KODĖL MUMS REIKIA ASTRIDOS?

Per atostogų dienas, likusias iki pranešimo, kurį turėjau skaityti Vimerbiu mieste 2000-ųjų lapkritį Astridai Lindgren skirtoje konferencijoje, su užsidegimu dar kartą perskaičiau šios rašytojos knygas. Taip pat smagiai leidau laiką Švedijos vaikų literatūros instituto dokumentų archyve, kur pastaraisiais mėnesiais ypač išaugo solidi A. Lindgren skirtų segtuvų eilė. Ta daugybė interviu, analizių ir apžvalgų leido susidaryti platų rašymo meno ir švedų visuomenės raidos vaizdą bei sukėlė minčių apie savo pačios literatūrinį gyvenimą. Prisiminiau, kaip aš, kupina anų laikų radikalizmo, vaikų literatūros studijų pradžioje skaičiau žymųjį Gunaro Reinhardo straipsnį „Ar būtinas sentimentalumas Astridos Lindgren kūryboje?“, kuris 1962 m. buvo išspausdintas „Skolbiblioteket“. Tuomet mano, kaip ir straipsnio autoriaus, atsakymas neabejotinai buvo „ne“, o dabar – lygiai taip pat neabejotinai – „taip“. Prie to dar grįšiu vėliau.

Čia spausdinamo pataisyto tuomet skaityto pranešimo tikslas – atskleisti humanistinį A. Lindgren indėlį, remiantis savo vaikystėje patirtais skaitymo įspūdžiais bei profesiniu gyvenimu tarp knygų. Rengdama pranešimą, susipažinau su pagrindiniais Lindgren kūrybos kritikų darbais bei interviu su ja pačia ir atrinkau jos tekstų pavyzdžius, turėdama omenyje, kad klausytojai yra gerai apsiskaitę. Tie patys kriterijai galioja ir „Barnboken“ (manytume, ir „Rubinaičio“. Red. past.) skaitytojams.

Pirmiausia – Astridos mėgto rašytojo Stigo Dagermano eilėraštis:

Pasaulio tu nepakeisi,

Nurimki, didžioji siela!

Gali daryti tik viena –

Kitam žmogui gera.

Bet ir tai jau tiek daug be galo,

Kad net žvaigždės šypsosi pačios.

Vienu alkstančiu žmogumi mažiau, –

Vadinasi, vienu broliu daugiau.¹

A. Lindgren pasaulio nepakeitė, tačiau ji, kaip ir S. Dagermanas, įžvelgė mūsų poreikį būti paguostiems ir padarė gera nesuskaičiuojamai daugybei žmonių. Kaip ši geradarystė reiškiasi? Apie kokius slapčiausius žmonių poreikius A. Lindgren kalba, kokį alkį malšina ir, paprastai šnekant, kokį savo pačios požiūrį išreiškia? Tai klausimai, keltini skaitant tekstus, tapusius stiprybės šaltiniu tokiai daugybei žmonių.

Netrukus pasirodysiančioje knygoje Astrida filosofiniu požiūriu turėtų būti keliami du aspektai – humanizmas ir egzistencializmas2. Kad žmogaus orumas neliečiamas ir kad žmogus gali vystytis moraliniu, estetiniu bei intelekto požiūriu, yra pagrindinis humanizmo credo, tuo tarpu egzistencializmas iškelia žemę (žiauriąją ir mieląją) kaip žmogaus namus, jo laisvą pasirinkimą ir lemiamą šio veiksmo reikšmę. Mano supratimu, šios filosofijos srovės persmelkia A. Lindgren darbus.

Poreikis interpretuoti žinias

Žmogus turi lavėti. Mažam žmogui reikia daug mokytis ir klausytis. Pirmojoje knygoje apie Pepę aprašoma tiek nesutramdomų juokų mokykloje, kad kyla mintis, ar tik A. Lindgren nėra mokytoja – sąžininga, o kartais ir labai linksma. Pedagogė tikrąja šio žodžio prasme, labiau eksperimentuojanti ir daugiau už kolegas leidžianti linksmybių, bet norinti suteikti vaikams žinių, kaip orientuotis gyvenime. Ir kokios tos pamokos nepamirštamos!

Jos perteikiamos žinios – nuo detalių en passant apie papročius ir tradicijas pradingusiame Smolande, kaip „Žemės vaikai pasaulyje gyveno anksčiau“³, iki egzistencinių faktų apie gyvenimo sunkumus ir nepermaldaujamą mirtį. Drįstu tvirtinti, kad rašytoja manė, jog skaitytojai, daugiau mokydamiesi ir žinodami, taps gyvybingesni ir laimingesni. Ta nuginkluojanti jos taikoma technika yra suaugusiojo, neslepiančio, kad toks yra, tiesioginė kalba savo artimui, kuris yra jaunesnis, bet taip pat neginčijamai – žmogus.

Vaikai įgyja patirties ir drįsdami išbandyti savo pačių gebėjimus. Besikarstantys, šokinėjantys, per jūras plaukiantys, gyvybę gelbstintys, tironus nugalintys Astridos knygų vaikai iš tiesų patiria tikrus pavojus! Be to, pagalbos ranką jiems ištiesia suaugusieji, dalijantys meilę, o kai reikia, suteikiantys brandžią paramą. Tiek jauniesiems veikėjams, tiek skaitytojams rašytoja parodo dalykus, esančius už vaikų pasaulio ribų, ir žadina domėjimąsi jais. Turėdama platų temų pasirinkimą ir remdamasi suaugusio žmogaus aliuzijomis, ji lyg liaudies pasakoje perteikia visos visuomenės paveikslą, bylojantį bet kokio amžiaus žmonėms. A. Lindgren vaikai yra tiesiog individai, dėl kurių yra vilties. Tai reiškia ne tą, kad jie yra gimę geri, – gerbdama vaiko individualybę, Astrida jokiu būdu netampa kokia nors romantine rusoiste, – o kad jie dar gali rinktis beveik visus kelius. Tiesą sakant, tai publika, teikianti malonumą rašyti, kaip keletą kartų yra pažymėjusi ji pati.

Nemaža dalis A. Lindgren perteikiamų žinių yra retrospektyvios, jų šaknys – istorijoje. „Daug pokyčių įvyko per greitai ir nebuvo itin protingi“, – sakė ji Perui Ekvistui laikraštyje „Expressen“ (1993 12 12) išspausdintame dideliame interviu, kuris buvo skelbtas kaip paskutinis, nors po jo dar buvo daug kitų. Astridą, kuri augo tokioje epochoje ir tokioje visuomenėje, kur permainų vėjai nebuvo stiprūs, supo vyresni giminaičiai, diegę jai dar senoviškesnes gyvenimo normas. Vėlesnių laikų vaikų, ieškančių savo šaknų ir jos knygose randančių kolektyvinę atmintį bei natūralaus savo poreikio žinoti ir išgirsti daugiau apie tai, kaip buvo „anais lakais“, patenkinimą, norus ji tenkina paprastai – vaizduodama iškalbingą įvairių kartų gyvenimą, kupiną pagarbos ir meilės.

„Žmogiškumo esmė išreikšta knygoje Ronja plėšiko duktė. Ją sudaro istorija, tęstinumas, atmintis“, – tvirtina Marija Bergom-Larson straipsnyje „Astrida Lindgren: meilės prisipažinimas“⁴. Humanizmas – tai istorijos išmanymas, žmogaus neliečiamumas ir tęstinumas. Todėl logiška, kad žiauriosios skraidūnės iš knygos apie Ronją visai neturi atminties ir užuojautos, o jų pyktis – aklas. Jos elgiasi panašiai, kaip nieko nesuvokiantys ir iš niekur žinių apie netolimą mūsų istoriją negavę jaunieji naciai, apie kuriuos nuogąstaudama kalbėjo interviu rašytoja. Atminties netenka ir uždarytieji kalne liaudies pasakos veikėjai, kurie, panašiai kaip Stina Marija iš Papievių knygos pasakos „Tu, tu, tu!“, įkalinami požemio pasaulyje. Tačiau svarbu pridurti, kad gręžiojimasis į praeitį nėra priešinimasis naujovėms. Tai, ką žmogus sunkiai išmoksta ir įsimena, padeda jam ateityje. Juk A. Lindgren knygose humanistinis tikėjimas geruoju veikėju siejamas su daugybe kovų su neteisybe ir atgyvenusiais idealais. Kad ir kokia svarbi būtų užduotis, A. Lindgren ne moko, kaip gyventi, o vaizduoja gyvenimą.

Etinių normų ilgesys

Be abejo, „moralė“, net ir kalbant apie vaikus, dažnai buvo prievartinė, bet ar dėl to šiandien galima be jos apsieiti? Mes tvirtiname, kad būtent mūsiškės vaikų knygos yra visų laikų geriausios, nors ir žinome, jog perspektyvą reikia išplėsti ir visa vertinti savame kontekste. Kad vaikų moralė praeito šimtmečio meninėse pasakose ir kasdieniuose pasakojimuose nesutampa su organizacijos „Vaikų teisės visuomenėje“ idealais, sužinojau iš pagrindų šią temą išnagrinėjusi5. Tačiau ji išreiškė to meto rūpinimąsi vaikais. Visuomenėje, neturinčioje šiuolaikinių socialinės apsaugos ir masinio informavimo priemonių, kurios tarsi prožektoriaus šviesa nušviečia valdžios viršijimą, buvo išsakomi pamokymai būti darbščiam, klusniam ir mandagiam su vyresniaisiais, negerti, neišlaidauti, nevogti, nes kitaip tu pats ir visa tavo šeima bus nelaiminga. Nesilaikymas visuotinai priimtų žaidimo taisyklių, kad ir kokios neteisingos šiandien jos mums atrodytų, tiesiogine šio žodžio reikšme galėjo kainuoti gyvybę.

Taigi vaikų knygose moralės funkcija aiški – apsaugoti, ir beprasmiška būtų retrospektyviai ieškoti ko nors kito. Kaip atkreipė dėmesį P. C. Jersildas dienraštyje „Dagens Nyheter“ (2000 07 02), „atstumas tarp kultūrų matuojamas ne tik myliomis, bet ir metais“. Kaip dabar mes vengiame teisti svetimas kultūras, taip turėtume būti tolerantiškesni senųjų laikų gyvenimo normoms ir, kaip siūlo Jersildas, „nenutraukti diplomatinių ryšių“ su istorija. Taip ji netampa dabarties gyvenimo idealu, o tik pasidaro geriau mums suprantama.

Išskyrus senas analizes pirmuosiuose laikraščių straipsniuose, vargu ar A. Lindgren galima apkaltinti moralizavimu⁶. Vis dėlto jos pasakojimas – tai etikos taisyklių kūrinys, kurio pagrindas (pasak dabartinės terminologijos, „vertybių pagrindas“) – senoji valstiečių visuomenė, ir jo nepajudina nei Pepės anarchizmas, nei drastiškas knygų apie Emilį humoras. Atvirkščiai – „moralė gali būti fantastiškai linksma, kai talentingas humoristas savo paties malonumui duoda plunksnai valią“, – pažymi kandusis Stigas Ahlgrenas recenzijoje „Linksmybės ir moralė Lionebergoje“ („Veckojournalen“. 1970. Nr. 51/52). Bet jos knygos, kitaip nei senesniųjų laikų vaikų lektūra, iškelia suaugusiesiems nepalenkiamos moralės reikalavimus: nurodo sąlygas, kaip elgtis su vaiku balansuojant tarp meilės kupino rūpinimosi ir augti skatinančių reikalavimų bei laisvės, kuri vaiką padaro žmogumi tarp žmonių. Savo komentare rašytoja mielai apibrėžia, kas yra anie laikai, tačiau iš pasakojimo arba iš veikėjų lūpų išplaukia išvada, kad konkrečios etikos taisyklės nuo laiko nepriklauso, – tai liudija ir žymiosios eilutės iš Brolių Liūtaširdžių: „yra tokių dalykų, kuriuos reikia daryti, nors ir pavojinga“, nes kitaip „nebūsi žmogus, o tiesiog šlamštas“^**.

Literatūriniame kontekste A. Lindgren niekas neapkaltins nejautrumu vaikams. Pastebimi skirtumai tarp žmogiškų reikalavimų, kuriuos ji kelia visiems veikėjams, ir stipraus mūsų šiuolaikinės vaikų literatūros susitelkimo į mažųjų ego („tuos visus aš“, – kaip kažkas sakė). Vaikų teisių akcentavimas vaikų teisių konvencijos pavyzdžiu? Gal ir taip, bet laisvės tema, plėtojama beveik kiekvienoje knygoje, gali tapti triviali, o padariniai – problemiški: drenuoto nesavanaudiškumo ir žmogiškumo visuomenė. Tokių pavyzdžių netrūksta.

Teisingumo ir gerųjų herojų poreikis

Moralė rutuliojasi žmonių tarpusavio santykiuose, bet auklėjamasis jos vaidmuo beveik visada smunka. Vis dėlto reikalavimus galima kelti ir įtakingiesiems, – kad būtų ginamas teisingumas ir visų žmonių lygybė. Daugeliu atvejų A. Lindgren negalėjo nutylėti, kad „giliai manyje glūdi neapykanta žmonių priespaudai“ („Svenska Dagbladet“. 1973 10 04). Po dvidešimties metų šie žodžiai buvo labiau tiesioginiai, bet vidinė prasmė tokia pat nepalenkiama: „Jei kas nors pasirodo esąs netašytas, aš supykstu. Panorėjusi priešintis, iš tiesų galiu tai padaryti“. Būtent taip A. Lindgren ir darė, ir dar davė pavyzdį, kuris pasaulį būtų padaręs kur kas lengvesnį gyventi, jeigu juo būtų buvę sekama. Lengvesnį net ir mūsų draugams naminiams gyvūnams, dėl kurių Astrida irgi kovojo. Visiems griežtiems nesąžiningų autoritetų kritikams būdingą archetipinį reikalavimą galima trumpai įvardyti žodžiais, paprastai sakomais apie Pepę: „Tas, kuris yra stiprus, turi būti ir geras“.

Kartais Astrida vaizduoja dvigubą triumfą – jaunasis herojus padeda engiamam vaikui pasiekti teisybę. Šiuo atveju, kaip žinoma, visus pranoksta Pepė, o kitas išsilaisvinimo pavyzdys – Madikės riksmas: „Ne! Ne! Ne!“, kai Miją baudžia sadistė mokytoja. Margaretos Striomstedt žodžiais tariant, tai verčia stebėtojus (galima pridėti, kad ir skaitytojus) „sulaikius kvapą suvokti to išnaudojimo ir žiaurumo turinį, prieš kurį Astrida Lindgren tiek gyvenime, tiek kūryboje visada protestavo“⁷.

A. Lindgren teisingumo poreikis nėra vien vertikalios krypties: daugelyje lyčių vaidmenis sulyginančių intarpų teigiama ir horizontalioji lygybė. Žinoma, A. Lindgren į šią sritį nesutelkė savo protesto, tačiau niekas neabejoja, kad moteryje ji regi didelę jėgą. Kartu ji gali kandžiai pareikšti, kad „moteriškumas dažnai yra neigiamas reiškinys. Kai kada moterys yra gana paikos“ („Expressen“. 1993 12 12). Ankstesniųjų knygų veikėjos mergaitės turi savo laikmečiui būdingų bruožų, bet tikrai „nėra nukritusios iš dangaus“, o jų teisingumo jausmas labai ryškus. Pavyzdžiui, Kati Amerikoje vaizduojama šiurkšti juodaodžių priespauda Pietuose ir netgi cituojamas posmas iš „Strange fruit“, Bili Holiday paverstas nemirtingu⁸.

Tačiau mažosios mergaitės yra įžūlesnės: po Pepės pasirodo Kaisa, Gulpija, Lota, Madikė ir pagaliau Ronja. Kai iš naujo skaičiau knygas, mano pačios nuostabai, numylėtine tapo Tjorvenė, Malinos žodžiais, „majestotiškas vaikas“, „amžinoji salos valdovė ir saugotoja“, kupina tvirtybės, puikiai pažįstanti aplinką, nepalaužiamos logikos, tačiau kartu pasižyminti plačia jausmų gama – nuo didžiausio liūdesio iki užkrečiamo džiaugsmo. Ir vis dėlto, kaip daugelis yra pastebėję, egzistuoja lyčių pusiausvyra: rašytoja vaizduoja silpnus, jautrius berniukus – Joraną, Bū Vilhelmą Olsoną, Skrebutį ir mažąjį Pelią iš Varnų salos. „Kai pagrindinis Astridos Lindgren knygos veikėjas yra berniukas, beveik visuomet jo gaila“, – sako Margareta Striomstedt⁹. Ir gailestis kyla iš neišvengiamų sąsajų su labiausiai tikėtinu jausmu, kurį pajustum savo paties vaikui, paliktam pirmaisiais jo gyvenimo metais.

Požiūris į vaikus A. Lindgren knygose yra akivaizdus teisingumo kriterijus. Kaip ką tik sakyta, suaugusiajam tenka nedvejojant atitaisyti vaikui padarytą skriaudą, ir čia sektinas pavyzdys yra mama to Pelios, kuris knygoje Kaisa Kavat ir kiti pasakojimai „persikelia į Komfusenbo“. Puikiai jausdama ypatingą vaiko prigimtį ir poreikius, Astrida faktiškai pateikė mums vaikų teisių konvenciją gerokai anksčiau, nei apie tai pradėjo mąstyti Jungtinės Tautos. Bet vaiko globa nėra vienmatė. Greičiau rašytoja mano, kad jauno žmogaus formavimosi laikotarpiu būtina jam sudaryti geriausias įmanomas sąlygas pasirengti suaugusiojo gyvenimui. Tos sąlygos – tai džiaugsmo kupinas žaidimas ir grožio pajauta, žinių kaupimas ir darbas – idealas, paremtas nepaprastai gerai išlikusiais savo vaikystės prisiminimais, „kai gyvenai kažkur žemai ant žemės“ („Expressen“. 1970 12 06).

Mitų ir egzistencinių erdvių poreikis

Visos religijos ieško atsakymų į gyvenimo mįsles, o mituose bei simbolių kupinose blogųjų ir gerųjų būties jėgų kovose išplečiama ankšta kasdienybės erdvė. Tai, kad šio platesnio lauko, kur veikia stiprūs, pavojingi veikėjai, reikia net vaikams, liudija pasakų ir fantazijos traukos jėga.

Nors namie Astrida gyveno savaime suprantamoje krikščioniškoje aplinkoje, greta ypač religingos mamos ir ištikimo bažnyčios tarno tėvo, ir čia ji pasuko savo keliu. Šiuo klausimu daugelis yra jos klausinėję ir gavę atsakymą, labiau išreiškiantį norą tikėti, negu vienintelį ryžtingą „tikiu Dievą, taip dariau visuomet“, kaip rašoma pokalbyje, išspausdintame „Vasabladet“ 1997 m. lapkričio 14-ąją jos devyniasdešimtmečio proga. Kitame ilgame interviu „Expressen“ (1993 12 12) pateikiama daugumos pasisakymų santrauka: „Kaip ir visi žmonės, tikiu, kad turi būti koks nors tęsinys, kažkas daugiau negu tai, ką matome, tačiau mano tikėjimas keičiasi. Galima sakyti, kad abejoju savo pačios abejone. Paprastai sakau, kad tikiu Dievą, kai man jo reikia…“ Šiuos žodžius galima palyginti su pastoriaus Ingemaro Striomo, su kuriuo rašytoja mielai diskutuodavo dvasiniais klausimais, susidarytu įspūdžiu: „Aš nežinau, bet man atrodo, kad Astrida pati kažko ieško – gal Dievo?“¹⁰

Be abejo, A. Lindgren kalbėjo apie tamsiuosius momentus, kai pasaulio blogis rodė, kad jokio Dievo nėra. Tačiau ateistė ji nebuvo. Gal greičiau agnostikė, kuri nieko tikra nežino, bet kuri, kaip pati sakė, mielai „gali tikėti kokia nors aukštesniąja jėga“. Arba gal ji buvo, kaip 1986 m. įdomioje Mijo, mano Mijo analizėje tvirtino Peras Beskovas, tiesiog gnostikė, t. y. įsivaizduojanti, kad kai kurie žmonės priklauso aukštesniajai būčiai, o absoliutusis Dievas kviečiasi išrinktuosius į savo šviesos sritį įvairiais ženklais ir apsireiškimais. Remiantis tokiomis interpretacijomis, Princo Mijo apsilankymas pas Tėvą Karalių, o ne pas savo žemiškuosius įtėvius, yra teisingas, o dvasia alaus butelyje – tai žinianešė, kuri sako: „Tavo namai ten, kur esi laukiamas, – kitame, geresniame pasaulyje“¹¹.

Šią temą vertėtų panagrinėti išsamiau. Čia aš (kartu su kitais) galiu tik pažymėti, kad tikėjimą Dievu A. Lindgren iškeitė į savo susikurtus mitus. A. Lindgren fantastika taip pat yra ryškus pavyzdys to, kas vadinama „ethical fantasy“^12***. Net bažnytinis laikraštis „Kyrkans tidning“ (1988. Nr. 34) pažymi, kad „jos simbolių pasaulis (…) visiems atrodo esąs žinomesnis negu Biblijos“, o apie svarbius gyvenimo klausimus ji diskutuoja tokia forma, kuri priimtina net mažiems vaikams. Tolių šalis, Nangijala, Ronjos gyvenamoji vieta, kerinti ir gyvybei pavojinga gamta – visko ten yra ir visa funkcionuoja savo pačių sąlygomis. Skaitydami nusikeliame ten ir pasijuntame tarsi užburti. Ir argi tuomet svarbu, kad Brolių Liūtaširdžių Nangilima neegzistuoja, o baigiamasis šuolis į šviesą tėra Skrebučio mirties simbolis? Argi svarbu, kad pati autorė apie knygą yra sakiusi: „Ji jokiu būdu nėra metafizinė!“ („Röster i Radio TV“. Nr. 52. 1973), jei šiose išskirtinėse pasaulio literatūroje baigiamosiose eilutėse tokia daugybė žmonių rado paguodą ir grožį?

Paguodos poreikis

„Kur pažvelgsi, visur liūdna, / Čia tu gyvas, čia pražuvęs, / Tarsi niekad nė nebuvęs“^****, – cituoja Tjorvenė Belmano lopšinę. Mes trokštame teisingumo, mitų ir fantastikos, tačiau gyvenimas žiaurus, o mūsų noras būti paguostiems bei artumo siekis – tiesiog begaliniai. Visiškai aišku, kad A. Lindgren labai paveikė didieji pasaulio įvykiai, ir daugelis interviu tik patvirtina tai, kas jau numanoma knygose: „Visuomet jaučiuosi labai melancholiška“ („Expressen“. 1971 02 26). Humoras slepia neapsakomai stipriai išgyventą liūdesį, netgi neviltį dėl gyvenimo žiaurumo ir negandų, ir nuolat kyla netiesioginis klausimas, kaip tokiame piktame pasaulyje išgyventi. Tais pačiais metais, kai buvo išleisti Broliai Liūtaširdžiai, žurnalistui Sigfridui Leijonhufvudui A. Lindgren pasakė: „Nuo pat Hitlerio laikų esu pesimistė“, „Man tamsu žvelgiant į žmonių giminę“ („Svenska Dagbladet“. 1973 10 04). Niūrus požiūris, o kartu ir užuojauta regėti viename iš nedaugelio jos eilėraščių:

Jei būčiau Dievas,

verkčiau

dėl žmonių /…/,

dėl jų pykčio

ir niekšysčių,

ir žiaurumo,

ir kvailumo,

ir jų vargano gerumo,

ir beviltiškos nevilties,

ir sielvarto.¹³

Vėlesniais metais daugelis pastebėjo šią niūrumo kupiną užuojautą. Patyręs interviu meistras Andersas Johansonas laikraštyje „Vestmanlands Läns Tidning“ (1991 04 13), pavyzdžiui, tvirtina: „Ją apėmęs toks liūdesys, lyg jis būtų pagrindinis jos esmės bruožas“. Naujosiose Margaretos Striomstedt biografijos dalyse matyti „Astridos Lindgren neviltis dėl padėties“: ji beveik norėtų susprogdinti visą nevykusį pasaulį į gabalus, kad būtų sukurta kas nors naujo ir geresnio. Bet čia pat M. Stromstedt mąsto, kad „tą pačią akimirką jai prieš akis šmėkštelėjo tas paslaptingas kambarys“, kuriame rašytojos „prieštaravimai pagimdo ir sukuria ką nors nauja ir iki šiol nevaizduota“ (p. 366). Galima pridurti, jog gal ir yra tiesos Froido tvirtinime, kad „laimingieji nefantazuoja“. Ir kas dabar pritartų radikalių aštuntojo dešimtmečio kritikų nuomonei, kad A. Lindgren knygų vaikai greičiau turėtų kelti revoliuciją, o ne svajoti apie geresnę ir teisingesnę būtį?

„Rašančios manęs nepasiekdavo joks liūdesys“¹⁴. Toji iš esmės žemiška ir praktiška A. Lindgren – mūsų visų džiaugsmui – kelią depresijai užkirto kūrybiniu darbu, giliai įžvelgdama, kaip žmonės gali palengvinti vieni kitų vargus. Tai gyvenimo filosofija, kuri, tipiškai lindgreniškai supaprastinta, buvo suformuluota šitaip: „reikia būti kiek įmanoma padoriam“ („Expressen“. 1993 12 12). Žinoma, ji gyveno pagal savo mokymą ir kūrė tekstus, kupinus žmogiško padorumo ir biblioterapijos. „Aš tikiu vaiko poreikiu būti paguostam“, – 1975 m. sakė ji Egiliui Tiornkvistui („Svesnsk Litteraturtidskrift“. Nr. 2). Pirmiausia šitai išryškėja ten, kur paguodos reikia labiausiai, – didžiuosiuose vaikų romanuose, pasakojančiuose apie mirtį, – Mijo ir Broliuose Liūtaširdžiuose, – bet taip pat ir kasdienėse scenose, kur laimi teisingumas. Toks pavyzdys, neturintis jokio egzistencinio obertono, yra Alvos iš Mūsų visų Madikės triumfas puotoje, taip pat knygos Mes Varnų saloje pabaiga, kur Melkersonai po daugybės kliuvinių gali išsipirkti vasarnamį prieš pat pasipūtusio direktoriaus ir jo blogai išauklėtos dukters nosį.

Iš tikrųjų paguoda knygose yra ir savęs paties paguoda, kartais beveik malda, kilusi iš esminio žinojim mes visi mirsime, kartą viskas pasibaigs. Todėl gyvenkime, džiaukimės, žaiskime, o sykiu padėkime kitiems ir paguoskime juos, kaip pasakyta, „būkime padorūs“. Į knygą Astrida Lindgren poezijoje įtraukti keli eilėraščiai šia tema, tačiau nėra Vernerio fon Heidenstamo eilėraščio „Mes – žmonės“ (1915), kuris sietinas su atskirais Astridos pasisakymais:

Mes, susitinkantys kelioms trumpoms minutėms,

Vaikai, priklausantys tai pačiai žemei,

Tiems patiems stebuklams,

Savo gyvenimo audrų skalaujamame kyšuly!

Ar reikia mums beširdiškai keliaut ir šaukti?

Juk ta pati vienatvė mūsų laukia,

Vienodai liūdnas žolės ant kapo šlamesys.

Meilės poreikis

„Mirtis ir meilė – tai didybė, kurią patiria žmogus, kuri domina visokio amžiaus žmones“, – sako A. Lindgren viename 1959 m. Evos fon Sveigbergk parengtame interviu („Dagens Nyheter“. 1959 09 08). Stiprus stilizuotos formos jausmas vaizduojamas viename jos eilėraščių:

Mergaitė tarė štai kaip:

Pavasaris jau čia, eikš, apkabinki meiliai.

Pavasario toks trumpas laikas,

Jis greitai pasibaigia.

Meile, ateik, ak, ateik.¹⁵

Nors Lindgren kūriniai yra su melancholijos ir pesimizmo gaida, jie teigia meilę gyvenimui ir netobuliems žmonėms. Tačiau jau keletą kartų minėtame interviu „Expressen“ (1993 m.) ji blaiviai pareiškia: „Man niekados nepavyko įsimylėti“. Vis dėlto beveik visame kame, apie ką ji rašo, jaučiama ištikimybė, švelnumas ir pabrėžiamas šis gražus posakis: „Meilė gyva tokia, ką mato“. Tie, kurie skaitė jos panegiriką tėvams „Samuelis Augustas iš Sevedstorpo ir Hana iš Hulto“, taip pat žino, kokią meilę patyrė ji pati. Kad jos humanizmą, empatiją ir įsijautimą į kitų likimus lėmė meilės kupina vaikystė, ypač stiprus ryšys su tėvu, įtikinamai įrodė ir Margareta Striomstedt¹⁶.

A. Lindgren kūriniuose meilė puikuojasi taip pat mažai kaip ir „Skardžioje dainoje“. „Ji mažai kalba apie meilę“, – sako Vivi Edstriom, tačiau mini, kad dauguma Lindgren pasakų yra apie jaunų žmonių „pasiaukojimą iš meilės“¹⁷. Be abejo, yra įvairių meilės rūšių, bet tik ne erotika. Kliūtys vaiko meilei (Ronja), apleistų būtybių ir jų gelbėtojo jausmai (Rasmusas ir elgetos), vyrų ir berniukų draugystė (Alfredas ir Emilis), beribė brolių ištikimybė (Liūtaširdžiai), – visais šiais atvejais suvirpa širdis, ir skaitytojas noriai pasineria į pasakotojos kerus.

Poreikis išgyventi jausmus

Nors ir sakėsi nesugebanti įsimylėti, iš tiesų A. Lindgren buvo itin jausminga. Aštuoniasdešimtmečio proga Margaretos Striomstedt kurtame filme paskutinę sekundę buvo nufilmuota scena, kurioje Astrida pasakoja apie savo nuolatinį poreikį globoti sušalusius, apleistus vaikus: „Man atrodo, kad stipriausias mano instinktas – globoti“¹⁸. Nors stiprūs sentimentai A. Lindgren kūriniuose atvirai nereiškiami, visi jie persmelkti jos jausminio talento. Rašytoja su įsitikinimu kalba, kad visi, o ypač menininkai, turi turėti plačią jausmų skalę ir kad estetiniu požiūriu svarbu drįsti leistis į viražus ir nebūti vidutinybe. Tas, kuris jaunystėje skaitydamas Vakarų fronte nieko naujo naktį nemiegojo ir verkė, suprato, koks galingo poveikio ginklas yra literatūra.

Taip, Astrida iš tiesų suvokė, kad žmogus turi tokią pačią teisę verkti, kaip ir juoktis. „Verkite, vaikai! Ir iš to jūs turėsite džiaugsmo“, – Margareta Striomstedt kongenialiai aiškina straipsnį šešiasdešimtmečio proga „Ji perlipa visas tvoras“, išspausdintą „Dagens Nyheter“ (1967 11 11). Šis straipsnis – tai išsamus pamąstymas, keliantis daugybę minčių ir primenantis, kad kažkada dienraščiai skyrė vietos ir vaikams.

Judesys, turintis ir emocijos reikšmę, taip pat išskirtinas A. Lindgren knygose. Buvo kritikuojama pasakos Papieviai pabaiga. Bet šiuo atveju, kaip man regis, vaikų knygose galima brėžti paralelę tarp liūdnų intarpų ir senesniųjų laikų moralės. Galime reiškinį atmesti ir apgailėti, bet neturime jo paversti niekais. Papievių pasakų liūdesys, deja, yra padarinys: nėra jokio kito vaiko situacijos sprendimo būdo, tik pigi pabaiga, o tada neišvengiamai kyla estetinis nepasitenkinimas. Šios pasakos, kaip ir žymieji fantastikos kūriniai, tampa didžios, be viso kito, ir dėl nepalenkiamo nuoseklumo, konstatavimo, kad kai kada gyvenimas yra sunkus ir liūdnas, bet žmogų galima išgelbėti ir nuo didelio, ir nuo mažo blogio. Toks supratimas yra kai kas kita, negu įžangoje cituotas Gunaro Reinhardo „sentimentalumas“, bet šiandien jis reikalingas kaip visada.

Vis dėlto A. Lindgren gali būti visiškai nesentimentali. Tereikia prisiminti pasiaukojamą Meritės mirtį; mažų vaikų gyvenimas gali būti labai žiaurus, bet vis tiek tęstis. Arba kad ir rašytojos pareiškimas, jog Papievių pabaiga yra laiminga ir vienintelė galima („Dagens Nyheter“. 1959 09 08). Tačiau – ir tai svarbu – skaitytojui niekas nedraudžia mąstyti apie atjautą ir kovoti dėl jos bei lengvinti kančias. Dėl Papievių pabaigos ir liūdesio vaikų knygose Astrida sakė: „Nereikia vaikų gąsdinti iki siaubo, bet juos, kaip ir suaugusiuosius, menas turi jaudinti. Reikia sukrėsti miegančią sielą, visiems kai kada reikia paverkti ir išsigąsti“. Šie tvirti žodžiai pranašauja tai, kas 1973 m. buvo pavadinta „Liūtaširdžių ginču“, kai Josta Fribergas, vienas diskusijos dalyvių, energingai gynė šią knygą „Dagens Nyheter“ (1973 12 24) išspausdintame straipsnyje „Vaikai žiovauja nuo vaikų kultūros“.

Grožis

Malinai iš apsakymo „Ar šlama mano liepa, ar suokia mano lakštingala?“, kuri negali gyventi neturtingųjų prieglaudos skurde, rašytoja skiria daugiausia užuojautos. Ji mielai aprašo stiprius grožio pajautos įspūdžius, apie jos „grožio kultą“¹⁹ kalba ir Vivi Edstriom. Į neinteligentišką klausimą, kokia turėtų būti vaikų knyga, A. Lindgren atkerta tiesiai: „Ji turi būti gera“. Reikšmei „gera“ ji taiko kriterijus, suformuluotus pokalbyje su Elisabet Frankl („Expressen“. 1970 12 06): gera literatūra faktiškai taip pat turi „būti literatūra“ – „joje turi būti meninė tiesa“.

Daugelis dalykų rodo A. Lindgren įkvėpimo sėmusis iš gamtos, savo kūrybos šaltinio versmės: nuo kerinčių akimirksnių knygose apie Padaužų kaimą, pasakų, lengvai stilizuotų aprašymų iki didingos Ronjos aplinkos. „Jau vaikystėje gamta man darė didesnį įspūdį nei žmonės“, – pasakojo A. Lindgren didžiajame interviu „Expressen“ (1993 12 12). Bet kartu ji pabrėžė: „Aš noriu, kad būtų kas nors žinantis, kas yra Mocartas“. Taigi jos knygose pilna stipriais pojūčiais patiriamų būties grožio įspūdžių: gamtos, muzikos, literatūros. Gėlės liepsnoja spalvomis, muzika ir dainos skamba, kalba – lankstus, puikus instrumentas, o veikiau – ištisas simfoninis ilgesingų smuikų („Salikono rožės“) ir dudenančių tūbų orkestras. Mums, skaitytojams, visa pateikiama taip gyvai, kad retroaktyviai patvirtinami rašytojos vaikystės prisiminimai, kai naujos knygos skleidė tiesiog svaiginantį kvapą ir žadėjo nepaprastus nuotykius. „Ir vis dėlto tai buvo mielas metas, vienintelė knyga galėjo suteikti gyvenimo įspūdžių kelioms savaitėms“²⁰.

Įtampa

Kaip ir pati darė skaitydama pamėgtąjį įtampos kupiną Vyrą plieniniais kumščiais²¹, ji skatina mūsų žvilgsnį skrieti puslapiais pirmyn ir sulaikius kvapą laukti: kas bus toliau, ar herojams pavyks? Turbūt tai giliausiai glūdintis kultūrinis žmogaus poreikis, susipynęs su pačiu noru gyventi. Pasakos prie laužo, skaitymas balsu lovoje, nekantrus puslapių sklaidymas po antklode, pasišviečiant žibintuvėliu, – visa tai suteikdavo ir suteikia jauniems žmonėms įspūdžių, grožio ir naujų žinių. Bet, kaip ir daugelio kitų dalykų, įtampos reikšmė A. Lindgren kūryboje yra išplėtota ir kartais pasiekia nepakeliamumo ribą (kitaip tariant, drasko sielą). Apie tai jau 1954 m. kalbėjo žurnalistas Kaisas Tidholmas Mijo, mano Mijo recenzijoje „Kiek liūdna ir baisi gali būti pasaka?“ Knygą jis įvertino aukščiausiu balu, nors ir išreiškė rūpestį, kad vaikai, ją perskaitę, sunkiai galės užmigti.

Humoras

„Ir vienam galima juoktis ir džiaugtis“, – sakė A. Lindgren Smolando tarme. Humoro poreikį ji laikė tokiu pat svarbiu kaip ir meilės ilgesį ar paguodos siekį. Beveik kaskart, kai rašytoją sutikdavau, regėdavau, kaip dėl jos sąmojo aplinkiniai netenka žado. Šis gebėjimas juokauti ir skleisti nepaprastą komiškumą rodo inteligenciją, o sykiu yra, šnekant ta vaizdinga kalba, kuri anksčiau dažnai buvo vartojama kalbant apie literatūrinį vaikų meną, tam tikras penas, naudingas mažiems pilveliams. Būti liaudiškam ir paprastam yra tas pat, kas ir solidarizuotis su daugeliu žmonių, arba, tiksliau sakant, su keliomis žmogaus prigimties pusėmis. Farsą ir komiškumą taip pat galima laikyti vienu esminių lyčių lygybės filosofijos požymių. Peras Svensonas Astridos tekstus vadino „tam tikrais kalbos globos namais“²², o Lena Tiornkvist knygoje Astrida iš Vimerbiu (1998) pateikia ne vieną pavyzdį, kaip žmones mylinti rašytoja tapo „kiekvieno nuosavybe“.

Apskritai Astridos humoras yra įvairus: nuo to, ką Vivi Edstriom vadina „Pepės kalbos mašina“²³, nuo šokinėjančio stiliaus, iki begalės žavingų vaikiškų posakių ir komiškų situacijų, kurias sukelia Pepės pokštai, Emilio išdaigos ir dėdės Melkerio maudynės²⁴. Vis dėlto pagrindinis rašytojos humoro įrankis yra kalba. Tuo metu, kai kiti laiką skyrė fizinėms treniruotėms (angl. workout), Astrida ėmėsi žodinių (angl. wordout). Ir, žinoma, negalima nemylėti rašytojos, kuri į pagarbų periodinio leidinio „Stridsropet“ žurnalisto klausimą, gal norėtų perduoti skaitytojams linkėjimų, atsakė: „Ir toliau šaukit!“ (ir visai rimtai tą turėjo omenyje).

A. Lindgren kūrybos registras labai platus, ir švedų vaikų literatūroje prie jos priartėjo nebent tik Barbro Lindgren ir Ulfas Starkas. Jos kūryboje tenkinami esminiai poreikiai ir keliami reikalavimai savybėms, lemiančioms pakenčiamą žmonių buvimą kartu. Bet joje taip pat ginama žmogaus teisė į egzistencinį aukso vidurį, kad tą laiką, kurį mums skirta čia praleisti, nugyventume maloniai. Vis dėlto žemiškoji laimė pasiekiama ne be pastangų. Elenos Key šūkis: „Gyvenk šia diena“ taikytinas visiems. Būti žmogumi – tai visada stengtis: gyventi, žaisti, mokytis ir augti, judėti ir patirti visus pojūčius. Arba, kaip pažymėjo Peras Beskovas, „gyvenimas reikalauja aktyvaus indėlio ir fantazijos“²⁵

Rašytojos kūriniai – tai humanistinis švyturys mums visiems, sujungiantis nepaprastą pasakojimą su begaline kalbos ir nuotaikų įvairove, plečiantis mūsų pažinimą per istorines apžvalgas ir įsivaizduojamų mitų kūrybą, vaizduojantis teisingumo ir paguodos triumfą bei linksminantis mus visus sutaikančiu šiltu juoku. A. Lindgren nuolat primena apie gėrį ir blogį, kad žmogus yra laisvas ir kad tiek didelis, tiek mažas atsako už savo veiksmus. Kartu ji, kaip niekas kitas, įspaudė ryškią žymę mūsų sielose – kažką tokio, ką tiesiog stulbinamai įrodė žmonių reakcija rašytojai mirus. Kaip tvirtinama Margaretos Striomstedt parašytos biografinės knygos ketvirtajame viršelyje, Astrida Lindgren yra „visų mūsų gyvenimo dalis“. Ir tai tiesa. Mums svarbus jos asmeninis pavyzdys ir mums reikės viso jos gyvenimo darbų.

Iš švedų k. vertė Eglė Bučienė

______________________________________

^* Sonja Svensson yra Švedijos vaikų knygos instituto direktorė, humanitarinių mokslų daktarė. Straipsnis su autorės leidimu perspausdinamas iš instituto leidžiamo žurnalo „Barnboken“.

^** Vertė E. Stravinskienė. Red. past.

^*** Turima galvoje tam tikra žanrinė literatūrinės pasakos atmaina. Red. past.

^**** Vertė E. Stravinskienė. Red. past.

¹ S. Dagermano eilėraštis „Pasaulio tu negali pakeisti“ (1954) cituojamas knygoje Astrid Lindgren i diktens träd. Eriksson & Lindgren, 1994.

² Kol minėtoji knyga pasirodys, žr.: Jųrgen Gaares, Ųystein Sjaastad. Pippi og Sokrate. Filosofiske vandringer i Astrid Lindgrens Verden. Huitfeldt, 2000.

³ Evos fon Sveigbergk interviu „Dagens Nyheter“, 1959 09 08.

⁴ Kvinnornas litteraturhistoria, 2 d. Författarförlaget, 1983, 284 psl.

⁵ Žr. mano disertaciją Läsning för folkets barn. R & S, 1983. Skrifter Nr. 16.

⁶ Lena Törnqvist „Astrid Lindgrens tidiga berättelser“ (su tekstų pavyzdžiais ir atrinktų 1921–1951 m. laikraščių bei leidinių aprašymais), Barnboken. 1997. Nr. 2; Vivi Edström. Astrid Lindgren och sagans makt. R & S, 1997. Skrifter Nr. 62. Skyrius „Astrid Lindgren i sagans tradition“.

⁷ Margareta Strömstedt. Astrid Lindgren. En levnadsteckning. R & S, 1999, 370 psl.

⁸ Žr.: Ulla Lundqvist. Kulla-Gulla I slukaråldern. R & S, 2000. Skrifter Nr. 72. Lundqvist regi panašumus tarp rašytojos ir vienos šių jaunų damų, aprašomų „Kati – meilės prisipažinime“, knygoje „Visų mylimiausia Astrid“ (Allkäraste Astrid). Draugo knyga Astridai Lindgren. Red. Hellsing, Westin, Öhman-Sundén. R & S, 2001. Kati pasipiktinimas neigiamu rasiniu požiūriu kibirkščiuoja iš pačios rašytojos kelionių įspūdžių. Tai matyti net ir Strömstedt biografijoje, 1999, p. 344 ir toliau.

⁹ „Du och jag, Alfred“, Röster om Astrid Lindgren, iš Darbininkų švietimo sąjungos 1995 m. lapkričio 7 d. Stokholmo seminaro, ABF Stockholm, 1995, p. 39.

¹⁰ „Astrid och det hinsides“, Röster om Astrid Lindgren. 1995, p. 44. Žodžiai „Tikiu Dievą, kai man jo reikia“ buvo cituojami laidotuvių metu 2002 03 08.

¹¹ „Landet Som Icke Är“, Signum. Nr. 1, 1986, perspausdinta Duvdrottningen. Astridai Lindgren skirta knyga. Red. Ųrvig, Eriksson, Sjöquist. R & S, 1987. Skrifter Nr. 27. Šia tema diskutavo Peras Beskovas ir Janas Arvidas Helstriomas, „Svenska Dagbladet“, 1991 (intarpai 18, 19/1; 21/2; 1/3).

¹² Dėl sąvokos žr., pavyzdžiui: „Ethical Fantasy for Children“, The Aesthethics of Fantasy Literature and Art, ed. Roger C. Schlobin. Univerity of Notre Dame Press, 1982.

¹³ Astrid Lindgren i diktens träd, 1994.

¹⁴ Cit. iš: Astrids klokbok. Sud. Margareta Strömstedt. Eriksson & Lindgren, 1997, p. 34.

¹⁵ Cit. iš: Astrid Lindgren i diktens träd, 1994.

¹⁶ „Du och jag, Alfred“, Röster om Astrid Lindgren, 1995. Apie meilės esmę, apie tai, kas Astridos Lindgren kūryboje moteriška ir vyriška.

¹⁷ Astrid Lindgren och sagans makt, 1997, 159 psl.

¹⁸ Astrid Lindgren, En levnadsteckning, 1999, p. 340 ir toliau. Cit. p. 342.

¹⁹ Astrid Lindgren och sagans makt, 1996, 66 psl.

²⁰ Astrid Lindgren. „Hur upplever barnet boken?“, Årets böcker. Wettergrens bokhandel, 1996.

²¹ „Det började i köket hos Kristin…“, Min väg till barnboken. 21 vaikų knygų rašytojas pasakoja. Red. Bo Strömstedt, AB, 1964, p. 130.

²² Röster om Astrid Lindgren, 1995, p. 69.

²³ „Pippi Långstrump – kaos och postmodernism“, Poesi och vetande. Till Kjell Espmark 19 februari 1990. Red. Karahka, Olsson. Norstedt, 1990. Apie žodinį Pepės Ilgakojinės komiškumą Žr.: Ulla Lundqvist. Århundradets barn. Fenomenet Pippi Långstrump och dess förutsättningar. R & S, 1979 m. disertacija, spec. p. 192–218.

²⁴ Apie humoristinius rašytojos metodus žr.: Ulf Boėthius. „Konsten att göra sig rolig. Skazen i Astrid Lindgrens Emil i Löneberga“, Tidskrift för litteraturvetenskap, 1990. Nr. 3, perspausdintas Läs mig sluka mig, red. Kristin Hallberg, NoK, 1998.

²⁵ Signum. Nr. 1. 1986, perspausdintas Duvdrottningen, 1987.

Žurnalas „Rubinaitis“, 2002 Nr. 3 (23)