Sveiki atvykę į smurto pasaulį!

Esu beveik įsitikinusi, kad jei Eoino Colferio knyga Artemidas Faulas^* pateks į rankas šiuolaikiniam dvylikamečiui, dievinančiam kovinius veiksmo filmus, kuriuose sumanūs policininkai medžioja kokį nors genialų nusikaltėlį ir kuriuose, kaip sakoma, „kraujas liejasi laisvai“, ji bus vienu atsikvėpimu perskaityta, dar ir draugams išgirta. O suaugusysis bergždžiai bandys aiškinti, kad vaikus reikia saugoti nuo smurto scenų, – nepavyks. „Trolis suprunkštė ir permetė glebų žmogaus kūną sau per galvą. Galinga Batlerio figūra susidūrė su siena. Tokiu greičiu, kokio žmogaus kaulai nepajėgia išlaikyti. Sienos plytelės suaižėjo nuo grindų iki lubų. Batlerio nugarkaulis irgi. Ką gi, jei nemirs nuo nukraujavimo, jį įveiks paralyžius“ (p. 169). Jeigu tokie dalykai jūsų neišgąsdino, – sveiki atvykę į smurto pasaulį! O aš pasakysiu – labiau šokiruojančio kūrinio vaikams dar neteko skaityti… Reikia pripažinti, kad autorius turi talentą vaizduoti neigiamus veikėjus, o žiaurios scenos aprašomos netgi su juoduoju humoru.

Pagrindinis veikėjas Artemidas Faulas – antiherojus, knygos viršelyje pristatomas kaip „dvylikametis genijus, kurio rankoms paklūsta visi technikos stebuklai“. Šitai neatrodo itin įtikinamai, nes kūrinyje tie „visi technikos stebuklai“ – tiesiog naršymas po internetą ir gebėjimas kompiuteriu iššifruoti fėjų Knygos rašmenis, tačiau tai, kad Artemidas yra „godus ir nepaisantis įstatymų chuliganas“, – akivaizdu. Atstumiantis jo portretas: „žodis „berniukas“ vargu ar tiko tam niūriam individui“ (p. 8), išblyškęs, „baltas kaip vampyras dienos šviesoje ir beveik toks pat irzlus“ (p. 6). Kilęs iš legendinių nusikaltėlių šeimos: „Iš kartos į kartą jie nepaisė įstatymų, turėjo pakankamai lėšų, kad taptų išteisinti. Žinoma, vos tik juos išteisindavo, jie nepuldavo dorai gyventi, o vėl kuo greičiau grįždavo į nusikalstamą veiklą“ (p. 25). Taigi ir Artemidas vertas savo giminės. Įsakinėjantis. Šantažuojantis. Grasinantis. Naudojantis ginklus. Šis veikėjas turi tik vieną vaikui būdingą bruožą – tikėjimą, kad šalia žmonių gyvena fėjos, turinčios aukso, taip reikalingo jo šeimos finansinei padėčiai pataisyti.

Kadangi kūrinio siužeto ašis – Artemido susidūrimas su stebuklinio pasaulio veikėjais, reikia manyti, kad jie, kaip reikalauja panašių kūrinių specifika – vaizduoti blogio ir gėrio priešpriešą, – atstovauja teigiamiems kovotojams. Tačiau iš pradžių tuo labai sunku patikėti. Visi veikėjai (tiek Artemidas Faulas su padėjėjais, tiek jų priešininkai elfai) nepraleidžia nė menkiausios progos kitą pašiepti, įgelti, ir susidaro įspūdis, kad jie nemoka paprasčiausių bendravimo taisyklių. Kalbos stilius irgi šokiruoja – nenustebkite radę žodžius „paranoikas“, „idiotas“… Taip, matyt, reikia. Vis dėlto nedarykite išvadų per anksti, nes tik atrodo, kad policininkai vienas kitam gerkles perkąs, – geri tie elfai, tik savo jausmų nelinkę viešai rodyti: kad ir kaip vadas Šaknys stengtųsi atrodyti nepatenkintas lepešonės Holi Trumputės darbu (akivaizdžiai kvepia antifeminizmu…), galima numanyti, kad tai tik priedanga, o iš tikrųjų jis nuoširdžiai jaudinasi šiai patekus į nelaisvę ir padarytų viską, kad tik išgelbėtų Holi gyvybę. O pati Holi irgi galų gale pateisina teigiamos veikėjos reputaciją – savo priešui Batleriui, kurį mirtinai sužaloja trolis, panaudodama magiją, grąžina gyvybę.

Jei nekreipsime dėmesio į visas šokiruojančias scenas ir veikėjų kalbą, kuri tikrai negalėtų būti sektinas pavyzdys jauniesiems skaitytojams, vienas dalykas tikrai daro teigiamą įspūdį, – tai autoriaus sukurtas fėjų pasaulis – jau nebe tradicinis, iš pasakų pažįstamas, bet pritaikytas šiuolaikiniam gyvenimo ritmui, konstruojamas pagal techninės civilizacijos raidos logiką… Savaime suprantama, tie veikėjai labai gerai slapstosi ir stengiasi su žmonėmis nebendrauti, todėl įsikūrę netoli Žemės centro, kur esąs didžiulis Uosto miestas – su prekybos centrais, metro, moderniais liftais, viešąją tvarką palaikančia policijos institucija, aprūpinta naujausia technika (pavyzdžiui, skopais – užmaskuotais sekimo prietaisais, pritvirtintais prie amerikietiškų ryšių palydovų…). Elfų policininkai vadinami lepešonais. Autorius originaliai iššifruoja šį atėjusį iš mitologijos pavadinimą: „/…/ žmonių folklore lepešonai – labai juokingos būtybės. Bet taip galbūt net geriau. Jei tie žemės kirmiai, arba žmonės, žinotų, kad žodis „lepešonas“ kilo iš LEP recon, t. y. Lower Elements Police reconnaissance, tai reiškia žemesnieji žvalgybos policijos elementai, jie turbūt imtųsi veiksmų sunaikinti juos“ (p. 28). Ir elfų sparnai – technikos išradimas. Tiesa, lepešonai dėl „apkarpyto biudžeto“ naudoja senesnį modelį: iš dviejų ovalų, su sunkiu benzininiu varikliu, o apie naujausią – „Kolibrį Z 7“, skrendantį beveik be garso, „su saulės baterija, kurios užtektų dukart apskristi pasaulį“, – gali tik pasvajoti.

Knygoje E. Colferis sako, kad „didžioji dalis magijos, priskiriamos fėjoms, yra tik prietarai. Bet fėjos iš tikrųjų turi tam tikrų galių: gydymo, hipnozės, būti nematomomis. O kodėl fėjos nematomos? Jos tiesiog vibruoja aukštu dažniu ir vienoje vietoje nebūna tiek, kad akis užmatytų. Jei žmonės įdėmiau įsižiūrėtų į orą, pastebėtų vietomis nežymų švytėjimą, bet jie retai tai daro. O jei ir pamato – mano, kad tai vandens garų išsiskyrimas. Žmonėms būdinga paprastą reiškinį aiškinti labai sudėtingai“ (p. 43). Taigi autoriaus sukurti veikėjai elfai išlaiko ir kai kuriuos šiems stebukliniams personažams būdingus bruožus (pavyzdžiui, jie stengiasi dažniau išlįsti į žemės paviršių, kad pasigėrėtų mėnesiena, be to, vis dar turi atlikti senuosius ritualus: norint, kad grįžtų išsekusios galios, fėjoms būtina nuo tūkstantmečio ąžuolo, augančio upės vingyje, per pilnatį nuraškyti gilę ir užkasti į žemę). Elfai yra savotiškai priklausomi nuo žmonių – negali daryti to, ką šie uždraudžia. Dėl šio draudimo ir komplikuojasi kova su Artemidu Faulu.

Beje, knygoje veikia ne tik elfai (tam tikra fėjų rūšis), bet ir nykštukas Puvėkas, kentauras Kumelys, kurių charakteriai kuriami su nemaža išmone ir sodriu humoru. Jiems suteikiama pakankamai individualumo. Štai Kumelys, anot autoriaus, „paranoikas kentauras, įsitikinęs, kad žmonių žvalgybos agentai tikrina jo transporto ir žvalgybos tinklą. Jis visą laiką dėvėjo skrybėlę iš aliuminio folijos, kad niekas negalėtų skaityti jo minčių“ (p. 35). Nykštukas Puvėkas – „kleptomanas“, „įtartinas individas net pagal Artemido Faulo standartus“, užuot auksą kasęs, kaip priklauso nykštukų giminei, jį vagia, todėl kalėjimuose su pertraukomis yra praleidęs apie tris šimtus metų.

Dėl visų veiksmo peripetijų, savotiško, nors ir kandaus, bet kriminalinę bylą primenančio stiliaus, šaržuotų veikėjų, gana gerai įkūnijančių tipiškus policininkų ar nusikaltėlių pasaulio atstovų bruožus, E. Colferio Artemidą Faulą išties galima vadinti įtempto siužeto fantastiniu trileriu vaikams. Bet aš knygą rekomenduočiau šiek tiek suvaikėjusiems suaugusiesiems, kurie tikrai turėtų suprasti jos humorą. Tačiau, kaip jau minėjau recenzijos pradžioje, tarp dvylikamečių berniukų, net ir tarp tų, kurie mieliau žiūri televizorių, o ne skaito, ji turėtų būti itin populiari.

_______________________________________

^* Colfer, Eoin. Artemidas Faulas / iš anglų k. vertė Janina Masaitienė. – Kaunas: UAB „Jotema“, 2002. – 206, [2] p.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 3 (23)