTRIDOS?

Mano vaikystės skaitymai

PRIE LANGO Į PASAULĮ

Supažindiname

BEATRIČĖS POTER DRAUGIJA

Atidžiu žvilgsniu

Gėlių dvaro šviesa ir šešėliai
Šokoladas su raugintais agurkais – tikrai paaugliškas derinys
Sveiki atvykę į smurto pasaulį!

Kronika. Informacija. Skelbimai

KRONIKA. INFORMACIJA. SKELBIMAI

Summary

Summary

Mūsų partneriai ir rėmėjai