ŠIUOLAIKINIS ANTIHEROJUS (B. Reuterio „Busterio pasaulis“)

Antiherojaus vaizdavimo tradicija šiandien ypač ryški visoje vaikų literatūroje. Veikėjais, neatitinkančiais suaugusiųjų stereotipinio „gero“ vaiko vaizdinio ir vis besielgiančiais ne taip, kaip derėtų, galima laikyti ir Astridos Lindgren Pepę, ir Emilį, ir Ketrinos Paterson Gilę Hopkins… Lietuvių literatūroje tokio ryškaus antiherojaus pavyzdžio neturime, bet kai kuriuos jo bruožus įkūnija V. Račicko Rimantas Zuika. Tuo tarpu kritikai teigia, kad „šiuolaikinė danų literatūra knibždėte knibžda antiherojais“¹, ir jų vaizdavimo ištakų ieško net H. K. Anderseno pasakose, kuriose nestokojama simpatijų mažiems, silpniems ar nelaimingiems. Šiandien ryškiausiais antiherojaus tradicijos vaizdavimo pavyzdžiais danai laiko populiarių visame pasaulyje rašytojų Ole’s Lundo Kirkegaardo Guminį Tarzaną (į lietuvių kalbą neišversta) ir Bjarne’s Reuterio Busterio pasaulį (1980). Skirtingos poetikos knygas sieja tik kitoks, nesuprastas ir nepritampantis aplinkoje, vienišas vaikas.

Dabartinė vaikų literatūra vis labiau griauna vaikiškos knygos stereotipus, veržiasi iš epinės ar lyrinės apysakos žanro apibrėžties, neatsilieka nuo brandžiausios suaugusiųjų literatūros sudėtingais psichologiniais ar net filosofiniais kūriniais. Tokia knyga „imasi gvildenti esminius gyvenimo prasmės klausimus, neva „per sunkius“, tad vis dar buvusius vaikų literatūros tabu, ir kviečia jaunąjį skaitytoją susimąstyti – kas aš esu?“², kalba apie visiems žmonėms bendrus dalykus, bet pasaulį vaizduoja be pagražinimų, kartais siūlo ne visiems priimtinus problemų sprendimo būdus, bet moko skaitytoją vaiką analizuoti, „perskaityti“ ne matomus, o tik nujaučiamus dalykus. Psichologinė literatūra – viena iš sunkiausiai paauglių skaitomų ir sudėtingiausiai suvokiamų literatūros atmainų. Kūrinio erdvė nevienplanė, pagrįsta daugiareikšmiais vaizdais, leidžianti interpretuoti, todėl kelianti pedagogams daug rūpesčių, reikalaujanti padėti vaikui atrasti keletą meninio kūrinio suvokimo lygmenų, skaityti ne paviršutiniškai, o įžvelgti potekstę, skaityti tarp eilučių, suvokti giluminį kūrinio klodą. Antiherojus – spalvingesnis, įspūdingesnis, psichologiškai įtaigesnis už tipišką herojų, todėl jo paveikslo analizė – puiki galimybė mokyti skaityti psichologinę literatūrą.

Pagrindinis B. Reuterio Busterio pasaulio herojus – maždaug 11–12 metų paauglys didelėmis apvaliomis akimis, į visas puses styrančiais plaukais, per didele burna, lyg vaikystėje kažkas būtų į ją įkišęs skutimosi peiliuką. Jo kojinės – raudonais, geltonais, žaliais, mėlynais ir juodais dryžiais, o kiekvienos spalvos juostelėje – karatė ženklai. Kelnės siekia tik iki pusės blauzdų. Jis vilki ryškiaspalvius marškinius Havajų motyvais ir nesiskiria su smailia kepure. Tokį portretą sukūrė autorius.

Tačiau „viskas prasidėjo tada, kai jie pastebėjo, kad jis turi ne tikrą, bet indų rankšluostį“^* (p. 7). Pats pirmasis apysakos sakinys brėžia ribą tarp „jo“, turinčio indų pašluostę ir nepriimamo į „jų“, turinčių frotinius rankšluosčius, tarpą. Jis – tai Busteris Oregonas Mortensenas iš šeimos, gaunančios mažesnes nei vidutinės pajamas, gyvenantis Brionshojuje – iš pirmo žvilgsnio nuobodžiame ir pilkame Kopenhagos priemiestyje. Jo ir sesers kambarėlis nėra skirtas gyventi, čia stovi tik „dvi išklibusios taburetės (nudažytos nelygia bjauriai rausva spalva) ir baisinga kirvarpų sugraužta kaimiška lova…“ (p. 16). Jie – Busterio bendraklasiai, turtingesnių šeimų vaikai, nuolat iš jo besityčiojantys. Busteris tarp bendraamžių – atstumtasis, vienišius: „Busteris sėdėjo vienas paskutiniame suole. Kaip visada“ (p. 81). Viena iš atstūmimo priežasčių galėtų būti socialinė Busterio padėtis. Tačiau ne tik dėl „kitokios“ savo išvaizdos Busteris nepritampa prie bendraamžių. Kai vietoj eilėraščio apie vasarą jis atneša baltą alyvos šakelę, vaikai išdrožia: „Jam ne vieta normalioj mokykloj“ (p. 83). Vaikams jis atrodo niekam tikęs, kvėša, nelaimėlis. Busteris iš tiesų nuolat atsiduria netinkamoje vietoje ir netinkamu laiku, kur nors užkliūva, nuvirsta, netyčia įspiria. Net norėdamas padaryti įspūdį dievinamai Joanai, užkliuvęs už medžio šaknies, jis plojasi mergaitei prie pat kulnų. Busteris nuolat vėluoja į pamokas, jam nesiseka mokslai: pasak matematikos mokytojo, jis „nesuvokia paprasčiausių lygčių su vienu nežinomuoju“ (p. 96), o „nemokėdamas matematikos šiandien toli nenueisi“ (p. 97).

Tuo tarpu Busteris labiau domisi ne lygtimis, o fokusais, todėl tariamai normaliems vaikams jis tik kvailiojantis klounas. Tik vienas bendraamžis Kurtas, storulis iš gretimos klasės, kuris irgi visada vaikštinėja vienas, Busteriui yra palankus, nes ir jis dėl kitokios savo išvaizdos yra atstumtasis.

Bendraamžių nepakantumas kitokiam negu jie skatina norą kovoti, nepasiduoti. Savo ir šeimos garbę Busteris gina atsukdamas berniūkščiams nugarą, bėgdamas slėptis ar atsikirsdamas įžeidžiais žodžiais. Busterio grasinimai visiems kelia juoką. Kad atgautų drabužius, jis priverstas vaidinti orangutangą. Kita vertus, paklusdamas skriaudėjams, Busteris keršija. Pasivertęs beždžione, jis tampa už klasės draugus pranašesnis. Orangutangas-busteržmogis padaro tai, ko Busteris nesugebėtų, – griebiasi fizinės jėgos. Apysakos pradžioje Busterio keršto spektaklį nutraukia ne laiku pasirodęs mokytojas, ir tik paskutiniame apysakos skyriuje, kai vaikai vėl reikalauja Busterio-orangutango, šis, įgavęs pasitikėjimo, jau kovoja labai išradingai, pasinaudodamas priešų silpnybėmis. Mat, priešų nuomone, Busteris nenormalus. Larsui, nuolat skriaudžiančiam seserį, Busteris keršija pripildamas į jo mopedo benzino baką cukraus. „Po velnių, ir kaip normalus žmogus gali sugalvot tokią šunybę, a, kvėša Busteri? Bet argi tu normalus?“ (p. 49), – klausia Larsas. Busteris savo išmone, fantazija, fokusais pasiekia daug daugiau, nei būtų laimėjęs fizine jėga.

Bendraamžių patyčias atsveria nepaprastai šilti ir nuoširdūs brolio ir sesers santykiai. Busteris, pats būdamas atstumtasis, skaudžiai jaučia sesers nelaimę – raišumą. Larsas ją vaiko, muša, vadina „šluba kliše“, „kliša kiaule“. Busteris, kaip vyresnis, seserį globoja, stengiasi apginti. „Juk žmogų visada dėl ko nors erzina“ (p. 20), – nevaikiškai samprotauja jis. Seseriai Busteris sako, kad ji „panaši į angelą“ (p. 20), ir, žinodamas slaptą Ingeborgos svajonę būti balerina, papasakoja istoriją apie mergaitę-angelą, kuri turėjo tik vieną ranką. „Tai svarbu. Tik vieną“ (p. 20), – sako Busteris. Panašiai atsiranda ir istorija apie mergaitę sustingusia koja. Sesuo žavisi Busteriu, jiedu neturi jokių paslapčių. Ingeborga ne pagal metus nuovoki, supranta šeimoje vykstančią dramą ir ant vaikiškų savo pečių užsikrauna nelengvą rūpesčių naštą. Ji skaudžiai išgyvena tėvų barnius, tuo tarpu Busteriui nesantaika šeimoje nelabai rūpi.

Kitaip mąstantis, išskirtinių gabumų vaikas lieka daugumos stereotipiškai mąstančių suaugusiųjų nesuprastas. Mokytojams Busteris taip pat pirmiausia nevykėlis, netinkamas nė gatvėms šluoti, o ne meniškos sielos žmogus. Norėdamas įrodyti ir kitiems, ir sau, jog kai ką sugeba, Busteris įsidarbina pieninėje pasiuntinuku. Darbas padeda jam įgyti daugiau pasitikėjimo savimi, pasijusti pranašesniam.

Fokusai – tokia Busterio saviraiška. Jis moka daugybę fantastiškų triukų: ištraukia savo visomis spalvomis žėrinčias žarnas, iš burnos išlupa baltą kiaušinį, į ausis susibeda dešimt virbalų, žaibišku greičiu prisilipdo klouno nosį… Daugeliui suaugusiųjų – tai tik kvailiojimas, o ne išskirtiniai vaiko gabumai: „Aš tau parodysiu triukus, Busteri Mortensenai! – suspiegė skaičiavimo mokytojas ir taip tvojo į stalą logaritmine liniuote, kad nukrito jos slankiklis. – Tu juk ir skaičiavimui netikęs! Ką sau manai daryt gyvenime?“(p.31). Niekas, išskyrus danų kalbos mokytoją Osę, nesusimąsto, kad Busteris daugelį dalykų jaučia ir išgyvena nevaikiškai skausmingai. Mokytojai Busterį kaltina už tai, kad jis nenori matyti tikrovės. Tuo tarpu jo eilėraštis apie vasarą labai skiriasi nuo klasės draugų eilėraščių. Busteris rašo apie tai, ką jam skauda: „Ponią Larsen išvežė į ligoninę, / aš pats sėdėjau greitojoj, / tikiuosi, kad ji nemirs“ (p. 83). Busteriui net neleidžiama dalyvauti pastoriaus namuose rengiamoje šventėje, nes Ingeborgos būrio vadovei jo fokusai nepatinka, be to, šventėje dalyvauja liaudies šokių grupės, ir fokusai čia nedera. Išmone ir fantazija, gebėjimu atlikti fokusus Busteris yra pranašesnis už bendraamžius ir kai kuriuos suaugusiuosius (pienininką Olseną).

Mokinių tėvai mano, kad Busteris daro blogą įtaką jų vaikams, ir rengiasi juos atsiimti iš mokyklos. Kad Busteris daro mokyklai gėdą, patvirtina ir skaičiavimo mokytojas: „Toliau taip negalima, – niršo Martinsenas, – turite suprast. Gerai dar, kad jis nieko bloga nedaro kitiems, kaip Osė sako, tačiau iš tikrųjų juo skundėsi ir daugiau tėvų, jie sako, kad jis darąs blogą įtaką jų vaikams“ (p. 97–98). Paradoksaliai skamba kaltinimo prieštaravimas: „nieko bloga nedaro“ ir „darąs blogą įtaką“. Iš tiesų Busteris kaltas tik tuo, kad yra kitoks nei visi, kad geba į viską žvelgti kitaip.

Busteris žavisi savo tėvu, stengiasi būti į jį panašus. Abu turi bendrą pomėgį – fokusus. Nors Didysis Osmanas iš Osmanijos tikrai nėra idealus tėvas (užuot nupirkęs sūnui kelnes, jis įsigyja naują fokusų rinkinį, o paskutinius pinigus palieka smuklėje ant kampo; muša Ingeborgą, nes ji nesako, kur padėti pinigai, skirti namų išlaidoms), Busteriui jis vis tiek pats geriausias ir gražiausias. Jam net gaila pagirių kamuojamo tėvo. Busterio tėvas nėra tipiškas tėvas, kuris būtų mokytojų pusėje ir atsiprašinėtų dėl sūnaus elgesio. Sūnus ir tėvas sudaro savotišką Mortensenų komandą ir vienas kitą gina. Busteris bando išsaugoti tėvo reputaciją pono Martinseno akyse: „Tavo tėvas juk bedarbis? – Mano tėvas – fokusininkas ir kiemo muzikantas, – sumurmėjo Busteris“ (p. 31), o tėvas kaip įmanydamas stengiasi apsaugoti sūnų nuo puolančių mokytojų: „Ar tam, kad taptum gatvės šlavėju, reikia išmanyti lygtis?“ (p. 96). Sūnaus sugebėjimus jis matuoja pagal savo vertybes. Martinseno priekaištui „Nežinau, ar yra koks nors dalykas, kurį Busteris suprastų“ (p. 97), tėvas pateikia kontrargumentą: „Bet jis puikiai moka tirolietiškai ulduoti“ (p. 97). Susirinkime Busteris taip pat gelbsti tėvą iš keblios padėties, įbrukdamas į delną sunkiai uždirbtus arbatpinigius. Vyro ir tėvo vaidmenį tėvas prisimena tik tada, kai pragėręs visus pinigus jaučiasi kaltas: „Grįžęs namo, Busteris randa mamą su tėčiu, verdančius valgyti. Tėtis toks, koks visada būna, kai jį graužia sąžinė, – labai draugiškas“ (p. 44).

Mama, išvarginta kasdienio gyvenimo naštos ir rūpesčių, didesnės įtakos Busteriui neturi ir į jo gyvenimą nesikiša, nebent, pastebėjusi nešvarius marškinius, prataria: „Oi, Busteri, ir kas tu per žmogus…“ (p. 107). Kitaip nei tėvo, motinos paveikslas nepatrauklus: „…prie ovalaus pietų stalo sėdėjo motina. Atrodė pavargusi. Vis dar su savo mėlynuoju kimono. Nuo rankos, parėmusios galvą, kilo cigaretės dūmelis. Sėdėjo veidą nulenkusi į klijuotę. Šviesi plaukų spalva jau ėmė stelbti kaštoninius dažus. Sklastymas buvo nelygus kaip vaga. /…/ Motina nusižiovavo, ir iš burnos pasklido blogas kvapas“ (p. 23). Tėvas Busteriui dvasiškai artimesnis, juos sieja bendras pomėgis. Skirtumas vien tas, kad Busteris tik pradeda gyventi, kupinas troškimų, o tėvas visas savo iliuzijas ir ateities svajones jau seniai paskandinęs „Elefanto“ butelyje ir gyvenimą palaidojęs užeigoje. „Mes esame greit išnyksianti rūšis. Žinot, kompiuterinė įranga, robotai ir lygtys, mes, matyt, neatsilaikysim“ (p. 99), – sako tėvas. Geriausi Didžiojo Osmano laikai jau praėję, o Busteriui viskas dar prieš akis. Todėl, kai apysakos pabaigoje į mokytojo žodžius „ir kas iš tavęs bus, Busteri Mortensenai“ Busteris atsak „Kaip nors neprapulsiu! Juk kanalizacijos ulduotojai nemirtingi“ (p. 136), lieka viltis, kad jis išsaugos laisvę būti savimi.

B. Reuteris kalba apie darbą, mirtį, meilę – problemas, būdingesnes suaugusiųjų knygoms. Ponios Larsen mirtis sukrečia Busterį. Su ja vienintele jis galėdavo kalbėtis įvairiausiomis temomis, rodydavo jai fokusus ir linksmino savo pokštais, todėl jam sunku patikėti, kad ponios Larsen nebėra. Kosmosas – „begalinė erdvė, kurioje viskas tęsiasi, išlieka… todėl ir… todėl aš ir manau, kad ponia Larsen taip pat išliks… gal kitoje vietoje“ (p. 105), – filosofuoja Busteris. Eidamas atsisveikinti su ponia Larsen, Busteris užsivelka ryškiaspalvius marškinius ir pasikabina skardinius medalius. Jis vykdo paskutinį ponios Larsen norą: „Niekad nepamiršk fokusų, Busteri, kad ir kas atsitiktų. Kad ir ką kiti tau darytų!“ (p. 80). Susidūręs su artimo žmogaus mirtimi, Busteris surimtėja, tarsi labiau suauga. Įvykusį lūžį rodo santūresnis nei paprastai jo elgesys. Kita vertus, Busteris – vaikas, ir liūdesį dėl ponios Larsen mirties gerokai sumažina dvi šokoladinės varlės bei žinia, kad teks lankytis Joanos namuose.

Pirmieji jausmai Joanai dar labai atsargūs, vaikiškai tyri. Iš pradžių tai tik nujaučiama pirmosios meilės, svajonių aliuzija, – neatsitiktinai ne kartą šmėsteli kvepiančių alyvų įvaizdis. Busteris trokšta Joaną sužavėti, padaryti įspūdį. Nors vaikai ir iš skirtingų visuomenės sluoksnių, tai jų bendravimui neturi įtakos. Busteris Joaną sudievina („Ne, ji ne ėjo, o slydo tarsi ant oro pagalvių“, p. 74). Joana priverčia jį pamiršti viską pasaulyje. Busteris kaip įmanydamas stengiasi atkreipti jos dėmesį, griebiasi net ir suaugusiųjų gudrybių: „Tai tu toji pati iš Bekeskovo kelio? – tarė jis, nepamiršdamas kreivai nusišypsoti, kaip matė darant vyrus reklamoje“ (p. 76). Jis taip pat demonstruoja ant pilvo nupieštą drakoną, lyg tarp kitko užsimena apie darbą, giriasi savo „havajiškaisiais“ marškiniais, norėdamas atrodyti suaugęs. Tačiau mergaitę garbanotais plaukais jis labiau sužavi ne savo apsimestiniu vyriškumu, o tuo, kas tikra, – išskirtine pasaulio jausena: istorijomis apie senelį, Husumo patrankų karalių, fokusais, nupieštu drakonu. Tai, kas kitiems Busterio charakteryje nepriimtina, Joaną vilioja ir traukia.

Apysakoje dažnai nejaučiame takoskyros tarp sapno, svajonės ir realybės. Busteris – amžinas svajotojas, meniškos sielos vaikas. Užtenka jam užuosti alyvas ar vėlų vakarą pamatyti žvaigždes – ir jis jau toli nuo to, kas vadinama realybe. „Dangus – tai duobė, – atsakė Busteris, – didelė duobė /…/ Žvaigždės – … hmm, jos kaip kokie… burbulai vandeny“ (p. 17). Busteris – fantazuotojas. Sapnuose ir svajonėse jis mėgaujasi savo, kaip fokusininko, triumfu. Busterio svajonėms lemta išsipildyti. Pagaliau jį kaip menininką pripažįsta praktiškasis pienininkas Olsenas. Pats slapta žavėdamasis fokusais ir nuolat nesėkmingai juos rodydamas, Olsenas supranta, kad Busteris geba daugiau. Ir pagaliau pirmojo tikro pripažinimo jis sulaukia Joanos namuose, kai savo fokusais pakeri susirinkusius svečius.

Busterio paveikslas nepaprastai spalvingas, graudžiai komiškas ir psichologiškai įtaigus. Išskirtinio, atstumto ir nesuprasto vaiko motyvas, be jokios abejonės, yra pagrindinis ir skaudus. Pasak Dalios Barauskaitės-Mikkelsen, Busterio pasaulį „galima skaityti mažiausiai dviem planais: knyga dvelkia šiluma ir grakščiu humoru, bet giliau ji kalba apie rimtus, liūdnokus gyvenimo dalykus“³. Regis, komiškasis knygos planas labai stiprus ir įspūdingas. Laimi stilistinis B. Reuterio lengvumas ir sąmojis. Neįtikėtina, bet pesimizmo knygoje nelieka, nes pagrindinis herojus į sudėtingiausius dalykus geba pažvelgti kitaip. Busteris, kaip ir daugelis vaikų literatūros personažų, nėra tipiškas antiherojus. Jis jaučiasi laimingas ir patenkintas savo pasauliu. Jis tiki gyvenimu, jo galiomis ir savimi. Todėl ir reikia tokių fokusininkų busterių, kurie savo keistenybėmis sudrebintų sustabarėjusią pasaulio tvarką ir priverstų pamatyti kitą jo pusę – kupiną svajonių, naivių vilčių, alyvų kvapo ir fokusų.

____________________________

^* Čia ir toliau cituojama iš: Reuter B. Busterio pasaulis / iš danų k. vertė Dalia Barauskaitė-Mikkelsen. – Vilnius: Alma littera, 1998. – 142 p. (10+).

¹ Bostrup L. Danų vaikų literatūra per 440 metų // Danijos vaikų knygų paroda Lietuvoje. 1995. P. 7.

² Jonynaitė-Kumžienė R. Dabartinės austrų vaikų literatūros tendencijos // Rubinaitis. 1996. Nr. 1. P. 29.

³ Barauskaitė-Mikkelsen D. Bjarnė Reuteris: ketvirtis amžiaus šlovės // Reuter B. Busterio pasaulis. V., 1998. P. 141.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 3 (23)