V. RAČICKO „ŠLEPETĖS“
V. Račicko Šlepetę (1996), kaip žinoma, išprovokavo autoriaus darbas „Genyje“. Apysaka buvo kuriama ir iškart publikuojama žurnale nuo 1993-iųjų 10 iki 1996-ųjų 3 numerio. Žurnalo specifika lėmė kai kuriuos šios apysakos bruožus: kūrinys (kaip ir pats žurnalas) skirtas pradinių klasių skaitytojams (pagrindinis veikėjas Edvardukas – pirmaklasis), kiekvienas skyrius gana glaustas, remiasi baigtine situacija, taigi apysaka išėjo gana noveliška, bet kartu labai rišli. Išleista atskira knyga, Šlepetė buvo pripažinta geriausia metų knyga. Sėkmės paskatintas, autorius parašė jos tęsinius: Kita šlepetės istorija (1998) ir Šlepetė – 3 (2000). Neseniai autorius labai motyvuotai samprotavo apie tęsinių populiarumą vaikų literatūros istorijoje (iš tiesų, juk ir daugumą A. Lindgren apysakų sudaro trys knygos…): vaikai, perskaitę patikusią knygą, nori sužinoti, „kas buvo toliau“, nori pratęsti tai, „kas malonu“, pagaliau „tęsinius, kaip ir serijas, geriau perka“1. Kad ir kaip ten būtų, šiandien iš šiokio tokio laiko atstumo apie visas tris knygas, taikant joms triptiko terminą, jau galima kalbėti kaip apie baigtinį ir reikšmingą dabartinės lietuvių vaikų literatūros reiškinį.
Visų trijų knygų įvykių laikas, aplinka pabrėžtinai šiuolaikiški. Veiksmas vyksta Vilniuje, minimi tikri gatvių, laikraščių, parduotuvių ir restoranų pavadinimai, garsių sportininkų ir politikos veikėjų vardai, gausu kitokių realijų. Literatūros apžvalgininkė vilnietė, rašiusi apie trečiąją knygą, žavisi: „Patraukliausias knygoje man ne kuris nors žmogus, ne nuotykiai. Pats Vilnius. Konkrečios gatvės, namai, pastatai. Kiemai ir medžiai. Turgus. Griuvėsiai. Suoliukai“2. Taigi kritikė netiesiogiai įvardija neginčijamą V. Račicko gebėjimą kurti tikroviškumo pojūtį. Reikia manyti, jį gerai jaučia ir skaitytojai vaikai. Ir ne tik vilniečiai.
V. Račickas, kurdamas Šlepetę ir jos tęsinius, gana pastebimai šliejasi prie paskutiniais XX a. dešimtmečiais daugelio pasaulio šalių vaikų ir paauglių literatūroje suklestėjusios vadinamosios problemų prozos tradicijos. Žvelgiant į pasaulinį kontekstą, ypač tradiciška šiuo aspektu yra Šlepetės tema – šeimos destrukcija, skyrybos, vaiko lemtis šioje ekstremalioje situacijoje. Rašytojas su jam būdingu pasakojimo lengvumu lyg ir prabėgomis, lyg ir nerūpestingai, bet labai aiškiai įvardija apysakoje ginamas vertybes: „Ėch, karšta sriuba, savi namai, mama, tėtis, šiltos šlepetės ant kojų, dar šis tas….“3, labai paprastai suformuluoja kūrinio idėją: reikia, kad tėtis mamą kuo dažniau už rankos paimtų4. Tačiau autorius nebando skaitytojo jaudrinti, problemų nedramatina, o, tarsi siekdamas atpirkti įsisenėjusias lietuvių realistinės vaikų prozos nuodėmes – nuobodulį, pasakojimo monotoniją, tiesmuką moralizavimą, – kuria dinamišką, intriguojančią istoriją. Edvarduko tėtis, išeidamas iš namų, netyčia palieka Šlepetę, dėl kurios ir prasideda įvairūs nuotykiai. Šlepetė Edvardukui – simbolinis ryšys su tėvu. Tačiau ji, pasirodo, dalyvauja šlepečių fabriko loterijoje ir gali atnešti krūvą pinigų, tad šlepetės gviešiasi ir kiti veikėjai, ypač – naujoji tėčio sugyventinė pardavėja Laima. Natūraliai randasi mįslės, intriga, netikėtumai. Siužetą dar labiau intensyvina kiemo sandėliuke aptiktas pabėgėlis iš vaiknamio – Kolumbas, kuris, kaip vėliau paaiškėja, yra senokai su tėvu jūrininku iš Vilniaus išvykęs Laimos sūnus. Kolumbo linija – akivaizdi pagrindinės Šlepetės problemos repriza. Ji sustiprina vaikų literatūroje tradiciškai laimingą pabaigą: Edvarduko tėtis grįžta į savo šeimą, Kolumbas vėl susitinka su savo mama, kurios nuoširdžiai ilgėjosi.
Taigi jau pirmojoje triptiko dalyje V. Račickas pasitelkia populiariosios literatūros elementus – intrigą, netikėtumą, išorinę dinamiką, – natūraliai išplaukiančius iš jo talento prigimties.
Kitoje šlepetės istorijoje skyrybų tema organiškai supinama su šiuolaikine bedarbystės tema. Žlugus vieninteliam vaikų laikraščiui (vėl tikra šiuolaikinė Lietuvos aktualija!), Edvarduko tėtis Sigitas tampa bedarbiu ir su savo bedarbe žmona įsteigia bendrovę – pažinčių („vienišų širdžių“) klubą „Šaltinių gatvė be šaltinių“. Tame klube ima bendradarbiauti tėčio jaunystės draugė Edita, audringos praeities ponia, atrodo, gebanti sužadinti pono Sigito jaunystės „prisiminimus“, o Edvarduko mama Danutė savo įsteigtame pažinčių klube susipažįsta su Svenu Svensonu, su kuriuo pabėga į Švediją.
Rašytojas vėl kuria gana meistrišką, veržlų siužetą, žino, kada leisti skaitytojui atsipalaiduoti, o herojams – „paplepėti“ šiaip sau, apie menkniekius. Tačiau, kaip ir būdinga populiariajai, nuotykinės prigimties literatūrai, V. Račicko triptike mažiau dėmesio skiriama veikėjų paveikslams. Psichologinė veikėjų motyvacija – bene dažniausias šio autoriaus prozai išsakomas priekaištas. „Psichologinio pagrindimo pasigestume ir Laimos bei tėvelio paveiksluose“, – rašė pirmosios triptiko knygos recenzentė5. Ta pati kritikė iš dalies šį trūkumą ir pateisino: vaikai nori šalia savęs matyti tik gerus suaugusiuosius… Kritiškai galėtume žvelgti ir į psichologinius vaikų paveikslų nelygumus. Bemaž visose trijose knygose vaikų paveikslai (o jų gausu) palyginti blankūs, neįsimenantys. Dėsninga, kad autorius, atsainiau kurdamas paveikslus, palieka net logikos klaidų. Štai Edvarduko bendraklasis Justinas (antroje knygoje Edvardukas jau ketvirtokas) pradžioje pristatomas kaip pasipūtęs turtingos firmos prezidento sūnus, o vėliau, apysakos viduryje, jis neva rankioja stotyje tuščius butelius… Lygiai taip pat Šlepetėje – 3 geriausias Edvarduko Aukštuolio draugas Mindaugas Žemuolis pristatomas kaip vidurinio sluoksnio atžala, jo tėvas „vos galą su galu suduria“6, o vėliau Edvardukas jau šaukia, kad Mindaugo tėvas „labai turtingas“7, todėl plėšikai jį ir norį pagrobti. Yra ir daugiau charakterių psichologijos ar pasakojimo pozicijos riktų. Pavyzdžiui, Kitoje šlepetės istorijoje Edvardukas – doras, sąžiningas, paslaugus ketvirtokas – staiga kaip koks senas gašlūnas apibūdina ponią Editą: „Aišku, tokia ne tik vengrą, bet ir čigoną sugundyti gali. Krūtinė kilnojasi kaip dumplės“8. Arba pabaigoje, kai motina, pasijutusi apgauta, grįžta iš Švedijos laukdamasi broliuko, Edvardukas su nepamatuotu suaugėlio ciniškumu svarsto: „Tėti, o kaip jis kalbės – švediškai ar lietuviškai?“9 Priekaištautojams, psichologinį subtilumą sergstintiems kritikams vertėtų įsiklausyti į J. Linkevičiaus kontrargumentus: „Reikalaudami iš apysakos didesnės personažų psichologinės gelmės, neretai užmirštame, kad ji – tik tarpinis kūrinys tarp apsakymo ir romano ir kad jos galimybės, ypač jeigu tai apysaka vaikams, neapsieinanti be nuotykių ar detektyvo vingių, tėra ribotos“10. Iš tikrųjų: kokių jau ten psichologinių gelmių rastume garsiajame Džimo Hokinso (R. L. Stivensono Lobių sala) paveiksle?! Tik to kūrinio autorius ir nepretendavo skleisti psichologinių peripetijų, tad ir nepaliko jokių psichologinių riktų, nenuoseklumų.
Šioje vietoje būtina pažymėti, jog V. Račickas visai talentingai sukuria keletą suaugusiųjų paveikslų. Labai patrauklios senutės storulė Julė ir plona Ona – amžinai ant suoliuko sėdinčios, viską matančios, viską žinančios. Humoristiškai kuriami jų paveikslai – savaime įdomūs, o kartais atlieka ir pasakotojo dublerio funkciją: jų lūpomis autorius lakoniškai perteikia tolesnius įvykius ir jų komentarus. O ypač įspūdingas šimtametės močiutės Milės paveikslas. „Seniai nebūta tokio gražaus, gaivaus, gyvo ir šiuolaikiško seno žmogaus mūsų vaikų literatūroje“, – džiūgavo kritika11. Keista, paslaptinga, raganavimu įtariama, gyvenimo išminties kupina, įžvalgi balandžių penėtoja dažnai slapta lemtingai pakreipia susiklosčiusią situaciją ar bent ją išpranašauja. Nėra abejonių, jog Milė – vienas būdingiausių ir akivaizdžiai mylimas V. Račicko kūrybos tipažas, daug ką paveldėjęs iš Zuikos padūkėlio Matiukienės paveikslo. Kurdamas šį paveikslą, autorius randa ir poetiškesnių spalvų. Šlepetėje, kai Milė šventė šimto metų gimtadienį, „staiga atsidarė langas, pro jį siūbtelėjo gal šimtas balandžių, o jų sparnų sukeltas vėjas kaipmat užpūtė visas žvakeles“12. O Kitoje šlepetės istorijoje mirusios močiutės Milės kūną šimtai balandžių pakelia iš karsto ir nuskraidina į dangų… Žinoma, šie sąlygiški, potencialiai alegoriniai vaizdai, kaip ir Šlepetėje pavaizduoti parapsichologiniai, antgamtiški Edvarduko gebėjimai arba Šlepetės – 3 žaidimai su vaiduokliais, atvirai realistinių intonacijų tekste yra meniškai rizikingi. Tačiau saiko jausmas patyrusį rašytoją išgelbsti nuo visiškos meninės eklektikos.
Taigi jau pirmos dvi triptiko knygos aiškiai parodė V. Račicko intencijas kurti populiarią, dinamišką vaikų prozą, tačiau tokios prozos bruožai itin išryškėjo knygoje Šlepetė – 3. Edvarduko tėvai joje pasitraukia į tolesnį planą: mama tebesilaukia (vėliau ir susilaukia) broliuko, Edvardukas jau baigęs keturias klases (taigi antrosios ir trečiosios knygų veiksmo laikas labai artimas). Rašytojas vėl pasitelkia Šlepetę kaip simbolinę triptiko detalę: iš pradžių šlepetės netenka besipešanti su bendraamže „reketininke“ vienuolikmetė Lizabeta, o vėliau nusikaltėliai savo trijulę (!) pavadina Šlepete – 3, mat blogus darbus reikia daryti be triukšmo, lyg vaikščiotum su šlepetėmis. Pirmuoju atveju ši detalė yra įvykių postūmis, antruoju – labiau dekoratyvus elementas, pateisinantis knygos pavadinimą. Žinoma, sunku nuginčyti, kad „siužetą prie šlepetiškumo bandoma tempti“, ir kažin „ar mergaitei mušeikai, už savo teises besikaunančiai, po senamiestį kaip vijurkas nardančiai, šlepetė brangi ir reikalinga“13. Kitaip sakant, kritikams vėl truputį kliūva loginė ir psichologinė motyvacija. Bet derėtų suprasti, kad vienaip ar kitaip sumanytą triptiką reikia baigti, kad autorius dar labiau įsijaučia į kitokio, beveik detektyvinio, žanro žaidimą ir turi į tai teisę.
Trečiosios knygos siužeto rėmuose – jau nebe skyrybų, o „buteliautojų“, mokyklos nelankančių gatvės vaikų problema. Lizabetos, jos nusivylusio, išgeriančio, darbo netekusio, bet nagingo, iš esmės doro tėvo linija perauga į tikrą nusikaltimo liniją. Du nusikaltėliai suteikia Lizabetos tėvui vilčių praturtėti, „atsistoti ant kojų“, jeigu jis padės pagrobti verslininko sūnų ir išreikalauti duoklę. Tas verslininko sūnus, žinoma, yra Edvardukas, tačiau, vaikams susikeitus sportine apranga, per klaidą pagrobiamas jo draugas Mindaugas. Netikėta klaida, persirengimas, vaiko pagrobimas, lobis, kuris neva turėtų būti plonos Onos sandėliuke, vagys, įslinkę į Edvarduko saugomą Onos butą, – visa tai tradiciniai (ir amžini) nuotykinės ir detektyvinės literatūros štampai, kuriais V. Račickas sumaniai manipuliuoja pritaikydamas šiuolaikinei gyvenimo situacijai. (Beje, pažaidžiama ir su vaiduokliais – jau naujesnės literatūrinės mados atributika…) Sakykim, apleisto namo spinta, kurioje lindėdama Lizabeta netyčia nugirsta nusikaltėlių sumanymą, atlieka visiškai tokią pat funkciją kaip ir garsioji statinė iš R. Stivensono Lobių salos.
Ne mažiau intensyviai autorius plėtoja ir plonos Onos paveikslo liniją. Ona gauna buvusio mylimojo laišką, yra kviečiama atvykti į Australiją, o savo namus palieka Edvarduko globai. Retrospektyviai pateikdamas buvusios partizanų ryšininkės Onos istoriją, jos vaikystės epizodus, autorius šios veikėjos paveikslą sugyvina ir labai plastiškai į siužetą įtraukia kai kurias Lietuvos istorinės praeities realijas. O trečia, šia retrospekcija autorius netikėtai parodo savo gebėjimą kurti ir visai kitokį – lyriškesnį, poetiškesnį – pasakojimą, kuris ypač atsiskleidžia stilizuotame Vincuko Vinkaus laiške penkioliktame apysakos skyriuje (verta į jį įsiskaityti ir pasigėrėti).
Su plonos Onos istorija glaudžiai siejasi jau minėtos lobių ir vaiduoklių paieškos, kurios, nors truputį naivokos, – autorius šio motyvo nesubrandina iki tikros žaismės, – galų gale įpinamos į platesnį siužeto kontekstą. Paaiškėja, kad plona Ona sandėliuke slėpė ne lobius ar vaiduoklius, o savo mylimojo Vincuko skulptūrą. Žinoma, Vincukas su Ona grįžta iš Australijos į Lietuvą, po penkiasdešimties metų jiedu sujungia savo likimus, įsivaikinama Onos bute Edvarduko slapstyta pamestinukė Monikutė. Šio motyvo, gerokai netikėto, tikro deus ex machina, autoriui vėl prireikia, kad pasodrintų būtinąją laimingą, įspūdingą pabaigą.
Taigi paskutinėje triptiko apysakoje autorius, pindamas bemaž tris siužeto linijas, sukūrė itin intensyvų, nuoseklų, detektyvinį siužetą, gana polifonišką pasakojimą. Apskritai visai trilogijai būdinga gana įdomi problemų prozos ir populiariosios literatūros dermė (šiuo požiūriu V. Račickas išsiskirtų ir platesniame, ne vien lietuvių vaikų literatūros, kontekste) bei pastarosios, t. y. populiariosios literatūros, kanono diktuojamos (ir turbūt todėl neišvengiamos) psichologinės seklumos.
Kadangi jau turėjome galimybę susipažinti ir su kitu V. Račicko triptiku – apie Zuiką Padūkėlį, – galime numatyti šio autoriaus intencijas vis labiau telktis į populiariosios literatūros kanonus. Tik Šlepečių triptiko dalis skiria mažesni kūrybinio laiko intervalai, todėl jis atrodo meniškai vientisesnis, nuoseklesnis. Bet tai jau kitų samprotavimų objektas.
______________________________
1 Vaikystė buvo didelė. Vytautas Račickas atsako į Elonos Varnauskienės klausimus // Rubinaitis. 2001. Nr. 3 (19). P. 24.
2 Adomaitytė G. …Ir sudūžta stiklo bateliai // Rubinaitis. 2000. Nr. 1 (17). P. 5.
3 Račickas V. Šlepetė. Vilnius, 2001. – P. 92.
4 Ten pat. P. 126.
5 Kaladytė V. Pokalbiai apie dabartį // Rubinaitis. 1997. Nr. 1 (6). P. 10.
6 Račickas V. Šlepetė – 3. Vilnius, 2000. – P. 13.
7 Ten pat. P. 98.
8 Račickas V. Kita šlepetės istorija. Vilnius, 1998. – P. 97.
9 Ten pat. P. 152.
10 Linkevičius J. Neramios paauglystės labirintuose // Literatūra ir menas. 1998 lapkričio 7 d.
11 Kondratienė S. Kad rytdiena būtų vaikui gera… // Rubinaitis. 1998. Nr. 3 (10). P. 48.
12 Račickas V. Šlepetė. Vilnius, 2001. – P. 124.
13 Adomaitytė G. Min. str. P. 5.
Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 3 (23)
